Jauno žmogaus antitechnologinis manifestas arba egzistencija per ekstensiją

Praėjusį ketvirtadienį apsilankėm kino teatre, kur žiūrėjom filmą Boyhood. Pagrindinis veikėjas, ką tik iškeptas 18-metis, palietė tikriausiai kiekvienam iš mūsų aktualias ir ne kartą aptartas, todėl kai kam jau įgrisusias – socialinių tinklų, IT – temas. Pasak jaunuolio, už tai, kad savanoriškai leidome praplauti mums smegenis, gavome „cheminį atpildą“ –  naujos Facebook‘o žinutės ar SMS garsas smegenyse sukelia dopamino antplūdį. Be to, šiandien dauguma mūsų esame įstrigę tarpinėje būsenoje: nuolat tikrindami savo komunikacijos priemones vieną koją būnam įmerkę į virtualią, kitą – į „realią“ erdvę, tokiu būdu mūsų dėmesys yra išbarstytas – iki galo nebūnam nei ten, nei ten, todėl niekada nieko neišgyvenam iki galo. Balsas, atspindintis bent jau dalies Y kartos atstovų patirtis. Sutapimas, bet kitą vakarą gavome kolegos, filosofijos studento arba tiesiog – jauno žmogaus – Adomo Šulco minėtas temas atliepiantį tekstą. „Bemiegės nakties terorai ir neramaus mąstymo sukurpti vaizdai pažadino mane iš kasdienybės dogmatikos snaudulio. Kiek nenuveikta, kiek išblaškyta ir pamiršta! Pasaulis ir realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne – menki malonumai, tačiau lengvi pabėgimai.“

Nežadu laužyti ar daužyti mašinų, atnešusių tokį pakitusį pasaulio vaizdą. Tas vaizdas iš tiesų nuostabus – geležies mašinos mus veža ir skraidina milžiniškus atstumus, rankoje nešiojamos silicio dalelės leidžia susisiekti beveik su visu pasauliu. Šie proto stebuklai, bent ilgalaikėje perspektyvoje, net neatima iš žmonių darbo (1). Tad, kodėl „antitechnologinis manifestas“? Manau, kad mus pasivijo raudonoji karalienė technologijų srityje – evoliucinis pranašumas per ilgą laiką tampa jei ne našta, tai bent problematišku dalyku (2). Nyksta, šiek tiek perdėtai sakant, žmogiškumas. Ir aš kalbu ne apie transhumanizmą, ne apie genų inžineriją, o apie tai kas vyksta čia ir dabar. Bemiegės nakties terorai ir neramaus mąstymo sukurpti vaizdai žadina mane iš kasdienybės dogmatikos snaudulio. Kiek nenuveikta, kiek išblaškyta ir pamiršta! Pasaulis ir realybė pranyko nuolatiniame vilionių ir beprasmės informacijos liūne – menki malonumai, tačiau lengvi pabėgimai.

Prokrastinacija! Kiek liūdno juoko ir pasiteisinimų atsiranda dėl šio fenomeno. Nors visokios patarlės ir išmintingi žodžiai apie atidėliojimą ir darymą šiandien, o ne rytoj, egzistuoja jau ne vieną laikmetį, toks masiškas prokrastinacijos išplitimas ir jos kasdieniškumas turėtų būti pakankamai naujas reiškinys. Galime surasti priežastis, kodėl ji šitaip greit plinta, ypač tarp jaunimo.

