Lietuvos elektoratas ir D. Grybauskaitės galimybės

Prieš kelis mėnesius publikuotas Pašaliečio straipsnis „Reitingai – mitai ir realybė“, kuriame autorius kvietė atkreipti dėmesį į politinių aktualijų vertinimą bei pasvarstyti apie Prezidentės šansus būti išrinktai antrajai kadencijai, sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Šiandien Pašalietis tęsia rinkimų temą bei svarsto apie Lietuvos elektoratą ir D. Grybauskaitės galimybes artėjančiuose Prezidento rinkimuose.

GERIAUSIAS PASIRINKIMAS IŠ BLOGŲ?

Buvo netikėta, kai komentatoriai pareiškė laukiantys tęsinio. Tęsinio aš nežadėjau, jį žadėjo Košmarikas, kalbėdamas apie Rusijos žingsnius, siekiant paveikti Prezidento rinkimų rezultatus Lietuvoje. 2013 m. mane labiausiai stebino, kad Rusija tai daro visiškai atvirai, nekeldama savo kandidato¹. Po agresijos prieš Ukrainą tapo aišku, kad postsovietinę erdvę Rusija laiko savo įtakos zona ir šio regiono politikai, nelinkę to pripažinti, jos supratimu, yra pasmerkti.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje D. Grybauskaitės dominavimas Lietuvos galios lauke tik sustiprėjo. Tai patvirtina ir Vilmorus apklausos.

Š.m. balandį jos reitingas nuo 2012 m. lapkričio pasiekė aukščiausią tašką – 22,7 proc. Priminsiu, kad 2012 m. lapkritį, po Seimo rinkimų, Prezidentei pasipriešinus Darbo partijos (DP) dalyvavimui Vyriausybės formavime, jos reitingas smuko iki 15,9 proc. Tačiau skandalas dėl nutekintos pažymos parodė, kad ir tai nėra riba. 2014 m. sausį D. Grybauskaitės reitingas, 2013 m. stabilizavęsis ties 21 proc., nukrito iki 15,4 proc. Nepaisant pastaraisiais metais sumažėjusio pasitikėjimo Prezidente, neabejotino lyderio būsimuose Prezidento rinkimuose statusą ji išsaugojo. Grafike pateikti Vilmorus apklausų rezultatai tai puikiai atspindi. Eilutėje Geriausia pateikti rezultatai į klausimą, kuris politikas geriausiai atstovauja Jūsų interesus, o eilutėje Prezidentė – rezultatai į klausimą, už ką Jūs balsuotumėte Prezidento rinkimuose.

Didelė dalis sociologinių apklausų respondentų, nemanančių, kad D. Grybauskaitė yra politikė, geriausiai atstovaujanti jų interesus, nusiteikę ją paremti prezidento rinkimuose. Ir tokių piliečių yra nuo 21 iki 27 proc. Ar iš tiesų šiuo atveju veikia principas, kai pasirenkamas mažiausias blogis?

LIETUVOS RINKĖJŲ PREFERENCIJOS

Aš jau esu minėjęs, kad didžiausias sociologinių apklausų (ne tik Vilmorus) trūkumas yra negebėjimas nustatyti bent jau apytikslio (nors 20 proc. paklaidos ribose) rinkimų dalyvių skaičiaus. Ir šiuo metu daugiau nei 80 proc. respondentų žada dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tiesa, Europarlamento rinkimuose jie nebus tokie aktyvūs (tik daugiau nei 76 proc. teigiančių, kad dalyvaus; 2009 m. dalyvavo net 21 proc.). Per paskutiniuosius 10 metų (vyko 9 rinkimai) aktyviausi rinkėjai buvo 2012 m. Seimo rinkimuose – 52,9 proc.

Su šia bėda sociologinių apklausų organizatoriai susidūrė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ir, kaip jau esu minėjęs, sociologinių apklausų rezultatų ir realaus rinkimų dalyvių skaičiaus skirtumų vien emigracija paaiškinti negalima. Ekspertai šį fenomeną aiškina elektorato drausmingumo terminu. Pastudijavę politologų pasisakymus gana greitai sužinosite, kad drausmingiausias yra konservatorių elektoratas; šiuo aspektu nedaug jiems nusileidžia ir socialdemokratų rinkėjai. O štai DP bei Partijos Tvarka ir teisingumas (PTT) elektoratas kartais būna labai nedrausmingas (pasitaiko, kad jų rinkimuose dalyvauja vos pusė nuo pažadėjusių paramą per sociologines apklausas skaičiaus).

