Ukrainos sociologė A. Marčenko: „Buvau pacifistė. Karas viską pakeitė“
„Niekada nemačiau tokios bendrystės. Nors Ukrainoje vyksta invazija, kankinimai, tuo pačiu žmonėse matyti daug vienybės bei atjautos. Kas ir yra vertingiausia gyvenime. Šis laikas – gera galimybė pamatyti žmonėse gėrį.“ – sako ukrainietė sociologijos mokslų daktarė Ala Marčenko. Prieš 8 metus Euromaidane dalyvavusi mokslininkė tyrinėja Ukrainos socialines transformacijas, Sovietų Sąjungos atspindžius visuomenėje, kolektyvinę bei kultūrinę atmintį, o šiandien – ir save, šiuolaikinį žmogų, patiriantį karą.
Apie šių dienų aktualijas su sociologe kalbėjosi Monika Augustaitytė. Kviečiame skaityti.

Alla Marčenko (Studio Słoń nuotrauka)
Kaip šiandien vyksta gyvenimas Ukrainos universitetuose? Ar akademinės bendruomenės narių darbai dėl karo sustojo?
Karas drastiškai pakeitė darbo aplinką visiems, bet dauguma prie situacijos adaptuojasi. Akademinė bendruomenė čia jau turi šiokios tokios patirties: aukštosioms mokykloms keltis į kitus miestus teko ir 2014-aisiais Rusijai užpuolus Ukrainą. Didžioji universitetų dalis stengiasi dirbti nuotoliniu būdu net apgriautuose miestuose. Kai kurie universitetai negali dirbti dėl fizinių kliūčių, jie savo veiklą laikinai yra sustabdę, pavyzdžiui, Charkovo nacionalinis Vasilio Karazino vardo universitetas.
Mano kolegos ir buvę studentai įstojo į Ukrainos kariuomenės pajėgas. Labai gerbiu jų pasirinkimą. Pasaulyje jau tapo žinomas profesoriaus Fediro Šandoro iš Uzhhorodo pavyzdys, kuris paskaitas tęsė būdamas mūšio lauke. Kiti, kaip ir aš, padeda kitokiais būdais – savanoriaudami, skaitydami paskaitas, teikdami informaciją apie Ukrainą įvairiems šaltiniams. Šiuo metu kuriami tarptautiniai universitetų tinklai, remiantys Ukrainos mokslininkus ir jų ateitį Ukrainoje, viena tokių iniciatyvų – Ukrainian Global University.

Profesorius Fediro Šandoro dėsto nuotoliniu būdu
Kai 2015-aisiais Lietuvoje buvo atnaujinta šauktinių kariuomenė, nemažai jaunų vyrų ištiko šokas. Jie piktinosi, nematė tame prasmės, nenorėjo tarnybai švaistyti savo laiko. Rodos, dažnas nepriklausomoje Lietuvoje gimęs žmogus laikosi pacifistinių nuostatų. Ar prieš karą Ukrainos visuomenėje buvo panašios tendencijos? Kaip pacifistų požiūris keitėsi realios grėsmės akivaizdoje?
Taip, aš irgi buvau pacifistė. Karas viską pakeitė. Debatai apie pacifistines idėjas ir „brolybę“ Ukrainoje prasidėjo dar 2014-aisiais, po Rusijos invazijos. Kai pavojus tapo realus, staiga suvokėme, kad gražios idėjos neveikia, supratome, kad reikia mokytis apsiginti, ruoštis kovai. Tuo metu daugybė žmonių tapo savanoriais kariuomenėje.
