Kvapo galia ir galios kvapas: tarp autentiškumo ir simuliakrų

Monikai Zavistauskaitei-Kantaravičei kvepalai – ne tik priemonė maloniai kvepėti. Tai mokslo ir meno sintezės kūrinys, kurį galima tyrinėti iš įvairių perspektyvų. Studijuodama VU TSPMI Politikos ir medijų magistrą Monika vieną semestrą gilinosi ir į sociologiją. Pažintis su sociologo Pierre Bourdieu įžvalgomis apie skonio socialinius aspektus ir kultūrinį kapitalą Moniką įkvėpė parašyti tekstą apie kvepalus.

„O dabar pamėginkime visas delinas ir ganymedus, guidance’us, portretus ir baccaratus įsivaizduoti, lyg moterų vilkimas sukneles. Sunku patikėti, kad neglumintų TOKS kiekis praeivių vienodu garderobu, ar ne? Man tokia mintis nuolat sukasi išėjus į Vilniaus gatves ir renginius, kai prasilenkus su žmogumi, lieki apgaubtas iki skausmo pažįstamais ir kaskart tais pačiais aromatais. Kas tai, po galais, yra?“ (E. B.)

~

Kvapas turi galią – galią nukelti į vaikystę, priminti tam tikrą išgyvenimą ar žmogų, atskleisti žmogaus ekonominę padėtį, kvapas turi galią sujaudinti, nuraminti, pranešti apie ligą ar net mirtį. Visais laikais kvapai žmonėms buvo orientyrai, kritiškai svarbūs išgyvenimui, o vėliau ir padedantys nepaklysti socialinėse struktūrose. Turbūt visą kvapų ir kvepalų istoriją, nuo seniausių kultūrų iki šių dienų, būtų galima sudėlioti keliaujant „galios kažką demonstruoti ir teigti“ pėdsakais – pradedant Senovės Roma ar Graikija, kur kvėpinimasis demonstravo jėgą ir turtą, Viduramžių Europa, kurioje kvapiųjų aliejų vartojimas buvo šventvagiškas, atitraukiantis nuo dvasinio tyrumu, baigiant Baroku, kai aukštuomenės atstovai kvepalais itin gausiai maskuodavo blogus kūno kvapus. Kvapai ir kvepalai reikšmingai braižė socialines linijas įvairiose visuomenėse, aiškiai skirstydami žmones į daugybę kategorijų, kurios, nors ir būdavo vis naujai „perbraižomos“, vis tiek išlikdavo žyminčios ekonominius, socialinius, biologinius ir, netgi, psichologinius žmonių skirtumus, o ypatingai – kvepalus įperkančių žmonių galią.

Ką galime pasakyti apie mūsų laikus, kuomet vis dažniau vaduojamės iš „kvepalų kaip higienos priemonės“, „kvepalų kaip prabangos prekės“ rėmų? XXI amžiuje, kai kvepalų įperkamumas yra gerokai padidėjęs, o nuo skirtingų kvapų, atliepiančių kiekvieno skonį, raibsta nosys, kvepalų pasirinkimas turėtų išsivaduoti iš galios demonstravimo gniaužtų ir priartėti prie šių laikų dvasios – individų siekio ieškoti savo autentiškumo, vaduotis iš stereotipų ir standartų, atliepti savotišką mantrą „kaip noriu – taip rengiuosi (ir kvepiu)“. Gilinantis į fizinius ir psichologinius kvepalų pasirinkimo faktorius, galima išskirti kelis akademiniame lauke susiformavusius aiškinimus. Vienas iš jų – kad kvepalų rinkimasis nėra racionalus ir jo negalima paaiškinti jokiais psichologiniais terminais; kita dalis mokslininkų atstovauja požiūriui, kad išorinės žmogaus savybės, pavyzdžiui, plaukų ar akių spalva, lemia pasirinkimą; trečias, gausiausiai literatūra pagrįstas požiūris, siekia kvepalų rinkimąsi grįsti asmeninėmis žmogaus savybėmis (1). Tačiau, iki šių dienų kvepalų pasaulyje itin gajūs „gero skonio“, „blogo skonio“ įvardijimai, tokiu būdu kuriantys ir pabrėžiantys ne psichologinius, biologinius žmonių skirtumus, o būtent estetinio skonio skirtumus. „Nėra tokio kvapo, tokios natos, kuri tik dėl jai būdingų savybių savaime taptų „skoninga“ ar „neskoninga“, – teigia kvepalų istorikė Eglė Bertašienė, netiesiogiai pabrėždama, kad šios aromatams lipdomos etiketės toli gražu nėra jų savybės, o, verčiau, visuomenės sukonstruotos normos, padedančios individams pasirinkti „teisingus ėjimus“. Taigi, ar kvepalų pasirinkimo aiškinimas, remiantis individų biologiniais ir psichologiniais skirtumais, iš tiesų geriausiai atspindi socialinę realybę, suvokiant „gero“ ir „blogo“ skonio visuomenėje svertus?

