Architektūra kaip socialinė erdvė, arba sociologė žvelgia į architektūrą

Šiandien kviečiame skaityti miesto sociologės Dalios Čiupailaitės tekstą apie sociologinius architektūros, fizinės erdvės aspektus, mus visus nuolat supančius procesus. Erdvė, kaip savo garsiajame veikale „Erdvės gamyba“ rašė Henri Lefebvre, nėra tuščias konteineris. Dalia išsamiai atskleidė, ką galėtų pamatyti, ko ieškoti minėtą konteinerį atsidaręs ir reiškiančią-veikiančią-kintančią visumą radęs sociologas. 

Diskusijos apie architektūrą dažnai siejamos su vizualiuoju architektūros aspektu – pastato forma, reprezentacine simbolika, originalumu, išskirtinumu. Į vizualumą nukreiptas architektūros suvokimas atsiskleidžia iš architektūros objektų nuotraukų, daromų iš paukščio skrydžio ar iš toli – pilnai apimančių pastatą. Vizualus architektūros suvokimas itin reikšmingas architektūrinėse diskusijose. Štai vieno architektūros bakalauro darbų gynimo metu komisijos nariai susiginčijo, ar ginamo projekto estetika nuobodi, ar subtili. Pastato vizualumas – tai simbolinės raiškos sfera. Jis gali išreikšti politinę galią, kolektyvinius socialinius tapatumus, architektūrines madas, tapti preke prasmių rinkoje (kaip įspūdinga, bet prasmės pristinganti ikoniškoji architektūra) ar architekto užmačias, perteikiamą žinią. Vizualioje pastato dimensijoje atsiskleidžia aspektai, suprantami architektūros žinovui: stilius, kitų architektūros darbų citatos, „sudėtingi sprendimai“.

Literatūros kritikas, estetikos teoretikas, miestų tyrinėtojas Walteris Benjaminas, rašydamas apie meno kūrinio kaitą modernioje epochoje, susietą su mūsų suvokimo ir patirties pokyčiais, skiria optinę – vizualią ir taktilinę patirtis. Architektūra, pasak jo, yra viena tokių meno formų, kuri patiriama ne tik ar visų pirma ne vizualiai, žvelgiant kontempliuojančiu žvilgsniu (taip žvelgia į žymius pastatus keliautojas, dažnai per fotoaparato objektyvą), bet taktiliškai, per kasdienį naudojimą, kaip rašo Benjaminas – išsiblaškius. Į pastatus neužtenka žvelgti vizualiai, svarbu skirti dėmesį naudojimo, patyrimo dimensijai, žmonių, veiklų ir socialinių santykių visumos pastate suvokimui, t. y., pastatui kaip erdvei arba konkrečiau, socialinei erdvei.

Erdvė, kaip dar 1974 m. savo garsiajame veikale „Erdvės gamyba“ rašė Henri Lefebvre, nėra tuščias konteineris. Ji yra socialinis darinys, formuojama socialinių santykių, juos išreiškianti ir atitinkamai struktūruojanti. Socialiniai santykiai ir erdvė produkuojami ir reprodukuojami vieni per kitus. Apie socialinę erdvę galima kalbėti valstybės ar miesto lygmeniu, susiaurinti iki konkretaus pastato ar viešosios erdvės, buto interjero. Erdvė materializuoja socialinius santykius, yra kuriama pagal istoriniams laikotarpiams būdingas socialinės tvarkos vizijas, galios hierarchijas ir geros visuomenės įvaizdžius. Tačiau, labai svarbu tai, jog erdvės ir jos naudotojų santykis nevienareikšmis. Jame susisieja fizinės erdvės savybės (autoriaus intencija ir struktūros poveikis), erdvinė patirtis (apimanti tiek fizinį patyrimą, tiek prasmę, estetinę patirtį ir socialinių santykių režisūrą), kintanti erdvės prasmė, jos vaidmuo socialiniame – istoriniame kontekste (tiek simboliškai, tiek materialiai). Sukurta erdvė struktūruoja santykius, tačiau ne visada tokiais būdais, kaip tikėtasi. Kartu ji gali būti keičiama, perkuriama, pasisavinama, įprasminama jos naudotojų. Taip pastatas tampa ne objektyvia duotybe, bet judančia, reiškiančia, veikiančia, kintančia visuma. Architektūros tyrinėtojai taiko daug instrumentų suprasti kaip architektūra „veikia“, ar kaip architektūra, pasak Danielio Kocho, „sukuria prasmę“ (1). Apibendrinant, jie apima klausimus: koks sukurtos erdvinės struktūros santykis su jos patyrimo dimensijomis (fizinės patirties, socialinių santykių ir prasmės požiūriu). Suprasti tokį kompleksišką naudotojų ir erdvės santykį padeda Lefebvre siūloma trilypė erdvės dialektika: erdvė kaip sugalvota, suprasta ir išgyventa ar atitinkamai erdvės reprezentacijos, erdvinės praktikos ir reprezentacinė erdvė.

