„Raganų medžioklė“ – ne tik mituose: moterų apkaltinimas raganavimu ir jų persekiojimai Indijoje ir Nepale

Trumpam persikelkime į tolimosios Azijos kraštus – į Indiją ir šalia esantį Nepalą, kurie nustebins savo kontrastu. Populiariojoje sąmonėje šios šalys pirmiausia bus siejamos su šventyklų gausa, religiniais memorialais, paslaptinga simbolika kur nors kalnų fone, dažnai padedančia Vakariečiui rasti nusiraminimą. Kita vertus, pagyvenus čia ilgėliau (arba, pavyzdžiui, atliekant socialinį tyrimą!) ir pasivaikščiojus ne turistų pramintais takais neurbanizuotose teritorijose pastebėtume kitokius vaizdus: vyrauja didelis gyventojų tankumas, prasta mityba, skurdas ir infekcinės ligos, dideli korupcijos bei sisteminės nelygybės mąstai, o žmonių kasdienis gyvenimas sukasi apie patriarchaline tradicija grįstus tarpusavio santykius ir normas. Tačiau kai įprastas žmonių (dažniausiai – vyrų) būdas paaiškinti įvykį ar nelaimę tampa pretekstu žudyti kitą žmogų (dažniausiai – moterį), kur tuomet reikia ieškoti ribos tarp kultūros tradicijų puoselėjimo ir to asmens laisvės gyventi apgynimo? Ar esame pajėgūs keisti žmonių nuostatas bei kokiomis priemonės (ir ar apskritai) reikėtų prie to artėti? Apie tai ir dar daugiau pasikalbėjo VU sociologijos ketvirtakursis Mažvydas Karalius ir nevyriausybinėse žmogaus teisių organizacijose dirbanti Ugnė Grigaitė, prieš penkerius metus Indijoje ir Nepale tyrinėjusi plačiai paplitusį reiškinį – moterų kaltinimą raganavimu ir iš to kylančias jų persekiojimo ir kankinimo praktikas.

Ugnės kelioninio dienoraščio ištrauka:
2013-03-09, Rajasthan, Indija

Atsikėlėme 7 val. ryto ir išėjome link šventyklos, visas kaimas tiesiog dūzgė! Žmonių – minios, pagrindinė gatvė link šventyklos – tiesiog užkimšta. Šiaip ne taip, per tą visą chaosą nusigrūdome iki pašalinės gatvelės, sumąstėme, kad reikia pabandyti apeiti kažkaip šventyklą „iš nugaros“, nes kaip jau žinojome iš vakar, per pagrindinį įėjimą patekti į vidų mums yra be šansų, be to reikia palikti batus prie durų, o Joe dar turėjo su savimi ir šventykloje draudžiamą naudoti fotoaparatą, tai nežinia, kur būtų reikėję jį palikti… Taigi, nuėjome siauromis gatvelėmis, dideliu ratu, pro lūšneles ir šiukšlynus, vaikus, šunis ir kiaules tuose šiukšlynuose, gatveles nuklotas sudužusiais indais, plytų nuotrupomis ir išmatomis šlapimo balose. Vaizdas buvo lyg po kokio bombardavimo, po karo. Buvo ganėtinai tuščia ir tylu, tik vis kelios tykios akys mus nulydėdavo einančius gatve iš už namų langus dengiančių užuolaidų ar kokio tarpdurio. Priėjome kalvą su aukštyn kylančiu žvyrkeliu bei plytine siena, skiriančia mus nuo šventyklos, ant kurios sėdėjo ir mus akylai stebinčios beždžionės. Užkopėme gan aukštai, bet per sieną šventyklos vis nebuvo matyti. Priėjome tašką, kur priešais mus gulėjo keli akmenys, ant kurių buvo nupieštos raudonos rodyklės ir kažkas po jomis užrašyta. Raudonos rodyklės rodė į dešinę pusę – tolyn nuo sienos. Pasukome į dešinę, tačiau sekundei atsisukę atgal pamatėme, kad dar palipėjus kelis metrus aukščiau už tų akmenų, sienoje yra skylė! Sugrįžome atgal, pro ją pralindome ir atsidūrėme ant į kalvą kylančių laiptų, apsuptų iš abiejų pusių stūksančiais akmenimis, atrodančiais kaip antkapiai. Ant laiptų ryto saulėje gulinėjo beždžionės, ant šlaitų, tarp antkapių, ganėsi kiaulės su mažais paršiukais. Nė vieno žmogaus. Jausmas – lyg butūme patekę į uždraustą zoną, kur žmonėms ne vieta. Tai buvo Preta – blogųjų dvasių kapinės, apie kurias seniau buvome šiek tiek skaitę. Laiptais užlipome pro beždžionių ir kiaulių armiją iki pat kalvos viršaus, bet ten iš tikrųjų tai nieko daug ir nebuvo, tik akmenys ir gyvūnai. Tada laiptais nusileidome atgal link šventyklos, tačiau mus sustabdė užrakinti vartai ir vėlgi ta pati plytų siena. Mus kalvos papėdėje pastebėjo keli ten stoviniavę vyrukai ir parodė ženklais, kad perliptume per kiek apgriuvusią sieną link jų. Mes tą ir padarėme ir netikėtai atsidūrėme šventyklos vidiniame kieme! Ten tylėdami zujo žmonės, visi nešė ant galvų dideles lėkštes pilnas virtų ryžių ir lęšių, bei metė visa tai ant žemės, tiesiog tiesiai mums po kojomis, – jie aukojo dievams ir ypač, vienam iš jų dievų tarnaujančiai, „beždžionių armijai“. Nusiavėme batus ir per ryžių bei lęšių košę nuėjome link šventyklos. Žmonių – šimtai, visi lyg transo būsenoje ėjo pagal laikrodžio rodyklę su tomis lėkštėmis ant galvų tiesiog pro mus. Už sienos, viduje, girdėjosi keistas ir kraupus aimanavimas, o porą kartų nuskambėjo ir ilgas moters klyksmas, lyg ji būtų buvusi baisioje agonijoje. Pastebėjau, kad keli žmonės prieš žmonių srautą, prieš laikrodžio rodyklę, nuėjo link tamsaus koridoriaus, taigi ir mes nusekėme paskui juos į šventyklos vidų…

