Ukraina, Lietuva ir Pierre Bourdieu

Kai kurie iš mūsų skaitytojų veikiausiai atsimena Pašalietį, retkarčiais savo tekstais atkreipiantį dėmesį į vieną ar kitą dabarties aktualiją. Kaip niekad tinkamu metu, kai jau laukti ir stebėti gali būti per vėlu – dar jo pamąstymų praėjusios kovo 11-tosios proga, apie Ukrainos bei tuo pačiu Lietuvos laisves ir nelaisves šiuolaikinio karo šešėlyje.

Rusijos karas prieš Ukrainą ir jo vertinimai primena Franco Kafkos “Procesą”. Didžiųjų politikų, tiek Vakarų pasaulio, tiek Lietuvos, šurmulys aplink šį įvykį negali būti pavadintas kitaip, kaip tik politikos meno kūriniu “Rusijos agresijos prieš Ukrainą XXI a. Vakarų pasaulio vertybiniame pasirinkime instaliacija”. Turiu jus nuliūdinti, bet šiuo atveju – tikiuosi, ne tik šiuo vieninteliu – Lietuva yra neatsiejama Vakarų pasaulio diskurso dalis.

Hibridinis karas

Aš jus galbūt nustebinsiu, nes hibridinio karo apibrėžimų, kuriuos pateikia įvairūs veikėjai, neanalizuosiu. Mano nuomone, tokio reiškinio apskritai nėra ir, jeigu nebūčiau skaitęs Imanuelio Kanto darbų, pavadinčiau jį simuliakru. Tai mūsų didžiųjų politikų ir žiniasklaidos, tiek pasaulio, tiek Lietuvos, sukurtas fenomenas, kuris kuo toliau, tuo mažiau, turi ką bendro su noumenu – įvykiais Ukrainoje. Tai, ką Rusija daro Ukrainoje, buvo įprasta praktika Afrikoje, Centrinėje Amerikoje bei Azijoje XX a. antroje pusėje. O XX a. pradžioje tai buvo praktikuojama ir Europoje. Nereikia studijuoti istorijos. Tiesiog paskaitykite Frederick Forsyth romaną “Karo šunys”.

Samdiniai, savanoriai, svetimos valstybės reguliariosios kariuomenės daliniai be atpažinimo ženklų agresijoje prieš kitą valstybę naudojami ne norint ją nuslėpti, o tik siekiant sudaryti galimybę pasaulio galingiesiems jos nematyti. Tokiu atveju, agresijos auka, nebūdama pajėgi pasipriešinti be pagalbos iš šalies, yra priversta sutikti su potencialių galingesnių sąjungininkų požiūriu. Taip 1938 m. elgėsi Čekoslovakija, taip šiuo metu elgiasi Ukraina.

Kaip yra pastebėjęs P. Bourdieu, dominuoti negalima be dominuojamojo sutikimo. Tiek XX a. viduryje Hitleris, tiek šiuo metu V. Putinas dominuoja todėl, kad su tuo sutinka Vakarai ir Ukraina. 1938 m. N. A. Čemberlenas po Miuncheno sutarties pasirašymo grįžęs į Didžiąją Britaniją pareiškė, kad parvežė taiką. Hitleris užėmė Sudetus, vėliau okupavo Čekoslovakiją. 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Lenkiją. Europoje prasidėjo “Keistasis karas”. Karą Vokietijai paskelbė Prancūzija ir Didžioji Britanija. Tačiau kariavo tik Lenkija. Sovietų Sąjunga apskritai nekariavo, tik okupavo rytinę Lenkijos dalį. 1994 m. Budapešte buvo pasirašyta keturšalė sutartis. Mainais į branduolinio arsenalo perdavimą Rusijai, JAV, D. Britanija ir Rusija tapo Ukrainos teritorinio vientisumo garantais. Skirtingai nei 1939 m., 2014 m. Rusijai aneksavus Krymą, JAV ir D. Britanija ne tik kad nepaskelbė karo Rusijai, jos net nepripažino Rusijos agresore. B. Obama pareiškė, kad JAV Ukrainos negins, nes ji ne NATO narė. O Budapešto sutartis?!