Pradėkime nuo bent šiek tiek supaprastintos tezės – limbinė sistema (3) ne itin gerai skiria realybę ir fikciją. Tai paaiškina, kodėl žmonės sugeba įsijausti į knygas ir patirti veikėjų emocijas, kodėl stebėdami pornografiją susijaudina ir pan. Tai gali virsti ir teigimu, ir neigiamu gyvenimo aspektu. Svarbų vaidmenį čia vaidina tiesiog per didelis ir per lengvas prieinamumas. Pirma, žmogus yra linkęs pervertinti tai, ką galima pasiekti dabar ir nuvertinti tai, kas pasiekiama vėliau (4) . Galime surasti daugybę šios mąstymo klaidos pavyzdžių, bet turbūt geriausiai iliustruoja beveik kasdieniška patirtis prieš pat miegą – mintys apie tai, kiek daug padarysiu ir nuveiksiu rytoj, kaip pasikeis gyvenimas ir panašūs galvoje besibaladojantys veiksnumo šūkiai. Išaušus rytui – beveik visada viskas taip pat kaip ir vakar. Antra, žmogaus kūnas gali adaptuotis prie kintančios aplinkos. Turbūt todėl gebame išgyventi, patyrę tiek daug pokyčių. Štai, pavyzdžiui, galimas dalykas, kad prieš industrijos revoliuciją, o tiksliau, prieš lemputės išradimą, žmonės miegojo du kartus per parą – bifazinis miegas buvo norma. Tačiau vienas iš šių aspektų mums atsiliepia neigiamai – kuo daugiau kažkokios kūne gaminamos medžiagos gauname iš išorės, tuo labiau mažėja biosintezė, kurią vėliau atstatyti yra sunku. Iš šito efekto kyla daugybė gyvenimo negandų – pripratimas prie narkotikų ir panašios bjaurastys.

O dabar sujunkime viską, kas kol kas pasakyta. Internetas, televizorius, kompiuteriniai žaidimai ir kitokios laiko leidimo priemonės mūsų smegenims nesiskiria nuo patiriamos realybės. Internetas pergrūstas kačiukų ir kitų mielų padarų nuotraukomis, kurios verčia mus jaustis gerai (5). Ten pat glūdi milžiniški kiekiai (dažnai nenaudingos) informacijos norintiems patenkinti smalsumą. Minėtos priemonės verčia mus patirti „netikrus“ laimėjimus ir taip patenkinti ne tik troškimą nugalėti, bet ir išgyventi visas jo sukeliamas emocijas (6).  Kam stengtis nuveikti kažką patiems, jeigu galime pasitenkinti per kitų asmenų gyvenimus? Nuolatinis lengvas priėjimas prie dopaminą (7) skiriančių patirčių pratina prie nuo kasdienio gyvenimo nutolusio pergalių ir darbo santykio. Kai virtualus malonumas laukia ir yra tik už kelių sekundžių, tai gyvenimiški pasiekimai atrodo neišvengiamai toli.

Technologijos daro pasaulį per daug prieinamą. Pradėkime nuo kito lazdos galo – įsivaizduokite, kaip žmogus skirtingai elgtųsi, jei nebūtų vien šių trijų dalykų – telefono, kompiuterio ir muzikos grotuvo. Ar tik pasaulį beužkariaujantys intravertai nebus mūsų technologinių laimėjimų išdava? Dabar socialumas prieinamas bet kur, bet kada ir bet kuriuo paros metu. Net jei socialinio tinklo draugai jau miega, telefonas numiręs, tai pats internetas niekada nemiega – visada surasi su kuo pasikalbėti. Nuolatinis socialumas – dabartinio gyvenimo forma. Užklupus vienatvei ir liūdesiui, tai greitai galime užkimšti „tariamu socialumu“ (8)  ir išplauti neigiamas emocijas. Turbūt su oksitocinu, „meilės“ ir „šiltumo“ hormonu, nutinka tas pats, kas su visais hormonais – įpratimas dažnai ir greitai gauti „papildymus“ sekina natūralią gamybą. O jei ir neturime nuolatinio priėjimo prie socialumo, tai dauguma žmonių turi priėjimą prie pastovios muzikos (9). Technologijos išskleidė neįtikėtinas galimybes bendravimui, tačiau šalia žingsniuoja neišvengiama Užmarštis. Užtenka kelias akimirkas susikaupti į dviejų asmenų pokalbį, kad suprastum – žmonės bendrauja daugiausia paruoštais atsakymais ir konservuotomis reakcijomis.

Liko vienintelis dalykas, kurį noriu aptarti – kaip dabar skelbiama, nuostabų gebėjimą, tinkantį būtent mūsų laikotarpiui. Kaip gaila, kad iš tiesų gebėjimas atlikti kelis darbus vienu metu (dažniausiai mes tai vadiname multitaskinimu) neegzistuoja – mūsų gebėjimai stipriai krenta su vienu metu atliekamų darbų skaičiumi. Neturime nei evoliucinės priežasties, nei jokių patvirtinančių faktų (10) , kad tai gebame puikiai ar išvis daryti. Tiesa, mūsų smegenys yra dviveidis padaras – kitoji pusė yra nuostabi apgavikė, kurianti iliuzijas apie puikų mūsų elgesį.