Ugne, 2012 – 2013 metais kartu su savo draugu Joe, užsiimančiu dokumentine fotografija, iškeliavote į Indiją ir Nepalą atlikti tyrimo apie ten egzistuojantį reiškinį – moterų kaltinimą raganavimu (angl. whichcraft accusation and persecution based violence against women). Kaip kilo ši idėja ir kokių tikslų vedina išvykai?

Jei atvirai, tyrimas nebuvo pradinis mūsų kelionės tikslas. Kai kraustėmės iš Anglijos į Lietuvą, buvome tarpinėje būsenoje tarp naujo ir seno gyvenimo, o po Indiją ir Nepalą ketinome tiesiog pusmetį pakeliauti. Planus pakoregavo mūsų artimas draugas iš Didžiosios Britanijos Gary Foxcroft. Jis jau apie 15 metų kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis tyrinėja kaltinimus raganavimu ir iš to sekančius žmonių kankinimus. Veiklą jis pradėjo Nigerijoje, kur kaltinami ir nuo visuomenės atskiriami vaikai, jo įkurta organizacija ten suteikdavo jiems prieglobstį, išsilavinimą ir pan.  Ilgainiui jis pastebėjo, jog šis reiškinys egzistuoja ne tik Afrikoje ir ne tik su vaikais. Apkaltinimas raganavimu vyksta daugelyje kontinentų, daugelyje pasaulio valstybių, net ir tose, kurias laikome „labiau išsivysčiusiomis“. Ir taip jis įkūrė nevyriausybinę organizaciją „The Witchcraft and Human Rights Information Network“, kurios tikslas – rinkti informaciją iš šalių, kur pastebimas kaltinimo raganavimu fenomenas, bei užkirsti kelią iš to sekantiems žmogaus teisių pažeidimams. Sužinojęs, kad vykstame į Indiją, o ypač – į Nepalą, jis mūsų paprašė parinkti specifinės informacijos. Tad nuvykę ėmėme tyrinėti. Jo organizacija mums padėdavo rasti vietinių organizacijų, per kurias gavome progą nuvykti į nuošaliausias Nepalo ir Indijos vietoves. Aš rinkau įvairią informaciją ir dariau interviu su nukentėjusiomis moterimis, NVO atstovais, teisininkais ir Jhankri/Ojha („raganų gydytojais“, angl. witch-doctor), o Joe juos fotografavo dokumentinės fotografijos portretų projektui. Panaudojant mūsų surinktus duomenis bei Joe nuotraukas 2013 m. minėta organizacija išleido pirmąją ataskaitą šia tema apie situaciją Nepale.

Ar nuvykus į Nepalą vietinės organizacijos noriai jums padėjo?

Nuvažiavę, pradžioje mes radome tik vieną nevyriausybinę organizaciją, atstovaujančią nukentėjusias moteris, kuri mums padėjo jas rasti ir susitikti su jomis. Vėliau viskas vystėsi tokiu sniego gniūžtės principu: žmonės pasako apie kokią nors organizaciją arba sako „o, Nepale buvo sukurtas dokumentinis filmas apie šią problemą…“ Taigi turėjome progą interviu imti ir iš filmo režisieriaus. Galiausiai užsikabinome ir patys klausinėjome, ar kas pažįsta nukentėjusių moterų, gal žino bendruomenę, kurioje jų yra. Tokia kryptimi ir judėjome ateinančius keturis – penkis mėnesius.