Drausmingumo aspektu aptarti kandidatų į Prezidentus elektoratą nematau galimybės, tačiau įvertinti partijų rinkėjų gausą visiškai įmanoma.

Paskutinių trijų Seimo rinkimų rezultatai daugiamandatėje apygardoje leidžia teigti, kad partinė sistema Lietuvoje yra stabili ir didesnių rinkėjų preferencijų pokyčių neįvyko. Galima išskirti tris svarbiausius Lietuvos elektorato segmentus: dešiniuosius, kairiuosius ir protesto elektoratą.

Protesto elektoratas

2004-2012 m. rinkimuose šie rinkėjai balsavo už DP, PTT, A. Valinsko Tautos prisikėlimo partiją (TPP) bei N. Venckienės Drąsos kelią (DK)².

Visas paminėtas partijas vienija neigiamas požiūris į egzistuojančią politinę sistemą ir pažadas rinkėjui radikaliai ją keisti. Svarbiausiu jų sėkmės veiksniu tampa ne jų pačių pozicija, o tradicinių partijų (konservatorių bei socialdemokratų) bei apskritai viso elito (pirmiausia žiniasklaidos) požiūris į juos. Kuo blogiau juos vertina pastarieji, tuo daugiau šansų sulaukti protesto elektorato paramos³.

Politologiniais terminais tokių partijų atstovai įvardijami kaip kontrelitas. Tačiau kai kurie DP bei PTT atstovai Seime jau leidžia ketvirtąją kadenciją, yra ar buvo ministrais. Todėl juos suvokti kaip tikrąjį kontrelitą rinkėjui darosi vis sunkiau. Kita vertus, minėtos partijos suformavo savo regionines struktūras bei įgijo savo nuolatinį elektoratą, skirtingai nei vienadienės TPP bei DK. Tik išlieka esminis klausimas, ar praradus protesto elektorato, neangažuoto jų atžvilgių, paramą, DP ir PTT pakaktų jėgų įveikti rinkimų barjerą.

Kairieji

Be abejonės, pirmiausia tai Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP). Manau, kad nuo 2004 m. kairiesiems galima priskirti ir Naująją sąjungą (socialliberalus) (NS).

2004 m. Seimo rinkimuose jie dalyvavo koalicijoje su LSDP⁴, o ir nemažai jų skyrių po susijungimo su DP nepakluso savo vadui A. Paulauskui ir susijungė su socialdemokratais. Kairiesiems priskyriau ir Valstiečių sąjungą (LVS) visuose trijuose rinkimuose dalyvavusią skirtingais pavadinimais⁵. Pirma, ši partija XX a. buvo savotiškas LDDP filialas. Antra, jos lyderė K. Prunskienė buvo nuolatinė A. Brazausko sąjungininkė. Buvo kilęs klausimas dėl A. Paleckio darinio 2008 m. (1,5 proc.), tačiau jau ir tuo metu jis labiau atstovavo protesto elektorato lūkesčius. Socialdemokratų sąjungos elektorato neįtraukiau į kairiųjų gretas, nes parama jiems (0,1 ir 0,4 proc.) nesiekė nė 1 proc. Juo labiau, kad 2012 m. jie susidėjo su nacionalistais. Beje, į protesto elektorato gretas dėl mažo reikšmingumo nebuvo įtraukti Jaunosios Lietuvos (0,8 ir 0,3 proc.) bei kitų smulkių partijų atstovai. Dėl tų pačių priežasčių radikalių dešiniųjų partijų šalininkai nebus priskirti dešiniajam elektoratui.

 

Dešinieji

Iki 2008 tai Tėvynės sąjunga, šiuo metu Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS).

Dėl šių partijų susijungimo bei krikdemų elito įsitvirtinimo partijoje buvo atsižvelgta ir į Lietuvos krikščionių demokratų (LKD) rezultatus 2004 m. Seimo rinkimuose. Dėl liberalų dešinumo klausimų kilti neturėtų. 2004 m. jie dalyvavo kaip viena partija Liberalų ir centro sąjunga (LCS). 2008 m. sėkmingas buvo ir nuo motininės⁶ partijos atsiskyrusio Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio (LRLS) pasirodymas. Tuo tarpu 2012 m. A. Zuoko darinio rezultatus ignoravau⁷.

