Jaunos jaunimo tyrinėtojos nuotykiai
Pastarąjį pusmetį, po savo paskutinio straipsnio apie jaunimą, jaučiuosi kaip kokia muzikos žvaigždė, kuri išleido naują albumą ir daro koncertinį turą po pasaulį. Ne tik gavau daug atgalinio ryšio, bet ir nebuvo nei savaitės, kad nesulaukčiau kvietimo duoti interviu ar dalyvauti kokiame nors renginyje kaip pranešėja ar diskutantė. Kvietėjai ir jų tikslai buvo patys įvairiausi. O mano tikslai buvo maždaug vienodi:
- dalintis žiniomis, kurios padėtų pažinti ir suprasti šiuolaikinio jaunimo patirtis, o tai naudinga ne tik pačiam jaunam žmogui, bet kiekvienam, kuris turi su juo kokią nors sąveiką. Gera girdėti, kai kostiumuotas, auksinėm sąsagom pasidabinęs verslininkas sako: „šūdas, visiškai susimoviau su savo dukra šioj vietoj, bet dabar būsiu dėmesingesnis.“;
- aptarinėjant skirtingų kartų gyvenimo tendencijas, nori nenori apkalbinėji šiuolaikybę, mūsų gyvenamą kontekstą, ir taip paskatini žmones jį kritiškai apmąstyti bei pareflektuoti savo egzistenciją, kam dažnas su akademija nesusijęs žmogus neturi laiko;
- patekti į kitokius socialinius burbulus, išgirsti, kaip žmonės iš skirtingų socialinių kontekstų ir pozicijų diskutuoja apie tuos pačius dalykus, ką akcentuoja ir pan. Tai leido ne tik pasitikrinti savo įžvalgų adekvatumą bei realaus pasaulio atliepimą, bet ir prikaupti daug naujų įžvalgų ir pavyzdžių – sociologinės mėsos. Mintyse jau pradėjau šią mėsą marinuoti.
- Tokio tikslo neturėjau, bet pirmą kartą gyvenime gavau 150 Eur atlygį už 45 min. pranešimą (koks geras jausmas!!!)
- Po vieno renginio gavau laišką, kuriame mergina parašė, kad 2 valandų paskaita terapiškai suveikė nepalyginamai geriau negu metai lankymosi pas psichoterapeutę, kuriai jau išleido 800 Eur. Išmintinga sociologija gydo? :-) Išmintinga – tai neatsijema nuo filosofinių, moralinių, etinių, dvasinių klausimų.
- Susitikau su anksčiau nuolat, o dabar labai retai matoma Veronika! Sugalvojo ji iš manęs paimti interviu ir pasiūlyti „Verslo klasei“. Nes mes abi nuo mažens jaučiam simpatiją Aurelijui Katkevičiui. Jam patiko – išspausdino spalio mėnesio numeryje (jei leis, vėliau perspausdinsiu ir čia, kaip ir kai kuriuos kitus jau išėjusius interviu). O čia šiek tiek Veronikos (savi)ironiškos įžangos į minėtą mūsų pasikalbėjimą. Beje, jei nežinot, ar pamiršot, sociali sociologė dabar rašo savo (ir labai šaunų!) blog’ą „Pterodaktilis“.
Tačiau po kurio laiko supratau, kad jaučiuosi pavargusi nuo savęs, kalbančios šia tema, besikartojanti, išsisėmusi – pagalvojau, kad reikia padaryti pertrauką, nes jau tuoj bus bloga nuo savęs. Nusprendžiau, kad minimum pusmetį visiems siūlymams sakysiu NE. Ir tada po dviejų dienų netyčia prasilenkiam su kolege Jurga Mataityte-Diržiene ir ji mane pakviečia į „Socionomų forumo“ diskusiją, kad pakalbėčiau apie… jaunimą. Kelias sekundes mintyse galvoju, kaip pasakyti NE ir sakau: „Gerai“ (Labas, Antanai, kokie mes panašūs! :D). Be to, diskusija VU Filosofijos fakultete – visada gera sugrįžti į namus :)
Ir labai džiaugiuosi, kad sutikau, nes vakar praėjęs renginys – labai pavyko! Ir aš, ir turbūt kiekvienas dalyvavęs, išsinešė daug minčių minimum pamąstymui prieš miegą. O labiausiai pradžiugino, kad diskusija pakrypo apie platesnius reiškinius – laimę, mokslą, religiją, dvasingumą, sąmoningumą, bendruomeniškumą, ydas, vertybes. Buvo visiškas atradimas diskutuoti su prof. B. Gruževskiu, kuris pasirodė visiškai nepanašus į kai kuriuos dogmatišką scientistinį kaklaraištį nuolat ryšinčius mokslininkus, kuriems atrodo, kad mokslas – vienintelis galimas, geriausias ir nekvestionuojamas tikrovės pažinimo būdas. Tai Ačiū visiems susirinkusiems, o dabar darysiu pertrauką ir kurį laiką sakysiu NE naujiems manęs pakalbinimams jaunimo tema!
Beje, kelių savaičių bėgyje čia pasirodys labai išsamus interviu su vos prieš kelias savaites itin aktualią disertaciją „Mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis“ apsigynusiu Saidu Dadaševu – sekite Socialią sociologiją :)
Pabaigai – kelios Jurgos nuotraukos iš renginio.