„Balsavimas“ aplinkos klausimais gali vykti beveik kasdien

Galvojantiems apie planetos ir visuomenės ateitį tvaraus (darnaus/tausojančio) vystymosi problema turėtų būti vienas iš svarbiausių ramybės neduodančių klausimų. Ekonomikos raida yra glaudžiai susijusi su aplinka, aplinkosauga ir jos problemomis, kurios savo ruožtu yra neatsiejamos ir nuo visuomenės gerovės. Dėl priklausomybės ryšių šios dimensijos visuomet yra įtampoje. Darnus pasaulio – gamtinės aplinkos, visuomenės, ekonomikos – vystymasis yra neįmanomas eliminavus bent vieną iš minėtų segmentų ir neatžsižvelgiant į tęstinumą, kai galvojama ne tik apie dabarties, bet ir atieties kartų galimybes patenkinti savo poreikius. Žinoma, gali būti keliamas kausimas, ar iš tiesų visi trys komponentai yra lygiaverčiai? Juk gamta be visuomenės ir jos sukurtos ekonomikos tikrai nepražūtų, o daugeliu atvejų, pašalinus žmogaus veiklos presą, galėtų žymiai lengviau atsikvėpti. Tuo metu visuomenė ir ekonomika be gamtos ir jos išteklių egzistuoti iš viso nepajėgtų.

Istorijos bėgyje susiformavęs dabartinis visuomenės gyvensenos modelis lėmė itin netolygų resursų naudojimą: ¼ pasaulio gyventojų gyvena perteklinio vartojimo situacijoje, kai ¾ nepajėgia užtikrinti būtiniausių poreikių. Ekonomikos dominavimo epochoje turtingųjų šalių gyventojai ženkliai viršija žmogui tenkantį vidutinį Žemės ekosistemos teikiamų resursų vienam gyventojui kiekį. Kitaip sakant, jie gyvena neturtingųjų ir ateinančių kartų, kurios turės spręsti resursų pereikvojimo padarinius, sąskaita. Į susinaikinimą vedančios žmonijos vystymosi trajektorijos radikalus pakeitimas ir pasaulio resursų ribas atitinkančio žmonijos gyvenimo modelio sukūrimas bei įdiegimas – didžiausias kada nors iškilusių žmonijos iššūkių. Šiame tekste sociologė Miglė Grigaitė apžvelgia vieną iš vartotojiško elgesio rūšių – ekologišką (tvarų/darnų/tausojantį) vartojimą – darnaus vystymosi kontekste.

Tvaraus vartojimo terminas jau pats savaime yra problematiškas, nes turi oksimorono savybių. Vartojimas kaip toks tam tikra prasme nurodo į kažko sunaikinimą (suvartojimą), o tvarumas – į tęstinumą, nuoseklumą ar pastovumą (1). Kita vertus, apibrėžimas turi būti suvokiamas iš skirtingų perspektyvų: jeigu ekonomikos ar rinkos atžvilgiu vartotojiškumas yra kažko įsigyjimas, tai tvaraus vystymos kontekste – tai ne vien įsigijimas, bet ir bendras suvokimas, kokie socialiniai ir aplinkosaugos reiškiniai gali kurtis ir kuriasi bendro produkto gamybos bei vartojimo ciklo metu. Darnų vartotojiškumą propaguojantys individai ne tik perka aplinkai draugiškus produktus ar paslaugas, tačiau tokius savo veiksmus sąmoningai projektuoja į ateitį ir numato, tikisi ar tiki, jog jų elgsena turės teigiamas pasekmes aplinkai ir, savo ruožtu, visuomenei (4).

