Aš ir kitas: mažos mergaitės, evil bitch ir suaugusios moters teorija

Geras aš, blogas kitas

Viskas prasidėjo nuo to, kad susipykau su drauge. Facebook’e. Ne Facebook’e tarp mūsų santykiai tikrai neblogi ir mes nesipykstam. Yra tyrimų (1), pastebėjusių šį fenomeną – kad bendraujant internetinėje erdvėje padidėja konflikto rizika, nes kai nematai žmogaus veido išraiškų ir apskritai jo kaip gyvo autentiško asmens priešais save, nejauti jo ir yra sunkiau atsižvelgti į jo jausmus ir poreikius. Būtent apie tai šiandien ir rašysiu.

 

Taigi susipykau su drauge. Mūsų santykiai buvo gan sklandūs (ir tebėra dabar), tačiau kažkas esminio iškilo į paviršių tą kartą. Labiausiai užkliuvo tai, kaip ji traktavo kitą žmogų, kuris rūpėjo man – lyg labai blogą. Nesugebėjau nuslėpti, kad taip nemanau, ir, kaip priklauso bendravimui internete, išvadinau savo draugę blogu žmogumi. Ir pokalbio eigoje supratau, kad aš jai dabar irgi esu blogas žmogus. Tai privertė susimąstyti. Apie santykį. Apie tai, kaip ir kodėl nutinka, kad mes kitus žmones laikome blogais žmonėmis, kai jie save laiko gerais, o mus blogais, net kai mūsų giliu įsitikinimu, mes tikrai nieko blogo nepadarėme.

Peskyra Aš ir kitas yra plačiai nagrinėjama nacionalizmo, deviacijų, medijų tyrimuose.

Van Dijk teigia (2), kad apskritai ideologija žiniasklaidoje veikia būtent per šią perskyrą, priskiriant tam tikroms grupėms savybes pagal tai, ar jie yra „mes“, ar „kiti“. Tai vienas efektyviausių nuomonės kontrolės būdų – pripaišai kitam etiketę, kad jis svetimas, pabrėži apie jį vien neigiamus dalykus, nuslėpdamas teigiamus, o savus pateiki kaip tik teigiamoje šviesoje, nuslėpdamas neigiamus aspektus.

Tačiau čia man rūpi ne visuomenės makro kontekstas, o mūsų asmeninės sąveikos mikro lygmenyje, tai, kas rodosi labiau iš psichologijos srities. Mintys, kurias pateiksiu, smarkiai remiasi į sociologines teorijas: socialinio tikrovės konstravimo, „veidrodinio aš“, bei žaidimų teoriją. Bet pati socialinio konstravimo ir savęs apsibrėžimo per visuomenę idėja įgyja specifinį prieskonį, kai sąveikoje yra ne trys ir daugiau, o tik du žmonės. Simmelis yra padėjęs neblogus pagrindus mažų grupių tyrimams ir nupasakojęs, kaip su trečiuoju atsiranda objektyvaus, abstraktaus, anti-individualaus darinio suvokimas. (3) Kai į konfliktą įsivelia du veikėjai ir jie neturi arbitro, nei realaus žmogaus, nei suvoktų ar nesuvoktų visuomenės mums įkaltų principų, vertybių ar normų pavidalu (arba jos nesugeba atstoti arbitro), problema yra veikiau psichologinė ar politinė, nei sociologinė. Netgi turiu stiprų įtarimą, kad ši mano sugalvota teorija jau yra artikuliuota kažkur psichologijoje (atsiprašau, kad tingėjau tuo pasidomėti, jei kas žinote, pasidalinkite).