Informacinis karas

Rusija prieš Lietuvą kariauja informaciniame lauke. Su šiuo teiginiu aš nesiginčysiu. Tačiau karas prieš Lietuvą rusiškame informaciniame lauke yra beprasmis. Tai būtų tas pats, lyg Rusija kariautų su Lietuva savo teritorijoje, nesant ten Lietuvos kariuomenės. Tuo tarpu Lietuvos politikai ir žiniasklaida šio karo veiksmus mato būtent rusiškame informaciniame lauke.

Kaip rašė P. Bourdieu, problema yra ne tai, į ką atkreipia dėmesį žiniasklaida, o tai, ką ji nutyli. Lietuvos atveju politikai ir žiniasklaida ne tik ignoruoja, bet ir propaguoja lietuviškame informaciniame lauke rusišką (vertybiniu/kultūriniu, o ne kalbiniu aspektu) diskursą. Hibridinio karo diskursas savo esme yra rusiškas diskursas. Jis mūsų ir apskritai Vakarų politikus atleidžia nuo atsakomybės daiktus vadinti tikraisiais jų vardais. Kol egzistuoja hibridinio karo diskursas, tol išlieka galimybė nevadinti Rusijos agresore. Taip, ją galima vadinti teroristine valstybe tarptautinėse konferencijose. Tačiau nereikia išsikviesti Rusijos ambasadoriaus ir pareikalauti jo nutraukti agresiją Ukrainoje.

Ukraina pati nėra pripažinusi Rusijos agresore. Tačiau ar kas kelia mūsų žiniasklaidoje klausimą, kodėl tai iki šiol neįvyko? Ar kas skyrė didesnį dėmesį TVF pareiškimui, kad Ukrainai pažadėta finansinė parama, jei karinis konfliktas Donbase bus sureguliuotas? Ar Ukraina gali išgyventi be TVF pagalbos, ar ji gali nutraukti Rusijos vykdomą agresiją Donbase be susitarimo su Rusija? Ką darys Vakarai ir Lietuva, jeigu Ukraina ryšis paskelbti Rusiją agresoriumi ne tarptautiniuose forumuose, o kaip tai yra numatyta tarptautinių santykių praktikoje – įteikdami oficialią notą Rusijos valstybės įgaliotam atstovui? Kol šie klausimai neatsiras lietuviškame informaciniame lauke, tol mes žaisime pagal Rusijos taisykles.

Hibridinio karo tema yra ryškiausia ir efektyviausia rusiško diskurso dalis. Geopolitinis diskursas yra tiesiog dovana V. Putinui, reikalaujančiam naujų tarptautinių susitarimų, atsižvelgiant į geopolitinius Rusijos interesus. Mano nuomone, geopolitika yra pseudomokslas, sukurtas ir propoguojamas asmenų, neįgalių suvokti filosofijos. O baisiausia yra, kad geopolitika neigia laisvo pasirinkimo principą – Vakarų civilizacijos vertybinės sistemos pamatą. Lietuvos politikai nuolat kalbantys apie pasikeitusią geopolitinę situaciją man primena su malonumu po šūdą tapnojančius vaikus, kurie dar nesuvokia, kas yra šūdas. Ukrainos tauta pareikalavo teisės rinktis ir yra tik klausimas, ar mes padėsime šią teisę jiems apginti, ar leisime Rusijai ją atimti.

Be hibridinio karo ir geopolitikos temų, kurias su entuziazmu vysto ne tik Lietuvos politikai, žurnalistai, bet ir mokslo visuomenės atstovai, bene efektyviausia tema rusiškame diskurse – ar NATO gins Lietuvą. Beje, šia problema nuolat rūpinasi ir mūsų politikai, beisdidžiuojantys išplėšę naujas garantijas iš NATO. NATO – tai Lietuva, ir jeigu mes ginsimės, tai ir kiti NATO nariai mus gins.

