Tarp „kalbėk tyliau, kad tik kaimynai neišgirstų“ ir „rėk garsiau, kad tik visi išgirstų“

Ar matėt, jaunas perspektyvus mokslininkas iš Vilniaus Facebook`e viešu post’u pasidalino nuotrauka su ant kojos nuvarvėjusia savo sėkla, o prieraše džiaugėsi, kaip gera būti ryšyje su ja? FB draugai ir draugės uždėjo virš 400 širdučių, o kelios dešimtys bendraminčių pakomentavo, kad irgi mokinasi užmegzti tikresnį, autentiškesnį, dvasingesnį ryšį su minėtu dalyku. Vienas bičas ironizuodamas įdėjo ir savo šlapimo nuotrauką atkreipdamas dėmesį, kad svarbu atrasti ryšį ir su visais kitais kūno skysčiais. 79 pikti bei verkiantys veideliai netrukus papuošė šį komentarą. Turbūt nematėt, aš irgi nemačiau. Bet panašūs vaizdiniai kilo po to, kai per paskutinius kelis metus jau trečią kartą pamačiau, kaip (savo asmenybėmis ir veiklomis man patinkančios) moterys socialiniuose tinkluose dalinasi nuotraukomis su savo nuvarvėjusiu mėnesinių krauju ir gražiais prierašais apie jų naują santykį su mėnesinėmis bei savo moteriškumu. Pirma reakcija – fak, kodėl aš tai matau? Nu kaaaaam? Antra reakcija – kaip džiaugiuosi, kad moterys laisvėja, nuo mėnesinių temos gramdo tabu ir stigmą, pačios domisi ir skatina kitas moteris domėtis savo kūnu, juo rūpintis ir jį pažinti ne tik per fizines, biologines, bet ir psichologines, dvasines plotmes. Jeigu prieš tai aprašytas vyro pavyzdys paskatintų ir kitus vyrus kurti sveikesnį santykį su savo kūnu bei atviriau dalintis savo jausmais, jei tai jiems padėtų surasti bendraminčių bei kurti darnesnius santykius, šeimas, tai aš tikrai su džiaugsmu tai priimčiau. Aš manau, o ir daugybę kartų praktiškai patyriau, kad atvirumas ir nebijojimas būti pažeidžiamu turi didžiulį terapinį, žmones suartinantį poveikį. Bet nuoširdžiai prisipažįstu, kad vis tiek yra kažkokia – mixed feelings – būsena, kuri ištinka socialiniuose tinkluose vis dažniau sutinkamus įvairiausios tematikos, laipsnio ir formos atsivėrimus skirtinguose kontekstuose.

Dalis jūsų tikrai pastebėjote (Kristina ir Tautė tai tikrai), kad per paskutinius keletą metų viešoje erdvėje, ypač socialinėse medijose, imta vis dažniau ir atviriau kalbėti(s) apie temas, kurios ilgą laiką buvo tabu, kuriomis kalbėti buvo nepriimtina, apie kurias kalbėti žmonės gėdydavosi, bijodavo. Tai depresija, savižudybės, priklausomybės, valgymo sutrikimai, nerimo ir panikos atakos, onkologiniai susirgimai, seksualumas, lytiškumas, mėnesinės, smurtas artimoje aplinkoje, skyrybos, netektys, vaikystės traumos, nepagražinti tėvystės/motinystės ir apskritai kasdienio gyvenimo užkulisiai. Žmonės ima drąsiau dalintis savo asmeninėmis patirtimis įvairiose gyvenimo srityse, kurios tradiciškai buvo siejamos su intymia, privačia gyvenimo sfera. Didžia dalimi tos asmeninės problemos, dilemos, įtampos ar tragedijos, apie kurias kalba konkretūs vyrai ir moterys, yra susijusios ir mūsų visuomenės struktūrinėmis problemomis, kurios ypač sunkiai sprendžiamos, kai žmonės jose užsikonservuoja kaip pavieniai individai, bijo ir gėdijasi apie tai kalbėti, yra vieniši ir nesuprasti. Atvirumas socialiniuose tinkluose, manau, prisideda prie su(si)vokimo, kad mes nesame tokie atskiri, turim panašių patirčių ir apie jas dalindamiesi vieni su kitais galim ne tik pasijusti suprasti, atrasti bendrystę, bet ir padėti sau ir kitam. Tai ypač svarbu tiems, kurie neranda palaikymo savo artimoje aplinkoje (praėjusią savaitę mane sukrėtė atvejis, kai psichologinėje krizėje buvusi moteris skambino pagalbos socialiniuose tinkluose sekamai (bet asmeniškai nepažįstamai) moteriai, nes jautėsi jai artima. Vidury dienos (ar nakties) žinoma moteris pateko į nepažįstamo žmogaus gyvenimo dramą bei susidūrė su specifinėmis dilemomis. Šis atvejis man iškėlė dar daugiau apmąstymų apie socialinių tinklų gyvenimą, bet šįkart jų neliesiu). Taigi, šitas (pagaliau!) kalbėjimas(is), tikiu, prisideda prie siekio gerinti visuomenės psichikos sveikatą, didinti žmonių emocinį bei psichologinį raštingumą.

