Sinefilų pavasaris su „Omaru“ priešaky: poruokis arba mirk

Prieš savaitę svečiavausi Ore.lt, kur pasidalinau savo rekomendacijom besiruošiantiems į pavasarinį sinefilų ritualą. Perskaičiusi tekstą keliais pasiūlymais pasidalino ir Veronika. Jos papildymą rasite teksto pabaigoje. Turiningo balandžio!

Pastaruoju metu Feisbuke netrūksta užuominų apie artėjantį pasi’kino’pavasarinimą: vieni dalinasi nusipirkto abonemento nuotraukomis, kiti jau sakosi susidarę savo favoritų list’ą, trečių neva pirmas dvi balandžio savaites nebus galima sutikti ne kino salėj ar jos prieigose. O manęs, savo ruožtu, šią savaitę jau ne antras žmogus paklausė, ką rekomenduočiau pasižiūrėti pavasariniame sinefilų rituale ir gal apskritai žinau kokių naujų frykiškų filmų nebūtinai iš ten. Laikas, kai eidavau minimum į 10 seansų, jau seniai praeity. Bet į kelis visgi ketinu nueiti, nes nežinai, kada ten gali ištikti sociologinis atradimas, koks mane ištiko 2010 m.

Kalbu apie vieną keisčiausių ir sociologinei analizei imliausių filmų – „Iltinis dantis“ (Dogtooth). Kadangi nuo to karto filmą pasižiūrėjau dar 5 kartus (kasmet po kartą), pirminis įspūdis išblėso, tačiau jau šešti metai tai vienas iš tų filmų.

Kai pradėjau dėstyti, ilgai nesvarsčiau, kokį filmą įsijautus į sociologo vaidmenį užduoti išanalizuoti studentams. Atkapstyti kuo daugiau sociologinių pėdsakų! „Iltiniame dantyje“ jų tiek daug ir jie primynę įvairias temas – socialinė kontrolė, šeimos institutas, stratifikacija, vaidmenys, lytis, seksualumas, kūnas, socializacija, normos, tabu, žinojimas, ideologijos, tikėjimas, prigimtis ir t. t. Atsispyrus nuo šios siurrealistinės, nors (bent jau man) mūsų realybėje visiškai įsivaizduojamos dramos, galėjau nuklysti į daugybę sociologijos įvado temų užkaborių, padėti studentams patirti tą jausmą, kai po kojom sudreba „savaime suprantamas“ pasaulis bei tokia paslanki „(ne)normalumo“ riba. Išlaikyti kultūrinio reliatyvizmo laikyseną pavyko ne kiekvienam. Kam patiko, kam ne, bet abejingo filmas nepaliko nei vieno.

Ir štai po 6 metų pasirodo nemažiau stiprus to paties režisieriaus, puikaus visuomenės šaržuotojo – Yorgos Lanthimos – kūrinys „Omaras“ (Lobster), kurį jau spėjau pamatyti. Tai ir būtų mano rekomendacija Nr. 1. „Kino pavasaryje“ „Omarą“ galite pamatyti šiom datom.

Filme vaizuodaja visuomenė, kurioje buvimas vienam, be antrosios puses, yra nusikaltimas, už kurį baudžiama apgyvendinimu viešbutyje, kur per 45 paras turi susirasti partnerį arba bus įvykdyta socialinės mirties bausmė – būsi paverstas pasirinktu gyvūnu ir paleistas gyventi miške. Pastarajame, beje, įsikūręs rezistentų-deviantų būrelis, kuriame vyrauja kita norma – privalai būti vienišius, vengti bet kokio intymumo, fizinio kontakto, antraip gresia žiaurios sankcijos, pvz. už bučiavimąsi – lūpų nupjovimas. Tad, žinoma, čia šokama po vieną.