Vis dėlto norisi nagrinėti šį klausimą ne kaip socialinės psichologijos, o kaip sociologijos srities. Pirma, dėl to, kad aptariamus du žmones – aš ir kitą – suvokiu kaip socialines pozicijas mažoje visuomenėje, sudarytoje iš dviejų asmenų. Jas gali užimti bet kokio charakterio, bet kokių psichologinių savybių žmonės, schema bus ta pati. Pasitelkus šią schemą galima interpretuoti ir socialinių grupių santykius, jeigu viena kitą jos suvokia su aiškia mes-jie riba, net jei nekonfliktuoja. Tai yra, kalbu apie socialinį veikėją labai plačia prasme. Antra, norisi pabrėžti, kad esmė yra ne psichologinės veikėjų savybės – kad vienas ar abu iš jų turi kažkokių sutrikimų (taip, beje, laisvai gali būti), ar yra patyrę prastą vaikystę. Esmė yra pats socialinio santykio modelis, tai, ką retai supranta žmonės, interpretuodami savo bendravimo su kitais sėkmės ir nesėkmes – kad santykiai yra daugiau nei tik vienas žmogus + kitas žmogus, santykiai yra būtent tas +, kuris yra tarp žmonių. Tai yra, kad kai kas nors nesiseka, kaltas esi ne tik nebūtinai tu, bet ir nebūtinai kitas žmogus, tiesiog jūsų prielaidose apie jus kažkas nesusiderina. Kaltas yra santykis.

Apie tai ir pakalbėsiu.

 

Aš ir kitas susitinka

Tam, kad būtų aiškiau, pirmiausia pristatysiu tris šios istorijos veikėjas. (jos radosi moteriškos lyties, nes kalba eina apie mane ir mano draugę, bet laisvai gali būti pervadintos ir į vyriškus atitikmenis, į neutralius ar net kolektyvinės tapatybės)

1) Maža mergaitė. Maža mergaitė turi norus ir baimes. Ir ji turi lūkestį, kad žmonės pildys jos norus ir saugos ją nuo dalykų, kurių ji bijo. Jeigu tai vyksta, ji būna geros nuotaikos ir laiminga. Jeigu tai nevyksta, ji tampa liūdna ir nelaiminga, ir nesaugi, ir nesupranta, kodėl žmonės taip su ja elgiasi, juk ji yra maža mergaitė, ją reikia globoti ir ja rūpintis.
2) Evil bitch. Šita kalė visai nepaiso kitų žmonių norų, baimių ir lūkesčių. Ji tiesiog pasiima tai, ko nori, ir rėkia ant to, ko bijo. Ir apskritai, ji nieko nebijo. Ji nieko nesitiki iš žmonių, todėl dalykus pasiima pati.
3) Suaugusi moteris. Suaugusi moteris žino, kad žmonės turi įvairių norų ir lūkesčių, ir kad jų reikia paisyti, jei nori, kad kiti paisytų tavo norų ir lūkesčių.

Mes save dažnai suvokiame kaip mažas mergaites. Tuos gerus, bet nedrąsius žmones, kurie gal tik kartais padaro kažką netinkamo, bet šiaip yra mieli ir mylėtini. Ir dažnai gyvenime mes susiduriame su evil bitch, kuri nežinia dėl ko ant mūsų varo ir nepaiso mūsų norų. Ji elgiasi su mumis taip, lyg mes būtumėm blogi ar nieko neverti žmonės. Ir tai palieka mus įskaudintus ir nieko nesupratusius. Mes dažnai mėgstame guostis tiems, kurie supranta mūsų norus ir mūsų lūkesčius – tai yra tos nuostabios suaugusios moterys.

Ir va čia stop. Aš nekalbu apie tris žmonių tipus. Aš kalbu apie du tipus. Maža mergaitė ir evil bitch yra vienas ir tas pats žmogus. Kalbant dar bendriau, per skirtingas socialines situacijas, jos visos trys yra vienas žmogus.

Paimkime paprastumo dėlei vieną situacijos schemą.

Pradinė situacijos prielaida – yra dvi veikėjos, kurios turi savo norus, lūkesčius ir baimes. Jos susitinka. Pažiūrim iš jų perspektyvos, kas vyksta.

