Vakarų lūkesčiai Rusijos atžvilgiu: kiek jie pagrįsti?

Šiandien Rusijos ir jos konflikto su Vakarais tema yra viena aktualiausių. Nepaisant to, masinėse medijose skiriama mažai dėmesio konflikto paaiškinimui ir jo išsprendimo strategijai. Daugiausiai dėmesio skiriama kovos taktikai. Yra labai daug straipsnių apie tai, kaip kovoti šio konflikto rėmuose, ką daryti siekiant nepralaimėti arba laimėti kovą. Taktiniai elementai yra svarbūs, tačiau neturint strategijos ar aiškaus galutinio tikslo nėra aišku nei kaip, nei kada, nei kokią taktiką naudoti. Netinkama strategija gali padaryti daugumą laimėtų mūšių nieko vertais (pavyzdžiui, Vietnamo bei Irako karas). Labai svarbu turėti aiškią, klaidingais lūkesčiais nesiremiančią strategiją. Tokiai strategijai reikalingas geras konflikto priežaščių ir abiejų konflikto pusių supratimas. Norėdamas prisidėti prie Rusijos ir Vakarų konflikto supratimo gilinimo ir strategijos Rusijos atžvilgiu tobulinimo VU TSPMI magistrantas Tomas Markevičius kviečia mus skaityti tekstą, kuriame: 1) Įvertina, kiek pagrįsti Vakarų lūkesčiai Rusijos atžvilgiu; 2) Remiantis tuo įvertina esamą Vakarų strategiją; 3) Pateikia pasiūlymų siekiant geresnės strategijos. Straipsnio eigoje Tomas taip pat stengiasi paaiškinti dalį rusų požiūrio.

Pasibaigus šaltajam karui, Vakarai tikėjosi, kad nebeesant diktatūrinės komunistų valdžios, išsilaisvinę žmonės pradės kurti universaliomis Vakarų vertybėmis paremtą liberalią demokratiją. To Vakarai tikėjosi ir iš tokių posovietinių respublikų kaip Lietuva, ir iš Rusijos, nepaisant to, kad požiūriai į sovietinį ir posovietinį laikotarpį, istorinės patirtys, tapatybiniai elementai ženkliai skyrėsi. Daugumos rusų nuomone sovietinis laikotarpis turėjo daug teigiamų dalykų (žr. lentelę Nr. 1), jiems tai nebuvo kažkas svetima ar primesta. Be to Rusija buvo didžioji galia, ji buvo svarbi, į jos nuomonę tekdavo atsižvelgti. Paskatos imtis provakarietiškos politikos ir taptatybės taip pat buvo skirtingos. Nemažai posovietinių respublikų kaip paskatą turėjo ES ir NATO narystės perspektyvas, o tai yra svarbus veiksnys. Tuo tarpu Rusija tokio lygio paskatos neturėjo. Tai kompensuoti buvo bandoma ekspertų pagalba reformuojant šalį, finansine parama ir narystės suteikimu įvairiose tarptautinėse organizacijose, forumuose. Nepaisant to, finansinės paramos buvo nepakankamai, kad kompensuoti socioekonominį šoką, kurį patyrė rusai. Reformos kėlė daug nepasitenkinimo, užsienio ekspertai buvo siejami su suvereniteto praradimu, o narystė įvairiose tarptautinėse organizacijose nesuteikė rusams pojūčio, kad jų šalis dar bent kiek svarbi tarptautinėje politikoje. Dėl šių elementų Rusijos santykis su Vakarais po SSRS griuvimo vystėsi kitaip negu Lietuvos.

Lentelė Nr. 1

Kokia politinė sistema jums atrodo geriausia?
	Sovietinė, kuri buvo iki 90 metų	Dabartinė sistema	Vakarietiško tipo demokratija	Kita	Negaliu atsakyti
2015.03	34%	29%	11%	8%	18%

 

Lukesčiai vidaus politikos atžvilgiu

Lūkestis, kad, Rusijoje visiškai sugriuvus senai valdžios ir visuomenės sistemai, sekanti sistema bus beveik identiška Vakarų liberaliai demokratijai, yra nepagrįstas. Formalioms taisyklėm praradus beveik visą galią, geriausiai sekėsi tiems, kas siekdami savo interesų/galios nepaisė jokių taisyklių. Tinkami pavyzdžiai: korumpuoti/nesažiningi 1996m. presidento rinkimai ir oligarchas B. Berezovskis, kuris yra sakęs, jog naudodamasis vienu TV kanalu galėtų padaryti taip, kad į presidento postą būtų išrinkta beždžionė. Liberalios demokratijos kūrimas dažniausiai nebūdavo interesas nr.1. Taip Rusijoje ir atsirado oligarchija. Tokiomis sąlygomis belieka tikėtis, kad piliečiai savo paties iniciatyva įdėmiai stebės procesus šalyje ir privers galingiausius veikėjus vystyti liberalią demokratiją, tačiau…