Žinoma, svarbu pastebėti, kad šitas (pagaliau!) atvirumo ir kalbėjimo(si) paplitimo įspūdis gali būti būdingas ribotai žmonių grupei, labiausiai – išsilavinusiam/besilavinanačiam miesto jaunimui/jauniems suaugusiems, kuriems naršymas socialiniuose tinkluose yra neatsiejama kasdienybės dalis. Štai pavyzdžiui, 2018 m. Kantar TNS atlikto tyrimo duomenimis, iš 1600 apklaustų 15-74 m. amžiaus Lietuvos gyventojų 50 % naudojasi socialiniais tinklais kasdien. Pastebėta tendencija, kad kuo vyresni respondentai, tuo rečiau jie naudojasi minėtomis medijomis: 15-29 metų amžiaus grupėje 88 % apklaustųjų nurodė socialinius tinklus vartojantys kasdien, 30-49 metų amžiaus grupėje tokių buvo 59 %, 50-74 metų amžiaus grupėje tik 19 %. Kaip ten bebūtų, informacinės technologijos, internetas, ypač socialiniai tinklai, suteikė įrankius lengvai ir greitai dalintis informacija, pasisakyti ir būti išgirstiems skirtingų žinojimo lygmenų veikėjams, ne tik ekspertams, kaip buvo įprasta tradicinėje žiniasklaidoje.

Sociologas Alfredas Schutzas straipsnyje „Gerai informuotas pilietis: esė apie socialinį žinojimo pasiskirstymą“ svarstė apie skirtingų visuomenės grupių žinojimą ir išskyrė tris idealius jo tipus: „ekspertų“, „gerai informuotų piliečių“ bei „eilinių žmonių iš gatvės“. Ekspertai – daugiausiai įvairiapusiškų bei patikrintų žinių apie konkrečią temą/gyvenimo sritį/problemą turintys žmonės. Pavyzdžiui, kalbant apie savižudybes, tai galėtų būti savižudybes tyrinėjantys mokslininkai, žmones konsultuojantys psichologai, psichiatrai ir pan. Gerai informuoti piliečiai turi mažiau žinių nei ekspertai, tačiau daugiau nei eiliniai žmonės iš gatvės. Jie domisi ekspertų žiniomis, seka informaciją viešoje erdvėje, galbūt turi asmeninės patirties susidūrus su tam tikra problema. Savižudybių atveju tai galėtų būti polinkį į suicidines mintis turintys ir sprendimų, kaip sau padėti ieškantys žmonės, nusižudžiusių asmenų artimieji ir pan. Žmonės iš gatvės turi labai paviršutinišką žinojimą apie tam tikrą temą, todėl vertindami su ja susijusius dalykus ar priimdami kokius nors sprendimus gali remtis atsitiktinėmis nuogirdomis, emocijomis, stereotipais. Savižudybių atveju tai gali būti visai šia tema nesidomintys bei savo aplinkoje su šiuo reiškiniu nesusidūrę žmonės. Kasdieniame gyvenime vienais klausimais mes esame labiau ekspertai, kitais – gerai informuoti piliečiai ar eiliniai žmonės.

