Sociologinis turizmas København’e: Nørre-Bronx’o gyvastis ir madingas, bet nemylimas virtualus parkas

Kaip visi dori miestai, Kopenhaga turi visokių veidų. Ji gali būti beprotiškai nuobodi ir sterili (ir būtinai spranginančiai brangi), jei bandysite suregistruoti visus must see turistinius, istorinius objektus ir undinėles. Ji bus vidutiniškai įdomi, jei ieškosite hipsteriais perkimštų postindustriškai shabby-chic vietelių – nes madingas jų autentiškumas beveik identiškas visuose miestuose ir kontinentuose, skiriasi tik valiutų ženklai prie vegan latės ir eksperimentinių burgerių kioskelių. Kopenhagoje tokios vietos yra Meatpacking district (klasika – buvusi industrinė mėsos apdirbimo pramonės darbininkų erdvė, dabar paversta į madingiausių restoranų ir kavinių rajoną) ir Copenhagen Street Food, buvusio popieriaus fabriko patalpose įrengta paties įvairiausio gatvės maisto kioskų, furgonėlių ir prekyviečių sankaupa. Nors žmonės internete sakė, kad šią vietą atrasti ne taip ir paprasta, bet iš tiesų tereikia pietų metų Christianshavn rajone pasekti hipsterių srautus – jų grupėlės susilieja į minią, kuri plaukte suplaukia į gatvės maisto rajoną.

Visa tai, kaip ir sakiau, įdomu vidutiniškai. O kas Kopenhagoje įtiktų išlepusiai, gyvos kasdienybės ištroškusiai sociologės uoslei ir akiai? Vienareikšmiškai – šiaurinis Nørrebro rajonas. Prieš 7 metus, kai Kopenhagoje lankiausi pirmąsyk, Nørrebro garsėjo maždaug taip, kaip dabar garsėja Briuselio Molenbeek’as – švelniai tariant, kaip ne pati turistiškiausia, populiariausia ir saugiausia vieta, nepaisant to, kad yra visiškai šalia miesto centro. Šiandien retorika apie rajoną pasisuko 180 laipsnių: „įvairiatautis“, „daugiakultūrinis“, „spalvingas“, „kunkuliuojantis“ – taip viešai pristatinėjamas Nørrebro. Geroji naujiena – daugiausiai imigrantų apgyvendintas rajonas pagaliau įvertintas kaip svarbi, integrali, vertinga ir įdomi Kopenhagos dalis. Blogoji naujiena – žinoma, gentrifikacija.

Gentrifikacija Nørrebro matyti plika akimi – kuo arčiau miesto centro, tuo didesnė tinklinių kavinių, brangesnių ir prašmatnesnių krautuvių, dizaino ir kitokių butikėlių koncentracija. O jie, akivaizdu, laikomi ir lankomi ne istorinių rajono gyventojų. Kuo giliau į rajono vidų – tuo mažiau danų kalbos aplinkui, tuo daugiau vietinių užlaikomų vietų – etninių užkandinių ir „visko“ krautuvėlių. Vienas iš kontroversiškesnių objektų – neaišku, ar Nørrebro atgimimo ir suklestėjimo ženklas, ar svetimkūnis rajono kūne – Superkilen parkas.

„Superkilen švenčia Kopenhagos įvairovę“. Prieš važiuodama į Kopenhagą daug skaičiau apie šią viešąją miesto erdvę, ir iš oficialių aprašymų, urbanistų, architektų ir dizaino specialistų pagyrų Superkilen parkui (pvz., čia) rodėsi, kad tai tiesiog ideali vieta, visų urbanistinių svajonių įgyvendinimas. 2012 metais buvusi apleista tranzitinė erdvė Nørrebro rajone, kuriame gyvena per 60 skirtingų tautybių imigrantų bendruomenių, buvo paversta šiuolaikiška ir gyva, įvairiatautės miesto dalies tapatumus sutelkiančia ir juos novatoriškai reprezentuojančia miesto aikšte. Šis parkas – tai kilometro ilgio juosta, padalinta į tris skirtingai apipavidalintas erdves: „Raudonąją aikštę“, „Juodąjį turgų“ ir „Žaliąjį parką“, kuriose išdėstytos vaikų ir suaugusiųjų žaidimų aikštelės, futbolo ir krepšinio aikštės, vietos, numatytos kitoms sporto ir kultūrinėms veikloms, socializacijai, piknikams ir pan.

Superkilen parkas kimšte prikimštas įvairiausius etninius tapatumus simbolizuojančių objektų iš Kataro, Rusijos, Ganos, Ispanijos, Palestinos ir daugybės daugybės kitų šalių. „Tai lyg mažytis viso pasaulio tautų muziejus“ – sako parko kūrėjai, kraštovaizdžio architektų ir dizaino specialistų konglomeratas BIG + Superflex + Topotek1. Parenkant kai kuriuos iš šių objektų dalyvavo ir savo nuomones reiškė vietinių Nørrebro gyventojų atstovų grupė. Visi objektai trumpai aprašyti dviem kalbomis: danų ir tos valstybės, iš kurios objektas atkeliavo į Kopenhagą. Kol kas viskas skamba gana idiliškai, ar ne?

