Humanitarai specializuojasi, silpsta ir …?

Pasirodžius Kęsto Kirtiklio ir Aldžio Gedučio monografijai „Tarp vertės ir poveikio. Apie tikrą ir tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus“ nujaučiau, kad šiuo filosofų iš dalies sociologiniu pasvarstymu apie humanitarikos būklę susidomės vienas anksčiau su Socialia Sociologija bendravęs autorius, mums žinomas kaip Pašalietis (dabar jau atskleidžiantis savo tapatybę). Pasižiūrėjęs į šią knygą kaip į paskatą pasvarstyti apie socialinių ir humanitarinių mokslų situaciją iš labiau ideologinės pusės, jis pateikia mūsų skaitytojams jos recenziją. Skanaus skaitymo!

Temos aktualumas. Šimtas metų humanitarikai – tik akimirka!

Šis straipsnis – tai tik asmeninė nuomonė apie Kęsto Kirtiklio ir Aldžio Gedučio monografiją „Tarp vertės ir poveikio. Apie tikrą ir tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus“ Tai jokiu būdu ne mokslinė kritika. Tai tik ideologinis vertybinis šios monografijos įvertinimas. Monografija be jokių abejonių yra mokslinė. Tačiau ji yra apie mokslo vertę ir apie ideologiją, kurios diskurse ši vertė suvokiama. Todėl ji nusipelnė ne tik mokslinės, bet ir ideologinės vertybinės analizės.

Kadangi tai ne mokslinė kritika, o tik asmeninis požiūris, leisiu sau nesilaikyti mokslinių kriterijų ir pateikdamas vieno ar kito autoriteto nuomonę nuorodomis į ją ypatingai neapsisunkinsiu. Be to, kaip ir monografijos autoriai, išliksiu europobambizme. Beje, sovietmečiu 9 klasėje politinėje geografijoje susidūriau su tokiu terminu kaip „perkeltinio kapitalizmo šalys“, kurioms buvo priskirtos Australija, Naujoji Zelandija bei PAR. Pagal šią analogiją europobambizmu serga ne tik Europa, bet ir Šiaurės Amerika, Australija, o iš dalies ir kitos buvusios Didžiosios Britanijos kolonijos.

Kiek aktuali ši monografija Jums, kiekvienas sociologas, nuo profesoriaus iki studento, turi apsispręsti asmeniškai. Šiuo metu sociologijos mokslas, mano nuomone, yra skilęs atrodytų į dvi savarankiškas dalis – praktinę taikomąją ir teorinę sociologiją. Viena vertus, sunkiai suderinamas, kita vertus, egzistuojančias šalia viena kitos be didesnių konfliktų. Ir kartais net sėkmingai papildančios viena kitą, kaip ideale ir turėtų būti.

Šiais laikais dominuoja praktinė taikomoji sociologija. Su nedidelėmis išimtimis jos tyrimai dažniausiai skirti patvirtinti jau suformuotiems politiniams ideologiniams visuomenės pjūviams. Taigi tokių tyrimų pagrindinė funkcija sutvirtinti šiuo metu dominuojančias elite vertybines ideologines nuostatas. Beje, šie tyrimai paprastai vykdomi už valstybės, dažniausiai už ES lėšas.

Tarkim tyrimo objektas yra apmokėjimo nelygybė tarp lyčių už tą patį darbą, pavyzdžiui, aukštesnio medicininio personalo (gydytojų) sektoriuje. Tokiu atveju reikės ignoruoti faktą, jog iš tiesų uždirba daugiau ne vyrai už moteris, o chirurgai (dauguma vyrai) už pediatrus (absoliuti dauguma moterys). Taigi tirti reikėtų, ne, kodėl skiriasi moterų ir vyrų gydytojų atlyginimai o, kodėl moterys dažniau renkasi mažiau apmokamą pediatro specialybę, o vyrai labiau nori tapti chirurgais. Tačiau taip keliant klausimą, reikėtų tirti ne darbo užmokesčio nelygybės tarp lyčių problemą, o kodėl skiriasi moterų ir vyrų, turinčių vienodas galimybes, specializacijos pasirinkimo strategijos, t. y., akcentuojama būtų ne nelygybė tarp lyčių, o realūs skirtumai tarp jų. Dėl to reikėtų keisti ne tik visą tyrimo strategiją, bet ir rizikuoti netekti finansavimo, nes tai būtų ideologiškai nekorektiškas klausimas, prieštaraujantis elito propaguojamoms nuostatoms. Tai tik vienas iš daugelio galimų pavyzdžių, kaip šiuolaikinėje sociologijoje rezultatus nulemia jau pats tyrimo objekto pasirinkimas.