Visų pirma į architektūrą galime pažvelgti per sugalvotos erdvės prizmę. Tai žemėlapiai, maketai, architektūros stiliai, urbanistiniai planai, butų išklotinės daugiabutyje, auditorijos ir klasės mokymo įstaigose, bibliotekų interjerai. Ši sukurta erdvė išreiškia erdvės kūrėjų vizijas, kurias galima klasifikuoti: siekiamos sąveikos, siekiamos atskirtys, tvarkos bei estetikos apibrėžtys (kurios visada socialiai konstruojamos). Sugalvota erdvė reprezentuoja, sudaro galimybes, formuoja tam tikrus santykius, veikimo, judėjimo, elgesio būdus. Nuo tokių konkrečių būdų, kaip judėjimo srautai (pvz., kaip juda mokiniai mokykloje), iki istorinio laikotarpio ideologijos, išreikštos per erdvę, nusakančios, kokia turi būti visuomenė, kaip joje ilsimasi, dirbama, kuriama, sergama ir t. t. Mažu masteliu – pastato, patalpos – sugalvota erdvė atskleidžia geidžiamą (tikslingai formuojamą, bet ne visada atitinkamai suformuojamą ir veikiantį) santykio tarp žmonių, žmonių ir objektų, žmogaus ir pastate talpinamos institucijos santykį. Tai, kaip erdvė formuojama, reprezentuoja, kokia turi būti visuomenė, socialiniai vaidmenys, žinios, galia.

Erdvės reprezentacijas ar sugalvotą erdvę galima analizuoti keliomis dimensijomis, pvz., reprezentacijos, plano, erdvės estetikos. Reprezentacija priklauso vizualaus pažinimo sričiai (pvz., stiklinis parlamento Berlyne kupolas turėtų išreikšti valdžios skaidrumą). Reprezentacija gali simboliniu lygmeniu išreikšti idėją (pvz., demokratiškumą, skaidrumą), tačiau santykių medijavimo erdvėje požiūriu veikia erdvės planas. Planas išreiškia morfologinę erdvės dimensiją, t. y. erdvė suvokiama kaip konfigūracinė sistema pagal dalių santykį tarpusavyje. Jis apibrėžia santykius, paskirstydamas erdves, paskirstydamas per erdvę ir paskirstydamas erdvėse. Erdvės paskirstymas – tai erdvių tarpusavio santykis (jų kontrolės, privatumo, gylio atžvilgiu, atitinkamai nusakant, kurios bus daugiau viešos, kurios daugiau privačios). Paskirstymas erdvėje nusako, kaip žmonės ir objektai bus lokalizuoti erdvėje, taip formuojant jų santykį. Erdvinis santykis tarp jų išreiškia bei nukreipia ir socialinių santykių prielaidas (izoliaciją, susidūrimą, prasilenkimą, kontrolę). Taip erdvė materializuoja, išreiškia socialinius santykius erdvėje (paskirstydama žmones pagal lytis, pagal statusus, pagal vaidmenis). Paskirstymas per erdvę kreipia judėjimo srautus. Toks paskirstymas apibrėžia, kur pastate bus daugiausia judėjimo, kur bus galimybė sąveikai, susidūrimams tarp žmonių, o kur ji bus ribojama, kurios vietos bus ramiausios ar joms bus būdinga aukščiausio lygmens kontrolė. Pvz., pralaidi struktūra, daug judėjimo iš vienos erdvės į kitą galimybių, daug ryšių tarp erdvių, kelių nueiti į tą pačią erdvę, išsklaidys kontrolę. Linijinėje struktūroje, kurioje reikia pereiti daug erdvių, kad patektumei į tam tikrą erdvę, bus būdinga didelė kontrolė. Tolimiausiai erdvei bus būdingas didelis gylis ir ji bus arba labiausiai kontroliuojama, arba galios centras. Fojė, iš kurios vienintelės pasiekiamos auditorijos ar bibliotekoje skaityklos – turi didelį kontrolės laipsnį. Vėduoklės ar medžio formos schema sutelkia kontrolę į centrinę erdvę, iš kurios pasiekiamos kitos erdvės (2).

