Socialinio kapitalo ir imigracijos santykis

Socialinį kapitalą mokslininkai supranta kaip svarbų ir vertingą, kitas gėrybes kuriantį socialinio gyvenimo elementą. Tai yra norimas ir siektinas išteklius, gerinantis visuomenės, bendruomenės, grupės gyvenimą. Diskusijų apie pabėgėlių priėmimą bei kitus imigracijos klausimus kontekste sociologijos studentė Lina Birškytė pristato skirtingus požiūrius į imigracijos ir socialinio kapitalo santykį. Straipsnyje „E pluribus unum: Diversity and community in the twenty‐first century“ R. Putnamas teigia, jog visuomenės etninį heterogeniškumą didinati imigracija trumpuoju ir vidutiniuoju laikotarpiu kelia pavojų socialiniam kapitalui ir jį mažina. Tačiau ne visi tyrėjai yra linkę sutikti su šia išvada bei pažymi, kad imigracijos ir socialinio kapitalo santykis yra daugiareikšmis bei priklauso nuo kultūrinio, ekonominio bei politinio konteksto specifiškumų.

Socialinio kapitalo sąvoka išpopuliarinęs Putnamas jį apibrėžia kaip socialinių organizacijų ypatybes, tokias kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai, kurios gali padidinti visuomenės produktyvumą ir palengvinti koordinuotus veiksmus (3). Socialinis kapitalas yra sąlygas veikti sudarantis išteklius, kurio ypač svarbus aspektas – socialiniai tinklai, nes būtent ryšiuose tarp žmonių randasi savitarpiškumo ir solidarumo normos bei pasitikėjimo santykis. Socialiniai tinklai turi teigiamą poveikį ne tik esantiems tinkluose, bet ir aplinkiniams (bystanders) – pavyzdžiui, glaudžius ryšius turinčioje kaimynystėje bendras nusikalstamumo lygis žymiai žemesnis, o tai naudinga net ir bendrauti nelinkusiems kaimynams. Tyrimai rodo, kad socialinis kapitalas yra gėrybes kuriantis elementas, ir jo esant daugiau žmonės džiaugiasi patrauklesne gyvenamąja aplinka, sveikesniais vaikais, ilgesne gyvenimo trukme, geresniais ekonominiais rodikliais ir t. t. (4).

Pasak Putnamo, vyrauja keletas skirtingų modelių, bandančių paaiškinti, kokią įtaką visuomenėje daro didėjantis imigrantų, t. y. „kitokių“ žmonių procentas. Dvi pagrindinės – kontakto ir konflikto teorijos. Kontakto hipotezės šalininkai teigia, jog bendradarbiaudami su kitokiais nei jie, žmonės „kitu“ nepasitiki tik prieš užmegzdami bendravimą, o sąveikos metu bendras pasitikėjimo lygis kyla. Konflikto teorija teigia, jog skirtingumas skatina nepasitikėjimą „kitokia“ grupe ir stipresnį solidarumą savoje grupėje. Pagal šią teoriją, kuo dažniau susiduriame su „kitu“, tuo labiau šliejamės prie savos grupės. Taigi, skirtingumo ir solidarumo lygis koreliuoja neigiamai. Nors kontakto ir konflikto teorijos šalininkai nesutinka, kurių empiriniai tyrimai svaresni, abi šios teorijos teigia, jog grupės pasitikėjimo lygis neigiamai koreliuoja su pasitikėjimu kita grupe, t. y. kuo labiau užsisklendžiama savų grupėje, tuo mažiau pasitikima esančiais už tos grupės ribų.

Norėdami išsiaiškinti, kokią įtaką socialiniam kapitalui turi didžiąja dalimi imigracijos sukeltas visuomenės etninis skirtingumas, Putnamas su kolegomis 2000 m. atliko itin didelės apimties (30 000 respondentų) reprezentatyvų kiekybinį tyrimą JAV. Į imtį pateko skirtingos, pagal etninę įvairovę atrinktos geografinės vietovės. Tyrimas buvo konstruotas kontakto ir konflikto teorijų ribose, bet tyrimo išvados nėra suderinamos nė su viena iš jų.