Tikėtis, kad, nebelikus senos sistemos, Rusijos piliečių masės iš karto užtikrins liberalios demokratijos įtvirtinimą, yra wishful thinking. Rusijoje niekada nebuvo demokratijos (tuo labiau liberalios demokratijos), todėl piliečių masės prastai žino demokratijos subtilybes ir yra gerokai mažiau jautrios demokratinių principų pažeidimams negu vakariečiai. Dėl kitokios istorijos raidos negu turėjo prancūzai, amerikiečiai ar britai, rusai turi kiek skirtingą individo, valstybės ir žmogaus teisių suvokimą. Rusija nebuvo taip stipriai paliesta britų industrializacijos ar prancūzų apšvietos kaip Vakarų šalys, o šie procesai stipriai paveikė kultūros ir vertybių formavimąsi, tame tarpe ir laisvės bei individo suvokimą. Procesai, vedantys link Rusijos demokratizacijos, prasidėjo ne tiek nuo piliečių iniciatyvos, kiek nuo M. Gorbočiovo Perestroikos ir Glasnost. Tai atspindi tam tikrą visuomenės ir valdžios santykį. Valdžia turi ne tiek atstovauti visuomenei, kiek nurodyti jai, ką daryti, kaip elgtis. Toks visuomenės ir valdžios santykis yra pastebimas akademinėje literatūroje  ir apklausose – 85% rusų sako, kad jie negali paveikti valdžios priimamų sprendimų jokiame lygmenyje, tuo pačiu į klausimą – „Jeigu jūs galėtumėte paveikti valdžios sprendimus, ar jūs dalyvautumėte politinėje ar socialinėje veikloje?“ 80% rusų tvirtai atsako- „ne“.  Tai nereiškia, kad Rusijoje negali būti demokratijos, tiesiog ji negali staiga atsirasti idealioje ir dar Vakarietiškoje formoje. Praktikoje nepagrįstus Vakarų lūkesčius Rusijos atžvilgiu iš dalies iliustruoja Vakarų kritika ir dėl demokratijos stokos, ir dėl žmogaus teisių pažeidimo diskriminuojant homoseksualus. Nėra suprantama, kad lygios teisės ir galimybės homoseksualams, deja, nebūtų demokratiškas sprendimas Rusijoje, o norima ir tikimasi abiejų dalykų vienu metu. Teigti, kad Vakarų vertybės yra universalios, nėra pagrindo. Galima ginčytis, kad jos turėtų būti universalios, tačiau aklai tikėti, kad jos yra tokios ir pagal tai formuoti savo lūkesčius, būtų neapdairu.

Lūkestis, kad pasibaigus šaltajam karui ir nebeesant diktatūrinės komunistų valdžios, išsilaisvinę Rusijos žmonės pradės kurti liberalią demokratiją paremtą universaliomis Vakarų vertybėmis, buvo nepagrįstas. Nebuvo iki galo atsižvelgta į praktines ir kultūrines problemas, susijusias su šiuo scenarijumi.

V.Putinas- asmuo sugriovęs Rusijos demokratiją ir atnešęs korupciją?

B. Jelcino valdymo laikotarpiu augo nepasitenkinimas esančia anarchine, vėliau oligarchine politine sistema ir šalies padėtimi tarptautinėje sistemoje. Kartu augo ir nepasitenkinimas Vakarais. Vakarietiškų standartų demokratijos Rusijoje taip ir neatsirado. Piliečiai neturėjo galimybės efektyviai dalyvauti šalies valdyme. Tuo pačiu metu visi kiti gyvenimo kokybės/socioekonominiai standartai krito dramatiškai. Šiuo laikotarpiu Rusijoje atsirado gerokai didesnis pliuralizmas negu SSRS laikais, tačiau pliuralizmas nėra pakankamas demokratijai. Pliuralizmas be aiškių ir praktikoje veikiančių taisyklių tėra anarchija.

Į valdžią atėjus V. Putinui, pradėta stiprinti valstybinį aparatą ir gilinti centralizaciją. Visuomenei pasiūlytas stabilumas, socialinės gėrybės/garantijos, tam tikra viena tvarka už lojalumą/palaikymą ir leidimą valdžiai veikti savo nuožiūra siekiant šių ir kitų tikslų. Po devyniasdešimtų metų (лихие девяностые, 1990~2000m.) chaotiško transformacijos laikotarpio, socialinių gėrybių/garantijų netekimo, valstybinės galios ir prestižo praradimo, galybės nepasiteisinusių lūkesčių, rusams toks variantas pasirodė ne tik priimtinas, bet netgi labai geras. Aukštos naftos kainos pagalba V. Putinas su savo komanda pakankamai efektyviai įgyvendino šį pasiūlymą. Tuo pačiu metu oligarchai buvo pajungti valdžios išlaikymui, o tie, kurie priešinosi, kėlė iššūkį V. Putino valdžiai, pralaimėjo kovą ir pabėgo arba buvo pasodinti kaip Chodorkovskis. Teisinių priežasčių tam rasti buvo nesunku, kadangi tuo metu beveik visi vienaip ar kitaip pažeidinėjo formalias taisykles. Tuo tarpu opozicinės partijos ir įvairūs kandidatai į prezidentus nebesugebėjo konkuruoti su V. Putinu ir su valdančia partija Vieninga Rusija. Administraciniai resursai, stambių žiniasklaidos priemonių kontrolė, lojalių oligarchų ištekliai suteikė neproporcingai didelę galią valdantiesiems, o tai beveik visiškai eliminavo opozicines partijas iš šalies politinės arenos. Dėl šių pokyčių šalyje gerokai sumažėjo pliuralizmo, valdžia beveik neatskaitinga piliečiams. Kiekvienais rinkimais piliečiai atlieka tik legitimavimo funkciją leisdami valdžiai tvarkytis, kaip ji nori. Geriausiu atveju – tai tam tikra delegatyvi demokratija (I, p. 16-17), blogiausiu – autoritarizmas, tačiau jau gana ilgą laiką sugebantis išlaikyti legitimumą daugumos piliečių akyse.