Aš, maža mergaitė, sutinku kitą, kuri pati sau irgi yra maža mergaitė.  Aš sakau savo norus ir lūkesčius tos man nepažinios kitos atžvilgiu. Ta nepažini kita sako savo norus ir lūkesčius mano atžvilgiu. Jeigu mūsų norai ir lūkesčiai sutampa ir jeigu mes neturime viena kitos atžvilgiu jokių stereotipų (t. y., įeiname į santykį su prielaida, kad mes abi esame mažos mergaitės ir tikrai ne evil bitch), santykis vyksta sklandžiai. Bet jeigu mūsų norai ir lūkesčiai nesutampa? Tada ta kita, kuri nepaiso mano norų ir lūkesčių – kaip ji gali taip daryti, taigi aš esu maža ir nedrąsi mergaitė, kuria reikia rūpintis ir kurią globoti, kodėl ji nepaiso mano norų ir lūkesčių? Veikiausiai todėl, kad ji yra evil bitch! Ir tada mes atsiduriame tokioje situacijoje, kur aš pati sau esu maža mergaitė, kita pati sau yra maža mergaitė, bet mes viena kitai esame evil bitch. Ir jeigu mes pagauname, kad mes viena kitai esame evil bitch (ir nesulaukiame jokio arbitralaus sprendimo, kuri iš mūsų iš tikrųjų yra maža mergaitė su gerbtinais ir paisytinais norais ir lūkesčiais ir kuri yra evil bitch su neteisėtais norais ir lūkesčiais, ir todėl vadintina bloga), tai įplieskia dar daugiau nepasitenkinimo dėl noro įrodyti, kad tai aš esu ta maža mergaitė. Ir šis santykis tol, kol abi yra mažos mergaitės, mėginančios viena kitai įrodyti, kad nėra evil bitch, neturi jokio sprendimo, nes jei viena iš jų nėra evil bitch, tai kita būtinai yra.

Tiesa, jeigu yra arbitras (ar kitų socialinių veikėjų pavidalu, ar socialinių normų ir taisyklių pavidalu), tada intersubjektyvumo principu (kad tiesa yra sociali) kažkuri tampa maža mergaite, o kita – evil bitch. Tai, kuri tokiu sprendimu tapo evil bitch, yra du variantai: arba vidujai nepriimti šios etiketės ir manyti, kad jie visi yra evil bitch, nes jie nemato, kokia maža ir nesuprasta mergaitė ji yra, arba priimti evil bitch kaip savo vaidmenį ir nustoti paisyti kitų norų ir lūkesčių sąmoningai tai suvokiant. Tam tikra prasme tai būtų pusiau-sąmoninga savo mažos mergaitės vs kitų mažų mergaičių prioritetizavimo strategija.

 

 

Ką daryti?

Toks konfliktas gali išsispręsti tokiu atveju, jeigu kažkuri iš situacijos dalyvių nusileistų ir suvoktų, kad kita yra maža mergaitė, kuria reikia rūpintis, paaukojant vardan to savo norus ir lūkesčius. To šiame kontekste net ne visai verta vadinti nusileidimu, nes implikuoja ne pasidavimą, o nuoširdžią empatiją ir supratimą, kad kito norai ir lūkesčiai yra svarbūs; taip daro mamos, aš manau. Tokiu būdu ta, kuri žengia šį žingsnį, ir sau, ir kitai tampa suaugusia moterimi. Sau – galbūt tiesiog racionalia ir etiška, kitai – beveik visada kiek susiejant su globėjiška motiniška arba empatiška draugiška figūra.

Tuo pačiu tai reiškia, kad savo kaip mažos mergaitės lūkesčius ir norus ji pamynė. Ir tam tikra prasme, (intrasocialumo?) ji pati sau tapo evil bitch, net jei tokia nėra kitiems.