Pierre Bourdieu savo knygoje „Distinction: A Social Critique of the Judgement of Taste“ teigia, kad individo estetinio skonio preferencijos ir skirtumai priklauso nuo socialinės, kultūrinės ir ekonominės individo pozicijos, nuo jo vietos socialinėje hierarchijoje. Šioje vietoje būtina kalbėti apie vieną esminių Bourdieu konceptų – kultūrinį kapitalą, kurį autorius apibrėžia kaip sukauptas kultūrines žinias ir išskiria tris jo formas: įkūnytą, institucionalizuotą ir objektyvizuotą. Kvepalai gali būti laikomi objektyvizuota kultūrinio kapitalo forma, suvokiant kvepalams gaminti reikalingų medžiagų vertę, specifininį parfumerio skonį ir jo darbo įgūdžius. Pats kvepalų vartojimas gali būti laikomas įkūnytu kultūriniu kapitalu, nes jusliniam suvokimui kokie kvepalai yra „skoningi“ ar „neskoningi“, gebėjimui atpažinti kvapus įgyti reikia laiko ir išsilavinimo (2). Gebėjimą „teisingai“ pasirinkti, vartoti, suvokti kvapus gerai aiškina ir Bourdieu habitus teorija. Habitus šiuolaikinių sociologų suprantamas kaip konceptualus įrankis, leidžiantis atskleisti individo elgesio, nuostatų suvokimo bei veiksmų praktikų sampratas (3), tai apima ir asmens išvaizdą, įpročius, galiausiai, ir skonį. Pagal Bourdieu teoriją, reakcija į tam tikrus kvepalus, jų suvokimas ar gebėjimas įvardinti kaip „skoningų“ ar „neskoningų“ priklauso nuo socialinės klasės ir habitus, kuris yra „inkorporuotas ankstesnių kartų kultūrinis kapitalas“ (4). Svarbu paminėti, kad šios estetinio skonio skirtys, P.Bourdieu vadinamos distinkcijomis, subtiliai, tačiau aiškiai pabrėžia individų socialinį statusą ir nurodo priklausymą tam tikrai klasei. Kartais pomėgio tam tikrai muzikai, dailei, literatūrai, o taip pat ir tam tikriems kvepalams demonstravimas yra sąmoningai pasirenkamas siekiant pabrėžti savo priklausymą elitui.

Bourdieu pateikia reikšmingų įžvalgų, padedančių suprasti kaip kvepalų pasirinkimas yra sąlygotas socialinės, kultūrinės ir ekonominės individo pozicijos, nulemiančios ir jo estetinį skonį. Visgi, atliepdama Bourdieu kritiką dirbtinei teorijos ir empirikos priešpriešai, jaučiu poreikį ne tik sociologo svarstymus apie asmens estetinio skonio kvepalams preferencijas iliustruoti, bet ir savotiškai teoriją patikrinti ir, esant reikalui, papildyti. Šio tikslo vedina, aptarsiu kelias kvepalų rinkimosi, vartojimo ir gamybos praktikas, „gero“ skonio etiketę, pabandysiu jas dekonstruoti remdamasi Bourdieu teorija ir atskleisti ar autoriaus įžvalgos paaiškina šių laikų parfumerijos pasaulio realijas. Atkreipiu dėmesį, kad šiame tekste pateikiu daug asmeninių subjektyvių įžvalgų, nerašau jo „žiūrėdama iš šalies“, nes to padaryti tiesiog negaliu – pati domiuosi kvepalais, vertinu juos ne vien kaip būdą maloniai kvepėti, o kaip mokslo ir meno sintezės produktą. Nepaisant to, kad kai kurios įžvalgos gali pasirodyti kiek elitistinės, nesiekiu, kad jos tokios būtų – tai kyla iš bandymo kalbėti apie kvepalus pasitelkiant Bourdieu konceptus ir iš didelės meilės parfumerijai bei pagarbos parfumeriams, kurių sukuriamas olfaktorinis (kvapų) menas itin dažnai nepagarbiai klastojamas.