Iš vakariečių perspektyvos V. Putinas sugriovė Rusijos demokratiją, tačiau daugumos rusų nuomone jis nėra toks neigiamas veikėjas. Galima ginčytis, kad B. Jelcino laikų politinė sistema, nors ir turinti daugiau pliuralizmo, neatstovavo daugumos piliečių interesų, nesugebėjo užtikrinti priimtino socialinių gėrybių/garantijų lygio ir stabilios tvarkos. Po V. Putino atėjimo į valdžią eiliniam rusijos piliečiui galimybės efektyviai dalyvauti šalies valdyme iš principo nepasikeitė, bet atsirado daugiau socialinių garantijų/gėrybių, stabilumo, todėl daugumai rusų V. Putinas yra teigiama figūra. Vakarų politikai B. Jelciną ir jo sistemą gyrė daugiau dėl paties B. Jelcino norų sukurti demokratiją negu dėl esančios sistemos demokratiškumo. Vakaruose esantis stereotipas, kad V. Putinas sugriovė Rusijos demokratiją, nėra tikslus. Jis užšaldė Rusijos demokratinį vystymąsi (I, p. 44-45). Šio vystymosi kaina jis sukūrė galingą valstybinį aparatą, kuris dažnai dėl atskaitomybės trūkumo atstovauja korumpuotų valdininkų interesus vietoje piliečių. Tiesa, daugumos Rusijos piliečių nuomone, jų interesai yra atstovaujami pakankamai. Tokią išvadą galima daryti iš V.Putino reitingų (žr. lentelę Nr. 2).

Lentelė Nr. 2

Ar jūs pritariate, ar nepritariate V. Putino veiksmams? Ar nepakankamai žinote, kad galėtumėte atsakyti į klausimą?	2015m. Kovas
Pritariu	72%
Nepritariu	14%
Nepakankamai žinau	10%
Negaliu atsakyti	4%

 

Didelis korupcijos lygis – dar vienas Rusijos bruožas, kuris taip pat nemažai siejamas su V. Putino valdžia ir siejamas pagrįstai. Nepaisant to, būtų nepagrįsta V. Putino valdžią įvardyti kaip korupcijos atsiradimo priežastį ar tik kaip vienintelę jos priežastį. Rusijoje formalios taisyklės niekada nedominavo prieš neformalias/korupcines tiek, kiek įprasta Vakaruose. Sugriuvus SSRS, buvusių formalių taisyklių nebeliko, o naujos dar nebuvo sukurtos. Nenuostabu, kad neformalios/korupcinės taisyklės dar labiau sustiprėjo. Korupcija Rusijoje labai plati ir viską apimanti visuomeninė problema, o ne tik tam tikros valdžios priežastis. Tuo momentu, kai V. Putinas atėjo į valdžią, korupcijos lygis Rusijoje jau buvo milžiniškas. Rusas kelių policinikui duoda kyšį, o šis jį paima ne dėl to, kad V. Putino režimas korumpuotas. Toks elgesys savaime suprantamas ir normalus, nors suvokiama, kad tai nėra gerai. Tačiau tai neatleidžia valdžios nuo atsakomybės. Kritika, kad valdžia neišsprendžia šios situacijos, o joje pačioje daug korumpuotų valdininkų, yra visiškai pagrįsta.

Stereotipas, kad V. Putinas sugriovė Rusijos demokratiją ir atnešė korupciją, yra nepagrįstas. Tai yra svarbu, nes remiantis šiais stereotipais formuojami lūkesčiai, kad nelikus V. Putino, Rusijoje automatiškai turėtų atsirasti liberali demokratija ir dingti korupcija. Iš klaidingų lūkesčių gali būti formuojama ir įgyvendinama klaidinga politika Rusijos atžvilgiu, kuri neduos norimo rezultato, o gal ir padarys žalos.

Lūkesčiai užsienio politikos atžvilgiu

Rusijos ir Vakarų santykiai stipriai pagerėjo po SSRS griūties, Vakarai tikėjosi, kad šaltojo karo konfliktiškumas jau praeityje, F. Fukuyama tai pavadino „Istorijos pabaiga“. Buvo tikimasi, kad sugriuvus SSRS Rusija netrukdys ar net padės Vakarų šalių interesams. Tačiau santykių atšilimas ilgai netruko, pradinė euforija blėso su kiekvienais posovietiniais metais, ypač iš rusų pusės. Einant metams santykiai taip ir nepasiekė gilios partnerystės, o grįžo į šaltojo karo metu buvusį lygį. Nepaisant to, lūkestis, kad pasibaigus šaltajam karui Rusija netrukdys Vakarų šalių interesams, buvo pagrįstas, tačiau ne todėl, kad Rusija tapo liberalia demokratija, o jos interesai pasidarė tapatūs Vakarų šalių interesams.

Po SSRS griūties Rusija negalėjo trukdyti Vakarų šalių interesams – ji buvo per silpna. Todėl nepasitenkinimas buvo išreiškiamas diplomatiniais pareiškimais ir protestais. Tinkamas pavyzdys – tuometinio Rusijos Ministro Pirmininko J. Primakovo lėktuvo apsisukimas skrendant į Vašingtoną. Toks veiksmas buvo padarytas siekiant išreikšti nepasitenkinimą dėl sprendimo bombarduoti Jugoslaviją. Taip pat kilo nesutarimų dėl NATO plėtros ir vaidmens, o tai stipriai skatino rusų neigiamus sentimentus Vakarų atžvilgiu. Nors Rusijos silpnumas buvo parankus įgyvendinant savo interesus ir atnešė daug naudos Vakarų šalims, šie nesutarimai niekur nedingo ir nebuvo pamiršti, todėl darė neigiamą įtaką tolesniems Rusijos ir Vakarų santykiams. Ilgalaikėje perspektyvoje, neišsprendus nesutarimų, nereikėjo ir nereikėtų tikėtis, gerų santykių su Rusija.