Taigi, sąmoningas ekologiškų produktų ar paslaugų pasirinkimas (bei atsakingumas, kaip jais bus naudojamasi ir kaip elgiamasi panadojus), siekiant pasipriešinti neigiamiems vartotojiškumo padariniams, gali būti vadinamas ekologišku (1) arba atsakingu (4) vartojimu. Čia vartotojas suprantamas kaip pilietiškai aktyvus, atsakingas visuomenės veikėjas, kuris galvoja, kad „balsavimas“ aplinkos klausimais gali vykti beveik kasdien savo gyvenimo būdo pasirinkimu. Šiems veikėjams būdinga tai, kad pokyčius pasaulyje jie mato kiekviename žmoguje: jie suvokia, kad esminiai pokyčiai, sietini su darniu vystymusi bei vartojimu, prasideda nuo kiekvieno asmens, tad ir nuo jų pačių (6). B. Harrison pastebi, kad ekologiško vartojimo propaguotojai yra labiau linkę domėtis tokiais dalykais kaip sąžiningi mainai, darbo santykiai, žmogaus teisės, maisto žymėjimo iniciatyvos ir pan . (4). Dauguma autorių sutinka, jog ekologiškas vartojimas yra prasminga, svarbi ar net būtina praktika siekiant tvaraus vystymosi.

A. Collins ir K. Peattie skuba pabrėžti, jog siekiant tvaraus vystymosi, toks atsakingumas turi būti būdingas ne vien tik vartotojui, bet ir gamintojui bei pardavėjui. Nuo pat gamybos pradžios turėtų būti elgiamasi taip, kad visame produkto ar paslaugos gyvavimo cikle jis išliktų draugiškas tiek aplinkai, tiek visuomenei. Šiuo atžvilgiu keičiasi ansktesnės ribos, padėjusios apibrėžti rinkos bei vartojimo santykius, o kontūrai tarp tradicinių gamintojų ir vartotojų vaidmenų yra nebe tokie ryškūs (1).

Kadangi vartotojiškumas yra neatsiejamas nuo paties vartotojo, būtina atkreipti dėmesį ir į jo, kaip į besirenkančio ekologiškas prekes ir paslaugas, vaidmenį. Vartojimas kuria prasmę ir vertę tiek patiems vartojamiems dalykams, tiek patiems vartotojams. Sukurtoji vertė ir prasmė įsitvirtina platesniuose socialiniuose ir kultūriniuose kontekstuose (4). Ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse vartojimas tapo svarbiu socialinio statuso ir vertės matu, tad asmeninio vartojimo klausimai tapo svarbi kasdienio gyvenimo sritis. Tvarus, ekologiškas vartojimas šiuo atveju pasiūlo galimybę vartotojui susikurti aplinkosauga ir apskritai visuomenės ateitimi besirūpinančio individo identitetą (pastaruoju metu galime pastebėti parodomojo/demonstratyvaus ekologiškų produktų vartojimo pagausėjimą). Tokiu atveju, viena vertus, vartojimas vartotojui leidžia neatitolti nuo paties vartojimo kaip tokio, vadinasi, toks elgesio modelis nekliudo tenkinti savo poreikių bei norų. Kita vertus, toks vartotojiškumas leidžia individams lyg atitolti nuo resursų švaistymo, sumažina indėlį į aplinkos, gamtos bei visuomenės, padėties bloginimą. Kitaip sakant, vartotojas lieka „nekaltas“ dėl dalykų dėl kurių paprastai yra kritikuojamas įprastas vartojimas (4).

Tęsdama temą apie vartotojus, norėčiau pereiti prie ekologiško vartotojiškumo kvestionavimo. Reikėtų paminėti, jog ekologiški produktai/paslaugos paprastai būna brangesni, sunkiau prieinami („atrandami“) nei masiniai, todėl atsakingas ir ekologiškas vartojimas dažniausiai yra praktikuojamas labiau išsilavinusių, vidurinės arba aukštesnės socialinės klasės atstovų. Vartotojiškumas, atsakomybė bei socialinis statusas – gludžiai susiję bei nelygybę atspindintys bei kuriantys dalykai (4). Atsakingam vartojimui išteklių neturintys žmonės, net jeigu palaiko tvaraus vystymosi idėją, neturi galimybių jos praktikuoti. Kita vertus, tarp galimybes turinčių daliai ekologiškas vartojimas tampa saviraiškos, savo statuso pagerinimo instrumentu. Pastarieji ne retai net neturi sąmoningos intencijos prisidėti prie tvaraus vystymosi, o prekes ir paslaugas perka tik todėl, kad jos yra brangios ir prestižinės, tad ne visiems pasiekiamos (7). Ar užtenka mažesnės visuomenės dalies, kuri turi galimybę ir praktikuoja ekologišką vartojimą, užtikrinti tvarų vystymąsi? Collins ir Peattie teigia, kad vartotojų visuomenė (į kurią įeina ir ekologiško vartojimo kultūra) yra tam tikras socialiai sukonstruotas normų, vetybių ir gyvenimo būdų darinys, kuris egzistuoja jau nebe tik tam, kad patenkinti poreikius/norus. Dabar jis labiau pavirtęs į mechanizmą, kurio pagalba yra formuojami visuomenės santykiai bei struktūra, stratifikacija (1). Tokiu atveju vartotojiškumas tampa ir galios išraiška – kokių socialinių įtampų gali kilti tarp tų, kurie turi galios prisidėti prie tvaraus vystymosi ekologiško vartojimo būdu ir tarp tų, kurie tokios galios neturi?