Sklandžiausias santykis yra tada, kai abi santykio dalyvės nemato savęs visų pirma kaip mažų mergaičių, kurios nori ir bijo dalykų, bei turi lūkesčių, ir tikisi, kad kiti tik padės joms ir nė kiek neprieštaraus, o mato save kaip suaugusias moteris – tas, kurios turi norų ir lūkesčių, bet supranta, kad jų turi ir kitas, kad ir kitas iš dalies yra ta maža mergaitė. Kai tai supranta abi pusės, tampa įmanoma, kad jos abi išsiderėdamos pasvertų savo norus ir lūkesčius bei rūpintųsi viena kita ir paisytų viena kitos norų – t. y., atsižvelgtų į abiejų mažas mergaites.

Čia dar turiu pastebėti, kad šis elgesys retai yra sąmoningas, o dar rečiau – racionalus, tai yra veikiau modeliai, kuriuos mes perimame ir išmokstame iš kitų kaip savaime suprantamus, ir koreguojame savo elgesio pasekmes suvokdami tik pusiau-sąmoningai. Todėl dažniausiai, kol konfliktas nekyla, o dažnai ir kai jis yra kilęs, save mes suvokiame tiesiog kaip normalius žmones, t. y., manome, kad kitas yra evil bitch, o aš – normalus žmogus, arba kad mes abu normalūs žmonės, nes dažniausiai apie savo elgesį mąstom kaip neabejotinai normalų. Tai yra, mes patys retai suvokiame, kad esame mažos mergaitės, nes juk kalbama yra apie normalius dalykus – lūkestį, kad kiti paisys mūsų norų.

 

Pritaikymas

Paskui, daug svarstydama apie šitą schemą, pastebėjau, kad ji pritaikoma galybėje socialinių santykių situacijų, kuriose (ne)mėginama suprasti kita pusė.

Pvz. 1. Paauglė dukra nori į vakarėlį, o mama nori su ja praleisti vakarą. Paauglė dukra sako mamai, kad eina į vakarėlį. Mama liūdi, kad ji neleis laiko su ja, pagalvoja, kokia nedėkinga dukra, ir uždraudžia jai eiti į vakarėlį. Paauglė pyksta, kokia bloga mama ir užsidaro savo kambaryje. Arba mama supranta, kad dukrai svarbu eiti į vakarėlį, todėl ją išleidžia. Dukra laiminga, mama pusiau. Arba dukra supranta, kad mamai bus skaudu, jeigu jos laiko neleis kartu, todėl lieka namie. Mama laiminga, dukra pusiau. Arba mama supranta, kaip svarbus dukrai tas vakarėlis, dukra supranta, kad mamai svarbu su ja leisti laiką, ir jos susitaria, kad dukra eis į vakarėlį, bet kitą vakarą leis su mama. Galbūt abi laimingos.

Pvz 2. Doktorantai nori daugiau paramos rašant disertacijas, nes jiems neramu. Katedra (4) nori, kad nebūtų jokių papildomų darbų, nes yra užsiknisę. Doktorantai sako katedrai, kad nori daugiau paramos, katedra pyksta, kad doktorantai, turint omeny katedros užsiknisimą, dar drįsta kažko tokio norėti. Doktorantai pyksta, kad katedrai jie nerūpi. Arba katedra supranta, kad reikia atsižvelgti į doktorantų norus, juk vis tik jie svarbūs ir/arba jie maži ir juos reikia globoti ir jų paisyti, pasiūlo pagalbą, doktorantai džiaugiasi, o katedra yra dar labiau užsiknisusi. Arba doktorantai supranta, kad katedra yra užsiknisusi ir gal niekada neiškelia to klausimo dėl paramos, o jei jį iškelia ir pamato konfliktinę reakciją, nusileidžia ir sako, kad nieko baisaus, mes jus suprantam, jūs užsiknisę, mes kaip nors patys. Katedra rami (jei įtikinta dėl empatijos), o doktorantai gan sunerimę, nes neturi paramos rašant disertacijas. Arba ir doktorantai, ir katedra supranta vieni kitus ir nori paisyti vieni kitų norų ir parodo, kad nori jų paisyti, ieško kartu išeičių (t. y., yra mes, o ne mes-jie), jas randa ir yra laimingi, arba neranda ir yra nelaimingi, bet kol viskas pagrįsta pastangomis dėl vienas kito ir tikėjimu pastangomis dėl vienas kito, tol santykis tarp jų geras (ir jie, tarkim, gali nukreipti savo poreikį kaip bendrą į kažką kitą, kas yra evil bitch, nes nepaiso jų bendro poreikio).