Dar prieš interviu mane pataisei ir sakei, kad šių moterų negalima vadinti raganomis – tai veikiau nepagrįstas kaltinimas iš aplinkos. Kelionės metu su jomis daug bendravote ir kalbėjotės. Papasakok, kokių gi savybių reikia, jog bendruomenės akyse iš niekuo dėto žmogaus taptumei „ragana“?

Į šį klausimą nėra vieno atsakymo, tai labai kompleksinis reiškinys. Nors egzistuoja nedideli skirtumai tarp Nepalo ir Indijos, tačiau esama ir nemažai panašumų. Remiantis mūsų patirtimi, pabandysiu išskaidyti taip: čia mes kalbame apie kaltinamas moteris, apie tuos, kurie jas kaltina, ir apie supančią bendruomenę. Tam, kad moteris būtų apkaltinta raganavimu, svarbi jos socialinė padėtis. Pačios pažeidžiamiausios yra išsiskyrusios, našlės, žemesnei kastai priklausančios, skurdžiai gyvenančios, moterys, turinčios negalią ar psichikos sveikatos sutrikimų. Labiausiai tikėtina, kad būtent šias moteris kas nors „pakrikštys“ raganomis – jos yra matomos taip, tarsi būtų silpnos ir vargiai galėtų apsiginti. Tuomet turime moters kaltintoją ir jo/jos motyvus. Visai gali būti, kad šis žmogus yra nuoširdžiai įtikėjęs, jog būtent ši moteris ir yra tikriausia ragana. Visgi nesakyčiau, kad tai dažniausias variantas. Kaltintojas paprastai būna vyriškos lyties, bet esama ir išimčių – tai gali būti ir šeimos nariai, kaltinantys ją dėl asmeninių nesutarimų ar ginčų. Labai dažnai tai susiję su turto dalybomis ar turto paveldėjimu, nuosavybės teisėmis. Galiausiai turime bendruomenę. Jei ši yra kur nors kaimo vietovėje ar įsikūrusi kalnuose, tikėtina, kad didelė dalis žmonių bus smarkiai įtikėję raganų egzistavimu, kad būtent jos sukelia stichines nelaimes, ligas, nederlių, galvijų mirtis, apsinuodijimą ar psichikos sveikatos problemas. Yra didžiulis spektras kaltinimo motyvų. Galima tai sieti su ne itin dideliu gyventojų išsilavinimu, dėl kurio žmonės neturi žinių ir paaiškinimo, kodėl įvyko tai, kas įvyko. Sudėjus mano minėtus dalykus į „puokštę“ pamatysime, kuri ir dėl ko moteris bendruomenėje, tikėtina, bus apkaltinta raganavimu ir dėl to patirs įvairiapusį smurtą.

Minėjai, kad kai kurios „raganos“ nebūtinai kilusios iš socialiai pažeidžiamųjų sluoksnio.

Taip. Pavyzdžiui, lankydamiesi Nepale, Katmandu priemiestyje, bendravome su dviem giminaitėmis, kurių viena gyveno išties pasiturinčiai, dideliame name, buvo įgijusi gerą išsilavinimą, nors jos tėvai gyveno nuošaliau nuo miesto ir skurdžiau. Raganavimu buvo apkaltinta šios moters pusseserė, kurią ši iškart puolė ginti. Galiausiai abi jos bendruomenės akyse tapo „raganomis“: viena buvo apkaltinta „ragana“, o kita –  „palaikytoja“, kurią vietiniai užpuolė ir išdūrė jai akis. Gindama kaltinamąją, dar viena giminaitė pasimaišė ne laiku ir ne vietoje, ir dėl to taip pat buvo sumušta bei išprievartauta savo pačios tėvo ir brolio. Ši istorija, kaip ir nemažai kitų, rodo, kad pavojus kyla ne tik raganavimu apkaltintoms moterims, bet ir jas palaikantiems.

Kai kalbame apie Indiją, ko gero, nederėtų pamiršti, jog vis tik tai – kastų visuomenė, kur mobilumas yra apribotas – jei šeima priklauso tam tikrai kastai, mažai tikėtina, kad individas  lengvai pereis į kitą kastą. Ypač jei esi moteris.