Taigi, šįkart puikiai per savo kūrybą socialinę kritiką išreiškiančio režisieriaus taikinyje – meilė, romantiniai santykiai, poravimosi procesas. Stebint du filme vaizduojamus kraštutinumus kilo įvairių pamąstymų ir galimų interpretacijų, ką režisierius norėjo pasakyti. Štai pavyzdžiui: kai žmonės poruojasi, aplinkiniai (visuomenė, šeima, giminės, draugai) vis būna kuo nors nepatenkinti, baiminasi, dalija patarimus, vis jiems kas nors ne(pa)tinka tame „išrinktajame“, vis „per anksti“ ar  „reikia ne taip“  ir pan. Tačiau kai žmonės nesiporuoja, tai aplinkiniams irgi blogai – ima ieškoti partnerio, piršti, nerimauti dėl žiauraus senmergės ar senbernio likimo, o svarbiausia – kelti esminius klausimus „jei neturėsi vaikų, kas Tavimi rūpinsis, kai pasensi? Kas Tave palaidos???“. Šią mintį puikiai iliustruoja filme vaizduojamų vienišių būrelis: grupės nariai ruošiami stoiški pasitikti mirtį vienatvėje, tad kapo duobes išsikasa patys. Bet kokiu atveju – vis kažkas negerai. Ir kai žmonės atsižvelgia į išorines įtakas, kartais visiškai beprasmiškas, disfunkciškas normas, pridaro nesąmonių ir patys lieka nelaimingi. Atsiribojus nuo jų, rodos, viskas gautųsi sklandžiau. Žodžiu, ir spaudžiantieji, ir spaudžiamieji kenčia, tačiau visuomenės obsesija kištis į poravimosi procesą vargu ar kada nors išblės.

O gal ne be reikalo visuomenė ir valstybė turėtų kištis į šiuos reikalus? Gal filme vaizduojama ateitis, kuomet šiandien vyraujančios Vakarų šalių tendencijos – tradicinės šeimos, santuokos institutų reikšmės mažėjimas, gyvenimas pavieniui, savanoriška bevaikystėir pan. – ilgojoj perspektyvoj privedė prie realios žmonijos išnykimo grėsmės, todėl reikėjo imtis drastiškų priemonių?

Bet kodėl tada žmonės nenori ramiai gyventi būdami, pvz., paukščiais? Kodėl nenori virsti gyvūnais? Kokią privilegiją turi žmogus, kurios neturi gyvūnas? Ir jeigu žmonių pagrindinis gyvenimo tikslas, prasmė neva yra susiporuoti, tai negi ne geriau būti gyvūnu, juk žmonės pvz. būna vienas kitam neištikimi, palieka, skaudina, meluoja, reikalauja, manipuliuoja ir t. t., plius turi taikstytis su visuomene ir gyventi socialinių konstruktų pasaulyje. Kodėl žmonės prisirišę prie buvimo žmogumi? Galbūt tai pagrindinė vertybė – meilė? Tas, kas tokios nepuoselėja, yra nevertas priklausyti žmonių rūšiai? Bet kodėl tada visuomenė kartais nepaiso meilės argumento ir trukdo jai realizuotis?

Atvira interpretacijoms pabaiga, kaip ir „Iltiniame dantyje“, veda link skirtingų galimų scenarijų, kelia naujas idėjas ir interpretacijas. Bet pažiūrėkite patys.

Tiesa, Y. Lanthimos itin simpatizuoju dar ir todėl, kad (bent jau man susidarė toks įspūdis) jis savo filmuose neprivilegijuoja, nesmerkia nei vienos pusės, bando parodyti, kad jos abi turi savo privalumų bei trūkumų, bando sukelti refleksiją bet kokių modelių, pasirinkimų atžvilgiu. Režisierius siekia pažinti, suprasti, skatina suabejoti, neįsipatoginti, pabudinti savo žiūrovą – kokia sociologiška laikysena!

_____

Toliau pateikiu sąrašą filmų, kuriuos arba jau mačiau ir rekomenduoju, arba į kuriuos ketinu jei ne eiti, tai pasižiūrėti ateityje, nes viliuosi, kad jie verti dėmesio ir iš jų galėsiu pasisemti paveikių, sociologines idėjas iliustruojančių pavyzdžių.