Planas sukuria ribas. Riba, kaip rašė vienas miesto sociologijos pradininkų ir sociologijos klasikas Georgas Simmelis, yra erdvėje išreikštas socialinis faktas. Vėliau ribos tematika išplėtojama erdvės sintaksės teorijoje – riba formuoja santykį, buvimą greta ir abipusį tokio buvimo greta (ne)suvokimą, kuris sudaro prielaidas sudėtingoms socialinių sąveikų įvairiose erdvėse konfigūracijoms. Plano analizė padeda paaiškinti, kodėl vienos ar kitos erdvės sukuria tam tikrus poveikius, tačiau negalima vienareikšmiškai tapatinti uždarų erdvių su kontrole, o atvirų su laisve. Planas nėra vienareikšmiškai susietas su poveikiu ir architektūros kuriama prasme. Atvira erdvė gali ženklinti, simbolizuoti laisvę, bet tokios praktikos gali nebūti. Ji gali nepasitarnauti naudotojų interesams, nes planas, morfologinė arba konfigūracinė erdvės dimensija sąveikauja su kultūrinėmis veiklų, įgyvendinamų jame, formomis. Pavyzdžiui, į ką orientuotas mokyklos planas ir jos interjeras, kam jis parankus? Mokiniams, mokytojams, administracijai, tėvams? Koks santykis tarp patogumo, jaukumo, kontrolės, kokį mokymosi modelį suponuoja: individualų, grupinį, kūrybingumo ar paklusimo? Vien formalių erdvės charakteristikų nepakanka. Plano savybės: atvirumas, susietumas, kontrolė, linijiškumas ir kitos, siejasi su kultūrinėmis nuostatomis apie socialinių veiklų reikšmes, žmonių elgesio modelius ir preferencijas erdvinių konfigūracijų atžvilgiu, pvz., vienaip praktikuojamos bibliotekos, kitaip – kavinės. Galima galima su kompiuteriu darbuotis ir kavinėje, ir bibliotekoje, tačiau žmogaus lūkesčiai triukšmo – tylos atžvilgiu, žmonių artumui skirsis. (Atskiro teksto reikalautų architektūros ir garso santykio aptarimas. Akcentuojant vizualinį dėmesį architektūrai gali būti nepakankamai įvertinama (ir kai kuriuose pastatuose tai ryškiai atsiskleidžia) tai, kad žmonės, judėdami ir būdami erdvėse, yra ne tik vizualios (pvz., pripildo spalvų baltą pastato erdvę), bet ir skleidžiančios garsą būtybės! Kai galvojama apie erdvinius santykius pastate, apie juos visada verta galvoti ir garso sklidimo požiūriu.).