Norėčiau paminėti ir dar vieną problematišką aspektą – tai subtilus, pasitikėjimu paremtas santykis tarp ekologiškų prekių/paslaugų gamintojų/teikėjų bei paties vartotojo. Rinkdamiesi ekologiškas prekes ar paslaugas vartotojai tik numano, tikisi ar tiki, kad, viena vertus, jos tikrai yra ekologiškos, antra vertus, kad jo pasirinkimas vartoti būtent šiuos produktus ar paslaugas turės efektyvų rezultatą. Tačiau žmogus nežino ir negali sužinoti savo pasirinkimų padarinių/rezultatų (4). Pavyzdžiui, jeigu individas perka perdirbtą popierių, jis viliasi, jog tai turės tiesioginės įtakos medžių, miškų išsaugojimui, aplinkos tausojimui ir pan., tačiau visa tai yra paremta ne žinojimu, o pasitikėjimu. Galiausiai reikia nepamiršti pasitaikančių gamintojų apgaulių, klaidingos informacijos pateikimo apie savo produktą/paslaugą. Todėl Harrison teigia, jog „kai mes perkam tam, kad kažką išsaugotume, mes nesam visiškai tikri, nei ką mes iš tiesų saugom, nei ar saugom išvis“ (4, p.397).

Kitas dalykas, ekologiškas vartotojiškumas ir vartotojų sąmoningumas renkantis vieną ar kitą prekę nebūtinai prisideda prie tvaraus pasaulio vystymosi modelio, gali nutikti net priešingai. Šią mintį galima iliustruoti dviem – Burt‘s Bees (4) ir miškų sertifikavimo bei etikečių žymėjimo (2) – atvejais.

Pirmu atveju, JAV įsikūrusi natūralių produktų kompanija Burt‘s Bees skatino pirkėjus pirkti jų ekologiškus produktus, o pati įmonė už gautas lėšas įsigijo dalį Meino šiaurėje esančio miškingo ploto, turėdama tikslą, išsaugoti natūralios, ekologiškos ir nepaliestos žemės plotą ir šitokiu būdu užtikrinti aplinkos tvarumą. Kitu atveju, buvo siūlomi du būdai, kurių pagalba būtų užtikrinimos didesnės galimybės sumažinti miškų kirtimą: miškų sertifikavimas (miškų žymėjimas, jog jie atitinka tam tikrus standartus, užtikrinant medienos kilmę, mažinant neteisėtus kirtimus, saugant miškų biologinę įvairovę ir pan.) ir iš jo išplaukiantis etikečių žymėjimas ant iš medienos žaliavų pagamintos produkcijos (eco-labeling) (2). Taigi, abiem atvejais buvo norėta išsaugoti miškus siekiant užtikrinti aplinkos tvarumą (verta pabrėžti, jog nagrinėti miškų kirtimo klausimą tvaraus vystymosi kontekste yra ypač svarbu, nes miškingos vietovės (o ypač tropiniai miškai) yra pragyvenimo šaltinis daugiau nei 1 milijardui žmonių visame pasaulyje, namai daugeliui gyvūnų ir augalų rūšių. Taip pat ne paslaptis, kad miškų praradimas yra vienas didžiausių veiksnių, turinčių įtakos klimato kaitai (2)). Nepaisant gerų ketinimų, abiem atvejais ne viskas pavyko ir vyksta taip, kaip buvo tikėtasi. Tai kelia klausimus, kaip ekologiškas vartojimas veikia praktikoje ir apskritai kvestionuoja ekologiško vartojimo indėlį į tvaraus vystymosi ciklą.