Atkreiptinas dėmesys, kad nepaisant didžiulio nepasitenkinimo A. Kubiliaus valdymu iš žiniasklaidos pusės, TS 2012 m. beveik pakartojo pergalingą 2008 m. rezultatą. Sporto terminais, konservatoriai buvo beveik tokie patys geri, tačiau socialdemokratai 2012 m. buvo geresni, ypač vienmandatėse apygardose.

Tautinės mažumos

2012 m. daugiamandatėje apygardoje pirmą kartą mandatus iškovojo tautinių mažumų atstovai Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA)⁸, rinkimuose sudariusi bendrą sąrašą su Rusų aljansu (RA). Tai buvo vieninteliai tautinių mažumų atstovai dalyvavę rinkimuose savarankiškai. Lietuvos rusų sąjungos (LRS) lyderiai buvo įtraukti į DP rinkimų sąrašą.

2012 m. LLRA gavo 3,1 proc. rinkėjų balsų; 2008 m. LLRA (realiai koalicija su RA) – 2,5 proc. bei LRS – 0,4 proc. ir 2004 m. LLRA (realiai koalicija su LRS) – 1,7 proc.

ELEKTORATŲ REIKŠMINGUMAS

Jeigu, kas tikisi, kad konservatorių elektoratas išmiršta (pvz.; R.Valatka), tai juos turiu nuliūdinti.

Procentinė rinkėjų išraiška pakankamai tiksliai atspindi realų rinkėjų skaičių, nes jis per pastaruosius dvylika metų iš esmės nesikeitė. Manyčiau, kad šį fenomeną galėtų paaiškinti VRK, nors greičiau demografai. Nuo didžiausio skaičiaus (18,6 proc.) keturių šimtųjų skirtumas sudarys mažiau nei 0,75 proc., t. y., jis nesiekia nė 1 proc.

Jau esu minėjęs, kad rinkimų rezultatus lemia ne dalyvavusieji rinkimuose (nors ir turi jiems įtakos, nes nuo jų priklauso rinkimų barjero dydis), o balsavusieji už partijas, įveikusias rinkimų barjerą. Pavadinsiu šį elektoratą reikšmingu. Būtent jų balsai sprendžia kaip partijos pasiskirstys tarpusavyje mandatus ir kokią jos įgis įtaką Seime.

Kaip matome iš grafiko, mandatų skirstyme dalyvauja mažiau nei 45 proc. visų rinkėjų, o 2008 m. Seimo rinkimuose mandatų skirstyme dalyvavo mažiau nei 37 proc. visų rinkėjų.

Taigi politologai teisūs tvirtindami, kad rinkėjų pasyvumas pirmiausia naudingas konservatoriams, turintiems stabilų elektoratą. Tačiau protesto elektoratas ne mažiau stabilus nei dešiniųjų. Tiesa, partiniu požiūriu protesto elektoratas labiausiai nepastovus. Tai turi gerai žinoti ir DP, ir PTT, suvokė tai jau ir TPP, ir turėjo jau suprasti DK atstovai. Nors, skirtingai nuo dešiniųjų bei kairiųjų, protesto elektoratas be jokių išimčių dalyvavo mandatų skirstyme visuose Seimo rinkimuose minėtų partijų tai guosti neturėtų⁹. 2004 m. mandatų skirstyme nedalyvavo LKD (0,6 proc.), 2008 m. – NS (1,7 proc.) bei LVS (1,7 proc.), o 2012 m. LVS (2,1 proc.) bei LCS (1,1 proc.), tačiau sudalyvavo LLRA.

Rinkimų rezultatai rodo, kad protesto elektoratas yra ne mažiau pastovus, pagal savo logiką, nei dešiniųjų, o jo įtaka mažesnė nei dešiniųjų bei kairiųjų pažiūrų rinkėjų dėl jų partinių preferencijų nepastovumo.