Asmeniškai pažįstu daug profesorių, mokslų daktarų, rašytojų pasirinkusių ginti mūsų šalį ir išėjusių kovoti su ginklais. Vienas mano draugas prieš karą organizuodavo kūrybinio rašymo dirbtuves, kuruodavo intelektualų diskusijas. Dabar nuo okupantų jis gina savo tėvų kaimą. Mano kolega, istorijos mokslų daktaras, šiandien priklauso teritorinės gynybos padaliniui. Prieš dešimt metų nebūčiau to įsivaizdavusi. Šiandien esu tikra, kad pacifistinės idėjos yra dalis problemos. Rusija įsitikinusi, jog Vakarai silpni – juk mes tokie taikūs, mes nenorime rankose laikyti ginklo. Bet jei neparodysime, kad galime gintis, Rusijos karinis potencialas augs. Kol kalbėsime apie taiką, priešas ruošis karui. Vakarai nereagavo dėl Krymo, dėl Sakartvelo, dėl Sirijos. Aš nekaltinu kitų šalių, tačiau Rusija supranta: būtent dėl pacifistinių vakariečių nuostatų ji gali elgtis kaip nori.
Iš kokių ženklų ukrainiečiams tapo aišku, kad Rusija pradės karinius veiksmus?
Ukrainoje jau 2021-ųjų lapkritį daug kas diskutavo, ką darys, kai prasidės karas. Žmonės žinojo, kad karas bus. Buvo daug ženklų. Pradėkime nuo to, jog Rusijos politikai Ukrainą jaunesniąja seserimi laiko nuo Sovietų Sąjungos laikų. Tą ukrainiečiai jaučia. Karas Ukrainoje, iš tiesų, vyksta nuo 2014-ųjų. Nors žiniasklaidoje nebuvo to matyti, bet žmonės mirė, kovojo. Tuo metu sustiprėjo rusiška propaganda. Rusijai aneksavus Krymą, jis nebuvo atkovotas atgal ir mums tapo aišku, kad Rusija nesustos, kažkas vėl nutiks. Karo signalai pasirodė ir rusų žiniasklaidoje – pasipylė provokuojatys, melagingi straipsniai apie Ukrainos nacius. Pagrindinis faktorius, iš kurio supratome, jog karas prasidės greitai, buvo žvalgybos tarnybų informacija, kad Rusija prie Ukrainos pasienio telkia karius. Tai vyko lapkritį.
Gyvenote Izraelyje, šiuo metu tiriate žydų chasidų bendruomenės poveikį vietos atminčiai Lenkijos ir Ukrainos regionuose. Kalbėdami apie rusų kareivių brutaliai žudomus ukrainiečius, žmonės vartoja genocido sąvoką. Ar jūs, kaip mokslininkė, įžvelgiate paraleles tarp žydų holokausto ir karo Ukrainoje?
Taip, žmonės brėžia paraleles tarp šiandienos karo Ukrainoje ir Antrojo pasaulinio karo. Viena vertus, gerai turėti su kuo palyginti, bet kita vertus, tai nėra identiški įvykiai. Drįstu teigti, jog kiekviena tragedija yra unikali. Jungtinės Tautos genocidu vadina veiksmus, kuriais siekiama visiškai arba iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Tai gali būti grupės narių žudymas, sunkus kūno ar psichinės sveikatos žalojimas, sąmoningas gyvenimo sąlygų sudarymas siekiant sunaikinti, gimdymų ribojimas arba priverstinis grupės vaikų perkėlimas į kitą grupę. Iš pradžių nebuvo aišku, ar Rusijos veiksmus galime laikyti genocidu. Deja, laikui bėgant ir stebint didžiulius Ukrainoje vykdomus nusikaltimus, galima teigti, kad Rusijos karas su Ukraina turi tam tikrų genocidinių bruožų.
Holokausto tyrimai mums gali padėti suprasti daugelį dabartinių procesų. Žydų ir ukrainiečių istorijos yra persipynusios, daug Ukrainos žydų ar proukrainietiškų pažiūrų žydų dabar kovoja už Ukrainos laisvę. Kaip išlikti stipriems, kaip išsaugoti atmintį bei atstatyti padarytą žalą yra tos universalios pamokos, kurias turėtume išmokti visi. Bet bijau, jog jos išmokstamos tik patyrus nuostolius, o ne remiantis knygose užrašytomis teorijomis. Visgi, nemanau, kad Ukrainoje vykstančias žudynes turėtume lyginti su holokaustu, nors tam tikrų panašumų ir galima būtų įžvelgti.
