Eikime atgal, čia tyliau. Algimantui Valantiejui atminti

[Mirė mūsų kolega Algimantas Valantiejus.]

Visą ką šiandien bandau parašyti atrodo taip banalu…

Apie Milžinus, užuovėjas, įkvėpimo, ar tiesiog šaltinius. Man pirma mintis buvo, kad netekau Įkvepėjo ir Mokytojo. Klausimo uždavimo Mokytojo, augimo Mokytojo, skaitymo ir mąstymo Mokytojo. Vaizduotės Mokytojo. Atvirumo ir bendravimo Mokytojo. Akademinio betarpiškumo ir gyvybės Mokytojo. Tai buvo tikrasis gyvybės mokslų centras (antrąjį berods atidaro ryt). Mūsų santykis buvo gyvas ir betarpiškas (turėjau malonumą bendrauti laisviau, nes nerašiau pas jį darbų). Jausmas, kad kažkas labai svarbaus nutrūko. Ir kad vidujai yra vieta, kuri labai skauda. Bet turbūt taip ne man vienam. Nepripasakosi. Nenupasakosi. Išgyvensi ir pamokas, impulsus , šilumą nešiosies visą gyvenimą.
Dar, noriu prisipažinti, patyręs bekompromisiškumo, autentiško mąstymo impulsą. Impulsą, verčiantį nesitaikstyti su tuo kas duota (savaime suprantama), o reikalauti maksimumo. Pirmiausia iš savęs, paskui iš pasaulio. Bet švelniai, atidžiai ir įsiklausant. Neteigiant, neteisiant, o lydint namo ir kurstant intelektualinę vaizduotę.

Ir tokie klausimai, maždaug, kaip jūs įsivaizduojate „savaime suprantamą pasaulį“..?

Jei nuo to pradėsi, kur baigsi? Visi baigsim ten pat, bet kelionė gali būti kitokia. Ir šis žmogus keitė mūsų kelionių trajektorijas. Beveik neabejoju, kad mūsų visų. Klausimas, kiek mes prisileidome ir atsivėrėme kaitai… Dabar tai jau turi atsakymą – tiek, kiek spėjome.

Pabaigai norėčiau pasidalinti laišku, kurį parašiau tik grįžęs po pasivaikščiojimo su Algimantu. Tai buvo praėjusį 2015-ųjų rudenį, spalį. Tekstas beveik neredaguotas, taigi, atleiskite už kur ne kur prasikišantį slengą.

Atleiskite, jei pasirodys per ilgas, ar per asmeniškas. Tiesiog tai man pasirodė gyviausia ir tikriausia, ką pavyko išsaugoti rašytine forma.

Taigi, dalinuosi ir linkiu ramybės.

Kaip sakė Algimantas „Pabandykite palyginti galimybes. Nebūtinai regimybę.“

_______

Mildukai,

Šiandien tau parašysiu apie laivelius.

Visi mes esame laiveliai, supranti. Šiandien buvau nuleistomis burėmis. Ir jau pasidaviau. Vėjas nepučia jau kurį laiką. Vėjas nepučia. Neįkvepia. Nejudu. Stagnacija. Drasko tik šuorai, kurie nėra švelnūs. Drasko tik stačiakampės ir kvadratinės kryptis. Algimantas šiandien per paskaitą tai pavadino instrumentiniu racionalumu. Ko gero vieni baisiausių žodžių mano gyvenime. Šalia biurokratizacijos. AŠ nesu toks. Taip galvojau.

Paskui sekė pasivaikščiojimas su Algimantu.

Buvo pagalvojimų, kad einu su juo atsisveikinti. Tai buvo vakar.

Nes nepučia, supranti. Aš savęs nepučiu. Neplaukiu. Nes negaliu įkvėpti. Supranti. ĮKVĖPIMAS. MILDA. Be jo mes ant seklumos. Supranti. ĮKVĖPIMAS. Ir mes plaukiam. O kas įkvepia tave. KAS tave paskutinį kartą įkvėpė? NEPALEISK TO, MALDAUJU. Tuomet eisime drauge ir galėsime vienas į KITĄ atsiremti. IR PAŽADU, galėsi manęs nepraleisti pro duris. TIK TU ĮSIKVĖPK.