Tokia sociologija, kaip ir kiti populiarūs socialiniai mokslai – ekonomika, politologija, socialinė psichologija, neretai atlieka mokslo religijos (t. y. pretenduoja į galutinę tiesą) funkciją šiuolaikinėje visuomenėje ir palaiko vertybines nuostatas propaguojamas elito. Šių mokslų išvados dažniausiai remiasi empiriniais tyrimais. Jie seniai pamiršo David Hume juodosios gulbės dėsnį, o ekonomistai jį net perrašė.[1] XVIII a. D. Hume teigė, kad jeigu jūs matėte tūkstantį baltų gulbių, tai nereiškia, kad visos gulbės baltos. Tūkstantis pirmoji gulbė gali būti juoda. Beje, posakis atsirado sužinojus, kad Australijoje, skirtingai nei iki tol žinomame pasaulyje, yra ir juodų gulbių.

Socialiniai mokslai, nereflektuojantys savo tyrimų metodų, o tuo pačiu ir rezultatų, su humanitarika nieko bendro neturi. Todėl ir humanitarikos krizė jiems aktuali nebent finansiniu aspektu. Tuo tarpu teorinė sociologija orientuota į visuomenės pažinimą metodologiniame lygmenyje, t. y., tiek, kiek ji išlieka neatskiriama filosofijos dalimi, tiek ji yra humanitarika. Ir humanitarinių mokslų statusas visuomenėje jiems svarbus.

Beje, yra ne vienas sociologas, kuris sėkmingai teorinę sociologiją derina su praktiniais sociologinių bei kitų socialinių mokslų tyrimų rezultatais. Džiugu, kad tai nėra išimtys iš taisyklės. Galima sakyti, jog jie netgi jau ne vieną dešimtmetį diktuoja madas sociologijoje. Man tokie sociologai pirmiausia yra Pierre Bourdieu, o Lietuvoje Zenonas Norkus. Tarp kitko tiek vienas, tiek kitas sociologijos statusu visuomenėje yra (buvo) nepatenkinti.

Tačiau humanitarų nepasitenkinimas savo mokslų ir asmeniniu statusu visuomenėje nėra pakankamas pagrindas konstatuoti humanitarinių mokslų krizę. Monografijos autoriai irgi abejoja humanitarinių mokslų krize. „[...] ar humanitariniams mokslams nėra diagnozuojama nuolatinė krizė? [...] Įdomu tai, kad amžina ar nuolatinė krizė tam tikra prasme yra contradictio in adjecto.“ (Kirtiklis ir Gedutis 2020: 50) Išvadą apie nuolatinę humanitarinių mokslų krizę paskatino nuoseklus tekstų apie ją anglų kalba išsidėstymas nuo 1962 m. iki mūsų dienų. Šimtas metų žmogaus, netgi valstybės gyvenime yra tikrai daug. Tačiau humanitarikai, netgi vakarietiškai, tai tik akimirka. Pirmuoju vakarietišku humanitariniu veikalu tikrai galima laikyti Senąjį Testamentą, kurio pirmieji tekstai sukurti daugiau nei prieš tris tūkstančius metų. Todėl „lūžio taškas“ (graikiškai krisis) besitęsiantis humanitariniuose moksluose šimtą metų yra normalu.