POTENCIALAUS IR REALAUS RINKĖJO SANTYKIS

Kažkada esu minėjęs, kad bet koks grupavimas apriboja ir netgi prievartauja tikrovę. Tačiau Lietuvos rinkėjų sugrupavimo atveju didesnio diskomforto nejaučiu. Didesni ar mažesni ginčai gali kilti dėl protesto elektorato apibūdinimo, bet ne dėl sugrupavimo. Kairiųjų pažiūrų rinkėjų atveju vienos (NS) ar kitos (LVS) partijos pašalinimas iš segmento ir kitų įjungimas situacijos iš esmės nekeistų, nes rezultatų svyravimai kairiųjų stovykloje, kurie nebūdingi nei dešiniesiems, nei protesto elektoratui, yra nulemti LSDP rinkimų rezultatų. Ir šiuo atveju pačių rinkimų rezultatų analizė paaiškinimų pateikti negali. Šis fenomenas galėjo būti ištirtas tik sociologinių apklausų pagalba, bet jis, ko gero, yra per vėlai pastebėtas ir, jeigu nesikartos, bus tik tema įvairioms spekuliacijoms.

Praėjusių rinkimų rezultatų analizė yra vienintelis realus pagrindas būsimų rinkimų rezultatų prognozei¹⁰. Tačiau nepakankamas. Sociologinės apklausos padeda atskleisti rinkėjų nuostatų pokyčius ir tendencijas. Jų analizė buvusių rinkimų kontekste sudaro sąlygas rimtai būsimų rinkimų rezultatų prognozei.

Galima būtų tikėtis, kad tiksliausiai nustatyti rinkėjų preferencijas pavyks prieš pat rinkimus. Tačiau Vilmorus apklausų, atliktų rugsėjo mėnesį, ir rinkimų, vykusių spalio mėnesį, rezultatų palyginimas šią viltį visiškai paneigia. Respondentų pasiryžimas dalyvauti rinkimuose jiems artėjant tik stiprėja. Už potencialius pretendentus į mandatus šalininkų skaičius gausėja. Jeigu susitaikai su sociologinių apklausų negalėjimu nustatyti rinkėjų aktyvumo būsimuose rinkimuose, iš jų analizės gali išpešti nemažai informacijos.

Pabandysime palyginti, kaip mandatus skirstė rinkėjai realiai ir kaip tai jie žadėjo daryti Vilmorus apklausėjams. Manau, trijų Seimo rinkimų ir trijų apklausų, vykusių mėnesį prieš rinkimus, palyginimas medžiagos apmąstymams suteiks pakankamai.

Vilmorus rezultatai gaunami sudėjus partijų, dalyvavusių mandatų dalybose, reitingus. 2004 m. LSDP – 9,3 rinkimuose ir 16,4 pagal Vilmorus; DP atitinkamai 12,8 ir 26,4; TS – 6,6 ir 8,6; PTT – 5,1 ir 9,8; LVS – 3,1 ir 6,8; LCS 4,1 ir 0, kai lyginami bendri partijų rinkimų rezultatai su Vilmorus duomenimis ir 4,9, kai analizuojamas balsų pasiskirstymas pagal elektorato segmentus (tikslaus reitingo aptikti nepavyko, aišku tik kad jis mažesnis nei 5 proc.). Tokiu būdu 2004 m. Seimo rinkimuose rinkėjų, skirsčiusių mandatus, 40,8 proc. atitinka 68 proc. Vilmorus. Antru atveju 40,8 traktuojamas kaip 100 proc. ir kairiųjų elektorato 12,3 proc. sudaro 30 proc., Vilmorus atveju 21,2 proc. sudaro tik 31 proc., nes šiuo atveju kaip 100 proc. traktuojama 72,9 proc.

2004 m. dešiniųjų rezultatai buvo gerokai geresni nei prognozės, iš esmės protesto elektorato sąskaita.

2008 m. pasikartojo ta pati situacija.

2012 m. rezultatai buvo geresni dešiniųjų ir LLRA, o blogesni kairiųjų ir protesto elektorato nei buvo galima prognozuoti pagal sociologines apklausas.

Lyginamoji sociologinių apklausų ir rinkimų rezultatų analizė rodo, kad dešinieji nuolat gauna daugiau nei jiems žada sociologinės apklausos, tuo tarpu protesto elektorato favoritai visados yra pervertinami. Kairieji iš esmės išsaugo status quo, išskyrus 2012 metus. Tais pačiais metais analogiški rezultatai dešiniesiems buvo gauti ir LLRA atveju. Kas gi 2012 m. vienija protesto elektorato favoritus su kairiaisiais ir dešiniuosius su LLRA? Pirmuoju atveju abi grupės yra sociologinių apklausų lyderiai, antruoju – autsaideriai tarp pretenduojančių į mandatus.

