Rėksmingus globalizuoto elito anklavus už’Trump’ino?

Šįryt stebint didžiulį žmonių susijaudinimą bei nuostabą dėl neįtikėtinų(!) JAV Prezidento rinkimų rezultatų, mintyse iškilo labai taiklios sociologo Z. Baumano įžvalgos iš knygos „Globalizacija: pasekmės žmogui“ (153-155 psl.). Labai tinka ir Brexit, ir Lietuvos rinkimų kontekste.

~Ir paradoksas: ši postmodernioji išreguliuoto/privatizuoto/vartotojiško pasaulio, globalizuojančio/lokalizuojančio pasaulio tikrovė tik labai blyškiai, vienpusiškai ir nepaprastai iškreiptai atspindima postmodernstiniame pasakojime. Visų esmingumų hibridizavimas ir įveikimas, kurį paskelbė postmodernistinės panegerikos „globalizuojamam“ pasauliui, toli gražu neperteikia pasaulį draskančio painumo ir aštrių prieštaringumų. Postmodernizmas, vienas iš daugelio galimų postmodernios tikrovės aiškinimų, tik išskleidžia kastinį globaliųjų – rėkmsingos, labai girdimos ir įtakingos, tačiau palyginti negausios eksteritoriškųjų ir keliaujančiųjų klasės – patyrimą. Jis nepaaiškina ir neišreiškia kitų patyrimų, kurie taip pat yra būdingi postmoderniajai scenai.

Garsus lenkų antropologas Wojciechas J. Burszta šitaip apmąsto šio potencialiai pražūtingo komunikacijos suirimo išdavas:
„Ankstesnės periferijos aiškiai eina savo keliu, pro pirštus žiūrėdamos į tai, ką postmodernistai apie jas kalba. Ir jie (postmodernistai. Z. B.) yra gana bejėgiai susidūrę su kovinguoju islamu, Meksiko lūšnynų bjaurastim ir net juodaisiais, susiradusiais prieglaudą kokiam apgriuvusiam name Pietų Bronkse. Tai milžiniški paribiai, ir neižinoma, kaip su jais elgtis… Po plona globalinių simbolių, etikečių ir daiktų plėvele kunkuliuoja nežinomybės katilas, kuriuo mes nelinkę itin domėtis ir apie kurį faktiškai maža ką turime pasakyti.“

Pateiktoje citatoje „periferijos“ geriau suvokiamos bendrąja reikšme – kaip nepaprasta daugybė erdvių, kurias iš esmės paveikė „globaliniai simboliai, etiketės ir daiktai“, tačiau ne taip, kaip mano juos garbinantys globalistai. Šiuo atžvilgiu „periferijos“ išplinta apie nedidelius, dvasiškai eksteritorinius, tačiau fiziškai gerai įtvirtintus „globalizuoto“ elito anklavus.

Minėtasis paradoksas veda prie kito paradokso: „Laiko/erdvės susitraukimo“, nevaržomo informacijos perdavimo ir akimirksninės komunikacijos amžius yra sykiu beveik visiško komunikacijos tarp išsimokslinusių elitų ir populus žlugmo metas. Pirmieji neturi ką pasakyti antriesiems, nieko, kas atsilieptų jų mintyse kaip jų pačių gyvenimo patyrimo ir gyvenimo perspektyvų aidas.~