1971 m. Algirdas Julius Greimas teigė: „Aš manau, kad XX amžius turi savo misiją ir kad ta misija pagal mane turėtų būti žmogaus mokslų sukūrimas. [...] Jeigu mes neišmoksime žmogiškosios visuomenės suprasti, tai mes galėsime greitai išsprogti su visa planeta Žemele.“ (Greimas 1991: 39) Būtent, tai turėtų būti vienintelis humanitarinių ir socialinių mokslų tikslas. Ir kaip nebūtų keista iki XX a. jis buvo pakankamai gerai suvokiamas. Tačiau XX a. pasaulyje įsigalėjo specializacija, kuri padarė milžinišką įtaką ir žmogiškiems mokslams. Humanitarinių ir socialinių mokslų atstovai spręsdami smulkias vidines mokslines problemas, pamiršo svarbiausią šių mokslų paskirtį: suprasti žmogiškąją visuomenę. Beje, tai puikiai buvo atskleista Aldžio Gedučio ir Liutauro Kraniausko studijoje „Socialinių ir humanitarinių mokslų vertinimo praktikos Lietuvoje“. O tai akivaizdi žmogiškųjų mokslų krizė.

Nieko keisto, kad humanitarai pamiršę visuomenę, buvo ir patys jos pamiršti. Dėsninga, kad monografijos autoriai kaip įtakingiausią humanitarą pristato nieko bendro neturintį su humanitariniais mokslais asmenį. „Ciniškai kalbant, bene didžiausią poveikį padaręs Foreign Policy sąrašo „humanitaras“ – Vladislavas Surkovas (gynyba ir saugumas), sugebėjęs puikiai išnaudoti universitete įgytas žinias apie postmodernizmą ir poststruktūralizmą [...]“ (Kirtiklis ir Gedutis 2020: 128) Dėl V. Surkovo žinių apie postmodernizmą ir poststruktūralizmą nieko pasakyti negaliu. Tačiau jos tikrai buvo įgytos ne universitete. Šis pilietis mokėsi net trijose aukštosiose mokyklose (vienintelė „humanitarinė“ – teatro mokykla), bet baigė tik vieną ir tapo ekonomikos magistru. Juo jis tapo jau būdamas labai turtingu ir pakankamai įtakingu. Tokiu atveju dažniausiai diplomas, ypač Rusijoje, liudija ne apie išsilavinimą, o yra būtinas popierėlis (бумажка), reikalingas darant karjerą valstybinėse struktūrose.

Vis dėlto būtina pripažinti, kad kai kurių humanitarų vaidmuo šiuolaikinėje Rusijoje buvo ir yra reikšmingas. „Žinomiausias ir įtakingiausias Rusijos viešųjų ryšių kompanijas kūrė socialinių mokslų atstovai (filosofai, sociologai, psichologai ir kt.), įgiję mokslinius laipsnius dar sovietmečiu.“ (Girkontas 2018: 56) „Rusijos viešųjų ryšių specialistai į Vakarų bendruomenę įsiliejo dominuojant postmodernistiniam diskursui. Filosofo Paul‘o Feyerabend‘o epistemologinis anarchizmas ir Jean‘o Baudrillard‘o simuliakrų teorija, neigiantys tiek universalių mokslo metodų, tiek universalių kultūrinių vertybių galimumą, dabartinės Rusijos visuomenės formavimui dėl viešųjų ryšių specialistų aktyvaus dalyvavimo šiame procese turėjo daug didesnę įtaką, nei bet kuris jos praeities kultūros ar mokslo veikėjas. Rusijos viešųjų ryšių specialistai postmodernistiniame diskurse pasijuto tikrovės kūrėjais. Jų nuostatas geriausiai atspindi A. Košmarovo atsakymas rašytojui Viktorui Pelevinui, kvietusiam padiskutuoti viešųjų ryšių specialistus: „Ar šiuolaikinės poveikio masinei sąmonei technologijos nėra gebelsiškos ir stalinistinės propagandos plėtojimas?“ A. Košmarovas savo laiške pareiškė, kad „nemato galimybės kulinarijos principų aptarinėti su kotletu“. (Girkontas 2018: 62) Šie specialistai (kurių dauguma tapo milijonieriais) arba jų mokiniai konsultavo ir iki šiol konsultuoja tokius veikėjus kaip V. Surkovas.