Tyrimo rezultatai parodė, kad 1) etniškai homogeniškuose rajonuose pastebėtas didesnis socialinio pasitikėjimo lygis tarprasinėje kategorijoje nei etniškai heterogeniškuose rajonuose. Kitaip sakant, kuo homogeniškėsnė gyvenamoji aplinka, tuo didesnis pasitikėjimo lygis tarp rasių. Šis atradimas atmeta kontakto teoriją, pasak kurios, su kitos rasės atstovais nesusiduriantys žmonės šiais turėtų pasitikėti mažiau nei tie, kurie su pastaraisiais turi nuolatinį kontaktą; 2) gyvenantys etniškai heterogeniškuose rajonuose mažiau pasitiki savo kaimynais nei gyvenantys etniškai homogeniškuose rajonuose; 3) kuo etniškai heterogeniškesnis rajonas, tuo mažesnis pasitikėjimas ir savos rasės atstovais. Ši išvada nesuderinama su konflikto teorija, pasak kurios, heterogeniškoje terpėje individai turėtų šlietis prie panašių į save ir taip didėti grupės viduje esantis pasitikėjimas.
Taigi, kuo didesnis etninis bendruomenės skirtingumas, tuo mažiau pasitikima kitoniškais, o taip pat ir į save panašiais žmonėmis.

Tolesni analizės rezultatai parodė, jog etninė įvairovė mažina ne tik bendrą socialinio pasitikėjimo lygį, bet ir pasitikėjimą valdžia, vietine žiniasklaida; mažėja policijos darbo efektyvumas; mažesnis balsuotojų skaičius, bet daugiau protestų; mažiau dalyvaujančių savanoriškoje veikloje ar aukojančių labdarai; turima mažiau draugų; žmonės mažiau patenkinti gyvenimo kokybe ir pan. Daroma išvada, kad etninis skirtingumas daro žalą socialiniam kapitalui bei kad etninės įvairovės pasekmės negali būti paaiškintos savos ir svetimos grupės modeliais. Čia naudingesni tampa socialinės anomijos ir socialinės izoliacijos konceptai. Putnamas teigia, jog skirtingumas pats savaime neprodukuoja prastų santykių tarp etninių grupių, bet tokiuose rajonuose gyvenantys asmenys visiškai pasitraukia iš kolektyvinio gyvenimo. (Svarbu atkreipti dėmesį, jog autorius nėra imigracijos priešininkas – jis įžvelgia daugybę teigiamų dalykų žmonių migracijoje kalbant apie ilgalaikę perspektyvą).

Deja, Putnamo tyrimo išvados nėra neabejotinos – lipdydamas teoriją jis praleido svarbius konteksto bei matavimo lygmenų klausimus. Kiti tyrėjai abejoja, ar JAV atvejo rezultatai atspindi kitų šalių, ypač Europos realijas, taip pat kritikuojama, jog per mažai dėmesio skiriama struktūriniams šalių skirtumams, pavyzdžiui, politikos modeliams ar ekonominei nelygybei. (1, 2). Taip pat Putnamas kritikuojamas dėl netinkamo statistinės analizės metodo naudojimo: jei pasitikėjimas matuojamas individų lygymenyje, tai etninis heterogeniškumas yra bendruomenės charakteristika (2). Tyrimo rezultatai itin kvestionuojami stebint kai kurių šalių pavyzdžius: Portugalija, būdama etniniu aspektu vienalytė, vis vien turi žemą socialinio kapitalo lygį, o Skandinavijos šalys, nors ir pritraukia imigrantus iš įvairių šalių, pasižymi dideliu socialiniu kapitalu. Taigi, nors JAV tyrimas leidžia apčiuopti aiškias koreliacijas tarp imigracijos srautų bei etninio heterogeniškumo didėjimo ir socialinio kapitalo nykimo, šios koreliacijos apibendrinimas iki universalios teorijos reikštų akių užmerkimą prieš faktus.

Lupo (2), analizuodamas imigracijos ir socialinio kapitalo santykį 25 Europos sąjungos valstybėse, ne tik tyrė kapitalo lygį prieš ir po imigracijos srautų padidėjimo, bet į analizę įvedė dar vieną kintamąjį – pilietybės suteikimo tvarką valstybėje, kaip politinės struktūros charakteristiką, galimai darančią įtaką imigracijos pasekmėms. Trumpai tariant, tyrėjas bandė išsiaiškinti, kaip pilietybės gavimo tvarka, savo ruožtu lengvinanti arba sunkinanti imigrantų integraciją į bendruomenę, paveikia imigracijos ir socialinio kapitalo santykį.