Ukrainos gyventojai patiria sunkius karo išbandymus, tačiau tuo pačiu visuotinio susitelkimo reikalaujanti situacija bendruomenei sudaro sąlygas patirti stiprią vienybę. Tokią, kokios individualizmo kultūroje jau nelabai pažįstame. Kaip jaučiasi ukrainiečiai? Galbūt pastebite ne tik sunkias, bet ir pozityvias emocijas?
Ir aš esu nustebinta ukrainiečių vienybės – tokios nebuvau anksčiau mačiusi. Žmonės, kurie vienas kito nemėgo, susivienijo, nepaisydami skirtingų politinių pažiūrų, skirtingų vertybių. Galiu pasidalinti Nepriklausomos Ukrainos sociologinių tyrimų organizacijos „Reitingas“ atliktų apklausų duomenimis apie vyraujančius ukrainiečių jausmus praėjus mėnesiui nuo karo pradžios. Dominuoja dvi pagrindinės emocijos: taikos metu retai pasitaikanti pasididžiavimo emocija (jaučia 80% gyventojų) ir liūdesys (32% gyventojų). Labai įdomu tai, kad nors žmonės patiria svetimų baimę, bet pažįstamais pasitiki gerokai labiau nei įprastai. Taip pat ukrainiečiai linkę elgtis proaktyviai, ieškoti problemų sprendimų. Jie labai atsparūs, psichologiškai stiprūs. Taigi tragedijos akivaizdoje žmonės vis vien jaučia pozityvius jausmus. Deja, bet jie yra silpnesni fiziškai, linkę pamiršti pagrindinius savo poreikius, pavyzdžiui, pavalgyti, atsigerti vandens.
Savyje pati stebiu neįprastai išaugusį tiek teigiamų, tiek neigiamų jausmų intensyvumą. Labai sustiprėjo pilietiškumo, atsidavimo Ukrainai jausmai, ryškiau jaučiu nacionalinę savo tapatybę: nenoriu gyventi toli nuo Ukrainos, ketinu dalyvauti šalies atstatyme. Apie tai kalba visi mano kolegos ir studentai. Šiame kare jaučiuosi lyg kažkas būtų įsibrovęs į mano kūną. Girdint, kas vyksta šalies miestuose, matant brutalią agresiją, man fiziškai skauda. Iš pradžių galvojau – keista, gal su manimi kažkas negerai. Bet pradėjusi kalbėtis su aplinkiniais supratau, kad visi jaučiasi taip pat.

Iliustracijos autorius Mantas Krulis
Noriu paklausti apie Rusijos ir Ukrainos brolybės naratyvą. Ar tai – tik propagandinis produktas? Kokie iš tikrųjų yra rusų ir ukrainiečių tarpusavio santykiai?
Žodis „brolybė“ visada buvo naudojamas tik rusų. Tai sovietinis naratyvas, propagandinis produktas. Kai kažką kartoji labai dažnai, tai tampa realybės dalimi. Aš jums pateiksiu pavyzdį iš savo patirties. 2012–2015 metais su kolegomis iš posovietinių šalių dalyvavome projekte, kuriame analizavome Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos, Moldovos ir Armėnijos istorijos vadovėlius. Tikslas buvo ištirti, kaip kuriama šalies istorija, kaip konstruojami istoriniai naratyvai. Mus visus šokiravo, kai pamatėme kaip stipriai ukrainiečių istorijos vadovėliai skiriasi nuo Baltarusijos ir Rusijos vadovėlių. Pavyzdžiui, Ukrainos vadovėliuose Sovietų Sąjungos pabaiga aprašyta kaip džiaugsmingas, svarbus įvykis – kaip galimybė tapti nepriklausoma šalimi. Tačiau Baltarusijos ir Rusijos vadovėliuose tas pats įvykis pateiktas kaip pats neigiamiausias visoje istorijoje. Vadovėliuose galima įžvelgti ne tik istorinio naratyvo konstravimo schemą, bet ir pastebėti kaip mąsto visuomenės. Ukrainai visada buvo būdingas laisvės poreikis. O rusai turi įprotį pasauliui kalbėti Ukrainos vardu, jie ukrainiečius savinasi. Ši tema dabar jautri.