Jeigu Rusijos humanitarų elitas sėkmingai prisitaikė ir tapo realybės kūrėjais, tai Vakarų, ypač anglosaksai, humanitarai susirūpinę savo išgyvenimu yra patekę į nuolatinę krizę.

 

Šaltiniai. Anglų kalba yra šiuolaikinio mokslo lingua franca?

„Juk šiuolaikinio mokslo lingua franca yra anglų kalba, o Nobelio premijos apdovanojimai rodo, kad JAV ir Didžiosios Britanijos [...]“ (Kirtiklis ir Gedutis 2020: 74) Nobelio premija yra prestižinis įvertinimas. Tačiau tai nėra objektyvus ir neginčijamas kriterijus. O prisiminus literatūrinės Nobelio premijos laureatus arba Taikos premiją Barack Obama avansu, Nobelio premija apskritai tampa abejotinu argumentu.

„[...] reikia sukurti ir pasiūlyti naujus metodus, tam tikrą naują kalbą, bendrą visoms žmogiškų mokslų disciplinoms, tokią kalbą, kokią gamtos mokslai turi matematikos kalbos forma.“ (Greimas 1991: 40) Iš tiesų, tikri fizikai ar chemikai sėkmingai ras bendrą kalbą, visiškai nemokėdami anglų kalbos. Anglų kalba jų mokslinėse publikacijose atlieka tik pagalbinę funkciją. Vargu ar ne anglosaksui fizikui reikalingas didesnis žodynas nei Ostapo Benderio 500 žodžių rinkinys, skirtas rašyti ideologiniams tekstams su pavyzdžiais nuo eilėraščio iki apybraižos, parduotas žurnalistui (Ilja Ilfas, Jevgenijus Petrovas „Aukso veršis“).

Taigi gamtos mokslų lingua franca yra matematikos kalba, o anglų kalba yra tik pagalbinė. Jeigu vieną dieną prestižiniais moksliniais leidiniais taptų prancūziški ar vokiški moksliniai žurnalai, gamtos mokslų atstovams neišsprendžiamų problemų tai sukelti tikrai neturėtų, išskyrus anglosaksus. Be abejonės, jeigu iš anglų kalbos šią funkciją perimtų kinų kalba taip paprasta nebūtų. Vis dėlto hieroglifai – tai ne lotynų abėcėlė.

„Kalba, kaip vertybių sistema, kaip reikšmių sistema, yra viena iš labiausiai charakteringų ir svarbiausių sistemų žmogaus gyvenime [...] Natūraliai kalbai, be to, dar yra būdinga tai, kad ji yra sudvigubinta, kad šalia kalbos kaip denotacinės sistemos [...] yra [...] konotacinė sistema, ir kad socialinės vertės yra „įrašytos“ kalboje ir funkcionuoja nesąmoningu būdu. [...] poliglotai [...] jie nė viena kalba nekalba iš tiesų natūraliai, kad tai yra tam tikra prasme kosmopolitai, kurie nėra įsirašę į kultūrinę visuomenę.“ (Greimas 1991: 41-43)

Taigi jeigu jūs norite suprasti visuomene, jūs turite būti į ją „įsirašę“, t. y., ta kalba jums turi būti gimtoji arba beveik tokia, kaip A. J. Greimui – prancūzų. Tiksliai perteikti anglų kalba tai, ką jūs esate suvokę gimtąja kalba, t. y., be problemų pereiti į kitą konotacinę sistema, kurios jūs nepažįstate, yra misija neįmanoma. Prievartinis biurokratinis reikalavimas žmogiškų (humanitarinių ir socialinių) mokslų atstovams publikuotis anglų kalba yra vienos vertybinės sistemos pripažinimas pranašesne už kitas. Ir tai ne humanitarinių mokslų universalizacija, o jų unifikacija.

