Propaganda šauktinių įstatymo projekto kontekste

Ar demokratinėje valstybėje įmanoma per tris savaites be pasiruošimo ir pasipriešinimo priimti politinį sprendimą, kuris reikšmingai paveiks visų piliečių gyvenimą bent penkeriems metams? Lietuvos valdžia į pastarąjį klausimą šį (2015-ųjų) pavasarį atsakė teigiamai. Vasario 24 d. valstybės gynimo tarybai paskelbus siūlymą sugrąžinti šalyje šauktinių kariuomenę, jau kovo 3-iąją tam pritarė vyriausybė, o kovo 19 d. naujas įstatymo projektas (toliau – įstatymas) skubos tvarka patvirtintas parlamente, santykiu 110:2 (6 susilaikė). Pastarasis atvejis iškelia klausimų ne tik apie reprezentacinės demokratijos galimybes įgyvendinti savo pačios iškeliamus laisvės, pagarbos skirtumams ir konfliktu grįstos politikos principus, bet ir apie tai, kaip visuomenėje kuriamas pritarimas dominuojančiai politikai. Nuo tada, kai prieš beveik šimtą metų JAV prezidento W. Wilsono iniciatyva buvo įgyvendinta pirmoji valstybinės propagandos kampanija, įtikinusi prieš tai abejingą tautą įsijungti į I-ąjį pasaulinį karą, didelę reikšmę politikai įgavo viešoji nuomonė ir strategiškas jos formavimas per masinio informavimo priemones.

Šiandien Benediktas Gelūnas, svarstydamas, kaip Lietuvoje buvo įmanomas greitas ir sklandus šauktinių įstatymo priėmimas, dalinasi įžvalgomis apie masinių medijų propagandos ir valstybės politikos ryšį bei savo atradimais apžvelgiant delfi.lt diskursą apie šauktinių įstatymo projektą.

Vienas pirmųjų modernios propagandos teoretikų (taip pat ir praktikų) buvo E. Bernays, pagarsėjęs 1929 m. surengta moterų rūkymo akcija, kuri, naujienose pristatyta kaip moterų įsigalinimas per „laisvės fakelus“, taip pat greitai ir efektyviai išplėtė JAV tabako vartotojų auditoriją. Bernays suprato, kad manipuliavimas žmonių troškimais per „naujienas“ yra kur kas efektyvesnė masinės elgsenos keitimo priemonė nei tiesioginė reklama ir įtikinėjimas. Savo chrestomatine tapusioje knygoje „Propaganda“ Bernays teigia, jog tarp demokratinės politikos ir manipuliavimo masėmis esama esminio ryšio: „Sąmoningas ir sumanus manipuliavimas iš anksto paruoštais masių įpročiais ir nuomonėmis yra svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tie, kurie manipuliuoja šiuo nematomu mechanizmu <…> yra tikrieji mūsų šalies valdytojai.“ (1). Tokia pozicija gali atrodyti ciniška, tačiau knygoje ji priimama kaip savaime suprantama – tai, ką laikome demokratija, negalėtų veikti, jei žmonės turėtų patys spręsti, kaip jiems gyventi, be autoritetų įtakos ir valstybinio masto mitų. Kitaip tariant, tokiame kontekste laisvės principas yra įgyvendinamas, kai absoliutaus pasirinkimo (t. y. kai rinktis galima iš visko) situacijoje pasirenkama pasikliauti įpročiu, patarimu, imitacija, mada ar vilione, kurių šaltiniai lokalizuojami viešajame diskurse ir simbolikoje. Bernays abejingai ir paradoksaliai teigia, jog „galbūt vietoje propagandos ir ypatingo įtikinėjimo būtų geriau turėti išmintingų žmonių komitetus, kurie išrinktų valdovus, nurodytų mums kaip elgtis <…> Tačiau mes pasirinkome atviros konkurencijos metodą. Turime surasti būdą, kad ši laisva konkurencija veiktų pakankamai sklandžiai. Kad tai pasiektume, visuomenė nutarė leisti, kad laisva konkurencija būtų tvarkoma lyderių ir propagandos.“ (2). Kad laisvė ir iš jos tarsi natūraliai kylanti konkurencija neprivestų visuomenės prie jos vidinei tvarkai pavojų keliančių konfliktų, Bernays ir juo sekusių ar sekančių propagandistų manymu, ši tvarka turi būti reguliuojama iš viršaus netiesioginėmis priemonėmis.