Tad pastato funkcionalumas turėtų būti traktuojamas plačiau ir labiau niuansuotai negu pagrindinės paskirties apibrėžtis. XX a. apibrėžti funkcionalistinio urbanizmo principai padalijo žmogaus gyvenimo sritis į darbą, miegą, laisvalaikį ir juos siejančias transporto arterijas ir atitinkamai organizavo žmogaus gyvenimą. Tačiau žmogaus poreikiai suprastini ne tik kaip veiklų sąrašas ( pvz., bibliotekoje skaityti ar mokytis). Žmonių poreikiai sąveikoje su erdve išsidėsto vienas kitą papildančių ir prieštaringų siekių kontinuume. Tai poreikis saugumui ir nuotykiui, užtikrintumui, numatymui ir netikėtumui, panašumui ir skirtumui, tiesioginės patirties ir ilgalaikiškumo, vienatvės ir komunikacijos, poreikis kaupti energiją ir ją švaistyti, izoliacijos ir susidūrimo poreikis (pvz., bibliotekoje – dirbti tyliai ir susikaupti, susidurti su pažįstamu ir šnektelėti, susidurti su nepažįstamu ir šnektelėti, susipažinti, dirbti grupėje – visa tai reikalauja atitinkamų erdvių; o atitinkamos erdvės sukuria sąveikos būdus, pvz., laisvalaikio kambarys bibliotekoje, kuriame yra bendras stalas, prie kurio žmonės valgo savo atsineštą maistą, paskatina pokalbį, pažintis, draugystes, bendradarbiavimą, bendrus projektus, mokslo plėtrą ir santuokas). Šie poreikiai – tai ne tik skirtingų žmonių poreikiai, bet to paties žmogaus skirtingu metu kintantys poreikiai, pvz., dirbant bibliotekoje atsitraukti pamąstyti, pasivaikščioti, pakeisti aplinką, pasikalbėti ir vėl susikaupti tyloje.

Taigi, erdvės prasmę išreiškianti morfologinė erdvės sandara, sąveikauja su specifinėmis pastatų naudojimo kultūromis ir platesnėmis socialinėmis grupių charakteristikomis. Greta plano ir jo sąsajos su socialinių veiklų ir veikėjų įvairove, svarbu atsižvelgti ir į pastato estetiką. Estetika architektūroje (taip pat ir miesto dizaine) veikia keletu dimensijų. Visų pirma, anot Walterio Benjamino ar Jaques’o Ranciere’o, tai būtų pats paskirstymo erdvėje būdas – planas. Tačiau estetika reikšminga dar keletu dimensijų. Pirma, kaip skonio standartas ji išreiškia socialinio sluoksnio, į kurį yra orientuota, stilistines preferencijas. „Geras skonis“ nėra objektyvi duotybė. Jis išreiškia tam tikro socialinio sluoksnio preferencijas, atitinkamai gali atstumti tuos, kuriems nėra priimtina. Setha Low rašo apie „viskas dailu“ (everything’s nice) estetiką, skirtą nepageidaujamiems visuomenės nariams išstumti, pvz., Bernardinų sodas atstumia kai kuriuos ankstesnius jo lankytojus. Pasak vieno parkų lankytojo, tai „fėjų parkelis su nykštukais“, kuriame jam „ne vieta“ (3), ir pritraukia lankytojus, kurie laikosi kitokios socialinės tvarkos sampratos. Estetika gali būti abstrakti (arba veikiau galima siekti sukurti abstrakčią estetiką), tačiau paprastai ji nurodo į socialinį statusą, lytiškumą, gyvenimo stilių ir t. t. Tokiu būdu ji tampa susieta (nors jos kūrėjas nebūtinai to tikisi) su lūkesčiais erdvėje: kam skirta ši erdvė?

Kitas aspektas – tai patyrimo dimensijos, sudarančios prielaidas erdvės fenomenologiniam potyriui. Kaip pastatas pateikiamas naudotojui, kaip jusliškų potyrių programa (4). Tai ir pačios struktūros, ir materialumo poveikis: slegiantis, įkvepiantis, primenantis, sukuriantis išgyvenimus per jos taktiliškumą, kvapą, spalvą. Erdvinė ritmika – svarbus potyrio aspektas: atviros ir uždaros, didelės ir mažos erdvės. Jos ir skirtingai patiriamos, ir skirtingai organizuoja sąveikas ir elgseną. Estetinės dimensijos susietos ne vien su stilistiniais objektų pasirinkimais, bet ir su žvilgsnio aprėptimi – galimybė žvelgti pro langą, matyti visą erdvę. Pasak Davido Seamono, vieno išsamiausiai fenomenologiniu požiūriu architektūrą tyrinėjančių autorių, fenomenologiniu požiūriu pastatas yra patirčių, veiksmų, situacijų įvykių visuma. Šias patirtis ir situacijas sukuria pastatą naudojantys individai ir grupės gyvendami, dirbdami, besiilsėdami ir t. t.