2008-aisiais dvi sociologinių tyrimų įmonės pradėjo tyrinėti, kaip ukrainiečiai vertina rusus Ukrainoje ir kaip rusai vertina ukrainiečius Rusijoje. Tyrimas tęsiasi iki šių dienų. Nors rusai skleidė dezinformaciją esą ukrainiečiai rusų nemėgsta, surinkti sociologiniai duomenys rodo visiškai atvirkščiai. Pagal daug metų abejose šalyse vykstančias apklausas, rusai ukrainiečius vertina gerokai labiau neigiamai. Labai gaila, tačiau didžioji dalis rusų visuomenės pateisina ir remia karinius veiksmus Ukrainoje, netgi didžiuojasi jais. Daug rusų tyli, neišreiškia paramos ukrainiečiams net privačiose žinutėse. Rusijos akademikų tarpe turėjau daug kolegų, bet karui prasidėjus palaikymą man išreiškė tik trys. Ir čia kalbu apie intelektualų elitą: daug keliavusius, gerą išsilavinimą turinčius didmiesčių gyventojus. Didelė dalis Rusijos universitetų remia Putiną. Jie tiki šventu karu, kuriame Rusija neva ginasi nuo ją sunaikinti norinčių „supuvusių Vakarų“ ir Ukrainos. Jie laiko šį karą būtinu, pateisina. Negaliu šito reiškinio paaiškinti. Mitas, kad Maskvoje rusai mažiau paveikti propagandos. Žmonės Rusijos didmiesčiuose nėra izoliuoti, jie turi priėjimą prie daugelio informacijos šaltinių, bet vis tiek yra pripildyti propagandinio turinio. Galbūt tai susiję su pasąmoniniais imperialistiniais rusų troškimais turėti „prarastąją“ Ukrainą. Iki karo daug ukrainiečių rėmė bevizį režimą tarp Ukrainos ir Rusijos, bet esu tikra, kad dabar situacija keisis. Kai kurie žmonės Ukrainoje bando atsikratyti visais rusiškais pėdsakais, pavyzdžiui, rusiškais gatvių pavadinimais. Aš ir dauguma mano dvikalbių pažįstamų dabar naudojame tik ukrainiečių kalbą.
Baltarusiai irgi yra Rusijos imperialistinių sentimentų aukos, jie nusipelnė turėti savo kelią. Deja, Putinas mano kitaip. Kiek žinau iš skirtingų šaltinių, baltarusiai nenori įsitraukti į karą. Bet netiesiogiai jie jau įtraukti, naudojamasi jų teritorija rusų armijos lėktuvams ir raketoms laikyti. Tikiuosi, po karo, kai Putinas bus nuverstas, Baltarusija taip pat taps laisva.
Minėjote, kad dvikalbiai jūsų tautiečiai ėmė kalbėti tik ukrainietiškai. Kalba tampa vienu kertinių Ukrainos valstybingumo ir ukrainietiško identiteto ženklų. Kokius dar identiteto pokyčius visuomenėje jūs pastebėjote per savo gyvenimo laikotarpį nuo vaikystės iki dabar?