Į valdžią atėjus V. Putinui, Rusijos santykiuose su Vakarais išliko to paties pobūdžio problemos, kurios išryškėjo neužilgo po SSRS griūties, ypač B. Jelcino valdžios pabaigoje – Nato plėtra ir vaidmuo, Vakarų intervencijos į kitas šalis. Nepaisant to, Vakarų ir Rusijos santykiai grįžo į šaltojo karo laikų lygį valdžioje esant V. Putinui, o ne B. Jelcinui. Be to Rusija pradėjo trukdyti Vakarų šalių interesams, o jos užsienio politika pasidarė agresyvesnė, griežtesnė ir labiau užsispyrusi. Dėl šių priežasčių Vakaruose dominuoja nuomonė, kad vienintelė prastų Rusijos ir Vakarų santykių priežastis yra V. Putino valdžia, jos antivakarietiškumas. Tačiau analizuojant statistiką, konkrečius bei kompleksinius nesutarimus galima pastebėti, kad toks teiginys turi nedaug pagrindo.

Visuomenės ir elito antivakarietiškumas (daugiausia susijęs JAV) buvo beaugantis dar B. Jelcino valdymo metu. Įdomu yra tai, kad antivakarietiški sentimentai valdžios elite ir visuomenėje, atėjus V. Putinui, pradėjo mažėti ir mažėjo iki 2003~2004m. (Žr. lenteles Nr. 3;4;5)

Lentelė Nr. 3: Kokia jūsų nuomonė apie JAV? (Mėlyna – gera, raudona – bloga)

Lentelė Nr. 4: Kokia jūsų nuomonė apie ES? (Mėlyna – gera, raudona – bloga)

Lentelė Nr. 5: Rusijos politinio elito nuomonė apie JAV. (Y ašis – antiamerikietiškumas (%), X ašis – laikotarpis. Skirtingos linijos žymi skirtingas amžiaus grupes. Duomenų apie ES neaptikau)

Galima teigti, kad V. Putino valdžia bei Rusijos visuomenė nėra iš prigimties antivakarietiški. Verta pažymėti, jog Rusijos visuomenės nuomonė JAV ir ES atžvilgiu ženkliai skiriasi, nepaisant to, kad abu subjektai yra Vakarai. Tiek valdžios elito, tiek visuomenės nuomonė kinta dėl tarptautinių įvykių ir tarpusavio santykių. Pokyčius grafikuose lengva susieti su to meto įvykiais. Pvz.: Irako karu ~2003 m., Rusijos-Gruzijos karu ~2008 m., santykių „perkrovimu“ su Rusija ~2009 m., Partneryste dėl modernizacijos ~2010 m., konfliktu Ukrainoje ~2014 m. Tai rodo, kad tiek valdžios, tiek visuomenės nuomonė Vakarų atžvilgiu nėra principinė, nekintanti nuo aplinkybių. Todėl teigti, kad V. Putino valdžia ir rusai apskritai yra antivakarietiški būtų nepagrįsta.

Analizuojant konkrečius nesutarimus galima teigti, kad atėjus į valdžią V. Putinui atsirado naujų nesutarimų, tačiau dauguma jų savo pobūdžiu glaudžiai susiję su senais. Nesutarimai dėl: JAV vienašališko pasitraukimo iš 1972 m. Anti-balistinių raketų sutarties, JAV planuojamos priešraketinės gynybos, Rusijos intervencijos Gruzijoje yra sietini su nesutarimais: dėl Nato plėtros, Vakarų intervencijos Jugoslavijoje, kurie buvo iki V. Putino. Tai klasikiniai realpolitik ir geopolitiniai nesutarimai – viena pusė didina savo karinę galią kitos pusės atžvilgiu, steigiamos buferinės zonos. Tik nesutarimas energetikos srityje palyginus naujesnis ir mažiau susijęs su senais nesutarimais. Tai klasikinis pirkėjo ir pardavėjo nesutarimas, prie kurio prisideda ir politinės įtakos elementas. Jeigu analizuosime labiau kompleksinius dabartinius nesutarimus, pastebėsime, kad jie irgi nemažai siejasi su tais, kurie iškilo dar B. Jelcino laikais.

Nesutarimas dėl demokratijos ir žmogaus teisių sklaidos Rusijoje susijęs su nuogąstavimais dėl suverenumo praradimo, kurie kilo dar B. Jelcino laikais su didžiosios galios tapatybe ir su realpolitik pasaulio suvokimu. Rusų didžiosios galios tapatybė sunkiai leidžia Rusijai būti mokinės vietoje. Be to, Vakarų bandymas pagerinti demokratijos ir žmogaus teisių padėtį Rusijoje nepriimamas kaip toks. Demokratijos ir žmogaus teisių gynimas suprantamas kaip pretekstas kištis į kitų šalių vidaus reikalus siekiant savo realpolitik paremtų interesų. Toks Rusijos valdžios aiškinimas dažnai naudojamas siekiant diskredituoti oponentus ir pateisinti savo politiką, tačiau sprendžiant iš buvusio JAV ambasadoriaus M. McFaul pasisakymų V. Putinas asmeniškai tiki tokiu aiškinimu ir tikėtina, kad nemaža dalis politinio elito taip pat. Tai parodo, jog toks naratyvas ne tik instrumentas, bet ir pasaulėžiūros elementas. Tokia pasaulėžiūra pradėjo formuotis B. Jelcino laikotarpiu.

Rusijos silpnumas pradėtas sieti su Vakarų įtaka šalies vidaus politikai. Augo įtarimai, kad Vakarai nori silpnos Rusijos. Tarpusavio pasitikėjimui nepadeda ir tai, kad Vakariečiai ne visada laikosi savo paties principų ir vertybių siekiant nacionalinių interesų. Pavyzdžiui: JAV parama karinei chuntai Čilėje; JAV parama Brazilijos karinei chuntai ir jos demokratinio prezidento nuvertimui; JAV, Belgijos ir D. Britanijos bandymas nužudyti pirmąjį demokratinį Kongo ministrą pirmininką, vėliau pagalba jį nuverčiant, ko pasekoje jis buvo sušaudytas; neteisėta invazija į Iraką; kankinimai  ir t. t. Jeigu Vakarai nori, kad jų vertybės ir intencijos būtų priimamos rimtai (ne kaip priedanga realpolitik interesams), kad jais būtų pasitikima ir jie pagrįstai galėtų save laikyti morališkai pranašesniais, tokių tarptautinės teisės, demokratijos ir žmogaus teisių pažeidimų iš viso negali būti.