Tradicinėje žiniasklaidoje buvo įprasta, kad tokiomis temomis, kaip psichinė sveikata, socialinės, ekonominės, politinės problemos ir pan. dažniausiai pasisakydavo (žurnalistų būdavo pakalbinami) tos srities specialistai – ekspertai, būtent jie turėjo didžiausią galią kalbėti ir būti išgirsti. Internetas bei socialiniai tinklai suteikė galimybę pasisakyti ir būti išgirstoms ir kitoms žinojimo grupėms, kalbėti „savu balsu“. Galimybės atitinkamai prasiplėtė ir įvairesnio plauko ekspertams, kurie nebėra tiek priklausomi nuo žurnalistų ar kitų žiniasklaidos veikėjų simpatijų, palankumo ir malonės suteikti jiems balsą. Socialiniuose tinkluose savo žinojimu ar nežinojimu apie bet ką gali dalintis visi, o gerai informuotų piliečių balsas gali sulaukti žymiai daugiau dėmesio ir turėti didesnį poveikį auditorijai, nei ten pat pasisakančių ekspertų (atvira charizmatiškos dainininkės kova su depresija gali įtikinti labiau, nei mokslinius tyrimus atliekančio ir ilgametę praktinio darbo patirtį turinčio psichologo pasisakymai). Čia kyla dar vienas iššūkis – kaip didelėje ekspertų, gerai informuotų piliečių ir eilinių žmonių iš gatvės balsų kakofonijoje atsirinkti patikimą informaciją? Kuo pasitikėti?

Kitas dalykas, stebint socialinius tinklus, ypač užklydus į daug sekėjų turinčių influencerių profilius, kartais atrodo, kad bėgdami nuo kraštutinumo „kalbėk tyliau, kad tik kaimynai neišgirstų“ žmonės puola į kraštutinumą „rėk garsiau, kad tik visi išgirstų“ (kartais ir – rėk garsiau, kad tik visi išgirstų bei pakeliui dar ką nors nupirktų“). Bet kaip gi įvertinti, koks viešas kalbėjimas ir atsivėrimas apie anksčiau tabu buvusias temas yra tinkamas, o koks jau ne? Kokiomis temomis, kokių formų, kokio laipsnio ir kokiuose kontekstuose pasirodantis atvirumas mus, tiek pačius atviraujančius, tiek atviravimą stebinčius, veikia? Kaip veikia? Kas motyvuoja žmones atsiverti? Kodėl vis dažniau sutinkamas atviravimas apie tikrai svarbias problemas gali ne tik džiuginti, bet ir sukelti atmetimo reakciją? Kokie dar gali būti motyvai atvirai kalbėti apie intymias gyvenimo detales, jei ne siekis padėti sau ir kitiems, įkvėpti aplinkinius pokyčiams?

Ar tai galėtų būti susiję su ypač jaunimui būdingu obsesišku susirūpinimu savo išskirtinimu ir kartais desperatišku noru būti pastebėtam? Ar gali būti, kad daliai žmonių kalbėjimas apie tam tikras temas ar netgi užsiėmimas tam tikra veikla rūpi tik tol, kol padeda konstruoti autentišką identitetą, išreikšti save, pasikelti savivertę? Ar tai galėtų būti individualistinės kultūros skatinamo narcisizmo, egocentrizmo apraiškos? O kaip šis reiškinys gali būti susijęs su kapitalizmo, vartotojiškos kultūros raida, rinkos veikėjų polinkiu komercializuoti kokias tik įmanoma gyvenimo sritis?

~ „Aš sergu depresija ir viešai drąsiai apie tai kalbu, mano atvirumas šokiruoja kitus – tuo esu išskirtinis“, „Aš esu laisva, drąsi ir nesigėdiju kelti savo mėnesinių kraujo nuotraukų, man nerūpi kaip tai vertina kiti, kuriu visai kitokį santykį su mėnesinėmis nei didžioji dalis moterų – tuo esu išskirtinė, nelieku nepastebėta“, „Šiais laikais labai sunku išsiskirti iš kitų, vis sunkiau atrasti, kaip atkreipti kitų dėmesį, labai pavargau…“, „Užsiimu tam tikra veikla tik tol, kol kiti žmonės žino, kad aš ja užsiimu ir mato mane kaip socialinį aktyvistą. Jeigu mano darbo vaisiai ir toliau prisidėtų prie X problemos sprendimo, tačiau nieks nežinotų, kad būtent aš prikišau nagus, tokia veikla veikiausiai nebeužsiimčiau“, „Einu į tam tikrus renginius tol, kol žinau, kad ten bus fotografuojama, o nuotraukos keliamos į socialinius tinklus, kitaip motyvacija krenta dvigubai“, „Išvažiavau gyventi į mišką, jau trys mėnesiai čia gyvenu, būtinai paskelbsiu įrašą FB apie tai, kaip man neberūpi išoriniai dalykai, kaip mano ego kasdien vis labiau tirpsta ir norisi gyventi tik vidinį gyvenimą. Jei šiandien post`o nepalaikins bent 50 žmonių, ištrinsiu ir perskelbsiu rytoj iš naujo“, „Man vėl paūmėjo bloga nuotaika, pasidalinsiu apie tai Instagrame, prieš tai pasikviesiu Petrą, kad mane nufotkintų liūdną, bet stilingai apsirengusią, vakar kaip tik atėjo internetu pirkta suknelė, gal kas nors užklaus, kur ją galima įsigyti, po to gaunu geras nuolaidas“, „Kamuoja depresiškos nuotaikos? Atvaryk pažaist antidepresinio dažasvydžio į mūsų klubą, dvi valandos tik 69 Eur plius gera nuotaika“, „Labai svarbu pasitikrinti dėl krūties vėžio, o jei jau skaitai šitą straipsnį, būtinai apsvarstyk nusipirkti ir vibratorių, nes labai svarbu ir nebegėda mylėti save ir tenkinti save visais įmanomais būdais“ ir t.t. ir pan. ~ (čia hipotetiniai, tikrais motyvais besiremiantys atvejai)