Daugelis istorikų, žinomų sociologų ir kitų sričių mokslininkų teigia, kad dabar esame paskutinėje ukrainiečių identiteto formavimosi fazėje. Nepaisant daugelį metų trukusio Rusijos imperijos dominavimo bei sovietų represijos, ukrainiečių identitetas ryškėja. „Reitingas“ tyrimai rodo, kad daugiau nei 90% ukrainiečių save sieja su Ukrainos teritorija. Tai svarbus požymis. Mano vaikystėje to nebuvo – tuomet egzistavo tik sovietinė tapatybė. Svarbu pastebėti ir tai, kad ukrainiečių identitetas formuojasi ne tautos, bet pilietiniu pagrindu. Šį procesą spartina revoliucijos, didžiosios karo krizės. Tokios, kaip Oranžinė revoliucija, kurios metu į bendrą kumštį vienijosi visų tautų Ukrainos gyventojai: musulmonai, žydai, krikščionys, graikų ortodoksai. Kitas įdomus besiformuojančio identiteto požymis – šventė, kurią gyventojai išskiria kaip jiems svarbiausią. Daugelį metų ukrainiečiai pagrindine švente įvardindavo Naujuosius metus, lygiai kaip ir Sovietų Sąjungoje (tuo metu Kalėdas švęsti draudė valdžia). Pamenu, vaikystėje Ukrainos nepriklausomybės dienos laisvadienį žmonės išnaudodavo savo reikalams tvarkyti, pavyzdžiui, nusikasdavo bulves. Šventės neminėdavo. Laikui bėgant Nepriklausomybės diena mums tapo svarbi.
Ar jaunoji ukrainiečių karta paveldėjo sovietinio mentaliteto bruožų, tarkim, nepasitikėjimą pasauliu ar polinkį į korupciją?
Tarp jaunosios ir vyresniosios kartų yra didžiulis skirtumas. Žinoma, tai matyti kiekvienoje šalyje, bet Ukrainoje ypatingai. Nepriklausomoje Ukrainoje užaugusi karta galėjo keliauti, todėl jie yra kitokie: tolerantiški, supratingi, daug atviresni, kūrybiškesni, jie jaučia aistrą pažinti naujus dalykus. Atkreipkite dėmesį į tai, kad Oranžinę revoliuciją pradėjo studentai. Jie nebenorėjo jokių sąsajų su Rusija. Šis jausmas visuomenėje augo. Vyresni žmonės šiandien taip pat jau nenori būti asocijuojami su sovietiniu mentalitetu, nors jiems jis būdingas.
Anot Pasaulio politikos instituto, posovietiniai bruožai yra paternalizmas, konformizmas, reformų baimė, nepakantumas kitokiam, socialinis susvetimėjimas, oponavimas individualizmui ir talentų bei žinių nuvertinimas. Prieš penkerius metus vienas žymiausių Ukrainos sociologų Ievhen Holovakha duodamas interviu sakė, kad tipiškiems ukrainiečiams būdingi du sovietiniai bruožai: polinkis į situacijos supaprastinimą ir priešiškumas vienas kitam. Šios savybės skiriasi nuo išvardintų anksčiau, o minėtas priešiškumas netgi prieštarauja konformizmui. Visgi, Ukrainos transformacijų intensyvumas ir tolimas nuo sovietinės praeities dėl ekstremalios Rusijos agresijos viršija visus lūkesčius.
Įdomu, ar Ukrainos visuomenė pasitiki sociologijos mokslu, apklausų duomenimis?
Kijevo tarptautinis sociologijos institutas praeitų metų gruodį skelbė, kad sociologiniais rodikliais Ukrainoje pasitiki 37% gyventojų. Galime diskutuoti didelis tai skaičius ar mažas, bet aš manau, kad jis neblogas: apklaustųjų, teigusių, jog sociologija visai nepasitiki, buvo gerokai mažiau. Likusieji rinkosi atsakymą „nežinau“. Kalbant apie žmonių pasitikėjimą plačiau, šiuo metu visuomenėje stebiu labai įdomų ir net komišką reiškinį. Prasidėjus karui itin sustiprėjo žmonių pasitikėjimas policija, meru bei komunalinių paslaugų tarnybomis. Prieš karą gyventojai nebuvo patenkinti nei policija, nei meru [juokiasi]. Dabar tarnybos padeda žmonėms išgyventi, todėl priekaištų neliko (70-80% gyventojų sako esą patenkinti jų darbu). Šie skaičiai keitėsi drastiškai. Aš ir pati socialiniuose tinkluose ėmiau sekti oficialias savo gimtojo miesto, mero paskyras. Mus informuoja apie pavojus, sirenas – o mes like‘inam [juokiasi].