2004 m. sociologinių apklausų favoritas buvo DP ir artimiausius konkurentus LSDP lenkė daugiau nei 10 proc., 2008 m. dėl lyderystės kovojo TS ir TT, tačiau rugsėjį nedaug nuo jų atsiliko ir DP, ir LSDP, ir TPP. Bendroje sumoje aiškiai dominavo protesto elektorato pasirinkimas. 2012 m. LSDP buvo aiškus lyderis, nors bendroje sumoje su protesto elektorato favoritais varžytis negalėjo. Tuo tarpu TS tenkinosi kuklia ketvirtąja vieta, o LLRA nerėmė nė 1 proc. rinkėjų.

Rinkimuose daugiausiai praranda sociologinių apklausų lyderiai, o daugiausiai laimi blogiausiai vertinami realūs jų konkurentai¹¹.

D. GRYBAUSKAITĖS GALIMYBĖS

Šio straipsnio, nepaisant kai kurių skaitytojų vilčių, rašyti nesiruošiau, nes, mano nuomone, nebuvo pakankamai duomenų gilesnei analizei. Tačiau 2014 m. vasario 11 d. Delfi pasirodė straipsnis Kas iš tiesų remia D. Grybauskaitę. Jame buvo išskleista dalis sausio mėn. Vilmorus apklausų rezultatų.

Konkrečiai paskelbta, kad net 43 proc. socialdemokratų šalininkų prezidente rinktų D. Grybauskaitę. Pagal sausio apklausą už socialdemokratus žadėjo balsuoti 23,2 proc. respondentų, t. y., dvigubai didesnis skaičius nei TS (11,2 proc.). D. Grybauskaitės pasirinkimas rodo ne socialdemokratų šalininkų nelojalumą LSDP kandidatui, bet tai, jog beveik pusė jų tiesiog renkasi lyderius. Tai tų respondentų kategorija, kurie balsuoja kaip ir visi, kaip dauguma.

Anksčiau atlikta lyginamoji rinkimų ir sociologinių apklausų analizė leidžia teigti, kad jie rinkimuose nedalyvaus¹². Nuo 2004 m. rinkimuose geriausias rezultatas priklauso 2004 m. Seimo rinkimuose DP – 12,8 procento. Taigi 23,2 proc. LSDP reitingai skaitmenine išraiška turi mažai ką bendro su realybe.

D. Grybauskaitės prezidentinis reitingas viršijantis 40 proc. priskirtinas tai pačiai kategorijai, kaip ir LSDP reitingas. Netgi dvigubai mažesnis kaip geriausios politikės reitingas yra nulemtas jos institucinio ir lyderystės statuso. Dėl šių priežasčių ji tiesiog pasmerkta rinkimuose prarasti gerokai daugiau nei jos konkurentai. Todėl, mano nuomone, D. Grybauskaitė pretenduoti į daugiau kaip 20 proc. visų rinkėjų paramos Prezidento rinkimuose negali.

Artimiausius D. Grybauskaitės konkurentus Z. Balčytį ir A. Paulauską reikėtų vertinti kaip tuos, kurie laimės daugiausiai. Skeptiškai nusiteikusiems Z. Balčyčio atžvilgiu siūlau prisiminti 2009 m. rinkimų kampaniją. A. Butkevičius atvirai deklaravo, kad jis nenori būti prezidentu ir dalyvauja rinkimuose tik paklusdamas partijos valiai. Nepaisant to, A. Butkevičiaus (162665 balsai) rezultatai 2009 m. buvo geresni nei 2008 m. LSDP (144890 balsai).

A. Paulauskas, atrodo, šią savaitę pradėjo naują rinkimų kampanijos etapą. Ji aiškiai nukreipta prieš valdžioje esančią D. Grybauskaitę. Kaip būdinga protesto elektorato paramos siekiantiems politikams, akcentas yra ne savų pozicijų aukštinimas, o esančio valdžioje žeminimas.

Apskritai aš nesu viešųjų ryšių specialistas ir tik galiu sutikti su nuomone, kad iki A. Paulausko klipo apie Prezidentę pasirodymo rinkimų kampanija buvo labai nuobodi ir visi kandidatai buvo susitaikę su D. Grybauskaitės pergale. Tačiau, net jeigu varžovas nežaidžia ir atiduoda pergalę, ją dar reikia pasiimti. D. Grybauskaitė šiuo aspektu jokių pastangų nerodė ir tarsi laukė, kad varžovai patys pradės mušti įvarčius į savo vartus ar mesti kamuolį į savo krepšį.