Kitas svarbus dalykas, į kurį reikėtų atkreiptį dėmesį yra tas, kad tvarus vystymasis neretai būna suvokiamas ir paremtas aplinkos pusiausvyros principais ir labai mažai dėmesio būna skiriama socialinei ir ekonominei dimensijoms, kurios dažniausiai netgi atsiduria gamtosaugos šešėlyje. Tvarus vartojimas kaip toks turi būti naudingas ir prasmingas visoms trims, o ypač, dažnai užmirštamai, socialinei dimensijai (1). Meino atveju, tiesioginis miško saugojimas pavirto į nepasitenkinimo ir diskusijų, netgi kovos lauką. Tai nutiko todėl, kad Burt‘s Bees visą dėmesį skyrė aplinkosaugai ir natūralios gamtos puoselėjimui, pamiršę socialinę dimensiją – vietinius gyventojus. Laukinės gamtos restauravimas tapo pagrindiniu tikslu, kurio siekta tam, kad būtų galima pritraukti didesnį kiekį turistų, sukurti naujų darbo vietų, padėti atsigauti regiono ekonomikai. Tačiau tai buvo daroma vietinės visuomenės tvarumo kaina (4). Reikia pridurti, jog Meino situacijoje konfliktas iš esmės prasidėjo dėl žaliavos gavimo (vietinių siekio toliau užsiimti medžių kirtimu ir pan.) ir rekreacinio žemės panaudojimo (Burt‘s Bees intencijų), kas atsiremia į  socialinę sferą ir galios santykius. Vietiniai gyventojai buvo nepatenkinti, jog paverčiant mišką reakreacine, neliečiama zona buvo kišamasi į jų visuomenės tradicijas ir įpročius bei gyvenimo būdą, atimant jų teises dirbti ir tvarkyti miškingas vietoves taip, kaip jie yra pratę. Vietiniai gyventojai prarando galią valdyti savo mišką. Be to, minėta situacija tarsi išskaidė visuomenę atskiriant vieną jos dalį. Pavyzdžiui, įvairūs rekreaciniai objektai neretai yra saugomi ir netgi aptverti, o tai trukdo vietiniams užsiimti savo tradicine tiek pragyvenimo (medienos gavimas, medžiojimas, uogų rinkimas ir pan.), tiek laisvalaikio (slidinėjimas ir pan.) veiklomis, kadangi jie ir tiesiogiai, ir netiesiogiai tampa atitverti nuo tam tikrų erdvių (4). Galima teigti, jog šiuo Meino atveju, Burt‘s Bees (o kartu ir individų, kurie šią įmonę rėmė vartodami jų ekologišką produkciją) veiksmai, skirti skatinti tvarumą, turėjo visai kitokių padarinių.

Galiausiai norėčiau apžvelgti ekologišką vartotojiškumą ekonominės dimensijos atžvilgiu. Minėtas vartojimas turėtų padėti jai vystytis, atsižvelgdamas ir į gamtos tausojimą. Miško sertifikavimas ir etikečių žymėjimas atspindi kaip ekologiškas vartojimas veikia ekonominėje grandyje. Šių programų tikslas – padidinti atskaitomumą gamtai bei užtikrinti gamintojų skaidrumą, drąsinti ir skatinti juos naudoti pažangias ir inovatyvias technologijas, suteikti vartotojams pakankamai informacijos apie atsakingus pirkimo sprendimus (2). Tačiau ir šios programos susiduria su kliūtimis. Visų pirma, įmonės, dalyvaujančios tokiame produkcijos žymėjime, neretai siekia tiesiog išlaikyti gerą savo reputaciją. Kadangi sertifikuotos bendrovės dažniau yra technologiškai pažagesnės ir inovatyvesnės, jos siekia būti sertifikuotos (2). Tačiau tai gali visiškai neatitikti jų realaus elgesio – įmonių ideologija iš esmės gali būti priešinga darniam vystymuisi ir būti tiesiog nukreipta į patį vartotoją. Čia iškyla dar viena problema: sertifikuotos įmonės, kurių ideologija neatitinka jų veiksmų gali gaminti netgi prastesnius ir mažiau kokybiškus bei mažiau ekologiškus produktus, negu įmonės, kurių produkcija neturi atitinkamai pažymėtų etikečių (2). Ekologiško vartojimo propaguotojas, tokiu atveju, greičiau rinksis ekologiškai sertifikuotą prekę, negu įprastą, tačiau kyla klausimas, ar toks jo elgesys turės realių rezultatų, siekiant tvaraus vystymosi.