ES ir Eurazijos sąjungos geopolitinė konkurencija yra senų nesutarimų pratęsimas skirtingame formate. Tai, kad šių dviejų blokų interesai susikirs, nes taikoma į tas pačias šalis, buvo akivaizdu. Nebuvo aišku, ar šie nesutarimai bus išspręsti, ar bus paprasčiausia kova ir kiek ji bus arši. Kaip matome, nesutarimai nebuvo išspęrsti, o kovos aršumas pranoko visų lūkesčius. Interesų susikirtimą papildė prieš tai buvę ir neišspręsti nesutarimai, tarpusavio nepasitikėjimas, kuris visada verčia sugrįžti prie realpoltik logikos dėl baimės, kad kita pusė tai padarys greičiau ir įgis pranašumą. Kalinio dilema. Tuo tarpu nesutarimų išsprendimo galimybę arba kompromiso šansus mažina neveiksminga tarptautinė sistema/saugumo architektūra. Dėl nemokšiškų Ukrainos vyriausybės veiksmų protestų užuomazgoje situacija greitai eskalavosi, nes buvo panaudota neproporcinga jėga prieš taikų protestą. Vakaruose pasklido įtarimai, kad Ukrainos vyriausybės veiksmus ir eskalaciją lėmė Rusijos įtaka, tuo tarpu Rusijoje pasklido įtarimai, kad protestuotojų veiksmus ir eskalaciją lėmė Vakarų įtaka. Situacijai sparčiai eskaluojantis buvo bandoma ne tiek išspręsti nesutarimus, kiek bent jau deeskaluoti konfliktą. Buvo pasiektas susitarimas dėl išankstinių rinkimų dalyvaujant Rusijos, ES, Ukrainos vyriausybės ir protestuotojų atstovams. Sprendžiant iš Lenkijos Užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pareiškimo, kad Rusijos atstovas atliko konstruktyvų vaidmenį siekiant susitarimo tarp Ukrainos vyriausybės ir opozicijos, galima daryti išvadą, jog Rusija tuo metu taip pat siekė deeskaluoti konfliktą. Susitarimui greitai sugriuvus, iš Vakarų pusės nepasitenkinimo nebuvo, nes nugalėtojo vietoje atsidūrė pro-vakarietiška opozicija. Rusų reakcija buvo visiškai kitokia. Buvo padaryta išvada, kad Vakarai apgavo Rusiją ir pasinaudojo susitarimu tarp Ukrainos vyriausybės ir opozicijos siekiant įvykdyti perversmą. Nuo to momento rusai įsitikinę, kad jie vykdo kontr-intervenciją.

Taigi nemaža dalis konfliktų užsimezgė dar iki V. Putino valdžios. Jie yra susiję su tapatybiniais elementais, tarpusavio nepasitikėjimu ir dar nuo šaltojo karo likusia realpolitik geopolitika. V. Putino režimas nėra vienintelė ar net pagrindinė Vakarų ir Rusijos konflikto priežastis. Nors teisinga būtų teigti, kad jis paaštrino tokius konfliktinius elementus, kaip nesutarimą dėl demokratijos ir žmogaus teisių sklaidos, jis šito konflikto nesukūrė. Tiesa ir tai, kad V. Putino valdymo laikotarpiu Rusijos užsienio politika pasidarė agresyvesnė, griežtesnė, labiau užsispyrusi, tačiau tai nėra susiję tik su V. Putino valdžia, svarbus elementas yra tas, kad Rusija nebe tokia silpna, kaip buvo B. Jelcino laikotarpiu. Nesutarimai dėl NATO ir Vakarų intervencijų savo kilme yra mažai susiję su V. Putino režimu. Nesutarimai dėl energetikos, tikėtina, būtų nepriklausomai nuo to, ar valdžioje V. Putinas, ar ne. Kaip vystytųsi konfliktas Ukrainoje, jeigu valdžioje nebūtų V. Putino, sunku prognozuoti. Sprendžiant iš to, kad neegzistuoja efektyvi saugumo architektūra/tarptautinė sistema apimanti kartu Rusiją ir Vakarus, tikėtina, kad konfliktas būtų, tačiau neaišku, ar aršesnis, ar silpnesnis. Visa tai parodo, kad Rusijos ir Vakarų konfliktas yra daug platesnis ir apima gerokai daugiau elementų negu tik V. Putino valdžios specifiką.

Išvados ir rekomendacijos

Vakarų lūkesčiai Rusijos atžvilgiu po SSRS griuvimo buvo nepagrįsti, taip pat yra ir dabar. Tada buvo tikimasi, kad nebeesant diktatūrinės komunistų valdžios, išsilaisvinę žmonės pradės kurti universaliomis Vakarų vertybėmis paremtą liberalią demokratiją ir netrukdys ar net padės Vakarų šalių interesams. Tai buvo klaidingi lūkesčiai. Dabartiniai įsivaizdavimai, kas laukia nebeesant V. Putino valdžios, tokie patys. Daroma ta pati klaida.

Vakarų strategija siekiant užtikrinti tarptautinę taiką ir savo interesus yra priverstinė Vakarietiško tipo (liberalioji, paremta universaliomis vertybėmis) demokratizacija. Ši strategija naudota ir Rusijos atžvilgiu. Šios strategijos prielaidos yra: 1) demokratinės šalys tarpusavyje nekariauja; 2) naujų demokratinių šalių interesai bus panašūs arba identiški senų demokratijų interesams, t. y., Vakarų interesams; 3) visų žmonių vertybės yra tokios pačios kaip Vakarų, t. y., Vakarietiškos vertybės yra universalios. Visos šios prielaidos yra abejotinos, ypač antra ir trečia.