Tai, kas Bernays atrodo kaip pragmatinis klausimas, žiūrintiems iš mažiau valstybinių privilegijų turinčių pozicijų atrodo kaip žmogaus teisių ir laisvių pažeidimas. Iš anarchistinių pozicijų propagandą aptarinėjančiam N. Chomsky masinė manipuliacija visuomenės nuomone ir elgsena per masines medijas iš esmės nesiskiria nuo smurtu grįsto valdymo: „Propaganda demokratijoje veikia taip pat kaip vėzdas totalitarinėje valstybėje. Tai gera ir išmintinga, nes sumišusi banda nesupranta, kas naudinga visiems.“ (3). Pastarasis ironiškas teiginys reiškia, jog iš esmės tas pats, ar visuomene manipuliuojama per baimę, ar per troškimus – hierachinis ryšys, suponuojantis, kad grupelė įtakingųjų turi teisę (net pareigą) spręsti už visus, abejais atvejais toks pats. Negana to, kaip pastebi pastarųjų dešimtmečių „karo prieš terorizmą“ JAV retoriką tyrinėjančios D. Willis ir E. Steuter, „kontroliuojamoje visuomenėje propaganda yra akivaizdi ir pats šis akivaizdumas leidžia jai priešintis arba ją atmesti“, kai tuo tarpu „atviresnėje“ visuomenėje propaganda dėl savo integralumo sunkiau atpažįstama, tuo labiau kai yra eksplicitiškai lokalizuojama tik diktatūrų valdomose šalyse (6). Kai propaganda viešajame diskurse nuolat siejama, pavyzdžiui, tik su Putinu, o terorizmas – tik su ISIS, neneigiant šių sąsajų teisingumo, tai lengvai tampa priemone paslėpti kitų ar savo pačių vykdomą propagandą ir terorą. Kitaip tariant, kai tai daro priešas, tai vadinama propaganda, o kai tai daro savi, demokratinėmis laikomos valstybės, tai vadinama švietimu, reklama, viešaisiais ryšiais ar savaime suprantamu patriotizmu ir Vakarų laisvių gynyba.

Priešo kategorija propagandos tematikoje yra viena svarbiausiu, ypač kai kalbama apie karo reikalus. Moderni propaganda nuo pat pradžių naudota kaip įrankis paskatinti arba užkirsti kelią politiniams pokyčiams, apibrėžiamiems per santykį su kraštutine pokyčio siekimo forma – kariniu konfliktu (valstybės viduje ar tarp valstybių). Ar būtų kalbama apie gynybą, ar apie puolimą, priešo vaizdinio kūrimas yra viena svarbiausių vienos nuomonės dominavimo užtikrinimo priemonių, kuria naudojosi tiek „buržuazijos“ atsikratinėdama porevoliucinė Rusija, tiek  „komunistus“ gaudydama 50-ųjų JAV, tiek įvairiausiomis formomis dabartinės valstybės. Priešo vaizdinys steigia grupės solidarumą (dažnai ir pačią grupę) per tikrą ar tariamą grėsmę. Mes turime būti vieningi (pritarti šiai politikai), nes kitaip: „arabai sunaikins Europą“, „Vakarų gėjai ištvirkins mūsų vaikus“, „imigrantai atims mūsų darbus“, „rusai atims mūsų demokratines laisves“.