Pvz., 3. Pabėgėliai nori rasti saugų ir mielą prieglobstį, vietiniai nori saugaus ir ramaus, nekintančio ir nuspėjamo gyvenimo (tiesą sakant, pabėgėliai nori to paties). Pabėgėliai ima skųstis, kad neturi ramaus, saugaus, tokio, prie kokio yra įpratę, gyvenimo, o vietiniai ima skųstis, kad pabėgėliai gadina jų pačių gyvenimą. Visi nelaimingi. Arba pabėgėliai supranta, kad negali gyventi gerai svetimoje šalyje, ima stengtis įtikti ir patikti vietiniams (nelieskime čia medijų įtakos, darykime prielaidą, kad tai matoma), vietiniams tai patinka, o pabėgėliai susitaikę su prislėgtumu. Arba vietiniai sako, na, gerai, jie nori tokio gyvenimo, kaip jų šalyje, tai tiek to, prisitaikysime mes prie tų skirtumų, pabėgėliai laimingi, bet vietiniai jaučia nuoskaudą dėl besikeičiančių namų. Arba pabėgėliai ir vietiniai supranta, kad jiems visiems norisi to paties ir mėgina suderinti optimalius variantus buvimui kartu, bei, kaip ir antrame pavyzdyje, gali susivienyti ir kaltinti tą kitą evil bitch, kad jis neatsižvelgia į jų norus ir dėl jo situacija yra tokia.

 

Apibendrinimas

Taigi, kiekvieną sykį, kai kils tokios mintys, kodėl niekas jūsų nesupranta, arba kodėl kitas toks bjaurus su manimi, arba kai kas nors jus apkaltins, kad esate blogas žmogus – prisiminkite šitą schemą. Ir prisiminkite, kad kitas veikiausiai jaučiasi lygiai taip pat, kaip ir jūs. Nesvarbu, ar tas kitas yra jūsų kaimynas, draugas, bendradarbis, darbdavys, svetimšalis, universitetas, valstybė, Putinas ar pasaulis.

Išvada – empatija veikia, problema, kad tik tuo atveju, kai ją rodo abu. O čia jau kalinio dilema, nes daugiausia gauna nekooperuojantis, kai kitas kooperuoja.

Ir šitoje vietoje atsiranda asmeninė įtampa dėl to, kaip vis tik reikėtų elgtis – paisyti savo mažos mergaitės ir jos norų labiau, nei kitų mažų mergaičių norų, ir nesukti galvos, ar vis tik rūpintis kitomis mažomis mergaitėmis, tikintis, kad sutiksiu suaugusių moterų? (kurių išties yra labai mažai; aš ir pati ne visai iš tų) Ką manot jūs?

_______

Išnašos:

1. Whitty, M. and Joinson, A. 2009. Truth, Lies And Trust On The Internet. London; New York: Routledge, p. 21-3.

2. van Dijk, T. 1998. Ideology: A Multidiscplinary introduction. London: Sage, p. 267.

3. Simmel, G. 2007. Sociologija ir kultūros filosofija: rinktinė. Vilnius: Margi raštai. Kiekybinis grupės apibrėžimas, p. 39-64.

4. Sąmoningai naudoju vienaskaitą ir nediferencijuoju, nes noriu pabrėžti katedrą kaip bent vienos santykio pusės suvokiamą kaip socialinį vienetą, vientisą socialinį veikėją aš ir kitas perskyroje. Tas pats galioja ir kalbant apie socialinį veikėją „doktorantai“.

Už iliustracijas labai dėkoju Julijai!