Vakarai įvertino V. Putino valdžią kaip sugriovusią demokratiją, neatstovaujančią piliečių interesų. Buvo nuspręsta, kad pagrindinis jos veikimo motyvas yra asmeninis praturtėjimas. Buvo padaryta išvada, jog pagrindinė Rusijos ir Vakarų konfliktavimo priežastis yra V. Putino valdžia, jos nedemokratiškumas ir antivakarietiškumas. Rusijos valdžia negalima pasitikėti, ją reikia varžyti, sulaikyti, stengtis ją apeinant skleisti Rusijoje demokratiją, remiant tuos Rusijos politikus, kurie tikri demokratai ir atstovauja tikrus piliečių interesus, tuos kurie tapatūs Vakarų interesams.

Vakarų strategija Rusijos atžvilgiu nesuveikė ir mažai tikėtina, kad veiks ateityje. Taip yra dėl nepagrįstų Vakarų lūkesčių Rusijos atžvilgiu. Nors liberalaus demokratiškumo stoka, korupcija yra V. Putino valdžios elementai, jie taip pat yra ir Rusijos visuomenės elementai. Vakarų įsitikinimas, kad V. Putinas yra visiškai piliečių interesų neatstovaujantis diktatorius yra klaidingas. Užsienio politika ir šalies strateginiu kursu dauguma rusų yra patenkinti ir mano, kad jų interesai atstovaujami pakankamai, todėl demokratiškesnė Rusija neeliminuotų Vakarų ir Rusijos tarpusavio santykių konfliktiškumo. (Žr. lenteles Nr. 2;6)

Rusų nepasitenkinimas gerokai dažniau kyla dėl vietinio masto valdžios, kuri neteikia pakankamai socialinių gėrybių ir peržengia pakenčiamą korupcijos lygį. Nuvertus V. Putino režimą, mažai tikėtina, kad Rusijos žmonės pradės kurti universaliomis Vakarų vertybėmis paremtą liberalią demokratiją. (Žr. lentelę Nr. 1) Tam tikras liberalios demokratijos poreikis juntamas didesniuose miestuose, pvz., Maskvoje, Peterburge, tačiau tą poreikį išreiškiančių žmonių Rusijos mastu kol kas yra labai nedaug.

Lentelė Nr. 6

Ar V. Putinas gerai sprendžia užsienio politikos problemas?	2015m. Kovas
1 Visiškai prastai	2%
2	6%
3	18%
4	37%
5 Labai sėkmingai	32%
Vidurkis	3,94
Negaliu atsakyti	4%

 

 

 

 

 

 

 

 

Dirbtinis liberalios demokratijos skatinimas taip pat nebus veiksmingas, nes į demokratijos ir žmogaus teisių sklaidą Rusijoje žiūrima įtariai. Valdantieji tokias Vakarų pastangas priima kaip tiesiogiai nukreiptas prieš juos ir Rusijos nacionalinius interesus, todėl daug kontaktuojantys su Vakarais ir paramą gaunantys Rusijos politikai yra iš karto nurašomi kaip užsienio agentai atstovaujantys Vakarų, o ne Rusijos interesus. Tokios nuomonės laikosi ir dalis visuomenės, o valdžios iniciatyva toks požiūris yra dar labiau paskleidžiamas. Šios Vakarų pastangos dirbtinai skatinti liberalią demokratiją Rusijoje sukelia priešingą efektą – tam tikrą paranoją. Bet koks natūralus liberalios demokratijos vertybių pasireiškimas Rusijoje yra nurašomas kaip intervencija, nukreipta iš užsienio prieš Rusijos nacionalinius interesus. Tokiu būdu visi liberaldemokratinių pažiūrų žmonės Rusijoje yra marginalizuojami dėl intervencijos iš Vakarų baimės. Dirbtinis liberalios demokratijos skatinimas neneša jokių rezultatų ir netgi sukelia žalą liberalizmo ir demokratijos vystymuisi Rusijoje. Jis naudingas tik populistiniams siekiams, t. y., Vakarų valstybių vyriausybėms parodyti rinkėjams, kad jos rūpinasi demokratija ir žmogaus teisėmis, kai iš tikrųjų tai tėra savanaudė darbo simuliacija, sukelianti atvirkštinį efektą. Netgi turint visišką prievartos/jėgos pranašumą prieš Rusiją priverstinė demokratizaciją neišspręs konflikto, o gal ir pablogins situaciją. Tinkamas pavyzdys – Irakas, kur amerikiečiai tikėjosi būti sutikti kaip išlaisvintojai ir pagalba Irako žmonėms kuriant demokratiją. Nieko panašaus neįvyko, maža to, išėjo visiškai atvirkščiai. Žiniasklaidoje netrūksta pranešimų dėl to, kas vyksta šioje šalyje, kaip ten puikiai klesti „demokratija ir žmogaus teisės“. Daug geriau būtų be aiškaus plano, neparemto wishful thinking, išvis nesikišti į Rusijos vidaus politiką ir leisti rusams patiems tvarkyti savo šalį. Tai eliminuotų ir nemažą kofliktiškumo elementą iš Rusijos ir Vakarų santykių.