Tyrimo rezultatai parodė, jog imigracijos poveikis socialiniam kapitalui nėra universalus ir priklauso nuo socialinio bei politinio kontekstų. Didžiausi imigracijos srautai yra į ekonomiškai stiprias šalis, kurios iki imigrantų atvykimo jau pasižymėjo aukštu socialiniu kapitalu. Imigracija iš esmės nepakeitė socialinės struktūros, bet sykiu ir nesumažino nepasitikėjimo svetimšaliais, tad tokiose šalyse socialinis kapitalas liko nepakitęs. Taip pat pastebėtas kitas aspektas: gausus imigrantų atvykimas į šalį visuomenėje sukelia daug klausimų ir savo ruožtu į diskusijas  įtraukia daug piliečių. Imigrantų integracijos, žmogaus teisių, darbo rinko pokyčių temos paskatina žmones aktyviai dalyvauti politinėje veikloje, jungtis į horizontaliais ryšiais paremtas asociacijas, o tai didina socialinį kapitalą. Tad imigracija ne tik kad nemenkina socialinio kapitalo, bet anaiptol – jį didina. Visgi socialinis kapitalas imigracijos mastams didėjant nukenčia tose valstybėse, kuriose jo lygis ir prieš imigracijos bangas buvo žemas.

Kalbant apie pilietybės suteikimo tvarką ir socialinio kapitalo santykį,  Lupo išskyrė tris modelius pagal sąlygų pilietybei gauti lengvumą/sudėtingumą: 1) kolektyvinis – etninis modelis, kurio principu pilietybė suteikiama pagal kraujo liniją. t. y. manoma, jog teisė į pilietybę gaunama gimus, o ne dalyvaujant politiniame gyvenime. Šis modelis autoriaus laikomas nepalankiausiu imigrantų integracijai; 2) kolektyvinis – pilietinis modelis remiasi idėja, jog piliečiu tampama dalyvaujant politiniame gyvenime nepriklausomai nuo etninės grupės priklausomybės. Mažumos etninių grupių atstovai yra priversti perimti daugumos kultūrą ir kalbą. Šiuo atveju pilietybės gavimas lengvesnis nei pirmu atveju, bet manoma, kad šis modelis skatina mažumos grupių izoliaciją bei diskriminaciją; 3) individualistinis – pilietinis modelis remiasi „žemės teise“ (ius soli), t. y. pilietybė suteikiama pagal gimimo teritoriją. Manoma, jog šis modelis yra palankiausias socialinei integracijai, nes skatina toleranciją ir tarpusavio ryšių heterogeniškoje grupėje kūrimą.

Tyrėjų atliktas longitudinis lyginamasis tyrimas apjungė 19 pasaulio šalių bei 19 metų (1981-2000 m.) duomenis. Socialinis kapitalas čia buvo siejamas su kolektyviniu mąstymu, kuris suprantamas kaip teigiamas požiūris į kitus visuomenės narius ir įsitraukimas į socialinę ar politinę veiklą siekiant bendro gėrio. Tyrėjai taip pat ieškojo žmonių sąveikoje atsirandančio kismo priežasčių, t. y. kėlė klausimą, kodėl skirtingose visuomenėse imigracijos sukelti padariniai socialiniam kapitalui gali būti skirtingi.

Surinktų duomenų analizė buvo vykdoma dviem pjūviais, kurie, galimai, iš dalies lemia imigracijos daromą įtaką socialiniam kapitalui. Tai – valstybių ekonominis saugumas ir nelygybė (matuojamas pagal GINI indeksą*) bei kultūrinė – politinė aplinka, tiksliau, multikultūriškumą propaguojanti politika (skiriama parama etninių mažumų organizacijoms, lygių galimybių užtikrinimas ir pan.).

Tyrėjai atkreipė dėmesį į pažangiose demokratijose egzistuojančią skirtingo masto darbo rinkos kontrolę. Liberalūs, į rinką orientuoti režimai, tokie kaip JAV, yra mažiau reguliuojami ir kontroliuojami, todėl sudaromos sąlygos didelei pajamų nelygybei bei asmens ekonominiam nesaugumui. Autoriai kėlė hipotezę, jog ekonominė nelygybė turi tiesioginės įtakos socialinio kapitalo nykimui. Kalbant apie kultūrą, buvo keliamos hipotezės, kad multikultūralizmą skatinanti politika gali sukelti trejopą poveikį: a) skatinti didesnį socialinį pasitikėjimą ir įsitraukimą į kolektyvinę veiklą; b) mažinti socialinį pasitikėjimą ir įsitraukimą į kolektyvinę veiklą; c) mažinti socialinį pasitikėjimą, bet skatinti įsitraukimą į kolektyvinę veiklą (turima omenyje, kad politinės priemonės gali kelti nepasitikėjimą, ryškindamos skirtis ir taip skatinti žmones jungtis į vienalytes grupes).