Nuošalesnėse, mažesnėse gyvenvietėse kastos iš tiesų egzistuoja – aukščiausiuose sluoksniuose vyrauja tokia „pasaulietiškų žmonių grietinėlė“ arba dvasininkai, dėl savo kilmės papuolantys į aukštesniųjų sluoksnį. Tačiau ta senovinė kastų sistema šiandien jau yra mutavusi. Dabar tai dažnai panašiau į atotrūkį tarp pasiturinčių ir skurdžiai gyvenančių asmenų. Išsilavinę miestiečiai, kurių irgi sutikome, tikindavo, kad kastų nebeliko – liko tik nelygybė (angl. inequality), kaip ir bet kur kitur. Žinoma, jei priklausai žemesnei kastai, automatiškai esi dar pažeidžiamesnis, tačiau irgi nebūtinai. Tie jauni išsilavinę miestiečiai, lyg ir daugiau žvelgiantys į Vakarų pasaulį, vis tiek tiki raganyste. Galiu papasakoti istoriją, kuri nutiko gyvenant viename Indijos universitete pas studentus. Mes jiems vis pasipasakodavome, kas mes ir ką čia veikiame, o jie klausė – „oi, kaip įdomu“ – ir jų akys plėtėsi iš baimės: „bet tai kaip jūs nebijot su tomis moterimis susitikti ir kalbėtis..? Taigi jos raganos!“ Ir mes pirmą kartą suvokėme, kad mes kalbamės ne visai taip, kaip mes galvojom, kad kalbamės. Galima drąsiai sakyti, jog buvimas moterimi iš tiesų padidina riziką tapti kaltės objektu visoms moterims be išimčių. Keliaudami nesutikome nė vieno raganyste kaltinamo vyro. Mes matėme tik vieną atvejį, kai vyras labai palaikė savo apkaltintą žmoną ir dėl to pats atsidūrė socialinėje atskirtyje, nes kaimo bendruomenė tiesiog jį ignoruodavo ir su juo nesikalbėdavo. Įdomu tai, kad priešingai negu minėtų giminaičių atveju, šito vyro niekas nesutapatino su „raganiumi“, – jis tiesiog liko socialiai atskirtas.

Kokios galimos pasekmės laukia „raganomis“ apšauktų moterų?

Viena pagrindinių pasekmių yra visiškas asmens pasmerkimas kitų akyse. Taip, jis veikiau moralinio ar socialinio pobūdžio, tačiau pasireiškia labai akivaizdžiais žalojimo, fizinio smurto, seksualinio išnaudojimo, blogiausiu atveju – nužudymo scenarijais. Moteris atskiriama nuo visų žmonių, nepaliekant jai jokių šansų į kokybišką gyvenimą – visos prieigos prie vandens telkinių, elektros šaltinių nukertamos. Didelė laimė, jei apskritai leidžiama pasilikti savo namuose, nes dažnai moteris tiesiog išvaroma be galimybės sugrįžti arba pabėga pati gelbėdama savo gyvybę.

Ar moteriai dar galima padėti išvarant iš jos „raganos“ prakeikimą, ar čia ji suvokiama kaip savaiminis blogio įsikūnijimas?

Ne, apkaltinimo raganavimu atveju ji pati yra laikoma blogiu, todėl tikima, kad privalu ją tiesiog teisti, kankinti ar bausti mirtimi.

Kitaip tariant, gavus „raganos“ vaidmenį, nuo jo nebeįmanoma pabėgti.

Dažniausiai taip. Tačiau ji dar „turi“ du šansus: viena vertus, galima kreiptis į Jhankri/Ojha („raganų gydytoją“), kuris savo ruožtu sprendžia, ar kaltinamoji yra „ragana“. Taip moters įvaizdis lyg ir gali būti atkurtas, nors tam tikras šešėlis virš jos išliks. Veikiausiai jai bus leista likti savo bendruomenėje ir joje toliau gyventi. Tačiau jei vėl įvyks kas nors bloga, tikėtina, kad tai bus suprasta kaip būtent tos moters kaltė. Antra vertus, moteris gali pati siekti teisinės pagalbos. Ir nors daug kur egzistuoja įstatymai ginantys nuo smurto, o kai kur Indijoje bei Nepale egzistuoja ir nuo kaltinimo raganyste ginantys įstatymai, ne visi teisininkai nori apsiimti spręsti šias bylas. Problema taip pat yra ta, kad moterys apskritai nežino, jog jos gali kreiptis pagalbos, nežino, kur tą padaryti bei kiek realiai tai kainuoja. Jei kaltintojas būna nubaustas, bendruomenė lyg ir susipranta elgusis netinkamai. Ir nors manyčiau, kad žmonių nuostatos ir įsitikinimai nepakinta, jie nustoja žaloti apkaltintas moteris ir leidžia joms ramiai gyventi.

Papasakok tau labiausiai įsiminusios moters istoriją.