Svarstant priešo kategorijos naudojimą sutarimo kūrimui svarbiausi du aspektai: abstrakti esencializuota tapatybė ir maksimaliai impulsais ir emocijomis grįstas santykis su ja. Niekada neklausiama, kodėl priešas elgiasi ar turėtų elgtis taip, kaip bijoma – jie tiesiog taip daro, nes yra svetimi. Kitas yra esencializuojamas priskiriant jam įgimtus ir nekintamus bruožus, nepriklausomus nuo istorinių, ekonominių ar politinių aplinkybių. Kitaip tariant, nesvarstomas opozicijos atsiradimo kontekstas ir priežastys, o tapatybės priimamos kaip duotos ir viena kitai negalimos suprasti. Steuter ir Willis teigimu, tai reiškia, jog „[p]ropagandos tikslas yra ne ugdyti, bet kurti ir nukreipti emocijas, užvirti kraują ir susiaurinti protą. Jos pagrindinė ir pati pavojingiausia užduotis yra užtikrinti, kad viešojoje diskusijoje dominuotų viešoji emocija.“ (6). Tuo pačiu toks grynai afektyvus santykis su priešu reiškia, jog, nors visiškai tikra, kad priešas yra, nes aš bijau/nekenčiu/saugausi jo, niekada neįmanoma iki galo nuspręsti ar štai šis konkretus žmogus ir ši grupė priklauso priešams, ar ne, nes konkretūs kriterijai niekada nėra aiškus – priešas yra priešas, nes grasina mums, o grasina mums, nes yra priešas. Tad viena vertus priešas yra visiškai tikras, nes įvardintas ir esencializuotas („vakariečiai – ištvirkėliai“, „arabai – teroristai“, „žydai – goduoliai“ ir t. t.), bet kita vertus visiškai ambivalentiškas: „Pagamintą priešą, kuriam uždėjome klastingą kaukę, apibrėžia tai, jog šis priešas ir reprezentatyvus ir neatskiriamas.“ (7). Būtent dėl pastarosios priežasties priešo kategorija yra viena efektyviausių kuriant politinį sutarimą, nes įgalina priešams priskirti bet ką, o pirmiausiai visus nepritariančiuosius, ir įžiebia fantazijas apie penktasias kolonas, teroristus tarp mūsų bei spėliones “ar tik jis ne žydas?“.

Nors galima kalbėti apie smulkias propagandos formas, pavyzdžiui, vienkartinius renginius ar mažo tiražo brošiūras, pilnas modernios propagandos mechanizmas matomas tik valdžios institucijų ir masinių informavimo priemonių bendraveikoje. Nacionalinio ar tarptautinio lygmens naujienų leidiniai, kanalai ir interneto puslapiai retai laikosi žurnalistinio objektyvumo (jei toks apskritai įmanomas konflikto persunktoje socialinėje tikrovėje) principo, kartais aiškiai deklaruoja savo politinius polinkius, bet dažniausiai (reflektyviai ar ne) perduoda ar kuria naujienas, turinčias daugiau tikslų nei perduoti „faktus“. Nekalbant apie tai, jog pati faktų atranka yra normatyvus procesas, masinių medijų korporacijos dažniausiai paklūsta struktūriniams socialinės sistemos reikalavimams ir tendencijoms, tokioms kaip pelno siekimas, jam reikalingas sensacingumas, geras santykis su esančiais galios pozicijose ir t. t. Nors kai kurie šaltiniai tiesiogiai palaiko valstybės politiką, tokia taktika labiau sietina su „atvirai“ propagandinėmis valstybėmis, o demokratinėse valstybėse naudojami subtilesni metodai.

Analizuodamas JAV žiniasklaidą Chomsky teigia, kad jos turinio palankumas valdžios sprendimams kuriamas ne „šiurkščiu įsikišimu“, o struktūrinėmis priemonėmis, tokiomis kaip savininkystė, priklausymas nuo reklamos, abipusė priklausomybė tarp tų, kurie kuria naujienas ir kurie jas apdoroja ir perduoda, ar elitams lojalių „ekspertų“ parinkimas (5). Tokiame kontekste masinių mėdijų kūrėjai matytini ne (tik) kaip sąmokslingi ir sąmoningi manipuliatoriai visuomenės nuomone, bet ir tiesioginis platesnės socialinės struktūros produktas – kapitalistinėje sistemoje, kurioje pelningumas yra būtina egzistavimo sąlyga, ekonominiai kriterijai lengvai nugali etinius ar profesinius. Kaip ir anksčiau minėti autoriai, JAV naujienų diskursą apie „karą prieš terorizmą“ tiriantis A. DiMaggio pastebi, jog, pavyzdžiui, „[n]aujienų konstravimas remiantis daugiausiai oficialiais pareiškimas leidžia medijos korporacijoms sumažinti veikimo ir reportažų kainas reikšmingai sumažinant išlaidas brangiai tiriamajai žurnalistikai.“ (4). Kadangi atgautos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuva nuosekliai judėjo ir sparčiai toliau juda vakarietiško neoliberalaus kapitalizmo principų įgyvendinimo link (paskutinis pavyzdys – naujojo darbo kodekso, „liberalizuojančio“ darbo santykius, projektas), pastarieji tyrimai ir pastabos relevantiški toliau pereinant prie konkrečios vietinės analizės.