• „Tikkun“ (Tikkun): ironiška drama apie gyvenimą ir mirtį pagal griežtas taisykles gyvenančioje religinėje – Jeruzalės ultraortodoksų – bendruomenėje. Panašius, paradokso situacijas sukuriančius ar tikėjimo, pasirinkimo dilemas, etines/moralines kryžkeles sukeliančius filmus mėgstu ypač. Panašiom temom, apie fanatišką tikėjimą  (kai idėjos stipresnės už norą gyventi ar baimę mirti bei ką žmonės pasiryžę daryti dėl savo įsitikinimų) rekomenduoju kelis filmus ne iš „Kino pavasario“ repertuaro: „Už kalvų“ (Beyond the Hills),  „Stebuklas“ (Miraculum). Apie etines kryžkeles – nuostabus Krzysztof Kieslowski „Dekalogas“ (Dekalog).

• „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“ (B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin (1979-1989)): dokumentinis filmas apie padalintą miestą, apie jo kultūrinę terpę, kur skleidėsi įvairios subkultūros. Šį filmą nemaža sociologų kompanija žiūrėjome per vokiško kino dienas - vienareikšmiškai patiko visiems, sukėlė nostalgijos jausmą. Grįžusi susiradau soundtrack’ą ir negalėjau atsiplėšti pusę nakties. Pajausti laisvės, svajonių, anarchijos, pirmųjų klubų, techno muzikos, narkotikų ir pavojų pilną Vakarų Berlyno laikotarpį galite ir naujame Andreas Dresen filme „Kai mes svajojome“ (Als wir träumten), kurį kaip tik rodo kinuose.

• „Gyvatės apkabinimas“ (Embrace of the Serpent): istorinis-filosofinis-antropologinis epas pasakoja apie dvi odisėjas Amazonijoje –  etno-botaninį, mistinį nuotykį ir vietinę kultūrą niokojantį kolonializmą.

• „Nizė – beprotybės širdis“ (Nise: the Heart of Madness): apie daktarę, kuri pritaikiusi revoliucines idėjas sugebėjo pasipriešinti patriarchalinei psichiatrinio gydymo sistemai.

• „Karas“ (A War): filme vaizduojamas teismo procesas, kuris vyksta dėl sąmoningo protokolo taisyklių pažeidimo (taigi karo nusikaltimo), privers būrio vadą ir gyvybėmis dėl savo šalies rizikavusius Afganistane tarnavusius karius perkainoti vertybes. Filmas nagrinėja milžiniškos nervinės įtampos situacijoje atsidūrusio žmogaus psichikos ribas.

• „Žmogus“ (Human): du tūkstančiai įvairiausioms socialinėms klasėms priklausančių žmonių iš skirtingiausių pasaulio kraštų atsako į gyvenimiškus klausimus: apie džiaugsmą, meilę, santuoką, seksą, kerštą, smurtą, laisvę, homoseksualumą, homofobiją, skurdą ir mirtį.

• „Evoliucija“ (Evoliution): atokioje saloje visą kaimelio populiaciją sudaro moterys ir jauni berniukai. Ligoninėje ant vandenyno pakrantės berniukams taikomos keistos medicininės procedūros, artimesnės eksperimentams nei gydymui. Kuo užsiima visos moterys naktimis slapta susirinkdamos paplūdimyje? Filmas žvelgia į evoliucijos koncepciją iš unikalios perspektyvos.

• „Honkongo trilogija“ (Hong Kong Trilogy): pasakojimas apie Honkongą ir jo gyventojus per trijų amžiaus grupių atstovus: ikimokyklinukus, studentus ir senolius. Žmonių istorijos ir kasdieniai maršrutai parodo miestą naujoje šviesoje.