Prognozė

II turas neišvengiamas, nes D. Grybauskaitė neturi jokių galimybių sulaukti daugiau nei 25 proc. visų rinkėjų paramos. Jeigu rinkimuose dalyvaus ne mažiau nei pusė rinkėjų ir iš jų biuletenius gadins ne daugiau nei 10 proc.¹³, galima prognozuoti tokius rezultatus:

Pretendentai	Minimumas	Maksimumas
D. Grybauskaitė	25 proc.	40 proc.
Z.Balčytis ir A.Paulauskas	30 proc.	50 proc.
Kiti	15 proc.	30 proc.

Manau, kad nuo šios rinkėjų grupės pozicijos ir priklausys rinkimų rezultatai. Kiek jie pikti ant valdžios, kiek jiems su ja asocijuojasi D. Grybauskaitė, tiek jie ir bus aktyvūs rinkimuose. Ir visiškai nesvarbu turi jie savo kandidatą, ar ne. Tuo kandidatu, skirtingai nuo 2009 m. tikrai nebus D. Grybauskaitė, nors atrodo, ji mėgina užsitikrinti ir jų paramą. Didžiausia Prezidentės problema turėtų tapti jos 2009 m. rinkimų stiprybė – pozicijos neapibrėžtumas.Procentai pateikti nuo galiojančių biuletenių. Kaip matote atmetu net teorinę galimybę, kad D. Grybauskaitė nepateks į II turą. Tačiau palieku mikroskopinį šansą jos konkurentu tapti ne dviem jos artimiausiems varžovams. Iš likusių kandidatų tokiu tapti galėtų tik N. Puteikis. Kita vertus, palieku galimybę, kad I turo nugalėtoju bus ne D. Grybauskaitė. Šiuo atveju nemanau, kad Prezidentę galėtų aplenkti Z. Balčytis, tokią galimybę turi tik A. Paulauskas, jeigu į savo pusę patrauktų gausiausią Lietuvos rinkėjų grupę – protesto elektoratą¹⁴.

RUSIJOS VEIKSNYS

Atrodytų, įvykai Ukrainoje turėtų būtį svarbiausia prezidento rinkimų kampanijos tema. Tačiau matome, kad abortų klausimas ją gali lengvai užgožti. P. Bourdieu yra pastebėjęs, kad didžiausia problema yra ne tai, ką žiniasklaida akcentuoja, o tai, ko ji nepastebi.

Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje iš visų kandidatų, be abejonės, geriausiai atrodo D. Grybauskaitė. Tačiau ji ne tik kandidatė, ji dar ir Prezidentė. 2008 m. rugpjūčio mėn. Rusijos agresijos prieš Gruziją metu V. Adamkus išvyko į Tbilisį. 2014 m. kovo mėn. D. Grybauskaitė nuvažiavo į Zoknius.

Įvykiai Ukrainoje patvirtina, kad užsienio politika yra tik vidaus politikos tąsa¹⁵. Žaliųjų žmogeliukų siautėjimas Ukrainoje – tai ne Rusijos galios, o Ukrainos silpnumo išraiška. Ukrainos politinis elitas negali mobilizuoti kovai su Rusijos provokatoriais ne tik visuomenės, bet net valdžios struktūrų. Būtent milicijos neveiksnumas Rytų Ukrainoje buvo žaliųjų žmogeliukų sėkmės garantas. Be to, Rusijos provokatorius parėmė ir dalis visuomenės, nors ir nedidelė. Didžioji dalis Donbaso žmonių liko pasyvūs ir nėra pasirengę ginti valstybės, kurią jie tapatina su Kijevo valdžia.

Visuomenės nepasitikėjimas valdžia peraugęs į atvirą konfliktą Maidane ir sudarė sąlygas Rusijos provokacijoms¹⁶. Visuomenės nepasitikėjimo valdžia laipsnis Lietuvoje nedaug skiriasi nuo Ukrainos. Atsirado net veikėjų, atvirai grasinančių Lietuvos valdžiai Maidanu. Tiems, kurie mano, kad Lietuvoje tai neįmanoma, siūlau prisiminti 2009 m. sausio 16 d. įvykius. Kelių dešimčių chuliganų¹⁷ veiksmai, sulaukę minios palaikymo, vos nepasibaigė Seimo šturmu. O jeigu prie jų būtų prisijungę žalieji žmogeliukai?