Pirma mintis šovusi į galvą, mąstant apie Bourdieu ir kvepalus – nišinė parfumerija. Tai alternatyva masinei kvepalų gamybai, mados namų ir įžymybių kvepalams, kurios tikslas – į dėmesio centrą iškelti kūrėją, jo originalumą, aromato mintį, naudoti retesnius, netradicinius ingredientus, atsisakyti masinio marketingo ir bandyti eiti „nepramintais“ parfumeriniais keliais. Šis terminas, analizuojant Lietuvos kontekstą, gana dažnai klaidingai naudojamas siekiant pabrėžti gerą, išlavintą skonį, olfaktorinį išprusimą ir priklausymą elitui. Itin dažnai šį terminą kiek neetiškai naudoja kvepalų parduotuvės, kurios, siekdamos pritraukti klientų, su pasimėgavimu ir dirbtiniu rafinuotumu klijuoja „nišos“ etiketę tokiems parfumerijos milžinams kaip Byredo, Parfum de Marly, Le Labo ar Ex Nihilo Paris. Gana ilgą laiką domėdamasi parfumerija pastebėjau, kad „nišos“ etiketė neteisingai dažniausiai lipdoma kvepalams, kurie pasižymi šleifu (itin ilgai išliekančiu ir intensyviu aromatu, kuris, literatūriškai apibūdinant, it koks šleifas apgobia žmogų 10 metrų spinduliu) ir yra gana brangūs. Nepaisant šių nišai priskiriamų reikšmių nepagrįstumo, manau, kad toks nišinės perfumerijos apibrėžimas yra iškalbingas – remiantis Bourdieu teorija, jis yra itin parankus pabrėžti savo aukštesnį socialinį statusą ir tinkamas iliustruoti distinkciją.

Nišinės parfumerijos terminas pats savyje talpina „aukštesnio“ skonio lyginant su masiniu skoniu reikšmę, o štai šleifas, suponuojantis, kad kvepaluose naudojamos itin aukštos koncentracijos medžiagos, leidžia savotiškai dominuoti erdvėje ir daryti prielaidą, kad kvepalai yra brangūs. Suvokiant gana dažnai viešojoje erdvėje pastebimą nuomonę, kad kuo kvepalai brangesni, tuo jie labiau „niša“, brangių ir šleifinių kvepalų naudojimas tampa puikiu būdu demonstruoti sukauptus ekonominį ir kultūrinį kapitalus, „gerą“ skonį. Žinoma, jokiais būdais negalima teigti, kad nišinė parfumerija yra absoliučiai visiems „geras skonis“. Skonis, remiantis Bourdieu įžvalgomis, stipriai priklauso nuo konteksto, individo patirties ir socialinės dinamikos. Visgi, tokia parfumerija dėl savo apibrėžimo ir dažnai didelės kainos puikiai iliustruoja „aukštąją kultūrą“, būdingą dominuojančiai klasei. Pasak Bourdieu, skirtumas tarp aukštesniųjų ir žemesniųjų klasių skonio būtent ir yra atskleidžiantis skirtingas ekonomines galimybes – žemesniųjų klasių skonį riboja materialinis nepriteklius, tuo tarpu aukštesnės klasės atstovai turi laisvę prieiti prie kultūrinių objektų, kurie vertinami geriau (5).