Architektų sukurta, suplanuota, objektų pripildyta erdvė veikia žmonių įprastinius, „savaime suprantamus“ veiklos, judėjimo, sąveikos būdus, nulemtus erdvės plano, objektų esančių erdvėje. Erdvė veikia suponuodama tam tikrus jos naudojimo būdus, nurodančius specifines judėjimo trajektorijas; santykius tarp naudotojų; santykius su objektais – lūkesčius elgesio toje erdvėje atžvilgiu ir lūkesčius objektų naudojimo atžvilgiu (jei šios kėdės išdėstytos atviroje erdvėje, vadinasi, aš galiu nusinešti vieną, kur man patinka). Savaime suprantamus erdvės naudojimo būdus, sekančius plano diktuojamais siūlymais Lefebvre pavadina erdvinėmis praktikomis. Erdvinės praktikos beveik visada nesąmoningos. Erdvinių praktikų ir išgyventos erdvės apibrėžtys leidžia išskleisti sudėtingą paklusimo ir transformavimo santykį, būdingą naudotojų santykiui su erdve. Viena vertus, elgiamės erdvėje habitualizuotai (įprastai) ir priimame erdvę kaip „savaime suprantamą“ foną, kita vertus, santykis su erdve nėra vien pasyvus ir paklusnus.

Į pastatą galime pažvelgti kaip į pasakojimą. Jo prasmė yra siūloma erdvinės sistemos – kokią istoriją, kokį judėjimą, kokią socialinę tvarką ji suponuoja. Bet kaip ir su kitais kūriniais – pats darbas (kūrinys ar meno kūrinys) įgyja naujų prasmių, kai yra interpretuojamas. Architektūros autoriaus intencijos ir kūrinio suvokimas, išreikštas per naudojimą, yra susieti interpretacijos proceso. Tai galima paaiškinti palyginant architektūrą su pasakojimu ir romanu. Skirtingai nei sakytinėje tradicijoje, kur pasakotojas ir klausytojai tiesiogiai dalyvauja susiejami bendrų prasmių, rašytinėje kultūroje romanas rašomas ir skaitomas vienumoje. Kūrinys, kurio pasakojimą sukuria autorius, yra skaitomas ir gali būti perskaitomas „autoriui atsitraukus“, jam suteikiant tokias prasmes, kokias įžvelgia skaitytojas. 2013 m. VDA vykusioje diskusijoje architektūros spaudos tematika viena architektų diskusiją stebėjusi dalyvė pakomentavo, kad architektai turėtų pasakyti, kaip pastatų naudotojai turėtų juos patirti, juose jaustis. To padaryti negalima – patirtis priklauso pastato naudotojui, tačiau kartu architektas „pasako“ naudotojui, kaip jam jaustis per tai, kokią erdvę sukuria. Tačiau tiek simbolinis, tiek patyrimo įkodavimas ir iškodavimas nėra tiesiogiai vienas kitą atitinkantys procesai; radikaliu atveju, jei daugiausia dėmesio skiriama vizualiai ir simbolinei architektūros dimensijai, tarp autoriaus ir skaitytojo gali vykti visiškas nesusipratimas. Toks požiūris privilegijuoja gamintojus – autorius, naudotojai supaprastinami iki pasyvios publikos, neturinčios istorinio vaidmens. „Rašyti – pagaminti tekstą; skaityti – tai gauti jį iš kieno nors kito, nepaliekant savo žymės, neperdarant jo.“ Taip gavėjai turėtų tik reprodukuoti tai, kas jiems „užrašyta“. Šiuo atžvilgiu prasminga Michelio de Certeau skaitytojų santykio su tekstu analizė. Naudotojai, skaitytojai, rašo de Certeau, nėra pasyvūs, jie – kūrybingi. Jie kuria iš to, kas „pasitaiko po ranka“, naudodamiesi sistema: „skaityti – tai klaidžioti/keliauti per pateiktą sistemą.“ Taip pat ir architektūros atžvilgiu – architektūros „skaitytojai“ palieka žymes ir gali ją perkurti. Skaitytojas neperima autoriaus pozicijos, tačiau sukuria tekste kažką skirtingo nuo to, ką autorius numatė.