Ar Lietuva pasirengusi žaliųjų žmogeliukų antplūdžiui? Ar visose savivaldybėse jie sulauktų policijos pasipriešinimo? Negi neatsirastų nė vienos savivaldybės, kurioje juos paremtų, kad ir nedidelė, grupė civilių, o gal net ir politikų? Ar yra institucija, kuri nelaukdama politinių sprendimų imtųsi veiksmų?¹⁸ . Žurnalistui, kuris (o toks tikrai yra) galvoja, jog nuo jų mus turi apginti NATO, turiu pasakyti, kad NATO valstybės nuo savų piliečių, kad ir nedidelės dalies, kad ir remiamų užsienio valstybės, negins. Tai mes turime padaryti patys, kaip ir estai bei latviai¹⁹.

Kiek Lietuvos nacionalinio saugumo koncepcija, priimta praėjusios kadencijos Seimo R. Juknevičienės siūlymu, atitinka dabartinę situaciją?²⁰ . Kiek įstatymai, priimti praėjusio Seimo konservatorių iniciatyva, reglamentuojantys institucijų, atsakingų už nacionalinį saugumą, veiklą atitinka dabartinę situaciją? Ir apskritai, ar po šių įstatymų priėmimo liko institucija, atsakinga už nacionalinį saugumą? Kokie numatyti mechanizmai analogiškos Ukrainai krizės atveju efektyvių politinių sprendimų priėmimui? Tik nepasakokite man apie Valstybės gynybos tarybą.

1939 m. Sovietų Sąjunga pasiūlymus pateikė keturioms valstybėms. Trys iš jų – autoritarinės – priėmė juos. Taip atsirado trys Pabaltijo sovietinės respublikos. Viena – demokratinė – juos atmetė. Ir sulaukė Žiemos karo. Tačiau Suomija, skirtingai nuo Estijos, Latvijos ir Lietuvos, išsaugojo nepriklausomybę.

Sakoma, kad išmintingas mokosi iš svetimų klaidų, protingas – iš savo, o kvailys jas vis kartoja.

Pašalietis

Vilnius. 2014.05.03

_________

(1) Dar labiau mane stebino Lietuvos elito negebėjimas ar nenoras suvokti, kad Rusija savo kampaniją Lietuvos Prezidento rinkimuose jau pradėjo. Ir jos taikinys ne konkretus kandidatas, o siekis priversti Lietuvos elitą, pirmiausia politinį, priimti nuostatas, palankias Rusijai.

(2) Primenu, kad visi partijų rinkimų rezultatų procentai pateikiami nuo visų rinkėjų, o ne nuo dalyvavusių, ar galiojančių biuletenių, kaip tai daro Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), skaičiaus.

(3) 2012 m. dviprasmiška D. Grybauskaitės pozicija N. Venckienės atžvilgiu bei besąlygiška V. Landsbergio parama jai ženkliai susilpnino DK pozicijas. Tuo tarpu teisminis V. Uspaskicho persekiojimas prieš Seimo rinkimus protesto elektoratą paskatino rinktis DP. Protesto elektoratas pirmiausia balsuoja prieš ir šio tipo rinkėjui klausimas už ką, nors ir svarbus, yra antraeilis.

(4) A.Brazausko ir A.Paulausko koalicija “Už darbą Lietuvai”.

(5) 2004 m. Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga; 2008 m. Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga; 2012 m. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.

(6) Nors jeigu vertintume pagal asmenybes tai dar didelis klausimas, kuri iš jų yra motininė.

(7) Zuokas toks liberalas, kaip aš – balerina.

(8) LLRA pozicijų stiprėjimas nulemtas “lietuviškų” partijų tautinių mažumų problemų ignoravimo ir netgi politinių sandėrių su LLRA (tiek socdemų, tiek konservatorių). Iki G. Steponavičiaus tautinių mažumų mokyklų švietimo reformos, jų atstovai galėjo rinktis arba asimiliaciją (kitokios integracijos formos Lietuvos politinis elitas jiems nesiūlė), arba segregaciją (šį pasirinkimą siekia primesti LLRA su V. Tomaševski priešaky).