Aišku, kad būna ir taip. Šokiruojantis atvirumas apie nepatogias, intymias temas gali būti veiksminga strategija konstruoti išskirtinį Aš autentiško-savęs paieškomis itin susirūpinusiose socialiniuose burbuluose. Iš savo patirties susidariau įspūdį, kad didelis susirūpinimas išskirtiniu Aš ypač būdingas jauniems miesto profesionalams, kurie baigę/studijuoja arba karjeros siekia srityse, susijusiose su socialiniais/humanitariniais mokslais, menais, grožio, pramogų ir kūrybinėmis industrijomis (ypač marketingo, reklamos, viešųjų ryšių agentūrose). Savo veiklose šie žmonės remiasi protu ir kūrybiškumu, jų užduotis – konkurencijos, vaizdų, garsų, kvapų, įspūdžių ir informacijos pertekliaus sąlygomis kurti išskirtinį/originalų/keistą/šokiruojantį/akį patraukiantį turinį. Šiose srityse pirmuosius žingsnius darbo rinkoje žengiantys žmonės ne retai jaučia būtinybę patys būti kažkuo išskirtiniai – išvaizda, elgesiu, mąstymo būdu, vartojimo pasirinkimais ir t. t. Ir neužtenka tik būti, svarbu tą išskirtinumą iškomunikuoti, nuolat apie jį priminti kitiems. Žmonės tampa nuolatiniais savo išskirtinumo vadybininkais, marketingistais, kurių gyvenime vis atsikartoja dilema (apimanti tiek darbą, tiek laisvalaikį) – kokiu nauju būdu galiu atskleisti, atrasti, sukurti, imituoti savo unikalumą, nepanašumą į nieką kitą? Socialinėse grupėse, kuriose ir taip daug savo išvaizda, gyvenimo būdu, vartojimo įpročiais skirtingų žmonių, tenka ieškoti subtilesnių būdų, kaip save išskirti iš kitų neva išskirtinių žmonių.

Norinčius apsvarstyti šį reiškinį iš įvairesnių perspektyvų rekomenduoju paskaityti sociologų A. Elliot ir Ch. Lemert knygą “The New Individualism: the Emotional Coast of Globalization”, A. Elliot “Identity Troubles”, psichologo P. Verhaege “What About Me? The Struggle for Identity in a Market-Based Society”, sociologės M. Moran “Identity and Capitalism”, socialinio kritiko, istoriko Ch. Lasch “The Culture of Narcissism: American Life in an Age of Diminishing Expectations” bei “The Minimal Self: Psychic Survival in Troubled Times”, sociologės A. Hochschild “The Commercialization of Intimate Life”, “The Managed Heart: Commercialization of Human Feeling”, “The Outsourced Self: Intimate Life in Market Times”. Taip pat šiuos straipsnius – I, II, III, IV, V, VI, VII.