Prieš mūsų susitikimą pas jį pasikonsultuoti buvo Karys. Apie tekstus. Pavadinimus. Rašymus. Viską girdėjau. Dieve, kaip jie gerai pašnekėjo. Pilna burna seilių. Tai va. Ko gero nevertas buvau tokio vadovo. O dabar? Klausiu savęs ir netikiu. Nors noriu tikėti.

Taigi, mano laivelis stovi ir verkia nuleistomis burėmis. Jis susiruošė namo. Nes viena jam jūroje. Tamsu ir liūdna.

Aš ir klausiu Algimanto, kaip Jums tekstai gimsta?

Sako, – nelengvai. Juose reikia išvaikščioti. Apgalvoti. Ilgai ir sunkiai. Tada sėsti ir parašyti. Išrašyti. Beveik niekada taip, kad iš karto.

- Vadinasi viskas iš savęs?
- Taip. Viskas apie savęs pažinimą. Jūs dabar to negalite sau leisti. Bet apsigynus, pamatysite. Viskas tik apie savo santykį su tekstu. Apie savęs pažinimą per tekstą ir atvirkščiai.
- Bet kaip mes galime pažinti save, jei mes nuolat kintame, kas yra aš?
- Gyti, Jūs psichologizuojate. Kiekvienas turime tamsių kampų ir turime juos pažinti. Jie atsiveria ne iš karto. Klumpame ir keliamės. Tai vyksta nuolat. Eikime atgal, čia tyliau.
- Taigi, aš visas turiu atsidėti tekstui..? Bet kaip pabaigti skaityti? Juk tekstų daugybė! Kaip su jais išlaikyti asmeninį santykį! Aš jų niekaip negaliu baigti skaityti!
- Tie tekstai, kuriuos skaitote yra mandrai parašyti. Bet iš tiesų, juose nieko nėra. Tik žodžių vingrybės. Visa esmė yra dirbti ties teksto gludinimu, suprantate?
- Bet kaip atskirti..?
- Visa prancūzų tradicija remiasi intuicija, vidiniu žinojimu.
[Aš imu atsidaryti. Mano širdyje pasirodo angelų choras.]

- Apie ką jūs rašote? Priminkite savo temą.
[Buvo labai gėda. Nes manau, kad mano tema yra kiaura...]
- O! Nesutarimų politika! Labai gera sąvoka. O protestai neaišku. Kas tie protestai?
- Aš ligi šiol to negaliu išsiaiškinti… Nežinau…
- Tai nesutarimų politika labai įdomu.
- Bet man reikia empiriškai pamatuoti. Na, palyginti.
- Žinote, aš netikiu empirika. Nemanau, kad ką nors gali pasakyti tie vykę protestai tarpukariu.
[Angelų choras širdyje ima giedoti pirmąsias natas. Kūrinio pavadinimas Balzamas.]

- Žinote, labai gera sąvoka (beje, aš ją sugalvojau ir išverčiau savo magistriniame vietoj „ginčų politika“). Pabandykite ją paanalizuoti…  Pabandykite palyginti galimybes. Nebūtinai regimybę.
[Mano širdis pražysta pakalnutėmis.]
- Kokius autorius nagrinėjate?
[Pasakau, ir jis pasako, kad tai jam arčiausiai širdies. Nors visa tradicija netiki...]

Ir taip tęsiasi iki jo namų.

Sako, reikia rasti autentišką santykį su tekstu. Jį analizuoti ir išgyventi. Ir I’m back on truck. Tikiuosi.
Laivas plaukia. Nes vėjas pučia. Švelnus Algio Brizas. 40 minučių. Mildukai.
Ir žinai kame viso ko esmė? Aš labai labai stengiausi įsiklausyti, ką jis sako ir kuo tiksliau atsakyti, nedvejodamas.