Keliaudami po Indiją sutikome vieną moterį, vardu Chutney Mahato, iškentusią apkaltinimą ir iš to sekusį jos žalojimą bei išvarymą iš kaimo. Visgi ji nepalūžo, priešingai – įkūrė kažką panašaus į bendruomenės namus, kur tokio pat likimo moterys prisiglaudžia ir apsigyvena. Ji joms labai padeda atsistoti ant kojų, susirasti darbą ir pan. Jos vaidmuo yra būti tam tikra mediatore tarp moterų ir bendruomenių. Girdėjau nemažai laimingai pasibaigusių istorijų, kada šviesdama žmones ji padėjo moterims sugrįžti į savus namus. Pasakodama apie nukentėjusiąsias, kurioms padėjo, ji labai nuoširdžiai jomis didžiavosi. O su bendruomenių gyventojais ji kalbėdavosi be galo paprastai, šviesdavo „raganų gydytojus“ ir šeimos narius apie realias priežastis, dėl kurių jie išsižadėdavo tų moterų. Kai kurie šią aktyvistę, žinoma, atstumdavo ir liepdavo dingti, ją pačią apšaukdami „ragana“, o kiti maloniai įsileisdavo. Ji man paliko labai stiprios ir išmintingos moters įspūdį.

Turbūt kyla vidinis žmonių pasipriešinimas, kada jų tikėjimas antgamtiškumu bandomas keisti labiau pasaulietiniu požiūriu.

Bet tas pasipriešinimas nebūtinai susijęs su tikėjimu – žmonės iš ten daug ko nežino, nes neturi prieigos prie tų žinių. O, pavyzdžiui, ši moteris gali tų žinių suteikti, parodydama, paaiškindama, kad dėl stichinės nelaimės kaltas klimatas, o pablogėjusi psichikos sveikata gali būti nulemta socialinių ar aplinkos veiksnių ir t.t. Žmonės taip tampa sąmoningesni. Tikiu, kad įsitikinimas dėl „raganystės“ ne visuomet susijęs su, pavyzdžiui, religija – tai veikiau nusistovėjusi norma. O normas galima keisti.

Kaip manai, kokią vietą čia galėtų užimti vietinės ir tarptautinės nevyriausybinės organizacijos?

Visos mūsų sutiktos organizacijos buvo vietinės, o iniciatyvos imdavosi ten gyvenantys aktyvistai. Veiklas žmonės dažniausiai vykdo be jokio atlygio ir daug kas kalba apie finansų trūkumą kaip galimybių ribojimą nuveikti daugiau. Nors noro visuomet yra. Apkaltinimas raganavimu nėra pakankamai dėmesio pritraukianti tema ir dėl to su ja dirbantys asmenys veikia ganėtinai fragmentuotai – tik laisvu nuo kitų darbų metu.

O ar bendruomenės ten apskritai yra linkusios į tavo minėtą bendradarbiavimą?

Kiekviena iš jų mus be galo šiltai priėmė. Žmonės norėjo mokytis ir sužinoti daugiau apie mokslą kaip tokį, nes neturėjo priėjimo prie žinių. Papasakosiu dar vieną man įspūdį palikusį atvejį apie akių gydytoją Dr. Dinesh Mishra iš centrinės Indijos. Laisvu laiku šis žmogus vykdo išties nerealią šviečiamąją veiklą, susijusią būtent su „raganavimo“ temomis, o konkrečiau – triukais, kuriuos „raganų gydytojai“ pasitelkia kaip gydymo „stebuklus“. Važinėdamas po įvairiausias vietoves, šis žmogus gyventojams pademonstruoja kaip tie triukai yra atliekami. Pavyzdžiui, kaip prapjovus apelsiną iš jo „pasipila kraujas“ – jis paaiškina, kokių medžiagų prišvirkščiama į apelsino vidų, kad jo sultys pakeistų spalvą ir atrodytų kaip kraujas. Arba kaip naudojant specialias priemones „raganų gydytojas“ rankoje laiko liepsną – „…štai, man visiškai neskaudės, o dabar ir jūs galite taip padaryti“. Jis tarsi dekonstruoja tuos mitus. Ir vietiniams tai tikrai suteikia žinių ir palieka didelį įspūdį.

Grįžkime prie moterų. Kas apskritai turi simbolinę teisę apkaltinti ką esant „ragana“? Minėjai, kad dažniausiai tai – vyriška privilegija.

Taip, tačiau mesti kaltinimą gali ir giminaitė giminaitei, pusseserė pusseserei ir pan. Jau minėta moteris ir ją palaikęs vyras kartu gyveno labai nuošalioje Nepalo bendruomenėje, kur kartą visai kaimo bendruomenei ji pagamino pietus. Pavalgę didžioji dalis žmonių sunkiai apsinuodijo. Žmonės, žinoma, sukilo – aišku, kad čia jos darbas, nes juk ji mums darė valgyti. Ir kaltinimas įvyko ne iš vyro ir ne iš moters, o iš visos bendruomenės, kur logika paprasta – ji mus visus specialiai apnuodijo.

Kol kas atrodo, kad tas „raganos“ vaidmuo yra veikiau išoriškas moterims – kažkas tarsi gali pasakyti, jog tu esi ragana, ir moteris liks su mažai šansų išsiginti. Gal susidūrei su atvejais, kai jos iš tiesų patikėdavo esančios raganomis ir savo noru atsiribodavo nuo aplinkinių?