Atvirumas apie privatų gyvenimą socialiniuose tinkluose yra daugiadimensinis reiškinys, o minėtoje erdvėje susirenka įvairiausių motyvų ir tikslų turintys veikėjai. Bet nebūtinai, pavyzdžiui, egoistinių motyvų vedinas influenceris nepasieks to paties tikslo kaip altruistiška, empatiška ir nuoširdi socialinė aktyvistė. Jeigu žmogus, siekdamas gauti kuo daugiau like‘ų, pasakos apie savo įvairiausio pobūdžio intymumus, o pakeliui dar gyvenimui įkvėps kokią nors paauglę, tai ar geriau, kad šitas atvejis įvyktų, ar ne? Aš pasiruošus paaukoti savo nepatogumą stebint tam tikro laipsnio atsivėrimus, uždėsiu like‘ą ant kažkieno pasidalintos net ir kakučių nuotraukos, jei tai padėtų kam nors išsigydyti hemarojų ar ką nors sustabdyti nuo savižalos. Bet tai nereiškia, kad nesuabejosiu tokios nuotraukos būtinumu geram tikslui pasiekti bei kad nematysiu ir ne tokių gražių šio reiškinio pusių, ar kaip toks reiškinys įsipaišo į bendresnį visuomenėje vykstančių tendencijų paveikslą.

O gal tai tiesiog asmeninių ribų, skonio, nuostatų, moralės/etikos/vertybių klausimas? Grįžtant prie teksto pradžioje minimų mėnesinių ir mixed feelings, veikiausiai blaškausi tarp mažiausiai kelių pozicijų. Viena jų žiūri pro M. Foucault akinius ir mato, kad moderni visuomenė (nors tradicinėms tas irgi būdinga) „pavertė“ mėnesines medicinine būkle (sirgimu), o jų „įslaptinimas“ yra moterų disciplinavimo ir kontroliavimo priemonė, todėl kalbėjimas apie mėnesines yra jų simbolinis normalizavimas, išlaisvinimas (tokio pobūdžio socialiniam aktyvizmui yra ir specialus terminas – menstrual activism). Kita, labiau šamaniška perspektyva kviečia subtilesnei laikysenai. Čia mėnesinės gali būti matomas kaip sakralus, su moteriškumu ir gamtiškumu susijęs dalykas, apie kurį kalbamasi ar net atliekami įvairūs ritualai kartu su kitomis moterimis, bet kurio nesinori eksponuoti viešai visai ne dėl to, kad gėda ar esi konservatyvių pažiūrų. Tikriausiai kiekvienoje temoje galime atrasti skirtingas perspektyvas, kodėl tam tikro laipsnio atvirumą priimame taip pat atitinkamu laipsniu. Tačiau kaip ten bebūtų, labai Ačiū toms ir tiems, kurie pirmieji „atrakino“ įvairias užrakintas temas, atidarė duris, atitraukė užuolaidas ir pakvietė prisijungti prie pokalbių.

Jau seniai noriu labiau apmąstyti, pasigilinti į įvairiausio pobūdžio atvirumo socialiniuose tinkluose temą, sulaukti ją nagrinėjančių darbų iš socialinių mokslų perspektyvos, skatinau ir savo studentus rašyti šią problematiką nagrinėjančius darbus. Birželio mėnesį Socialioje sociologijoje paskelbsiu straipsnį, kuriame bus analizuojamos socialinių medijų galimybes destigmatizuoti psichologines ligas, supažindinama su integruotais dviejų tyrimų rezultatais. Nikoleta Kacaitė 2020 m. VDU apgintame magistro darbe, o Šarūnė Danilevičiūtė šiais metais VU ginamame bakalauriniame aiškinosi skirtingą santykį su psichikos sveikata turinčių žmonių požiūrį į viešą kalbėjimą apie savo psichologinius sunkumus. Savo darbuose jos kalbino (skirtingus) apie savo psichologines būsenas atvirai socialiniuose tinkluose kalbančius žmones (pagal Schutzą – gerai informuotus piliečius), psichologus (ekspertus) bei socialinių tinklų vartotojus (žmones iš gatvės). Ši tema ypač aktuali, nes esame atėję iš labai specifinio konteksto, kuriame, kaip pastebėjo įdomią monografiją apie psichiatriją sovietmečiu išleidęs istorikas Tomas Vaiseta, psichikos ligų turinčių žmonių mintys apie save ir kitus, jų jausmai ir išgyventos patirtys, nuomonės ir nuostatos buvo terra incognita, į kurią profesiniais tikslais įžengdavo tik psichiatrai. Nors šiandien situacija pasikeitusi, tačiau stigma vis dar yra stipri. Apie tai – kitą kartą.

_____

Iliustracijų autorė – Ūla Šveikauskaitė.