 

Istoriografija. Specializacija ar universalumas – anglosaksiškas ar lietuviškas diskursas?!

„Teorinio mąstymo funkcija tampa išradimas ir atradimas naujų sąlygų abipusių santykių mūsų žinių plėtrai. Tai ne tiek nauji eksperimentiniai instrumentai (laboratorinės aparatūros prasme), kiek paties mokslininko mąstymas, [...] kaip priemonė idealiam ir realiam naujų sąlygų abipusių santykių sukūrimui.“ (Вартофский 1988: 94) Kitaip sakant teorinio mąstymo, o kartu ir humanitarikos paskirtis – ne prisitaikymas prie esamų sąlygų, o naujų sąlygų kūrimas.

Anglosaksai humanitarai tokios galimybės net nesvarsto. Jie aptaria galimybes įrodyti savo naudingumą esamoje sistemoje. Monografijos autoriai tai vertina kaip atsisakymą nuo humanitarinių mokslų vertės eskalavimo ir poveikio priemonių visuomenei paiešką. Jie sutinka, kad humanitarai turi įrodyti savo naudingumą visuomenei, tiksliau, biurokratams, disponuojantiems jos lėšomis. Jie nekvestionuoja esamos vertybinės sistemos, jie ją priima kaip nekintamą duotybę. Dar daugiau, mėginimas prisitaikyti prie esamų sąlygų vertinamas kaip poveikis keisti humanitarinių mokslų statusą visuomenėje.

Paskutinį kartą Vakarų civilizacijoje humanitarai pakeisti pasaulį pabandė XX a. septintajame dešimtmetyje. Prancūzijoje studentų riaušės privedė prie Charles de Gaulle savanoriško atsistatydinimo iš prezidento pareigų. JAV hipių judėjimas privertė pabaigti karą Vietname. Tačiau reikia sutikti su Stephen King „[…] mes iš ten taip ir neišsikapstėme. Taip ir neišlindome iš džiunglių. Mūsų karta jose žuvo […] Tie iš mūsų, kurie keliavo tenai, tie, kurie dalyvavo protestuose, tie, kurie paprasčiausiai sėdėjo namuose […] O buvo laikai […] kai viskas buvo mūsų rankose. Tu tai žinai?“ („Širdys Atlantidoje“) Blogiausia, kad anglosaksų humanitarai su tuo susitaikė.

Tuo tarpu Lietuva šiuo metu egzistuoja tik todėl, kad pirmiausia jos humanitarai, be abejo, jie nebuvo vieninteliai tokie, niekados nesutiko su Sovietų Sąjungos primestomis vertybėmis. Anglosaksiškas neoliberalizmo dramblys palyginus su sovietiniu totalitarizmu tik nemalonus nesusipratimas, todėl jo galima ir nepastebėti. Lietuvos humanitarai ne tik tiki, bet ir žino, kad šiuo metu dominuojančios vertybės nėra nekintamas dydis.

Lituanistikos reikšmės akcentavimas tai ne ribotumas, orientuotas tik pabrėžti humanitarinių mokslų vertę. Tai kita vertybinė sistema, alternatyva propaguojamam biurokratinio elito neoliberalizmui. Lietuvos humanitarai siekia pakeisti ne humanitarinių mokslų statusą biurokratinio Lietuvos elito egzistuojančioje vertybinėje sistemoje, o pačią vertybinę sistemą, kuri nepalanki humanitarams. Ir tai yra tikslas, kuris humanitarus visuomet išskyrė iš kitų mokslų atstovų.