Susidaro įspūdis, jog Ukrainos gyventojai eurointegracijos klausimu yra vieningi. Ar tą rodo ir sociologiniai duomenys?
Du pastaruosius metus žmonių, remiančių Europos Sąjungos idėją, daugėjo. Rusijos valdžią palaikė tik 10-12% visuomenės. Nepaisant skirtingų požiūrių, dėl bendros Ukrainos krypties ukrainiečiai sutarė. Duomenys rodo, kad į Europos Sąjungą dabar nori daugiau nei 70% ukrainiečių. Tai gali būti ir karo pasekmė. Prisijungimas prie Europos Sąjungos būtų aiškus ženklas, kad esame kartu su Europa, o tuo pačiu – kuo toliau nuo Rusijos. Už NATO pasisako mažiau ukrainiečių, nes jaučia aktyvesnės pagalbos kare trūkumą.

Iliustracijos autorė Marie-Pier Mercier
Ukrainiečiams lietuviai teikia visokeriopą pagalbą, negailėdami asmeninių laiko ir finansinių resursų, nors kitų šalių pabėgėlių atžvilgiu mūsų tauta nusiteikusi skeptiškai ir net priešiškai. Kaip manote, iš kur kyla šis stiprus Ukrainos ir Lietuvos tarpusavio ryšys?
Mane labai nustebino, kad lenkai, lietuviai priima ukrainiečių pabėgėlius atviromis širdimis, įsileidžia į savo namus. Kiekvienais metais sociologai tiria, kaip ukrainiečiai vertina kitas tautas – lietuviai vertinami tikrai labai teigiamai. Manau, tai susiję su bendru ryžtu išsivaduoti iš Rusijos įtakos. Laisvės poreikis vienija mus.
Labai įdomu tai, ką jūs pasakėte apie visuomenės elgseną su pabėgėliais. Situacija identiška ir Lenkijoje. Lenkai priešiškai vertina kitos kultūros pabėgėlius (sirus, afganus), nenori su jais turėti nieko bendro, bet su ukrainiečiais yra visai kitaip. Empatizuoti ukrainiečiams lengviau, nes kultūriškai žmonės panašūs ir gerokai aiškiau, kas yra priešas. Ypač, kai tas pats priešas gali užpulti ir lenkus (dauguma jų bijo būti sekantys). Įvykiai Sirijoje mums tiesiog per toli. Psichologiškai šis reiškinys yra suprantamas, nes bijoti kito ar svetimo būdinga mūsų prigimčiai. Tą labai pastebiu ir tyrinėdama chasidų bendruomenes, matau kaip dažnai žmonės juos teisia, nemėgsta vien dėl to, kad nepažįsta jų kultūros ir vadovaujasi stereotipais. Tačiau be jokios abejonės gerbiamas turėtų būti kiekvienas pabėgėlis.
Lietuvos visuomenė diskutuoja, kaip elgtis su materialiu Sovietų Sąjungos paveldu: monumentais, skulptūromis ir pan. Kaip vertinate istorinių reliktų naikinimą?