Visgi, jei niša yra „geras skonis“, ar gali prie to „gero skonio“ prieiti ir jį turėti tiek daug žmonių? Norisi grįžti prie Bertašienės pamąstymo apie norą kvepėti kaip visi, kuriuo pradėjau šią esė. Įdomu tai, kad pastebimas ne tik noras kvepėti kaip visi, bet, patirtis rodo, kad gatves išties kartais užlieja tų pačių, itin gerai pažįstamų aromatų upės. Kaip nutinka, kad apsimetėliai „nišiniai“ ir brangūs aromatai, pavyzdžiui, Xerjoff Erba Pura, MFK Baccarat rouge 540, Initio Side Effects ar Amouge Guidance, tampa taip dažnai sutinkami? Pasak Bourdieu, aukštesnių klasių atstovų prieiga prie išsilavinimo, kultūros ir socialinės aplinkos formuoja jų „gerą skonį“, o žemesnių klasių atstovai dažnai neturi galimybių plėtoti tų pačių kultūrinių normų ir vertybių, kurios yra priimtinos aukštesnėse klasėse, nes jiems trūksta tokių išteklių. Kultūriniai skoniai tampa tinkamais socialinėms skirtims identifikuoti taip pat lengvai, kaip ir pačios socialinės skirtys tampa tinkamos kultūriniams skoniams ir praktikoms klasifikuoti (6). Taigi, ar, suvokiant elitistinių „nišinių“ kvepalų gausą, kvepalai vis dar aiškiai braižo socialines skirtis kaip anksčiau?

Esu beveik tikra, kad ši pastraipa jūsų neįtikino. Turbūt manote, kad kvepalai tebėra tinkami socialinėms skirtims nustatyti, o paminėti aromatai, nepaisant jais besikvepinančių žmonių kiekio, vis tiek išskiria pasiturintį ir domėtis kvepalais sau leidžiantį elitą, tiesiog jis yra labai gausus. Pabandysiu įrodyti, kad parfumerijos pasaulio realybė diktuoja kiek kitokias taisykles. Šioje vietoje dėmesio norisi skirti jau nebe kvepalų pasirinkimo aiškinimui ar skoniui, o kvepalų gamybos pramonei, kuri ne visada yra atvira ir etiška. Meno lauke kopijavimo ir autorių teisių pažeidimo problema itin nuosekliai sprendžiama įvairiais teisiniais ribojimais, tačiau parfumerijos rinkoje yra kiek kitaip – kvepalų pakuotes ir perfumerių, dizainerių, kvapų namų vardus saugo įstatymai, tačiau pačius aromatus saugo tik etikos normos ir moraliniai įsitikinimai.

Fuflo/dupe/analogų/ekvivalentų/atitikmenų/arabiškų kvepalų (kurie itin dažnai nieko bendro neturi su tikra arabiška parfumerija) gamyba šiais laikais išgyvena apogėjų. Klastotės įvairiais pavidalais sutinkamos itin dažnai – jų pilnos internetinės parduotuvės, turgūs, taip pat ir fizinės, kvepalų parduotuvės. Nepaisant to, kad kvepalų pakuotes, pavadinimus ir brand‘us saugo įstatymai, fuflo gamintojai yra itin pažengę ir kopijas nuo originalių kvepalų atskirti labai sunku tiek vizualiai, tiek ir jusliškai – dažnai tam reikia itin išlavintos „nosies“ ir specifinio domėjimosi, žinių, kitaip sakant, sukaupto kultūrinio kapitalo. Suvokiant, kad galutinis kvapas dar ir priklauso nuo asmens odos savybių ir ant kiekvieno odos atsiskleidžia šiek tiek kitaip, atskirti kopijas pasidaro dar sunkiau. Vartotojams tokios klastotės parduodamos kaip tikri kvepalai, tačiau už kur kas prieinamesnę kainą. Dar teisiškai sudėtingesnė situacija matoma analogų gamyboje – po naujais, negirdėtais brand‘ais ir nematytais buteliukų dizainais dažnai slepiasi populiarių aromatų kopijos. Dažnai tokiems kvepalams suteikiami ne pavadinimai, o numeriai, pavyzdžiui, Nr.10 ar Nr.15, siekiant išvengti galimybės būti apkaltintais plagijavimu. Dažnu atveju pirkėjai net nežino ir nėra informuojami, kad kvapas yra bandymas kopijuoti kokį nors žymų aromatą. Nepaisant to, kad klastotiems kvepalams gaminti dažniausiai naudojamos neaiškios kilmės medžiagos ir neleistini kiekiai (todėl produktas gaunasi pigesnis), o išsilaikymas, drįsčiau teigti, niekada neprilygsta originaliems kvepalams, atskirti klastotę tik iš kvapo vis tiek yra labai sunku.