Tyrimo rezultatai atskleidė jog taisyklė „imigracija skatina socialinio kapitalo nykimą“ galioja tik kai kuriose šalyse bei išryškino, kokiuose kontekstuose koks imigracijos poveikis stebimas. Imigracijos daromas poveikis stipriai koreliuoja su ekonomine nelygybe šalyje: kuo didesni ekonominiai skirtumai ir kuo nesaugiau dėl savo padėties jaučiasi gyventojai, tuo didesnę žalą imigracija daro socialiniam kapitalui. Tuo tarpu multikultūralizmo propagavimas koreliuoja su didesniu įsitraukimu į įvairias organizacijas bei politinę veiklą. Taigi šalyse, kurios pasižymi ir ekonomine lygybe ir stipria multikultūralizmą skatinančia politika, visi neigiami imigracijos padariniai socialiniam kapitalui nėra būdingi. Atvirkščiai – stebimas dalyvavimo politiniame gyvenime suaktyvėjimas bei išaugęs arba nepakitęs socialinio pasitikėjimo lygis.

Nepavyksta atrasti vieno, universalaus paaiškinimo, kaip imigracijos srautai veikia socialinį kapitalą. Reikia prisiminti, jog nei vienas, nei kitas reiškinys neegzistuoja uždaroje terpėje ir kontekstas gali lemti poveikio buvimą ar nebuvimą, jo kryptį ir intensyvumą. Putnamas savo JAV atliktu tyrimu atkreipė dėmesį į temos aktualumą modernioms demokratinėms valstybėms, bet jo daromos išvados, jog imigracija trumpuoju ir vidutiniuoju laikotarpiu kenkia socialiniam kapitalui, yra abejotinos. Europos ir kitas šalis apimantys empiriniai tyrimai rodo, jog imigracijos ir socialinio kapitalo santykis yra varijuojantis plačiame spektre – pradedant nuo žalos darymo, tęsiant neutraliu poveikiu, baigiant teigiamais aspektais. Negana to, skirtingos socialinio kapitalo sudedamosios dalys yra veikiamos nevienodai – egzistuojantys pavyzdžiai rodo, kaip imigracija gali nedaryti jokios įtakos socialiniam pasitikėjimui, bet skatinti telkimąsi į horizontaliais santykiais grįstas organizacijas. Taigi toliau gilinantis ir ieškant, kokius gi pakitimus visuomenėje, socialinio kapitalo požiūriu, daro imigracija, tyrėjams ir visiems vertinantiems šiuos reiškinius reikėtų išlikti atidiems ir atsižvelgti į šios problemos daugiamatiškumą.

________

Literatūros šaltiniai:
1. Kesler, C., Bloemraad, I. 2010 Does Immigration Erode Social Capital? The Conditional Effects of Immigration-Generated Diversity on Trust, Membership, and Participation across 19 Countries, 1981-2000, Canadian Journal Of Political Science, 43(2): 319-347.
2. Lupo, G 2010 ‘Is Immigration Detrimental for Social Trust in the European Union? A Three-Level Model of Cultural Heterogeneity and Citizenship Regime as Social Capital Predictors’, International Journal Of Social Inquiry, 3.1: 67-96.
3. Putnam, Robert D. “Kad demokratija veiktų.” (2001) Vilnius: Margi raštai, p. 160-244
4. Putnam, Robert D. 2007 E pluribus unum: Diversity and community in the twenty‐first century the 2006 Johan Skytte Prize Lecture, Scandinavian political studies, 30.2: 137-174.

* Gini koeficientas – tai gyventojų pajamų pasiskirstymo statistinis rodiklis, vartojamas pajamų skirtumams apibūdinti.
Gini koeficiento reikšmė gali kisti nuo 0 (absoliuti lygybė, kai visi namų ūkiai gauna vienodas pajamas) iki 1 (absoliuti nelygybė, kai vienas namų ūkis uždirba visas šalies pajamas).