Dar vienas svarbus aspektas – sertifikuojami ne visi miškai. Besivystančiose šalyse yra labai mažas sertifikavimo lygis, o taip pat šio žymėjimo labai trūksta ten, kur miškų naikinimas yra aktualiausias ir vyksta greičiausiu tempu (2). Tai galima palyginti su plantacinių miškų (sukurtų ir atnaujinamų dirbtiniu būdu) sertifikavimu, kuriam atlikti procedūros yra kur kas paprastesnės. Tokiu būdu sertifikavimas tampa daugiau industrine miškų gamyba, nei realiu miškų saugojimu (2). Galima teigti, jog tai parodo, kad būtent industriniai miškai vėlgi yra sukurti tam, kad iš jų gauta žaliava būtų naudojama ir vartojama, kai tuo tarpu tikrieji miškai yra vis labiau naikinami. Šitaip tvarumas vėl lieka nuošalyje.

Taigi, dabartinė realybė yra tokia, jog žmonių keliami reikalavimai Žemei yra už tvaraus vystymosi ribų ir skatina natūralių sistemų alinimą bei skurdą visuomenėse (1). Vienas iš būdų, galintis padėti darniai išlaikyti visa tris tvarumui svarbias dimensijas yra būtent ekologiškas vartojimas. Teoriškai jis turėtų padėti judėti link socialinių vertybių evoliucijos, kuri iš esmės turėtų mažinti besaikį vartojimą, pakeisdama jį sąmoningomis ekologiškomis vartojimo praktikomis (1). Tačiau toks ekologiškas vartotojiškumas ir jo ketinimai realybėje susiduria su sunkumais. Svarbiausia kliūtimi tampa tai, jog darnaus vystymosi kontekste didžiausias dėmesys yra skiriamas ekologijai ir ekonomikai, dažniausiai pamirštant socialinę sritį. Taip pat, tai, kad trūksta kritinės ekologiškų vartotojų masės bei galios, nes tik labai maža dalis jų sudaro globalių vartotojų visuomenę, kuri galėtų realiai kažką pakeisti. Galiausiai, svarbu paminėti tai, jog neretai su ekologija susijusiuose dalykuose, individų ar įmonių veiksmai neatitinka jų mąstymo ir tokiu būdu tvarus vartojimas vis tiek gali pakliūti į spąstus, kai ekologiškas produktas gali pasirodyti iš tiesų ne toks ekologiškas.

Besidomintiems darnaus vystymosi situacija Lietuvoje, rekomenduoju pasižvalgyti po 2014 m. išleistą kolektyvinę monografiją „Darnus vystymasis: teorija ir praktika“, kurioje siekiama pateikti novatorišką požiūrį į darnaus vystymosi teorines bei praktinio įgyvendinimo problemas ir atspindėti platesnį spektrą įvairiose Lietuvos mokslinėse institucijose vykdomų tyrimų darnaus vystymosi srityje. Monografijoje pateikti pagrindiniai teoriniai darnaus vystymosi aspektai bei atskleisti svarbiausi darnaus vystymosi politikos įgyvendinimo Lietuvos žemės ūkio, energetikos, pramonės, paslaugų sektoriaus klausimai.
______________
Literatūros sąrašas:
1. Collins, A. ir Peattie, K. Perspectives on Sustainable Consumption, 2009.
2. Dauvergne, P. ir Lister, J. The Prospects and Limits of Eco-Consumerism: Shopping Our Way to Less Deforestation? 2010.
3. Elliott, J. A. An Introduction to Sustainable Development, 2013.
4. Harrison, B. Shopping to Save: Green Consumerism And The Struggle for Northern Maine, 2006.
5. United Nations. Report of the World Commission on Environment and Development, 1987.
6. Jurgelėnas, S. Darnaus vartojimo vertinimo problemos: vartotojo pozicija, 2014.
7. Černevičiūtė, J. Klasikinė parodomojo vartojimo analizė Thorsteino Vebleno teorijoje, 2004.