Remiantis mūsų patirtimi, ne. Kiek teko bendrauti su jomis, visos jautėsi labai neteisingai apkaltintos, nusivylusios ir bejėgės. Juk tai buvo kaltinimas dėl labai konkrečių dalykų – tačiau jos juk žino, kad to nepadarė. Dėl to ir spėju, kad jos su šiuo vaidmeniu nesitapatina. Apskritai, dauguma teigė netikinčios Bokshi („raganyste“) egzistavimu. Ir tai yra labai įdomu – jei ateinama iš bendruomenių, kur tikėjimas tuo yra stiprus, tai ar iki patiriant kaltinimą tikima raganavimu, ar šios moterys niekuomet tuo ir netikėjo? Į mūsų tyrimo lauką šis klausimas nepapuolė, nors yra labai įdomus.

Esu domėjęsis apie Afganistane ir kaimyninėse šalyse randamą bacha bazi – arba šokančių berniukų – tradiciją, kur 10-13 metų berniukai aprengiami moteriškais rūbais ir, palaikydami suaugusiems vyrams „kompaniją“, šoka, dainuoja ir kitaip juos linksmina, dažnai įtraukiant ir seksualines praktikas. Kaip manai, kiek tradicijomis manipuliuojama „raganų“ atveju?

Manipuliacija atsiranda, kai kaltinantysis siekia sau naudos. Pavyzdžiui, jei vyras nori gauti moters turtą arba konkrečiai nori jos namo – reiškia tą moterį kažkaip reikia iš to namo išvaryti. Ir jis ją apkaltina manipuliuodamas bendruomenės jausmais, jų įsitikinimais ir gerai žinodamas, kad ši jį palaikys. Jis gali taip pasielgti, nes jam taip tiesiog patogu.

Ar gali daugiau papasakoti apie „raganų gydytojus“ – Jhankri (Nepale), Ojha (Indijoje)?

Gydytojo statusą jie dažniausiai įgauna iš kartos į kartą „paveldėdami“ gydymo galias, tačiau yra atvejų, kai šie gydytojai teigia patyrę dievišką viziją ar patys šnekėjęsi su dievais. Dar kiti magiškų galių įgyja pas vietinius guru. Iš principo, Jhankri/Ojha suvokiami kaip tradiciniai gydytojai, dirbantys nuošalesnėse kaimų vietovėse. Daug jų patys tiki raganavimu ir kad būtent moterys kaltos dėl visų nelaimių. Retai pats Jhankri/Ojha pas moterį ateis bandydamas jai kažkaip padėti – bendruomenė atveda ją pas gydytoją ir prašo atskleisti, tiesa, kad ji ragana ar ne. Ir verdiktu tampa jo patvirtinimas. Gali būti ir priešingai, kai Jhankri/Ojha, atlikęs ritualus, nuspręs, kad šioje moteryje nejaučia antgamtinių galių. Tuomet žmonės, žinoma, tęs tikrosios „raganos“ paieškas – juk kažkas sukėlė tą problemą, dėl kurios mes kenčiame. Giminaičių iš Katmandu atveju, viena moteris ilgą laiką negalėjo susilaukti vaikų ir pati nuėjo pas Jhankri, o šis pasakė – čia raganos veiksmas ir mes turime ją surasti, pašalinti, o tada ir tu pasveiksi. Taip moteris ir apkaltino savo pusseserę, kurią gynė kitos dvi pusseserės, kol finale jas visas tris siaubingai sužalojo, išprievartavo ir atstūmė. Apkaltinta raganavimu šioje istorijoje tapo ta, su kuria kaltinančioji jau ilgą laiką buvo turėjusi finansinių nesutarimų.

Jhankri/Ojha paslaugos nėra nemokamos.

Žinoma. Kai kurie iš jų nesivelia į „raganystės“ atvejus ir suteikia nemokamą pagalbą, ypač ten, kur neprieinama jokia kitokia medicininė pagalba. Jie čia vieninteliai specialistai, galintys gydyti žolelėmis ir kitais tradiciniais būdais. Visgi, daug yra tokių, kurie pelnosi iš žmonių tikėjimo ir pažeidžiamumo. Prisimenu vieną Jhankri, kuris pasikvietė pas save į namus – visos sienos buvo nukabintos hinduizmo dievų atvaizdais, šalia stovėjo toks didžiulis būgnas. Ant sienos pastebėjome ir didžiulį sąrašą ligų, kurias šis gydytojas gydo. Šalia, žinoma, buvo surašytos ir kainos. Sumos variavo nuo visai nedaug, pigiausiai kainavo skaitymas iš delno ar ateities nuspėjimas, iki brangiausių opcijų už, mūsų terminais šnekant, psichozės gydymą. Jhankri tai įvardino vaiduoklio apsėdimu. Kaina už jo išvarymą net mums kėlė nuostabą, ką ir bekalbėti apie vietinius žmones. Tačiau jie priversti surinkti tuos pinigus kone iš visos giminės, nes yra tikima, kad juk tai – vaiduoklio apsėdimas!

