Apie perkaitusius mus ir pasaulį su antropolgu T. H. Eriksenu

Prieš daugiau nei 15 metų žymus antropologas T. H. Eriksenas knygoje „Akimirkos tironija“ analizavo greitąjį ir lėtąjį laiką nūdienos Vakarų pasaulyje. Pasak jo, tendencija aiški: nenustygstantis laikas vis labiau veikia turtingųjų šalių gyventojų gyvenimo ritmą. Pasak jo, laikas atokvėpiams ir pertraukoms, lėtoms mintims, kalboms ir veiksmams taps atgyvena – tai, ką galima atlikti greitai, išstums tai, ką reikia daryti lėtai. Be to, sunkiai gebėsime atsiriboti nuo savo darbų ir matyti žmogiškosios egzistencijos potencialą ir visumą. Paskęsime detalėse, keliose sferose, pamesdami bendrą vaizdą. Rodos, tas laikas jau atėjo ir spėjome gerokai įklimpti nesustabdomame(?) jo pagreityje. Kai kuriuos iš mūsų (mane tai tikrai) jis jau spėjo taip užknisti, kad ėmėm ilgėtis ir aktyviai kažką keisti savo gyvenimuose, kad tik susigrąžintume lėtąjį laiką.

Gegužės 7 d. Oslo universiteto socialinės antropologijos profesorius Eriksenas lankėsi VDU, visi susidomėję galėjo sudalyvauti jo paskaitoje „Perkaitęs pasaulis: antropologija, globalinės problemos ir paspartinti pokyčiai“ (“An overheated world: anthropology, global issues and accelerated change“). Paskaitoje antropologas plėtojo šiandien be galo aktualias temas apie globalizacijos daromą poveikį tiek individo, tiek valstybių ir visos planetos mastu, apie perdeginėjančius mus perkaitusiame pasaulyje, apie žmonių išgyvenamą bejėgystę bei jos priežastis. Paskaitos įrašą galite rasti čia, susipažinti plačiau su žmonių ir visuomenių perkaitimo fenomenu galite perskaitę 2016 m. pasirodžiusią Erikseno knygą “Overheating: An Anthropology of Accelerated Change“, o dabar kviečiu susipažinti su glausta sociologijos doktorantės Ievos Dryžaitės minėtos paskaitos apžvalga/refleksija.

Pasak Erikseno, dabartiniame pasaulyje žmogus jaučiasi bejėgis, kadangi iš jo yra atimta teisė dalyvauti svarbiuose sprendimuose, kurie tiesiogiai daro įtaką jo gyvenimui ir aplinkai. Formuojasi situacija, kai visai nebeaišku, nei kas už ką atsakingas, nei ką reikėtų daryti, kad galėtum tai pakeisti. Žmonių bejėgystės situaciją stimuliuoja rinkos ekonomika, įvairių sektorių financializacija, vis didėjantis demokratijos deficitas augančių korporacijų kontekste, standartizavimas, eksponentiško augimo (pinigų, vartojimo, technologinės pažangos, gamybos ir pan.) ideologija, problemų sprendimo nutolinimas laike ir erdvėje. Pastarasis aspektas pasireiškia situacijomis, kai problema nebesprendžiama „čia ir dabar su lokaliai esančiais, dėl to labiau suinteresuotais ir suprantančiais pareigūnais“, o yra siunčiama į “main office“, kuris dažniausiai tik imituoja susirūpinimą ar išklausymą, nes problema per toli ir per svetima. Tokiame pasaulyje žmogus jaučiasi bejėgis, o progreso naratyvas, lig šiol buvęs gana teigiamas, visų neigiamų pasekmių kontekste (klimato kaitos, skurdo, augančios nelygybės, demokratijos deficito, žmogaus identiteto krizės) yra smarkiai kompromituojamas, nebetenka pasitikėjimo ir privalo būti permąstomas.

Ar reikalingas naujas naratyvas mūsų visuomenei? Pasak antropologo – taip, jis reikalingas. Tas naratyvas turi būti lokaliai priimtinas ir unikalus, bet tuo pačiu itin svarbi išlieka ir bendrų, globaliai priimtinų bendražmogiškų vertybių kaita bei tarptautinis/globalus dialogas, skatinantis priimti ilgalaikius, tvarius ir žemę bei jos resursus tausojančius sprendimus, kurie vestų prie geresnės žmonių gyvenimo kokybės (ne materialia prasme, o santykių, laiko paskirstymo, vertybių bei požiūrių prasmėmis) siekio, bei atitolintų nuo besaikio vartojimo ir technologinės priklausomybės. Tiek vartojimas, tiek technologijos savu laiku buvę progreso varikliais, dabar tapo šiuolaikinių žmonių vergvaldžiais.

„Kas šiais laikais gali 4 valandas nepertraukiamai skaityti romaną?“,- juokais auditorijos paklausė antropologas ir pats atsakė, kad tą daryti jis galėjo kokiais devyniasdešimt penktaisiais, bet ne šiandien. Šis ironiškas ir tikriausiai dažnam mūsų aktualus pavyzdys leidžia gana pajusti mūsų visuomenės tragizmą – kai nebeturi ramaus laiko paprastiems dalykams dėl išorinių trukdžių ar vidinio nerimastingumo. Panašios kasdieninės situacijos iliustruoja perkaitusios visuomenės bruožus.

Antropologas aptarė jau perdegusių civilizacijų pavyzdžius, trumpai tariant: Romos imperija perdegė dėl per didelės ekspansijos, Majų – dėl didėjančių atstumų tarp žmonių ir negalėjimo jų aprūpinti nesupuvusiu ir nesugedusiu maistu, dar viena, kurios pavadinimo nepamenu – nuo keliasdešimt tūkstančių gyventojų sumažėjo iki dviejų, nes savo gyvenamoje saloje tiesiog iškirto visus medžius. Visuomenių perdegimas šiandien apima ne tik lokalias visuomenes, bet praktiškai visą žmoniją.

“Overheated society” terminą Eriksenas vartoja su aliuzija į transporto priemonę, lekiančią dideliu, nekontroliuojamu greičiu nežinia į kur, arba su situacija, kai nuo šalčio sušalusias rankas triname vieną į kitą, kad sušiltų, tačiau vos sušylame ir jau turėtume nustoti trinti, nebenustojame ir triname tol, kol pradeda degti ir delnus nusėja pūslės.

Augimas, progresas, pažanga. Tik į kur ir kam? Svarbus ir, rodos, toks paprastai aiškus antropologo atsakymas į klausimą, tai ką daryti? Ieškoti valios pristabdyti, o kartais ir visai sustoti, juk dažnai lekiam tiesiog iš inercijos, o ne dėl kažkokio konkretaus tikslo ar žinojimo, kur norim nulėkti. Šiuo metu „stop, it‘s enough!“ mintis sklando tik tam tikrose nedidelėse subkultūrose, ar ji taps mainstream’ine idėja, gebančia sutelkti žmones lėtesniam ir save bei planetą tausojančiam gyvenimui?