Jau išskyriau du kriterijus, kurie yra reikšmingi tiriant masinių medijų diskursą santykyje su valstybine propaganda – tai priešų/savų skirties esencializavimas priskiriant etiketes ir rėmimasis daugiausiai oficialiais pranešimais ruošiant naujienas. Šalia šių aspektų, DiMaggio pastebi, jog tendencingi žiniasklaidos pranešimai taip pat pasižymi tuo, jog pristato daugiau provalstybiškų ekspertų ir aktyvistų nuomonių, tuo pačiu dirbtiniam balansui sukurti pacituodami marginalų kiekį kritinės stovyklos atstovų (8). Taip pat reikšminga, kiek svarbių valstybinių sprendimų ir įvykių metu pasirodo „blizgių“ istorijų [fluff stories], t. y. pasakojimų apie mažiau reikšmingus, bet galbūt labiau sensacingus įvykius (pavyzdžiui, įžymybių skyrybas, žiaurią žmogžudystę, ar naujos pandos gimimą), nukreipiančius dėmesį, bei kokios naujienos nėra perduodamos (9). Steuter ir Willis dar atkreipia dėmesį, kaip naujienose (apie karą) vartojami eufemizmai: civilių žūtys įvardinamos kaip šalutinė žala [collateral damage], valstybės neremiami kovotojai vadinami teroristais, kai tuo tarpu kiti vadinami „išsilaisvinimo kovotojais“, apsišaudymai/sužeidimai tarp/dėl savų įvardijami kaip „draugiška ugnis“ [friendly fire] ir t. t. (10). Kreipdamas dėmesį į visus pastaruosiu aspektus, išskyrus „blizgias“ istorijas ir naujienų nutylėjimą (kurių apžvalga reikalautų kur kas platesnės analizės), atlikau skaitomiausio Lietuvoje komercinio naujienų portalo delfi.lt diskurso apie šauktinių įstatymą apžvalgą. Norėdamas pasižiūrėti, ar, o jei taip, tai kaip masinės medijos galėjo prisidėti prie spartus ir sklandaus šauktinių įstatymo priėmimo, pasirinkau laiko atkarpą tarp 2015-ųjų vasario 24 d. (valstybės gynimo tarybos paskelbimo apie intenciją atkurti šauktinių kariuomenę) ir kovo 19 d. (įstatymo patvirtinimo Seime), kurios ribose ieškojau visų straipsnių su raktiniais žodžiais šauktin*. Rastus straipsnius, atsižvelgdamas į turinį ir anksčiau išvardintus kriterijus, skirsčiau į palankius, neutralius ir priešiškus įstatymo atžvilgiu.