Vienos svarbiausių problemų Vakarams siekiant taikiai sugyventi su Rusija yra neefektyvi tarptautinė sistema/saugumo architektūra ir tarptautinės teisės silpnumas. Nors tarptautinė teisė neturėtų būti pažeidinėjama, pažeidimai nereti. Pažeidinėja Rusija, Vakarų šalys ir kitos šalys. Praktikoje ji yra rekomendacinio pobūdžio – pažeidinėti nereikėtų, bet jeigu labai nori ir esi pakankamai galingas, galima. Institutai, kurie turėtų remti tarptautinę teisę ir prižiūrėti, kad jos būtų laikomasi, yra silpni ir/arba neefektyvūs. JTO Saugumo taryba neveikia ir stokoja legitimumo dėl penkių  pastoviųjų  narių (JAV, Rusijos, Prancūzijos, Kinijos, Didžiosios Britanijos) veto teisės. Dėl esančios struktūros viena galingiausių tarptautinių institucijų yra nepajėgi spręsti tokius tarptautinius konfliktus kaip Ukrainoje. Neaiškus ir nenuoseklus tarptautinės teisės veikimas sukuria saugumo problemą/prastai veikiančią tarptautinę saugumo architektūrą. Tokiomis sąlygomis vienintelis saugumo garantas yra  karinė galia, o pasaulio veikimas vis dar stipriai paremtas nulinės sumos logika, realpolitik ir geopolitika. Tai neblogai iliustruoja Vakaruose plintanti nuomonė, kad Rusija supranta tik jėgą (I; II; III; IV), ypač įdomu, jog Rusijoje vyrauja panaši nuomonė, tik Vakarų atžvilgiu. (Žr. lentelę Nr. 7)

Lentelė Nr. 7

Kokia jūsų nuomonė apie V. Putino įsakymą būti pasiruošusiems panaudoti branduolinį ginklą Krymo operacijos metu?	2015.03
Pritariu, su Vakarais tik taip ir galima kalbėti, jie supranta tik jėgą.	50%
Kupina nerimo ir pasmerkimo, toks šantažas neleistinas tokio rango vadovui.	27%
Negaliu atsakyti	23%

 

Kitaip tariant, tarptautinės teisės silpnumas ir ją įgyvendinti turinčių institucijų neefektyvumas/nepajėgumas skatina valstybes elgtis konfliktiška nulinės sumos logika dėl baimės, nesaugumo jausmo. Tai padeda suprasti Rusijos politikos neoimperialistinius elementus. Rusijos neoimperializmas susideda iš dviejų elementų: 1) noro plėsti savo politinę įtaką, o tai visiškai natūralus noras visoms valstybėms; 2) noro kontroliuoti tokias šalis kaip Ukraina beveik bet kokia kaina ir bet kokiais būdais, įskaitant karines intervencijas. Antrasis elementas kelia daugiausiai problemų/konfliktiškumo ir jį stipriai skatina neveikianti tarptautinė saugumo architektūra. Nemažai Rusijos ir Vakarų nesutarimų kyla dėl vienas kito baimės. Rusų politika Ukrainos atžvilgiu yra paremta būtent jų pačių baime ir nesaugumo jausmu. Tai gali kažkiek stebinti, nes paskaičius Lietuvos žiniasklaidą, galima susidaryti įspūdį, kad Rusija taip elgiasi dėl kažkokio nepaaiškinamo mistifikuoto blogio.

Geopolitiškai Rusija viena iš sunkiausiai apginamų šalių. Rusijos vadovybė tai žino ir bijo. Karine ir geopolitine prasme tokios šalys kaip Ukraina yra gyvybiškai būtinos siekiant apginti Rusiją (I; II; III). Šitokios logikos ir politikos pagrįstumą/reikiamybę stipriai sumažintų tvirta tarptautinė saugumo architektūra, paremta tarptautine teise, o tai sumenkintų vieną svarbiausių konfliktiškumą generuojančių elementų. Stipri tarptautinė teisė, efektyvios jos institucijos turi būti Vakarų šalių strateginiu prioritetu. Užduotį kažkiek palengvina tai, kad Rusija yra nepatenkinta tarptautine saugumo architektūra ir yra rodžiusi norą kurti, aptarinėti naują, pvz., Medvedevo siūlyta Europos saugumo sutartis. Svarbu ne tiek šios konkrečios sutarties tinkamumas, kiek Rusijos iniciatyva ir rodomas noras. Kartu su sutarties draftu buvo išplatintas pareiškimas, kad Rusija yra atvira bet kokiems pasiūlymams šia tema.

Atsiras teigiančių, kad su rusais iš principo nėra įmanoma susitarti, nes jų kultūra kitokia ir apskritai jie visiškai kitokie – svetimi. Tiesa, kad rusų politinė kultūra skiriasi nuo Vakarų, tačiau tai nepadaro civilizuoto sugyvenimo su rusais neįmanomu. Nors skirtinga kultūra ir sukuria komunikacijos ir supratimo problemų, jos nėra neišsprendžiamos. Šios problemos tiesiog reikalauja daugiau pastangų siekiant įtvirtinti efektyvią tarpusavio komunikaciją, tarpusavio supratimą. Be to, daug rusų kultūros elementų nėra visiškai unikalūs rusų tautai, daug rusų kultūros elementų galima rasti ir Lietuvoje, ir kitose Vakarų šalyse. Neformalių ryšių galia egzistuoja ne tik Rusijoje, bet visur – vienur daugiau, kitur mažiau; vieno galingo šalies lyderio poreikis daugiau ar mažiau egzistuoja visose šalyse; noras turėti galingą, svarbią šalį irgi universalus; įsitikinimas, kad tavo tauta, bendruomenė, valstybė ypatinga yra plačiai paplitęs; laisvių aukojimas vardan kažkokio bendro gėrio ar kovai su kažkuo pasireiškia daug kur. Visi šie elementai yra žmogiški, todėl žmonių gali būti suprantami, suvokiami, net jeigu pats žmogus nėra tos kultūros atstovas.