Milduk, Mildele, suprask. Rašau tau ne norėdamas pasigirti. Ar paerzinti. Visai ne. Rašau, nes noriu perduoti žinutę.
Mes galime įsikvėpti. Mes turime daugiau išeičių. Tik leiskime sau ieškoti durų. Nežaiskime dvejetainės sistemos – flirto su sistema. Nes pralošime. Ji anonimas. O mūsų širdys yra meilė.
Rask savo meilę. Rask savo įkvėpimą. Eik pas jį namo su agurkų stiklainiu. Ir šnekėk. Žvenk, jei duos gerk šnapsą. Milda supranti. Aplink mus durys. O mes Alisos. Kur tik nori. Veidrodžiai. O mes į sieną. Į posėsdžius. Ir tada juos į širdį. Peilis. Supranti. Chara chiri. Katsapiški ženklai. Amen, jei taip. Mums reikia balzamo. Džiaugsmo. Kaifo. Intelektinio. Kur viską aukštyn kojom apverstų. O mus veidu į mėšlą. Į prievartą. Pavadinimu racionalus biurokratizmas.
Mes čia tam, kad dovanas imtume. O ne brudą. Brudą tegu ekskavatoriai stumdo. Aš noriu būti paukštukas. Paukštukas – laivelis. Transformeris.
Ir man reikia tolių. Man reikia spalvų. Man reikia Algimanto, kuris sako, kad intuityvus santykis su tekstu. Pagal Prancūzus. Jums reiktų Riciuourą paanalzuoti. Bet kai baigsite.
Tau Marius sakys, duomenų gerų yra, grafikus darysim, bus projektas, kai baigsi. Ir tai bus tavo Balzamas.

Ir supranti Mildele, kad mus tikrina vandenynas, kada bures nuleisi. Man vakar buvo taip, kad sakiau viskas. Toliau taip nebežaidžiu. Noriu kitaip. Neveikia dalykai. Pradedant mano tema ir baigiant biblioteka. Juk šnekėjom. Nesu pakankamai atsidaręs, kad suprasčiau, kaip, bet noriu keistis, ir vandenyne, patikiu tau, būdą, kaip išrišti. Aš atsiduodu. Jei viskas, tai viskas. TU žinai. Aš juk TAVO rankose. Tavo vandenyse.
Ir kai Algimantas per paskaitą (į ją patekau „todėl“, kad mano seminare nepasirodė antra grupė) taršė magistrantus, prisiminiau tavo pasakojimą apie posėdį ir jį, ir galvojau, ką gi Gytukai. Labanakt.

Neturiu ką pasakyti. Aš nieko neturiu padaręs. O kai atsisveikinome prie jo namų, ir pasakiau, kad daugiau nedrįstu jo trukdyti, ji sakė, kad aš jo nevarginu.
Aš rašysiu ir siųsiu jam tekstą. Jis peržiūrės. Ir tame ir ne tame esmė.
Ką noriu pasakyti. Mus bando. Mes apaugame baimėmis. Įsibauginame. Bet kad jas nusimestume, turime parodyti norą keistis. Nes nesikeisti gali bet kas. Devalvuotis. O keistis, klausyti savo širdies, kuri, kad tu augtum, turi lipti per proto, normų ir emocijų barjerus, reikia drąsos ir ryžto. Ir kai tau bus šlapia nugara ir krausi į kelnes eidama pas Marių, kai dešimt kartų bandysi apsisukti, ir galiausiai vienuoliktą pasibelsi, ir jis atidarys, uždarydama duris, suprasi, kodėl tave bandė. Ir kaip tave myli pasaulis. Ir kaip tu jam reikalinga.
Reikalinga širdies šviesa. Juk mes viską jaučiam ir žinom. Tai kodėl taip nesielgiam.
Tikiuosi neprikalbėjau per daug. Nenuliūdinau.
Noriu, kad eitum. Supranti. Yra durys. Ir tavo širdelė jas žino. Pabandyk. Eik, pas tuos, kur šilta. Kur gera. Tik čia jau gali tekti eiti vienai…

____

Buhalterija

Tai kur tie smėlynai bent žingsniui žengti?
Tai kur vandenynai kojom skalauti?
Vieni daugiaženkliai. Vieni daugiaženkliai.
Kaip aklas dievas: kur tu, pasauli?

Tik juodos avelės,
tik nulių būriai! –
tušti ir apvalūs
tarytum koriai.

Kiekvienas miestas, žvaigždė ar atomas
prieš mus kaip užburtas virsta į skaičių.
Pasaulis lengvesnis ženklais atkartotas.
Tarp skaičių gyvenam. Gyvename skaisčiai.

Bet nuojauta sako: kažkas čia netikra.
Lyg suptųs šešėliai ant matinio stiklo,
lyg staugtų negirdimos ultrasirenos,
lyg ašara tyliai dužėtų už sienos.

Įdurkit į pirštą, iškilkit paviršiun
jūs, aštrūs ir aitrūs jausmai, kur pamiršom,
kurių pavadinimai guli giliai
lyg surūdiję strėlių smaigaliai!

-Vladas Šimkus-

_____

Gytis