Bet pirmas pavojaus skambutis nuskamba kalbantis su draugais, kurie gyvena už kelių šimtų metrų nuo Superkilen: „Aha, mes beveik kasdien pravažiuojam pro tą raudoną aikštę, bet kažkaip niekad nebuvo progos ten daugiau pasivaikščioti. Sakai, ten yra daugiau erdvių ir veiklų visokių? Gal reikės kada užmesti akį…“. Gyvendami visiškai šalia supermodernaus novatoriško parko jie verčiau renkasi tradicinius parkelius, kuriuose vyrauja medžiai ir žolė, o ne objektai iš viso pasaulio, dirbtinė danga ir sūpynės suaugusiems. Cha, galvoju, kaip čia gali būti, kad teoretikų išgirta ir dizaino žurnaluose visaip išreklamuota vieta nėra adoruojama pačių Nørrebro čiabuvių, kurių dalis juk, jei tikėtume parko kūrėjų informacija, patys prisidėjo prie jos sukūrimo?

Antras skambutis suskamba pagaliau pačiai išsiruošus į „lauką“ patyrinėti Superkilen, po šitiekos teorinio pasiruošimo. Įspūdis išties panašus… į pasivaikščiojimą po muziejų – įvairiausių, tarpusavyje nelabai susijusių objektų derinį, kuris smagiausias ir gražiausias, rodos, vis dėlto jo kūrėjams, o ne Nørrebro čiabuviams, kurių ten gerokai mažiau, nei… turistų. Gal muziejus vis dėlto nėra pati tobuliausia viešosios miesto erdvės metafora – kad ir koks spalvotas, šiuolaikiškas ir multikultūrinis bebūtų. Tad ar pasiteisino šis drąsus (ir brangus!) viešosios miesto erdvės transformavimo eksperimentas Nørre-Bronx’o širdyje?..

Ištisas pavojaus skambučių orkestras Superkilen parkui skamba Brett’o Bloom’o kritiniame straipsnyje „Superkilen: Participatory Park Extreme!“, kuris kartu su didele kompanija kitų kritikų abejoja išreklamuotojo parko sėkme. Supekilen taip ir nebuvo prijaukintas rajono gyventojų dėl milijono priežasčių. Visų pirma, dėl to, kad sintetinė „Raudonosios aikštės“ ir „Juodojo turgaus“ danga yra siaubingai neekologiška, slidi, blunkanti ir besitepanti, iš esmės labiau pritaikyta vidaus, o ne lauko erdvėms. Be to, ji visiškai neizoliuoja parko erdvės nuo garso taršos, kas šiai vietai tikrai neprideda jaukumo ir ramybės atmosferos (būtent todėl Nørrebro žmonės ramiam pasibuvimui, sportui ir piknikams renkasi tradicinius parkus arba tiesiog savo rajone esančias didžiules žalias istorines miesto kapines).

Be to, ilgamečiams rajono gyventojams sunku superkūrybišką ir multikultūrinį parką priimti ne kaip savo erdvės svetimkūnį, kai jo idėja ir sukūrimas iš esmės vyko top-down principu, kur visus svertus savo rankose laikė projektą finansuojantys fondai ir kraštovaizdžio architektai, o keletas griežtai atrinktų čiabuvių inicijavo tik dalies objektų parinkimą, bet ne pačią parko idėją. Taigi demokratijos ir dalyvavimo šūkiai parką pristatančiuose tekstuose, pasirodo, tėra viešųjų ryšių, o ne tikrovės atspindys.

Pastarieji ir parko kūrėjų ambicijos įgyvendinti savo architektūrines fantazijas ir yra varomoji Superkilen jėga bei priežastis, kodėl parkas kur kas geriau atrodo išmaniųjų telefonų app’suose, prašmatniuose dizaino žurnaluose ir steriliuose konferencijų pristatymuose, o ne purvinokame „čia ir dabar“. Kaip rašo Brett’as Bloom’as, Superkillen nuvilia įprastus veiksmo, elgesio ir sąveikų viešojoje miesto erdvėje lūkesčius. Čia labiau jautiesi lyg video žaidime, o ne kaip miesto parke. Didžiulė idealizuotų parko įvaizdžių cirkuliacija internete ir dizaino spaudoje Superkilen dažniausiai vaizduoja iš paukščio skrydžio perspektyvos ir sukelia įspūdį, jog šios vietos beveik neįmanoma adekvačiai [estetiškai] patirti būnant ant banalios žemės. Ir daugybė žmonių su parku susipažįsta būtent per virtualius jo pristatymus arba telefonuose esančią specialią Superkilen programėlę, o tik tuomet patiria jį tiesiogiai. Arba ne.

Galbūt tai ir yra priežastis, kodėl parko pasižiūrėti (bet ne jame pabūti) atvažiuoja turistai, o vietiniai Nørre-Bronx’iečiai jį daugiausiai vartoja kaip seną gerą tranzitinę erdvę (deja, tik kainavusią milijonus jų visų ir kitų miestiečių pinigų).