De Certeau siūlo nagrinėti, koks yra skaitymo procesas, kokie modalumai ir tipologija. Tai daro erdvės/architektūros sociologas ar sociologė. Kaip vieną savo užduočių, ji ar jis nagrinėja, kokie esami pastato skaitymo būdai, procesas, tipai, skirtingų grupių interpretacijos. Nors ir prilyginau architektūrą romanui, kurio prasmės skaitytojas ieško autoriui nebedalyvaujant, šis skaitymas vyksta ne kaip teksto – vizualaus, susitelkimo reikalaujančio objekto, bet esant išsiblaškius, dažnai (dažniausiai!) nesąmoningai, t. y. patiriant pastatus taktiliškai kaip mūsų kasdienį buvimą įgalinančią terpę (ne foną). Taigi čia atsiranda tam tikras atotrūkis: pastatas kuriamas kaip romanas ir kaip romanas jis yra atskiras kūrinys, suvokiamas anapus autoriaus, tačiau suvokiamas ne kaip romanas, bet esant išsklaidytos taktilinio suvokimo būsenos. Architektų vizija, jų sukurta erdvinė sistema veiks pastato naudotojus, bet kaip pastatas bus pajaustas, suvoktas, išgyventas, kils iš santykio tarp erdvinės sistemos ir veiklų joje, iš naudotojų poreikio ir jų patirties.

Taip pat ir pati erdvė kinta bent keletu dimensijų. Ji yra transformuojama ir besitransformuojanti, kintanti laike. Erdvė sukuriama savo istoriniu laiku, išreiškia, atitinka tam tikras socialines sąlygas, joms keičiantis yra transformuojama ar ima varžyti, kelti klausimus, kaip miegamieji daugiabučių rajonai posocialistiniuose miestuose. Žmonėms asmeniškai ir kolektyviai pasisavinant erdvę, ji transformuojama, joje paliekama pėdsakų, o kartais ji ir radikaliai perdaroma (kaip Le Corbusier projektuotoje Pessac gyvenvietėje). Erdvės pasisavinimas, reikšminga (o gal net svarbiausia?) naudotojų santykio su erdve dimensija. Tam, kad erdvė žmonėms būtų sava – žmonės ją keičia. Išgyventa erdvė arba reprezentacinė erdvė yra platesnė sąvoka, nurodanti į asmeniškai reikšmingą ir kolektyviai simbolinę prasmę įgavusią erdvę. Tai namai, kuriuos žmonės pripildo jiems asmeniškai svarbių objektų. Tai bažnyčios mieste, kurios sukuria istorijos pojūtį, reikšmingos vietos jausmą. Jei žmonės negali pasisavinti erdvės kad ir laikinai, ji išlieka neutralia neartima erdve. Antropologas Marcas Auge įžvelgia modernioje visuomenėje tokių vietų plėtrą ir pavadina jas ne-vietomis (non-places). Tai kraštutinis erdvės be tapatumo ženklų pavyzdys, kaip oro uostai. Asmeninis prisirišimas, patirtis nuspalvina erdves, pripildo jas istorijų ir daro jas asmeniškai reikšmingas. Kaip rašo de Certeau, tik vietos, kuriose vaidenasi, yra tinkamos gyventi žmonėms (taip ir modernistinis daugiabutis įgyja nevienareikšmišką kaitos trajektoriją: a) geidžiamas kaip moderni erdvė, kurioje užtikrinamos geros gyvenimo sąlygos (šildymas, karštas vanduo); b) kritikuojamas kaip susvetimėjimo erdvė, glaudžių miesto santykių praradimas; c) branginamas kaip nostalgiška vaikystės, namų erdvė).