• „Čia visad šviečia saulė“ (Under the Sun): filmas apie Šiaurės Korėją pagal iš anksto valdžios parašytą „scenarijų“ ir parinktą šeimą, kuriai liepta „vaidinti“ pagal nurodymus. Per tai galime pamatyti, koks yra kuriamas idealaus gyvenimo šioje šalyje paveikslas. Besidomintiems Šiaurės Korėja rekomenduoju dar du filmus, kuriuos atradau praėjusiuose „Kino pavasariuose“: „Raudona šeima“ (Red Family) ir „Lageris Nr. 14“ (Camp 14: Total Controle Zone).

• Na ir žinoma visi mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalio „Eureka” nemokami filmai.

• Pabaigai, ne iš „Kino pavasario“, dvi visiškai įtraukusios, nei 5 nuobodžių minučių nesuteikusios, frykiškos tragikomedijos - „Laimė“ (Happiness) ir „Laukinės istrijos“ (Wild Tales).  Čia žmonės – labai savotiški veikėjai – bei mūsų kasdienis gyvenimas atsiskleidžia, kaip sakoma, at it’s purest.

_____

Veronikos papildymas:

•  „Vyrai ir viščiukai“ (Men & Chicken/Mænd & høns): variantas tiems, kurių favoritai – būtent Mildos įvardinti frykiški filmai. Nepaprastai estetiškai nufilmuotas, bet be galo keistas ir netgi trikdantis kūrinys apie giminystę, dauginimąsi ir… selekciją. Žiūrovai čia viliojami nuoroda į to paties režisieriaus (Anders Thomas Jensen) komediją „Adomo obuoliai“, turėjusią nepaprastą pasisekimą Lietuvoje. Ir net nepaisant fakto, kad „Vyruose ir viščiukuose“ pamatysime (bet nebūtinai atpažinsime dėl fantastiško grimo) nemažą dalį aktorių iš „Adomo obuolių“, kaip ir visuose danų filmuose pasirodantį Mads Mikkelsen, šis filmas jau visiškai kitoks. Ne priverčiantis nuolat kvatotis susiėmus už pilvo, bet siūlantis karts nuo karto prunkštelėti, pakikenti, o didžiąją filmo dalį – kažkaip nepatogiai muistytis kėdėje. Trumpai tariant, tai tikrai keistas, bet geras filmas, padedantis į save pačius, į socialines taisykles ir asocialumą pažiūrėti kitu kampu – ir būtent todėl labai rekomenduotinas sociologams bei kitiems keisto humoro jausmo nešiotojams.

• „Viskas dėl šou“ (The Show of Shows: 100 Years of Vaudeville, Circuses and Carnivals): „Kino pavasario“ atidarymo filmas. Jame kalbama tik archyviniais vaizdais ir muzika, taigi tai tikrai neįprasto formato kino kūrinys. Pirmojoje jo dalyje ir pabaigoje rodomi žmonės – cirko artistai, kabareto šokėjos ir pačių įvairiausių triukų atlikėjai – sužadina visą virtinę apmąstymų apie socialinę cirko reikšmę, išskirtinį jo atlikėjų gyvenimo būdą ir keistą aplinkos (ar vidinį?) spaudimą ieškoti žmogaus galimybių ribos nepaisant didžiulių pavojų kūnui ir dvasiai. Tačiau vidurinėje filmo dalyje koncentruojamasi į vis dar gana svarbią cirko dalį – gyvūnų pasirodymus. Jei esate bent kiek empatiškas žmogus, ši filmo dalis, tikėtina, sukels ne tiek estetinį ar intelektualinį pasitenkinimą, kiek kur kas stipresnes emocijas, tiesa – daugiausia negatyvias, atmieštas grauduliu ir netgi pasibjaurėjimu žmonių primityvumu. Nors gal tik man taip pasirodė, o jūs ramiai mėgausitės įspūdingus triukus darančių tigrų, liūtų ir beždžionių vaizdais, skambant puikiai Sigur Rós narių muzikai?