Iš viso pasirinktu laikotarpiu radau 33 straipsnius. Iš jų, pagal daugiausiai reprezentuojamą nuomonę, 16 buvo palaikantys šauktinių įstatymą, 5 kritikuojantys ir 12 neutralių (nepateikiantys jokių normatyvių teiginių arba pateikiantys maždaug vienodą kiekį skirtingų nuomonių). Didesnė dalis palaikančiųjų straipsnių pasižymi tuo, jog cituoja tik arba daugiausiai oficialius šaltinius – pristatomos prezidentės D. Grybauskaitės, Lietuvos kariuomenės vado J. Vytauto Žuko, krašto apsaugos ministro J. Oleko, buvusios ministrės R. Juknevičienės nuomonės, pabrėžiančios Rusijos grėsmę, kariuomenės sudėties trūkumus ir būtinybę patriotiškai ginti tėvynę. Kiti palaikantieji straipsniai cituoja buvusius ar esamus kariškius, „gynybos ekspertus“, Lietuvos regbio rinktinės narius, buvusius sovietų armijos kareivius lietuvius ir delfi portalo skaitytojų komentarus. Tarp šių neoficialių šaltinių dažniausiai pasikartojantis argumentas už įstatymo priėmimą – „tikro“ vyriškumo skatinimas. Teigiama, jog kariuomenė „padarys iš vyrų vyrus“, t. y. išmokys disciplinos, pareigingumo, kaip ginti save ir kitus, padarys patriotiškesnius ir patrauklesnius moterims. Iš 16 įstatymą palaikančių straipsnių, 10-ies šaltinis buvo delfi.lt redakcijos žurnalistai, o kitų (po vieną) – Žinių radijas, BNS, LRT, ELTA, K. Girnius (TSPMI) ir E. Vareikis (TS-LKD). Palaikantiesiems straipsniams būdingas kalbėjimas tarsi įstatymas jau būtų priimtas, t. y. neabejojama jo reikalingumu ir pagrįstumu, ir, jei kritika ir įtraukiama, ji susijusi su įstatymo detalėmis (kaip atrenkami šauktiniai, kaip sušvelninti neigiamą poveikį esamiems jų planams ir veikloms, kaip paskatinti savanorystę ir pnš.), o ne su principu. Į pirmą planą iškeliamas efektyvumo, o ne reikalingumo diskursas. Reikalingumas pristatomas kaip savaime suprantamas dėl priartintos karo su Rusija galimybės.

Daugiausiai propagandos kriterijų atitikęs straipsnis –  „Išgyvenę sovietų kariuomenės mėsmalę – apie šauktinių grąžinimą“. Straipsnyje reprezentuojamos/konstruojamos dvi pozicijos: buvusių sovietų kariuomenės kareivių lietuvių ir delfi.lt komentatorių. Buvę kareiviai kritikuoja sovietų armiją (asocijuojamą su dabartine Rusija) ir visos nuomonės palaiko šauktinių kariuomenę dėl „tikro“ vyriškumo skatinimo argumento, o paskutinioji anonimiško komentatoriaus citata pateikiama kaip visų straipsnio argumentų apibendrinimas: „Labai teisingi. Nereikia bijoti jokio „visuomenės militarizavimo“. Čia pacifistų kalba. Tėvynę visais laikais reikėjo ginti. Ir nereikia laukti kol kažkas ateis ir apgins“. Taigi, tendencingai atrenkamos nuomonės, tvirtinama Lietuva-Rusija opozicija, Lietuvos kariuomenei priskiriami vyriškumo ir patriotizmo, o Rusijos – prievartos, korupcijos ir veidmainystės bruožai.

Neutraliais įstatymo atžvilgiu laikyti tie straipsniai, kurie buvo vien deskriptyvūs, tiesiogiai necitavo šaltinių, citavo maždaug po lygiai priešingų nuomonių, ar buvo skirti aptarti šalutinėms su įstatymu susijoms temoms (vyrų diskriminaciją dėl moterų nešaukimo, Oleko sūnaus perspektyvą tarnauti kariuomenėje, hibridinio karo sudėtingumą). Trys straipsniai pabrėžė Seimo frakcijų ir partijų pozicijų nevieningumą įstatymo atžvilgiu (paskutinis iš šių straipsnių pasirodė kovo 16 – dvi dienas prieš įstatymo priėmimą), nors vėliau pritarimas įstatymui buvo beveik vienbalsis, dėl ko pastaruosius straipsnius galima būtų taip pat traktuoti ne kaip neutralius, o kaip kuriančius dirbtinio balanso įspūdį. Tikrai subalansuotai reprezentuojančiu skirtingas pozicijas laikytinas vienintelis straipsnis – vasario 24-osios „Šauktinių grąžinimas: nematomi sprendimo efektai“. Pastarajame straipsnyje po lygiai pristatomos TSPMI dėstytojų N. Maliukevičiaus ir D. Šlekio perspektyvos, pirmoji palaikanti įstatymą, o antroji kritikuojanti.