Aš dirbu kultūros paveldo srityje. Buvau mokoma gerbti kultūrą, todėl visą gyvenimą tikėjau, kad kultūros ir politikos painioti nereikia. Tikėjau, jog tarp Rusijos ir Ukrainos įmanoma nutiesti tiltus. Dabar matau, kaip tampriai viskas susiję: kultūra yra propagandos, politikos dalis, ji gali būti pavojinga. Mane, kaip mokslininkę, visiškai pribloškė Rusijos vykdomi naikinimo mastai ir taikiniai Ukrainoje. Nuo žemės paviršiaus buvo ištrinti ištisi miestai – taip neatsitiko net per Antrąjį pasaulinį karą! Mariupolis tėra žinomiausias pavyzdys. Nebėra Marijos Primačenko muziejaus, Grigorijaus Skorovodos muziejaus, istorinių rajonų, iš viso buvo sunaikinti 133 UNESCO objektai. Turint omenyje tai, kad masinės žudynės ir niokojimai vykdomi „vardan Sovietų Sąjungos išsaugojimo“, aš visiškai suprantu požiūrį į SSRS paveldą kaip tokį, kuris mums visiems kelia simbolinį pavojų. Jis gali tapti pretekstu „būti vienybėje su Rusija“. Jei ne karas, nemanau, kad būčiau už sovietinio paveldo naikinimą, vietovių, gatvių pavadinimų keitimą. Bet dabar tai yra atsakas į žiauriausią ataką mūsų naujausių laikų istorijoje. Jaučiu baisų skausmą dėl prarastų savo šalies miestų ir rajonų, žuvusių žmonių – tam tikra prasme jie taip pat yra Rusijos sunaikintas sovietinis paveldas.
Materialūs kultūrinės atminties objektai skausmingai dirgina prisiminimus apie praeitį. Po karo mums reikės pergalvoti, kaip su jais elgtis: surengti debatus, atsižvelgti į visuomenės nuomonę. Galvoju apie iššūkius, kurie laukia mano tyrimų lauko po karo, galvoju apie ukrainiečių kultūrinę atmintį. Kas bus mūsų herojai? Kas nutiks fiziniams ir nematerialiems kultūrinės atminties objektams? Karas pakeitė daugelį dalykų, kurių kol kas negalime suvokti, tinkamai įvertinti. Įprastomis aplinkybėmis gyvenime egzistuoja daugybė atspalvių, todėl tyrinėti moksliškai visuomenę kur kas geriau taikos metu. Karas dalina viską tik į juoda ir balta, pustoniai išnyksta. Lieka tik neapykanta priešui ir vienybės jausmas. Tokios intensyvios emocijos turi įtakos visiems procesams, tame tarpe ir mokslui. Karas gali pasitarnauti kaip proga pasauliui pamatyti ir geriau suprasti ukrainiečių kultūrą. Tikiu, kad Ukraina ir stipri Europos demokratija laimės, o kai tai baigsis, mums reikės išanalizuoti, kaip šis karas tapo įmanomas.
Ačiū už pokalbį.
____
Interviu parengtas Vilniaus universiteto sociologės Mildos Pivoriūtės ir Lietuvos sociologų draugijos iniciatyva

Very nice article and straight to the point. I don’t know if this is truly the best place to ask but do you guys have any ideea where to employ some professional writers? Thank you :)
cost prescription drugs
prescription pricing
best online pharmacy
mexican pharmacy online medications
reliable mexican pharmacies
canadian pharmacy antiobotics without prescription
canadian pharcharmy online
Hi My name is Mona. I just want to share my experience with the world on how I got my love back and saved my marriage… I was married for 7 years with 4 kids and we lived happily until things started getting ugly and we had fights and arguments almost every time… it got worse at a point that he filed for divorce… I tried my best to make him change his mind & stay with me cause I loved him with all my heart and didn’t want to lose him but everything just didn’t work out… he moved out of the house and still went ahead to file for divorce… I pleaded and tried everything but still nothing worked. The breakthrough came when someone introduced me to this wonderful, great spell caster Dr Zuma, who eventually helped me out… I have never been a fan of things like this but just decided to try reluctantly cause I was desperate and left with no choice… He did special prayers and cast a love spell on him. Within 24hours he called me and was sorry for all the emotional trauma he had cost me, he moved back to the house and we continue to live happily, the kids are happy too and we are expecting our fourth child… I have introduced him to a lot of couples with relationship problems across the world and they have had good news… Just thought I should share my experience cause I strongly believe someone out there needs it… You can contact him on spiritualherbalisthealing@gmail.com
canada pharmacy
Hi there! This post couldn’t be written any better! Reading through this post reminds me of my previous room mate! He always kept talking about this. I will forward this article to him. Pretty sure he will have a good read. Thank you for sharing!