Dėl prieš tai minėtų dalykų prieinamumo ir „gebėjimo“ daryti kelis užsiėmimus vienu metu, mes nuolat blaškomės tarp daugelio dalykų, tai patenkinančių mus, tai kviečiančių į darbą, kovą ar protą. Visus troškimus tenkindami, visų garbingų tikslų šaukiami ir viską darydami vienu metu, išnykstame vienoje masėje nerišlių ir nesusijusių minčių. Pasiklystame laike ir sąmonė atbunda padarius viską ir nieką – nežinome nei kiek laiko, nei kaip gerai tai padarėme. Įklimpus į nuolatinį blaškymąsi, kelio atgal nėra, nes mūsų smegenys taikosi prie išlikimo tokioje situacijoje. Skirti minimalistinį kiekį dėmesio viskam tampa įpročiu, susikaupimas ties viena veikla atsiduria už mūsų suvokimo ribų. Kiek lieka dalykų „noriu“ ir „reikia“ ribose. Bet internetas, naikinantis gebėjimą susikaupti ilgam laikui, palieka mus stimuliantų perkrovos būsenoje – niekaip negalime nesiblaškyti. O kažkada buvo kitaip… Puikiausias pavyzdys – literatūros legenda Francas Kafka „Nuosprendį“ parašė vienu prisėdimu per 8 valandas.

Belieka tik užbaigti šį modernybės džiaugsmo kupiną šokį. Kaip populiaru šiais laikais ieškoti savęs! Ne veltui tenka – tuščiose lentynose nieko ir nerasi. Nuolat įklimpęs į kitų patirtis, paskendęs nuolatiniame bendravime ir pasiteisinimų liūno kankinamas žmogus nieko nenuveikia. Tai egzistencija per ekstensiją – sąmonę išplečiantys dalykai pasidarė tokie platūs, kad pačios sąmonės, informacijos labirintų ūke, nebeišeina atrasti. Bet realybė nuostabi. Ji nuolat prisiveja ir griauna visas iliuzijas – tenka arba kurti naujas ir jų daugiau, arba priimti nemalonias tiesas. Taip ir nutinka šiomis dienomis. Atsikeli, jautiesi senas ir nieko nenuveikęs. Sizifo mitas mums nebetinka – akmuo labai retai beužrieda į viršų, o pauzės viršūnėje ir apačioje begalinės. Tik kai Merkurijus stumteli jį, tuomet prasideda lėtas kilimas į viršų. Vienam kartui.

O kokie galėtų būti Adomo tekste apibūdintos situacijos sprendimo būdai? Pasidalinkite komentaruose savo strategijomis :)

_____________

(1) Šį ekonominį mitą pukiai išskleidžia Henry Hazlit‘as knygoje „Economics is One Lesson“.

(2) Daugiau apie tai verta pasiskaityti Scott Ridley‘aus knygoje „Red Queen“.

(3) Smegenų dalis, dar vadinama paleomamaline, atsakinga už daugybę dalykų, šiuo atveju svarbiausia – automatizuotos reakcijos ir emocijos.

(4) Angliškas terminas šitam yra „hyperbolic discounting“.

(5) Ir, tikėtina, skirti už tai atsakingus hormonus.

(6) Skaitytojas turėtų įsidėmėti, jog tarp grynos filosofinės spekuliacijos ir mokslu pagrindžiamų minčių riba šiame tekste siaura.

(7) Hormonas, atsakingas, už „gerą jauseną“. Daugelis narkotikų arba skiria šią medžiagą, arba ją imituoja.

(8) Tiesa, smegenys nelabai gerai tai skiria. Bendraujant su pažįstamais žmonėmis telefonu ar per socialinį tinklą vis tiek išsiskiria oksitocinas – „meilės“ ir „šiltumo“ hormonas.

(9) Atrodo, jog muzika veikia mus taip pat kaip skaitymas – dirba tos pačios smegenų dalys.

(10) Čia būtų galima cituoti daugybę šaltinių, tačiau užtenka vien įvesti „human multitasking studies“ į bet kokią paieškos sistemą. Pradžiai galima būtų paskaityti vikipedijos šaltiniuose nurodytas citatas nuo 34 iki 38.