Apibendrinant, erdvė pasižymi tam tikru objektyvumu, ji neturėtų būti traktuojama vien reliatyviai, siejant su besiskiriančiais skoniais ar skirtingais naudojimo būdais. Planas kreipia srautus, įgalina ir riboja veiklas. Jei miesto planui būdingas netaisyklingas tinklelis, įvairūs erdvės sluoksniai susipina, tai skatina judėjimą visoje erdvėje, galimą buvimą greta, potencialius susidūrimus ir iš to kylančią komunikaciją. Jei tai medžio formos planas, jis skatina skirtingų žmonių grupių judėjimo kelių atskyrimą, statiką. Jei erdvė monotoniška, estetiškai vienoda, „pasivaikščiojimas“ joje skirsis nuo estetiškai ir laiko atžvilgiu įvairios erdvės. Tačiau taip pat erdvė negali būti traktuojama vien kaip veikianti objektyviai, nes yra transformuojama, skirtingai patiriama, įsilieja į socialinių, politinių, ekonominių, asmeninių, romantinių ir kitokių santykių visumą. Ryšys tarp to, kaip erdvė yra fiziškai sukurta plano, estetikos, tūrių požiūriu, ir to, kaip erdvė yra sukurta patiriančio subjekto ir patiriančiųjų subjektų, yra daugiamatis. Michelis de Certeau susieja tokį erdvės formavimą ir erdvės naudojimą, strategiją (gamintojo perspektyva) ir taktikas (naudotojų pritaikymus), rašydamas apie žvelgiųjų (Voyer) ir vaikštančiųjų (Wandermaenner) perpektyvas. Voyers žvelgia į erdvę, formuoja ją iš viršaus. Tai architekto žvilgsnis į pastatą kaip į maketą, į planą, kaip į žemėlapį, kuriame visų pirma kartografuojami daiktai. Vaikščiotojai, erdvės naudotojai, patiria erdvę gatvės, akių lygmeniu ir veikia sukurtoje erdvėje jiems prieinamais būdais.

Architektūros kūrimas – tai ir įgalinimas, ir dominavimas. Sukuriama erdvė veiksmui, santykiams, bendravimui, bet sukuriami ir būdai, kuriais paskirstoma galia. Pastatai, atitinkantys esamus kultūros modelius gali įtvirtinti esamas socialinių sąveikų ir atitinkamai galios formas, kita vertus, ieškant naujų formų, naudotojai yra verčiami sąveikauti naujomis erdvinėmis prielaidomis, neatitinkančiomis kultūrinių lūkesčių. Taip vystosi naujos sąveikos formos, arba naudotojai transformuoja pastatą, kad pritaikytų prie kultūrinių lūkesčių. Tad klausimas, ką turėtų daryti architektė, atitikti esamas sąveikos formas, ar kurti naujas, kokia erdvė yra gera, visada išlieka atviras ir situacinis – eksperimentinis. Jis priklauso ne vien nuo mokslinių, įskaitant ir sociologines, žinių apie žmonių veiklą ir sąveiką, bet nuo tikslo, kokias erdves ir kam norime kurti.