Dažniausiai plagijuojami būtent patys populiariausi, „nišiniai“, „aukštesnio“ skonio ir brangūs kvepalai, taip dažnai sutinkami įvairiose viešose erdvėse. Nebeaišku kas jie – ar originalai, ar tik gerai padirbtos kopijos, ir, turbūt, kvepalus, kaip higienos priemonę, vertinančio žmogaus požiūriu, ne toks ir didelis skirtumas. Visgi, ar, suvokiant kvepalų klastočių problematiką, minėti topiniai aromatai patys iš savęs ką nors reikšmingo ir tikro sako apie jais besikvepinančių žmonių socialinę, kultūrinę ir ekonominę poziciją, apie jų kultūrinį kapitalą ir habitus? Turbūt ne. Ar visi jie vis dar yra „geras skonis“, iliustruojantis distinkciją ir elitui padedantis jaustis „labiau elitu“? Sudėtinga atsakyti. Juodoji kvepalų rinka reikšmingai keičia žaidimo taisykles – tiek originalų ir brangų, tiek suklastotą ir gerokai pigesnį produktą įsigyję asmenys gali kvepėti kone identiškai, taigi, žmogų „sutinkant“ tik pagal aromatą, jis kartais tampa tarsi „klastojančiu“ kultūrinį ir ekonominį kapitalą. Neseniai pagyriau savo netikėtai sutiktos pažįstamos kvepalus ir „gerą skonį“. Ji pasidžiaugė, kad čia naujai įsigyta „niša“ iš pilstomų kvepalų parduotuvės neaiškiu pavadinimu. Likau mažumėlę sutrikusi – ne dėl merginos sprendimo pirkti fuflo ar tiesiog nežinojimo, kad įsigijo klastotę, o dėl savo gebėjimų „neužsinerti“, atpažinti, įvertinti kvapą ir tikrumą, atskirti kada jis iš tiesų atspindi asmens estetinio skonio preferencijas, o kada yra simuliakras (7).

Norėčiau aptarti dar vieną paplitusią kvepalų vartojimo praktiką, verčiančią vis naujai permąstyti Bourdieu įžvalgas aiškinant šiuolaikines parfumerijos vartojimo ir rinkimosi ypatybes. Kvepalų „nupylinėjimo“ verslai – puikus būdas pažindintis su kvepalais ir „treniruoti“ nosį neišleidžiant didelių sumų, paremtas originalių (nors ir ne visada) kvepalų dalybomis mažais kiekiais, įprastai 5 ar 10 ml. Nepaisant to, kad būtent tokiu būdu pati pradėjau pažinti kvepalus ir šioje praktikoje įžvelgiu kur kas daugiau pliusų (tokiu būdu ši meno forma vaduojasi iš prabangos prekės etiketės ir tampa plačiau prieinama visuomenei) nei minusų, būtent pastarieji šio teksto kontekste tampa reikšmingi. Galimybė kvepintis itin brangiais kvepalais tampa prieinama kone kiekvienam įsigyjant kelis mililitrus aromato, nepaisant to, kad buteliuką tokio „gėrio“ įsigyti būtų itin sunku, gal net neįmanoma dėl ekonominės padėties. Žinoma, asmens polinkis domėtis kvepalais, juos vertinti ir įsigyti jau savaime atspindi kultūrinį kapitalą, tačiau kvapas tampa nebe tiek daug ir ne taip aiškiai pasakančiu apie žmogaus ekonominę padėtį ir vietą socialinėje hierarchijoje. Nepaisant to, kad elito skonio formavimuisi reikšmingą įtaką daro socialinės ir kultūrinės patirtys, kur tarsi suformuojamos ir perkeliamos „gero skonio“ normos, ekonominių išteklių stygius yra svarbi priežastis lemianti tai, kad žemesnių klasių atstovai turi ribotas galimybes pasiekti tą „gerą skonį“. Akivaizdu, kvepalų „nupylinėjimo“ verslai ir kvepalų dalybos ekonominį faktorių stipriai sumenkina.