Galiausiai, įdingi kultūriniai elementai nėra amžini. Kultūra nėra prigimtinė ir statiška, ji kinta ir yra įgyjama per žmogaus gyvenimo patyrimus. Mes patys formuojame tiek savo kultūrą, tiek aplinkinių. Kalbant apie rusų kultūrą tarptautiniuose santykiuose svarbu nepamiršti keletą dalykų: 1) turėdami tokias pačias gyvenimo patirtis kaip rusai, tikėtina, mąstytume labai panašiai ir kultūrą turėtume labai panašią į jų, nes kultūra nėra prigimtinis dalykas. Teigti, kad rusai iš prigimties linkę į korupciją, autoritarizmą ir imperializmą nėra pagrindo. Tai papraščiausias rasizmas, toks pat, kaip kad žydai iš prigimties yra godūs ar juodaodžiai primityvūs ir linkę į nusikalstamumą; 2) rusų kultūrą formuoja ne tik patys rusai ar „visagalis“ Putinas, bet ir likęs pasaulis, tame tarpe ir Vakarai, todėl galime daryti įtaką rusų kultūrai ir ją darome. Svarbus klausimas: ar darome tokią įtaką, kokios norime?

Tuo tarpu Vakaruose populiarėja nuomonė, kad pagrindinė tarptautinės teisės ir JTO ST problema yra Rusijoje, kartais Kinijoje, mat jos blokuoja efektyvę institucijos veiklą. Prasidėjus konfliktui Ukrainoje, padaugėjo manančių, kad Rusiją išvis reikėtų išmesti iš JTO ST arba atimti jos veto teisę, tačiau tai būtų neapdairus sprendimas. Tokiu būdu siekiant institucijos darbingumo galima išvis palikti tik vieną šalį su veto teise. Žinoma rezoliucijų būtų priimama daugiau, tačiau jų veiksmingumas būtų mažesnis, nes tokia tvarka stokotų legitimumo/pripažinimo. Kodėl, pvz., Rusija turėtų laikytis jai nepatinkančių rezoliucijų, kai, pvz., JAV galėtų jų nesilaikyti naudodama veto teisę? Tokios institucijos kaip JTO ST ir apskritai tarptautinė teisė yra veiksmingos tik tiek, kiek susitarimų ir institucijų dalyviai jų veikimą pripažįsta teisėtu, sąžiningu, lygiateisišku. JTO ST jau dabar stokoja leigitimumo. Rusijos išmetimas arba jos veto teisės atėmimas tik dar labiau pagilintų šią problemą. Norint, kad Rusija nebetūrėtų veto teisės, o JTO ST legitimumas ir veiksmingumas pakiltų, reikėtų, kad visos penkios pastoviosios narės atsisakytų šios sunkiai pagrindžiamos privilegijos.

JTO ST reforma būtų svarbus žingsnis link tarptautinės teisės ir saugumo architektūros sustiprinimo, tačiau tokia reforma yra didelis iššūkis ne tik dėl Rusijos ir Kinijos, bet ir dėl JAV , kuri daugiausiai naudojasi esamos sistemos privilegijomis gindama savo nacionalinius interesus Izraelio ir Palestinos konflikte. (Žr. lentelę Nr. 8) Tuo tarpu, Prancūzijai ir D. Britanijai privilegijuotos pozicijos pakeitimas/reformavimas būtų mažiausiai skausmingas. Nuo šaltojo karo pabaigos šios dvi šalys nepasinaudojo veto teise nei karto. JAV kaip viena svarbiausių Vakarų pasaulio dalių yra būtina siekiant tarptautinės teisės ir saugumo architektūros sustiprinimo. Jai teks apsispręsti, kas svarbiau – tokios vertybės kaip tarptautinė teisė, taika ar globalios hegemonijos išlaikymas, kuris nežinia ar gali tęstis amžinai.

Lentelė Nr. 8

Nepagrįstais lūkesčiais paremta strategija nesuveikė ir neveikia, o naujos strategijos nėra, yra tik taktiniai instrumentai, tokie kaip sankcijos, kurie naudojami ne todėl, kad jais tikimasi išspręsti konfliktą, o todėl, kad reikia kažką daryti, reaguoti. Taktinių instrumentų naudojimas neturint strategijos, patiems nesuprantant, kaip tie instrumentai prisideda prie problemos sprendimo, yra tik paniška, emocinė reakcija. Šie instrumentai turėtų būti naudojami turint aiškų tikslą ir suprantant, kaip kiekvieno instrumento panaudojimas tave priartina prie to tikslo. Toks tikslas turi būti tarptautinės taikos užtikrinimas ir konfliktų institucionalizavimas. Šiam tikslui pasiekti reikalinga nauja strategija: 1) nauja tarptautinė saugumo architektūra, kuri apimtų, ne tik Vakarų šalis, bet ir Rusiją, o ilgainiui ir likusį pasaulį. 2) tarptautinės teisės stiprinimas. Tokia strategija turėtų pakeisti priverstinės vakarietiško tipo demokratizacijos strategiją. Dirbtinis liberalios demokratijos skatinimas ir Rusijos demokratizacija neeliminuos konfliktiškumo Rusijos ir Vakarų santykiuose. Atvirkščiai, ši strategija skatina konfliktą. Tuo tarpu pasiūlyta nauja strategija mažins sisteminį konfliktiškumą, tą, kurį skatina dabartinė tarptautinė sistema. Tuo pačiu mažės tarpusavio nepasitikėjimas, tarpusavio baimė, neoimperinių interesų reikalingumas ir pagrįstumas. Konfliktai bus sprendžiami diplomatijos pagalba, o ne jėgos priemonėmis. Be to, bus lengviau daryti spaudimą toms šalims ar veikėjams, kurie pažeidinės visuotines normas. Atsiras teigiančių, kad tai yra neįmanoma, jog su rusais nesusitarsi, tačiau visos šios problemos yra sukurtos žmonių, todėl gali būti išspręstos žmonių.