Galima eksperimentuoti su erdvėmis, kuriant vienokių ar kitokių sąveikų galimybes, tačiau verta tai daryti jautriai, suprantant specifines kultūrines prielaidas. Svarbu balansuoti tarp erdvinio determinizmo, nuostatos, kad erdvė visiškai sąlygoja žmones, ir reliatyvizmo, erdvės svarbos nepastebėjimo apskritai. Tarp mąstymo, kad galima per erdvės struktūrą sukurti norimą elgesį, ir nuostatos, jog žmonės prisitaiko prie bet kokios erdvės, taip atsisakant paieškų, kaip sukurti „gerą erdvę“. Verta ieškoti tarpinės pozicijos, atsižvelgiant į tai, kad erdvė iš tiesų skatina erdvines praktikas – tai gali būti judėjimas, likimas vietoje, susidūrimas, atribojimas, galimybės kolektyviniam veiksmui ir individualizavimas; tačiau šie būdai atitinkamai sąveikauja su kultūrinėmis konvencijomis. Žmonės nėra vien figūrėlės erdvėje – jie atsineša grupinės sąveikos modelius, tapatumus, statusus, kurie susieti su skirtingomis socialinėmis institucijomis: mokymusi, gydymu, barų kultūra ir t. t. Kita vertus, žmonės iš tiesų prisitaiko prie erdvių, kurios gali būti nepatogios, net priešiškos, ir taip pat jas transformuoja. Henri Lefebvre (1996: 151) siūlo eksperimentuoti kuriant erdves. „Jos gali nustebinti. Kokios yra ir kokios galėtų būti sėkmingiausios vietos? Kaip jos galėtų būti atrastos? Kokiais kriterijais remiantis? Koks dienos laikas ir ritmai įrašyti ir prirašyti šiose „sėkmingose“ erdvėse, palankiose laimei. Tai yra įdomu.“

_________

Šis tekstas buvo išspausdintas Virtualiame architektūros muziejuje.

_________

Išnašos:
(1) Patyrimo dimensijų analizės atžvilgiu galima skirti fenomenologinę ir hermeneutinę prieigas, kaip tai daro David Seamon, atitinkamai skirdamas patirties ir prasmės dimensijas. Galima susitelkti į plano analizę, kaip tai siūlo erdvės sintaksės perspektyvoje veikiantys autoriai. Vizualiuoju aspektu prasminga nagrinėti pastato vizualinės raiškos simboliką.
(2) Pvz. Danielis Kochas (2004) tiria tokį paskirstymą trijose bibliotekose, nagrinėdamas, kaip per erdvės formavimą išreiškiamas žinių kūrimo pobūdis. Per erdvinę struktūrą, kuri paskirsto judėjimo srautus, atskiria ar integruoja lankytojus, formuojami socioerdviniai santykiai tarp lankytojų, lankytojų santykis su objektais.
(3) Interviu atliko Edvinas Valikonis, 2014 m. Vilniaus parkų lyginamajame tyrime.
(4) Pavyzdžiui, Julie Brand Zook (2012) nagrinėja socialinio režisavimo per erdvės sintaksę ir juslinės patirties – fenomenologinės dimensijos santykį Sietlo centrinėje viešojoje bibliotekoje.

Literatūra:

• Auge, M. 1995. Non-Places: An Introduction to Supermodernity. London, New York: Verso.
• Benjamin, W. 2005. Nušvitimai. Vilnius: Vaga, p. 214–244.
• De Certeau, M. 1984. The Practice of Everyday Life. Berkeley: University of California Press.
• Koch, D. 2004. Spatial Systems as Producers of Meaning – the idea of knowledge in three public libraries. KTH School of Architecture.
• Lefebre, H. 1996. Writings on Cities. Henri Lefebvre, Eleonore Kofman and Elizabeth Lebas (eds.). Cambridge, MA: Blackwell.
• Lefebre, H. 1991. The Production of Space. Oxford, Cambridge: Blackwell.
• Low, S. 2006. „How Private Interests Take Over Public Space: Zoning, Taxes, and incorporation of Gated Communities“, in Setha Low and Neil Smith (eds.) The Politics of Public Space. New York, London: Routledge: 81 – 105.
• Seamon, D. (forthcoming, 2016). “Architecture, Phenomenology, and Hermeneutics–A Phenomenological and Hermeneutic Reading of Rem Koolhaas’s Seattle Public Library: Buildings as Lifeworlds and Architectural Texts”, pre-publication draft of a chapter for an edited volume on interdisciplinary research perspectives in architecture, edited by Ruth Dalton and Christoph Hölscher.
• Simmel, G. 2007. The Social Boundary, Theory, Culture & Society 24(7–8): 53–56 [1908].