(9) Gali būti, kad tai suvokdamos DP bei PTT ieško savo nuolatinės nišos. Ir dėl šios priežasties avantiūristas V. Uspaskichas politikoje lieka tik siekdamas išvengti kalėjimo. O R. Paksas, negalintis to suvokti, arba bus priverstas, kaip visada, pasitraukti, arba partija skils. Manyčiau, kad susitarti su V. Mazuronio sparnu socdemai turi visas galimybes, ir su daug mažesnėmis sąnaudomis, nei DP skaldymo atveju.

(10) Rinkimų rezultatai yra ir pirmas bei pagrindinis šaltinis rinkėjų preferencijų analizei. Sureikšminus sociologines apklausas atsiranda teiginiai apie DP ir LDDP elektoratų tapatumą, nors LDDP 1992 m. su 1996 m. rinkimų rezultatai nesulyginami. Ir šiuo atveju mes turime du LDDP elektoratus – 1992 ir 1996 metų. Tapatindami juos su 2004 m. DP elektoratu, pirmiausiai turime atsakyti į klausimą, ką jis veikė 2000 m. Seimo rinkimuose. Aš jau nekalbu apie tai, kad DP pagrindu tapo V. Uspaskicho kontroliuojama darbdavių konfederacija, kurios veikėjai 2000 m. buvo NS stuburas.

(11) Jūs nepatikėsite, šį dėsningumą pastebėjau tik pradėjęs aprašinėti grafikų rezultatus. Nors jau praėjusiame straipsnyje teigiau, kad lyderystė augina reitingą, bet ne realių šalininkų gretas.

(12) Būtent popierinių lyderių šalininkų armija labiausiai iškraipo sociologinių apklausų duomenis dėl rinkėjų pasiryžimo dalyvauti rinkimuose. Dar daugiau, lyginamoji analizė parodė, kad juo ryškesnis favoritas, tuo didesni iškraipymai.

(13) Įdomu, jeigu sugadintų biuletenių skaičius būtų didesnis už rinkimų lyderio surinktų balsų skaičių, ar Kandidatai patekę į II turą suvoktų, kad reikia pasitraukti ir skelbti naujus rinkimus?

(14) Apskritai turiu pastebėti, kad 70 proc. tikslumo prognozė laikoma labai geru rezultatu, nes kaip viskas bus iš tikrųjų težino Dievas, jeigu jam tai įdomu.

(15) Politologų bei politikos apžvalgininkų nepasitenkinimas per mažu kandidatų dėmesiu užsienio politikai dėl šios priežasties yra visiškai nepagrįstas. Tačiau aborto ar šilumos kainos irgi nėra tie strateginiai klausimai į kuriuos turėtų koncentruotis valstybės vadovas.

(16) Aš visiškai nekvestionuoju maidaniečių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo. Noriu tik pabrėžti, kad politinis (plačiąja prasme) elitas užsiėmęs galios žaidimas, ar dar blogiau, besirūpinantis tik savo valdžios įtvirtinimu, kelia grėsmę pačiam valstybės egzistavimui.

(17) Žiniasklaida juos net bandė pristatyti kaip aukas ir sukėlė isteriją dėl, atseit, neadekvačių Valstybės saugumo tarnybos (VST) veiksmų. Ir tik jų teismo procese išryškėjusios jų biografijos detalės atgrasino žurnalistus nuo mėginimų chuliganus pristatinėti kaip visos Lietuvos visuomenės atstovus.

(18) Sunku patikėti, tačiau pirmasis į įvykius Rytų Ukrainoje sureagavo žiniasklaidos jau padarytas anekdotiniu veikėju Vidaus reikalų ministras D. A. Barakauskas. Gegužės 2 d. įvyko VST pratybos, kuriose buvo modeliuojamas kovos prieš žaliuosius žmogeliukus scenarijus. Tačiau, vargu ar ši tarnyba viena, be visų teisėsaugos bei institucijų atsakingų už nacionalinį saugumą koordinuotų veiksmų, sugebėtų greitai įveikti krizę, sukeltą žaliųjų žmogeliukų.

(19) Įdomu, ar šiose valstybės irgi visi tokie pat ramūs kaip belgai, norėjau pasakyti, lietuviai?

(20) Apie visuomenės konsolidaciją ten yra gal tik vienas sakinys. Pagal ją, mūsų valstybės saugumo garantas yra energetinė nepriklausomybė.