Populiariojoje sąmonėje apie Indiją galvojama kaip apie dvasingą kraštą, turintį platų kultūrinį, religinį pagrindą, skirtingus nuo Vakarų visuomenių. Kaip tau atrodo, kaip kaltinimo raganavimu fenomeno atsiradimą galima aiškinti per kultūrinę prizmę?

Man pasirodė, kad religiją ir tikėjimą raganyste derėtų atsieti. Ir budistinėse, ir hinduistinėse, ir krikščioniškose, ir kitų religijų visuomenėse yra praktikuojama vadinamoji „raganų medžioklė“, todėl tai nėra unikalus Indijos ar Nepalo tam tikrų religinių grupių reiškinys. Jis randamas daug kur, nuo Afrikos iki Azijos, o taip pat ir kituose žemynuose. Tai labiau remiasi į socialinius ir kultūrinius stereotipus, normas bei susiformavusį būdą aiškinti tam tikras problemas. Indijoje kasdienis žmonių gyvenimas apskritai yra pusiau sudievintas, o kai kuriems kasdienybės dalykams, pavyzdžiui, įvairiems gamtoms reiškiniams kaip audros, o taip pat gyvūnams,  suteikiamas vienas iš kelių tūkstančių dievų vardų. Šie dalykai, be abejonės, buvo svarbūs formuojantis žmonių socialinėms normoms. Tačiau didžiulį vaidmenį turi ir patriarchalinis visuomenės pamatas – raganavimu juk kaltinamos moterys, o ne kas nors kitas. Darbų pasidalijimas ir bendras požiūris į lyčių vaidmenis ten taip pat išlieka labai tradiciniai, ypatingai požiūris į tradicinę šeimą ir šeimos vaidmuo visuomenėje. Indijoje dideliu mastu paplitę vadinamos suplanuotos vestuvės (angl. arranged marriages), kur tėvai už dukrą nusprendžia, su kuo tuoktis, net jei ši to vyro nė kiek nepažįsta. Moters darbas yra būti žmona, ir apie mokslo ar karjeros siekimą dažnai reikia kalbėti labai atsargiai. Nors sutikome ir visai priešingų atvejų, jų nebuvo daug.

Panašu, kad kaltinimo raganyste fenomenas yra aiškiai įtvirtinta praktika – moterys visuomet kaltos, o kaltintojai dažniausiai – vyrai, bet, kita vertus, kalbame apie regionus, kurie labai kenčia dėl sveikatos priežiūros paslaugų trūkumo, darbo stygiaus, stichinių nelaimių ir t.t. Kiek „raganų medžioklė“ yra lyčių, o kiek bendresnė resursų trūkumo problema?

Šie du dalykai yra neišvengiamai susiję, nes akivaizdus yra moterų pažeidžiamumas. Sisteminės problemos, žinoma, irgi turi įtakos palaikydamos šį reiškinį. Aišku, kad jei skurdo lygis būtų žemesnis, o švietimo – aukštesnis, didėtų ir žmonių sąmoningumas, o kaltinimo raganavimu tendencija irgi po truputį mažėtų. Tačiau sisteminės problemos reikalauja ir sistemingo jų sprendimo. Iniciatyvos turėtų imtis tiek politikai, tiek patys gyventojai. Abiejų intervencijų kol kas labai trūksta.

Papasakok apie savo asmeninę patirtį. Prieš interviu man prasitarei, kad vyrai su tavimi labai retai bendraudavo akis į akį – turėdavai su jais kalbėtis per vaikiną.

Į interviu mes visada vykdavome kartu su Joe. Man išsitraukus užrašų knygelę su klausimais, vyrai atsakinėdavo mano vaikinui, bet ne man. Jie galvodavo, kad aš kokia nors studentė ar mano vaikino asistentė. Taip į mane buvo žiūrima ne dėl mano konkrečių savybių, profesinės patirties, o tik dėl to, kad esu moteris. Jie manydavo, kad negaliu būti specialistė, nes juk vyras yra specialistas, ir tas, su kuriuo reikia kalbėtis. Kaimo bendruomenėse tą jaučiau ne taip smarkiai, nes visi sėdėdavome rateliu ir kalbėdavomės. Netolygus galios santykis itin jautėsi bendraujant su teisininkais ir kitais „statusą“ turinčiais vyrais.

Kaip jauteisi, kai buvai matoma būtent pro tokius akinius?