I beloved up to you will obtain carried out right here. The sketch is tasteful, your authored material stylish. nonetheless, you command get bought an edginess over that you wish be delivering the following. sick without a doubt come more previously once more since precisely the similar nearly very regularly within case you protect this hike.
Slottica Casino to propozycja dla graczy szukających nowoczesnej platformy do gry online i wygodnego dostępu do szerokiej oferty rozrywki. Serwis wyróżnia się intuicyjnym interfejsem, sprawną obsługą płatności oraz atrakcyjnym wyborem gier dopasowanych do różnych preferencji. Na szczególną uwagę zasługują wysokie standardy bezpieczeństwa, w tym szyfrowanie danych i rozwiązania chroniące prywatność użytkowników na każdym etapie korzystania z platformy. Dzięki temu gracze mogą skupić się na zabawie, mając pewność, że ich dane osobowe i finansowe są odpowiednio zabezpieczone. To jeden z ciekawszych wyborów dla osób zastanawiających się, gdzie grać online w bezpieczny i komfortowy sposób.
Casino Pinco предоставляет доступ к современным слотам и популярным играм.
Pinco Casino
Платформа постоянно развивается и совершенствуется.
Casino Pinco предоставляет доступ к современным слотам и популярным играм.
Pinco Casino
Сайт адаптирован для мобильных устройств и ПК.
Vavada to znane kasyno online, które działa również w Polsce. Strona przyciąga graczy szeroką ofertą gier, przejrzystymi warunkami i obsługą w PLN (zł). Bonus powitalny oraz intuicyjna obsługa sprawiają, że platforma zdobyła popularność wśród polskich użytkowników.
https://miamifightcard.com/
Regarding MediaFightCard’s lineup, the gambling markets highlight a notable dynamic with champions positioned as underdogs and challengers holding favorite status. In the featured bout for the vacant light heavyweight title, previous belt-holder Jiri Prochazka opened as a slight -143 favorite over the surging Carlos Ulberg, who comes in as a +116 underdog considering his nine-fight winning streak.
https://sportium.net.co/
A plataforma Sportium Colombia e um casino e casa de apostas esportivas online que e totalmente legal sob a licenca da Coljuegos, fruto da parceria entre CIRSA e Ladbrokes desde 2007. Disponibiliza ao usuario um site robusto e confiavel onde os jogadores colombianos podem desfrutar desde apostas ao futebol ate slots e casino ao vivo com revendedores ao vivo, tudo no mesmo site.
https://888starz.net.co/
888Starz Colombia representa una plataforma de casino online y casa de apuestas que cuenta con mas de 9.500 juegos disponibles, entre los que se incluyen maquinas tragamonedas, mesas de crupier en directo y una completa cobertura de eventos deportivos que abarca desde la Liga BetPlay hasta la UEFA Champions League y las competiciones de esports.
https://ufc327odds.com/
The upcoming UFC 327 light heavyweight championship bout in Miami presents a classic pick’em for those placing wagers, as ex-champion Jiri Prochazka (-142) and on-a-roll knockout specialist Carlos Ulberg (+120) gear up to battle for the unclaimed belt. The tight odds underscore how evenly matched these two stand-up fighters truly are, making this fight where a bet on any side hinges entirely on which devastating fighting style you think will come out on top.