Taigi, ar Bourdieu įžvalgos, asmens estetinio skonio preferencijas kildinančios iš socialinės, ekonominės ir kultūrinės individo pozicijos, yra vertingos aiškinant šių laikų parfumerijos pasaulio realijas? Neabejoju, kad taip, tačiau kvepalų klastočių problematika ir kvepalų dalybų verslai keičia kvepalų kaip kultūrinio objekto reikšmę ir individų pasirinkta parfumerija nebėra taip aiškiai braižanti socialines gaires ir skirtis kaip anksčiau. Nepaisant to, kad elito atstovai turbūt niekada nepirktų aptarto fuflo, o jį perkantys turbūt ne(į)pirktų originalių brangių kvepalų, jie kvepia kone taip pat. Kyla klausimas – kaip atskirti tai, ko iš pažiūros ir „uoslės“ atskirti beveik neįmanoma? Gyvenant savotiškoje simuliakrų, kultūrinių klastočių (cultural dupes) visuomenėje, skonis vis dažniau tampa savotišku „ekspertizės“ klausimu.

Šioje trumpoje mano refleksijoje lieko giliau neišplėtotos įvairios temos – kaip distinkcijos, pasireiškiančios per kvepalų pasirinkimą, atsispindi socialiniame elgesyje; kaip itin padidėjęs prieinamumas prie tiek originalių, tiek padirbtų „nišinių“ aromatų keičia socialines struktūras. Neplėtojami svarstymai kokiais kitais būdais, demonstruojančiais sukauptą kultūrinį, socialinį ir ekonominė kapitalą, elito atstovai „atskiria“ žmones, besikvepinančius klastotėmis, kokie yra būdai „legitimizuoti“ savo fake‘us. Plačiau neaptariami P.Bourdieu išskirti trys (elito skonis, viduriniosios klasės skonis, ir žemesniosios klasės, būtinybės skonis) skoniai ir kaip/ar kvepalai padeda juos nustatyti, taip pat dėmesio visai neskiriama „blogam“ skoniui ir kaip kvepalai galėtų jį atspindėti. Lieka nepaliestas dar vienas itin įdomus svarstymas – nepaisant to, kad galime įžvelgti aromato meninę vertę ar žinoti, kad jis „madingas“, dėvėti galime tik tuos kvepalus, kurie mums tikrai patinka. Taigi, galbūt šiame tekste pateikti svarstymai yra nepagrįsti ir nereikšmingi, nes kvepalų preferencijos kyla visai ne iš socialinės, kultūrinės ir ekonominės individo pozicijos, o juos iš tiesų lemia biologiniai ir psichologiniai faktoriai?

______

1. Steve Van Toller, George H. Dodd, Perfumery, 1988, p. 185.
2. Kathryn Copeland, „The Semiotics of Smell: Gender, Materiality, and the Language of Fragrances“, Theses and Dissertations-Linguistics, UKnowledge, 2024.
3. Jurgita Subačiūtė, „Skilęs habitus judėjimo negalią turinčių paauglių socialiniame lauke“, Socialinių mokslų daktaro disertacija, 2016, p. 27.
4. Pierre Bourdieu, Distinction. A Social Critique of the Judgement of Taste, Harvard University Press, 1984 p. 129
5. Bryan S. Turner, June Edmunds, „The Distaste of Taste“, Journal of Concumer Culture, Vol. 2(2), 2002, p. 221.
6. Gerry Veenstra, „Can Taste Illumine Class? Cultural Knowledge and Forms of Inequality“, Canadian Journal of Sociology, Vol. 30 (3), 2005, p. 250.
7. Jean Baudrillard išplėtotas terminas, reiškiantis daiktą, veiksmą, fenomeną, kuris neatspindi realybės, savyje nebeturi originalo, tačiau simuliuoja, vaidina, kad tą originalą turi – vaizduoja ir rodo tai, ko iš tiesų nėra.