Galiausiai iš 5 aiškiai šauktinių įstatymą kritikuojančių straipsnių, 4 yra autoriniai, o vienas – žinomų Lietuvos moterų pozicijų apžvalga. Pastarajame straipsnyje daugiausiai išreiškiama liberali pozicija, teigianti, jog negalima žmonių versti daryti to, ko jie nenori. Iš likusiųjų, du kritikuoja įstatymą pirmiausiai dėl ekonominių aspektų – pašaukti asmenys praras pridėtinę vertę šeimoje ir rinkoje, nemokės mokesčių, reiks kompensuoti nuostolius jų darbovietėms. Viename straipsnyje kritikuojamas atrankos būdas ir kitų galimybių (kaip profesionalios kariuomenės reklama) neišnaudojamas, o principingiausią kritiką pateikia A. Rudomanskis straipsnyje „Tikrasis patriotizmas prieš šauktinių kariuomenę“ teigdamas, jog populiari kariuomenė skatina smurto kultūrą ir demokratijai pavojingą besąlygišką paklusnumą, o šalis būtų saugesnė pasirinkusi plėsti pilietinės gynybos galimybes. Kritiškų argumentų buvo ir ne tik įstatymą kritikuojančiuose straipsniuose, tačiau kitur jie sudarė mažąją dalį ir laikytini dirbtinio balansavimo išraiška. Šie argumentai pažymėjo šalies piliečių skeptiškumą, galima susipriešinimą dėl naujos tvarkos, sprendimo nedemokratiškumą („nuleistas iš viršaus“), ar prioritetą nekariniams sprendimams ir alternatyvoms.

Apibendrinant akivaizdu, jog delfi.lt diskursui apžvelgtu laikotarpiu būdingas žymus nuokrypis įstatymą palaikančios pozicijos link. Trigubai daugiau straipsnių palaiko įstatymą nei jį kritikuoja, apie įstatymą daugiausiai kalbama kaip jau priimtą, o ne svarstomą, taikomas dirbtinis balansavimas ir sugestijuojama nuomonių įvairovė ten, kur iš principo jos nėra (t. y. gali būti nesutariama dėl įstatymo niuansų ir argumentacijos, bet ne reikalingumo). Pabrėžtina, kad beveik visi kritiški straipsniai buvo autoriniai, o tarp neutralių ir palaikančiųjų straipsnių dominuoja naujienų agentūros, delfi.lt redakcija ir oficialūs šaltiniai. Taigi, galima pagrįstai teigti, jog delfi.lt tinklalapis prisidėjo prie visuomenės pritarimo šauktinių įstatymui konstravimo, naudodamas vakarietiškai propagandai būdingus metodus ir palaikydamas valdžios poziciją, priešingoms nuomonėms sudarant tik 15% diskurso. Šis tyrimas galėtų būti toliau plečiamas analizuojant Rusijos grėsmės ir Ukrainos karo reprezentacijas, taip pat nutylimus dominuojančiame diskurse nederančius įvykius (kaip žurnalistų žūtys vakarų Ukrainoje), „blizgių“ istorijų pobūdį ir naudojimą, bei didžiųjų Lietuvos žiniasklaidos šaltinių politines afiliacijas.

________

Šaltiniai:

1. Bernays, E. 1928. Propaganda. New York: Routledge, p. 9.
2. Ten pat, p. 11-12.
3. Chomsky, N. 2002. Media Control: The Spectacular Achievements of Propaganda. New York: Seven Stories Press, p. 21.   (4 be puslapio)
4. DiMaggio, A.R. 2008. Mass Media, Mass Propaganda: Examining American News in the War on Terror. Lanham: Lexington Books, p. 48-49.
5. Herman, E.S. et Chomsky, N. 1988. Manufacturing Consent: The Political Economy of the Mass Media. New York: Pantheon Books.
6. Steuter, E. et Willis, D. 2008. At War with Metaphor: Media, Propaganda and Racism in the War on Terror. Lanham: Lexington Books, p. 18.
7. Ten pat, p. 26.
8. DiMaggio, A.R. 2008. Mass Media, Mass Propaganda: Examining American News in the War on Terror. Lanham: Lexington Books, p. 44.
9. DiMaggio, A.R. 2008. Mass Media, Mass Propaganda: Examining American News in the War on Terror. Lanham: Lexington Books, p. 49-50.
10. Steuter, E. et Willis, D. 2008. At War with Metaphor: Media, Propaganda and Racism in the War on Terror. Lanham: Lexington Books, p. 21-24.