Tai buvo vienas tų dalykų, dėl kurių po pusės metų buvau pasiryžusi bent trumpam grįžti namo atsigauti. Iš lėto, labai subtiliai, bet sykiu labai paveikiai mane iš vidaus tai sužlugdė – ir kaip moterį, ir kaip specialistę, ir kaip nepriklausomą asmenį. Juk be vaikino aš negalėjau niekur išeiti, o jei ir eidavau – patirdavau labai nemalonių dalykų, tokių kaip švilpavimai, nemalonūs žvilgsniai, tempimai už rankos, persekiojimai ir komentarai „einam dabar su manim“. Visą tą laiką aš jaučiausi nesaugi ir pažeidžiama, nes buvau baltaodė moteris mėlynom akim ir dar aukšto ūgio. Slėpiausi po indiškais drabužiais tam, kad likčiau nepastebėta, bet tuo pačiu ir pati jais apsivilkusi jaučiausi daug geriau. Tiesa, žmonės šį gestą labai vertino, nes, pasak jų, rodžiau pagarbą kultūrai ir tradicijoms. Tačiau kas dieną pusę metų tempti vaikiną už rankos, pavyzdžiui, sakant „einam į parduotuvę, nes noriu nusipirkti bananų“ buvo išties savivertę smukdanti patirtis.

Nors tikėjimas raganų burtais egzistuoja daug kur Afrikoje ir Azijoje, ir dėl to nukenčia tūkstančiai moterų bei vaikų, tai visgi mums, vakariečiams, turbūt sunkiai suprantamomis tradicijomis grįstas įsitikinimas. Kai sakome, kad nuostatos pas žmones keičiasi, kiek mes nerizikuojame primesti savo požiūrio kitai kultūrai, pagal kurį ji niekada negyveno?

Kuo ilgiau ten buvau, tuo geriau supratau, kad iš tiesų neturime jokios teisės primesti savo požiūrio kaip teisingo, sakant, jog jūsų požiūris – neteisingas. Norėdami kurti globalią visuomenę bei geresnę ir darnesnę žmonijos ateitį, turime bendradarbiauti. Ir vieni iš kitų mokytis. Indijos bei Nepalo žmonės mus tikrai gali daug ko išmokyti – pavyzdžiui, apie pagarbą gamtai, dėmesingumą vieni kitiems, paprastų, bet svarbių dalykų vertinimą gyvenime, išradingumą sukantis iš tikrai sudėtingų situacijų, naujus sprendimus senoms problemoms atliepti ir t.t.. Mes, savo ruožtu, irgi galime jiems suteikti žinių apie tokius dalykus kaip, pavyzdžiui, žmogaus teisėmis grįstas požiūris bei susiję principai. Kol įsitikinimai ar tradicijos nepriveda prie kito asmens žalojimo ar žudymo – kodėl tuomet reikėtų kažką keisti? Tikrai nenoriu pasakyti, kad mes, ateidami iš kažkur toli bei nesuprasdami istorijos, kultūros ar konteksto, galime primesti savo supratimą. Svarbu atrasti pusiausvyrą ir bendradarbiauti, todėl ir santykis turėtų būti ne mokytojo ir mokinio, o veikiau lygiaverčių partnerių. Vienas iš mane labiausiai privertusių susimąstyti momentų buvo su vietiniais studentais Indijoje šnekantis apie psichikos sveikatą. Šioje srityje dirbu jau daugiau nei 10 metų, todėl ji man yra itin artima ir svarbi. Šie studentai sako, kad jeigu kažkam sutrinka psichikos sveikata, tai reikia aiškinti išoriniu faktoriumi, pavyzdžiui, piktosios dvasios apsėdimu, ir norint žmogui padėti, reikia tą faktorių iš žmogaus „išvaryti“, pašalinti. Būdami Indijoje, susidūrėme su istorijomis, kaip tai labai tiesiogiai atliekama užspaudžiant žmogų milžiniškais akmenų luitais ir keletui dienų paliekant jį gulėti šventykloje. Mano jau minėti studentai klausė – „o tai kas tie psichikos sveikatos sutrikimai, kaip jūs juos aiškinat?“ Ir aš atsakiau, kad Vakaruose yra įvairių požiūrių ir teorijų, pavyzdžiui, medicininis modelis, kai siekiama gydymo, arba socialinis, kuriame akcentuojama aplinkos ir socialinių veiksnių įtaka asmeniui ir jo sveikatai. O jie tik nusijuokė – „čia tik jūsų gydytojai taip sako“.  Ir tai mane privertė susimąstyti, kad jų įsitikinimai ir to paties dalyko aiškinimas irgi yra viena iš teorijų, kuri nebūtinai yra neteisinga. Todėl neturime jokios teisės pareikšti – nėra „raganų“, nėra dvasių. Egzistuoja dalykų, kurių mes patys nežinome ir kurių negalime paaiškinti vienareikšmiškai. Todėl, manau, svarbiausia – vieniems kitus išklausyti, išgirsti, kartu diskutuoti, bei, žinoma, išlaikyti pagarbą vieni kitų nuomonėms ir įsitikinimams.

Ačiū už pokalbį!