Viešųjų ryšių požiūriu efektyviausia yra teisingai suformuluoti problemas ir klausimus, kad reikalingas diskursas sėkmingai vystytųsi nepriklausomai nuo atsakymų turinio. Šiuo metu tokia situaciją galima stebėti lietuviškame informaciniame lauke, kuriame Rusija laimi be ypatingų pastangų. Ir ji nugalės, jeigu neatsiras vaiko, kuris pasakys, kad karalius nuogas – Rusija yra agresorė ir ji kariauja su Ukraina.

Vertybinis pasirinkimas

V. Putino apeliacijos į istoriją, tautų apsisprendimo teisę, galių balansą ginant Rusijos “interesus” Ukrainoje yra tikras iššūkis socialiniams ir humanitariniams mokslams. Sutinku su pastebėjimu, kad V. Putino siautėjimas yra Vakarų civilizacijos vertybinės krizės požymis. Mes, vakariečiai, pamiršome, kad bet koks mokslas, susijęs su žmonių santykiais, yra mokslas apie vertybes. Todėl jis negali būti vertybiškai sterilus siekiant tariamo objektyvumo. V. Putinas istorijos neklastoja, jis ją interpretuoja iš savo vertybinio taško.

R. Nisbet taikliai pastebėjo, kad istorijos be dabarties būti negali. V. Putino dabartis yra vienokia, o mūsų kitokia. Tačiau jis tuo nepatikės. Nemanau, kad bendravimas su S. Berlusconi ar G. Schroederiu, parsidavusiu “Gazpromui” už milijoninę mėnesio algą, V. Putiną galėjo įtikinti vakarietiškų vertybių realumu. Neįtikins jo ir Vakarų sankcijos.

Mokslininkai, kaip habituso nešiotojai, nuolatos daro vertybinius pasirinkimus, rašydami straipsnius, skaitydami paskaitas, ir visiškai nesvarbu, ar jie šį pasirinkimą reflektuoja. Tylėti dėl ko nors ar nutylėti ką nors irgi yra vertybinis pasirinkimas. Vakarų visuomenė savo spintoje turi ne vieną skeletą (1938 m. Miuncheno suokalbis), kaip ir Lietuvos (1939 m. Vilniaus prijungimas prie Lietuvos), kuriuos Rusija esant reikalui gali ištraukti. 2014 m. Rusija pridėjo dar vieną (Krymo aneksiją) ir į Vakarų, ir į Lietuvos spintą. Atrodo, kad 2015 m. tose spintose gali atsirasti dar vienas skeletas (Ukraina). Kad skeletai vis dar spintose pirmiausiai kalti istorikai, kad jų ten gausėja – politikai. Tačiau humanitarai mokslininkai (plačiąja prasme – ne fizikai), ramiai stebintys šią situaciją, išduoda savo profesiją ir savo kaip intelektualinio elito statusą. Mokslininkas humanitaras yra pagrindinė jėga vertybių kare.

Rusijos karas prieš Ukrainą yra karas prieš teisę į pasirinkimo laisvę. Ir jeigu mes neapginsime Ukrainos, mes (ne tik Lietuva, bet ir visi Vakarai) anksčiau ar vėliau prarasime teisę į pasirinkimo laisvę. “Mokslinės” teorijos, nepaliekančios vietos pasirinkimo laisvei, tai ne kitoks požiūris – tai blogiau nei ksenofobija ar homofobija, tai mūsų pasirinkimo laisvės neigimas. Tokioms teorijoms negali būti vietos nei moksliniame, nei informaciniame kultūriniame lauke. Ir už tai pirmiausia atsakingi mokslininkai. Dėl vertybių nediskutuojama. Jomis tikima arba ne. Dėl to Rusija bei Islamo valstybė prieš Vakarus ir laimi.

P.S. Jūs galite pagalvoti, kad tai ne Jūsų jėgoms. Prisiminkite Maidano “Dangaus šimtinę”, savo bendraamžius, apgynusius savo ir visos Ukrainos teisę į pasirinkimo laisvę.

Pašalietis

2015 m. kovo 11

Vilnius