Humanitarai niekuomet nepamiršo, skirtingai nei politikai bei verslininkai, kad: „LIETUVIŲ TAUTA
– prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę,
– jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis,
– šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę,
– išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius,
– įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje,
– puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę,
– siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės,
atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ“ („Lietuvos Respublikos Konstitucija“ preambulė)

Ekonominė nauda nėra ir negali būti valstybės tikslu. Tai tik viena iš daugelio priemonių, padedančių užtikrinti lietuvių tautos egzistavimą, dėl ko Lietuvos valstybė ir buvo sukurta. Įsigalėjęs ekonomizmas Vakarų pasaulio elito vertybinėje sistemoje, patvirtina, kad joje absoliučiai dominuoja marksistinė paradigma – būtis apsprendžia sąmonę. Tai tinka tiek neoliberalizmo, tiek socialinės gerovės šalininkams. Vienos vertybinės paradigmos dominavimas yra ne humanitarinių mokslų, o Vakarų visuomenės vertybinės sistemos krizė. Ir tikrų humanitarų tikslas turėtų būti ne prisitaikyti prie šios vertybinės sistemos, o pakeisti ją.

„Epistemologiškai pažinimo subjektas ir objektas, būdami susieti vidiniais pažinimo akto ryšiais, sudaro sistemą (arba bendresnės sistemos posistemę) ir stebėjimo, eksperimentavimo bei mąstymo sąlygos priklauso tiek pat nuo stebėtojo ar eksperimentatoriaus, kiek ir nuo objekto.“ (Вартофский 1988: 93) A. Gedutis ir K. Kirtiklis tiesiog pateko į anglosaksiško humanitarinių mokslų krizės suvokimo diskursą ir iš jo išsivaduoti nesugebėjo. Ir jų monografija yra geriausias anglosaksiškų humanitarinių mokslų krizės įrodymas.

Anglosaksų siekis suvienyti humanitarus, kaip socialinę grupę, yra judėjimas link dar didesnės specializacijos ir atsisakymas pripažinti humanitarinių mokslų universalumą. Humanitarų statusą visuomenėje gali pakeisti tik specializacijos atsisakymas ir grįžimas prie bendrų universalių visuomenės problemų, prie tikslo pažinti ją. Politinė nacionalizmo banga Vakarų pasaulyje, Brexit bei Donald Trump išrinkimas JAV prezidentu, signalizuoja, kad elito peršama vertybinė sistema eiliniams piliečiams yra nebepriimtina. Ir jeigu elitas jos nekeis, bus pakeistas pats.

 

Išnaša

[1] Ekonominės finansinės (?) „Juodosios gulbės“ teorijos autorius Nassim Nicholas Taleb 2011 metais buvo įtrauktas į „Bloomberg“ skelbiamą 50 įtakingiausių pasaulio žmonių (politikų, bankininkų, įmonių vadovų) sąrašą finansų srityje. Jis teigė: „Prieš atrasdami Australiją, europiečiai buvo įsitikinę, kad visos gulbės yra baltos. Šį gilų įsitikinimą, regis, visiškai patvirtino istoriniai paukščių stebėjimo duomenys. Juodosios gulbės atradimas buvo įdomus netikėtumas kai kuriems tų laikų ornitologams. Šis pavyzdys atskleidė, koks ribotas mūsų mokymasis iš stebėjimų ar turimos patirties ir kokios trapios mūsų žinios. [...] Tos retos Juodosios gulbės paaiškina beveik viską, kas vyksta pasaulyje – nuo [...] iki detalių mūsų asmeniniame gyvenime.“ (Нассим Николас Талеб. 2009. Чёрный лебедь. https://flibusta.is/b/281925/read. Žiūrėta: 2020 05 13)

 

Literatūra

Kirtiklis, Kęstas ir Gedutis, Aldis. 2020. Tarp vertės ir poveikio. Apie tikrą ir tariamą humanitarinių mokslų krizę ir jos įveikos būdus. Vilnius: Jonas ir Jokūbas.
Girkontas, Robertas. 2018. Rusų pasaulio ideologemos funkcija – stiprinti imperinę tapatybę. Genocidas ir rezistencija, nr. 43, p. 42-70. Vilnius.
Greimas, Algirdas Julius. 1991. Algirdas Julius Greimas/ iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius: Vaga.
Вартофский, Маркс. 1988. Модели. Репрезентация и научное понимание. Москва.

 

Pašalietis – Robertas Girkontas
Vilnius. 2020 gegužės 11