Socialiai apie sociologiją V: „Sociologas yra žmogus“

Šią savaitę mus aplanko romėniškų skaičių magija. V – tai Veronika, kuri kalba apie laiko bėgimą, sociologijos terapiją, pasakas ir mokslinio teksto estetiką. Pasakodama apie savo sociologinę patirtį, Veronika įrodo, kuo svarbus sociologui nenuilstantis trejų metų vaiko smalsumas.

Soc. Soc.: Kodėl sociologija?

Veronika:

a) Netyčia. b) Įdomu. c) Tai terapija. d) Tai priklausomybė. e) Visi atsakymai teisingi.

Sociologas yra žmogus, kurį nuolat reikia stabdyti (jam viskas įdomu, patologiškai), o ne tas, kurį reikėtų baksnoti į „savaime suprantamus“ dalykus ir aiškinti, kad tai yra keista ir įdomu. Sociologui kyla klausimai. Nuolat ir apie viską (Kodėl ji perka tokį pieną? Kokias knygas ji skaito? Kaip pieno pasirinkimas susijęs su kultūriniais interesais? Ir t.t. ir panašiai, iki begalybės).

Be to, sociologija yra išsigelbėjimas visų galų meistrams, kurie neišsirenka vienos specialybės. Sociologijoje telpa visokiausi interesai – žurnalistikos, antropologijos, istorijos, lingvistikos, aišku – filosofijos, menų, ekonomikos, sporto, maisto, politikos. Kartais pradedi manyti, kad pati sociologija po visa šita krūva (o aš net nepaminėjau matematikos, statistikos) prapuola ar bent jau išskysta, tampa mokslu „apie viską ir apie nieką“, bet taip nėra. Sociologija išlaiko specifinį žiūrėjimo būdą, ir į kultūrą, kalbą, menus, politiką ir visa kita žiūri kaip į socialinius konstruktus, struktūras arba išradimus. Tai negali nežavėti (nors kai kuriuos užkietėjusius „žinotojus“ gąsdina mokslas, kuris skelbia eretiškas tiesas apie tai, kad pasaulis nėra stabilus, kad jis žaidžiamas, vaidinamas, konstruojamas). Kuo daugiau pastangų įdedi į sociologijos pažinimą, tuo daugiau gauni grąžos – pradeda vertis nauji pasauliai, aiškėti tokie dalykai, apie kuriuos anksčiau net nepagalvojai. Sociologui labai įdomu gyventi, kaip sakė Peteris L. Bergeris, – tai kultūrinis šokas namie, nauji potyriai, kuriems nereikia turizmo.

Soc. Soc.: Nuo kada sociologija?

Veronika: Sociologija mintyje – nuo mokyklos pabaigos. Čia galėčiau papasakoti istoriją apie savo dvyliktaklasiškus svarstymus kur stoti. Sociologija tame trumpame sąraše užėmė garbingą trečią vietą, bet tąkart nusprendžiau ją pasilaikyti magistrantūrai. Taip ir įvyko, bet tai ne ilgas ir atkaklus plano laikymasis, o greičiau atsitiktinumas.

Kita vertus, pats poreikis kelti klausimus apie „savaime suprantamus“ dalykus aktualus nuo neatmenamų laikų. Galbūt tai taip ir nepraėjęs apie trečius metus vaikams pasireiškiantis „kodėlčiaus“ etapas? Matyt, kažkas laiku nepasakė „nustok klausinėt nesąmonių“, bet atsakinėdavo, kurdavo istorijas, kai nežinodavo – sukonstruodavo naujus žodžius, o kai visiškai nebeįmanomai įkyrėdavau – liepdavo skaityti knygas ir ieškotis atsakymų pačiai. Patiko.

Bet iki sociologijos dar buvo toli. Pritariu Julijai, Mildai (ir tiesą sakant, daugumai socialinių mokslininkų, kuriuos į jų lauką atvedė paauglystės apsėdimai indėniškoms knygoms, mokslinei fantastikai, Remarkui ar… komiksams), kad pirminis susidomėjimas tuo, ką tiria sociologija, suvokimas apie socialines struktūras, apie tai, „iš ko padarytas žmonių pasaulis“ gali ateiti visai ne iš teorijos studijų, bet iš grožinės literatūros. Aš siaubingai mėgau pasakas. Kai dar nemokėjau skaityti pati, pasakas man skaitydavo tėtis, bet jis visada šį tą prikurdavo, pavyzdžiui, princesės turėdavo vardus ir kai kurios būdavo Veronikos. Vėliau perskaičiau gal visą Pasaulio pasakų seriją. Bet tam tikru metu, kokių dešimties, pajutau, kad nebenoriu jų net matyti – siužetai tampa nuspėjami ir, kas baisiausia, – pradeda nervinti! Tos Veronikos visada vienodos: gražios, bet pavėpusios, tokios, kurias kažkas kažkodėl turi gelbėti, jos pačios be plaukų šukavimo nelabai ką besugeba (aišku, yra ir mergaičių didvyrių, bet jų labai nedaug, o ir tos pasakos pabaigoj paprastai išteka už princų). Juk taip pat yra ir gyvenime, tik šiais laikais pasakas pakeičia medijos. Apie tai kalba ir lyčių sociologija, ir, tarkim, feministinė kino kritika, bet pats pirminis suvokimas, kad egzistuoja socialiniai vaidmenys, o jiems priskiriami elgesio ir atrodymo būdai, ateina skaitant kažką visiškai nekalto. Pavyzdžiui, pasakas.

Dar vienas dalykas, nuvedęs į sociologiją – ji duoda atsakymus į klausimą „kas su manim/mumis darosi?“. Pavyzdžiui, tas visa apimantis jausmas, kad laikas išprotėjo, kad nespėju gyventi šitame amžiuje, kad noriu ilgų atostogų XIX-ajame ar bent XX-ojo pradžioje (tik kur nors toliau nuo karų ir revoliucijų), kur galėčiau ilgai ir nuobodžiai užsiiminėti viena veikla, ją šlifuoti dešimtis metų, o ne daryti vienu metu milijonus dalykų, bet nei vieno iš tiesų gerai. Thomas Hylland Eriksen knygoje „Akimirkos tironija“ papasakoja, kad tai natūrali mūsų amžiaus būsena, šalutinis daugelio išradimų, skirtų taupyti laikui, produktas. Laiko katastrofiškai mažėja, o jei ko nors ir daugėja – tai tik darbų ir paviršutiniškumo. Eriksenui antrina Zygmuntas Baumanas, kurio „Vartojamame gyvenime“ mėginamos apčiuopti giluminės tokio gyvenimo pakniopstom priežastys. Skaitai ir supranti, kad tai, kaip jautiesi, nėra unikalu. Supranti, kodėl tai vyksta. Taip sociologija veikia terapiškai. Ji nepalengvina bėgimo, bet pradeda suprasti, kas tave vejasi, į save pasižiūrėti iš šono ir pradėti uždavinėti nepatogius klausimus. Visų pirma sau.

Soc. Soc.: Kas nustebino pradėjus studijuoti sociologiją?

Veronika: Supratimas, kad sociologijoje yra labai aiškios ribos žaidimams ir improvizacijai. Bent jau mano studijuojamoje sociologijoje. Kita vertus, supratimas, kad balansavimas ties tomis ribomis yra įmanomas, tik jį reikia užsitarnauti sunkiu ir kruopščiu darbu.
Dar pradėdama studijuoti turėjau susidariusi tokį keistą sociologo įvaizdį. Na, aš tikėjausi, kad sociologas yra virš tikrovės pakilęs, ją permatantis, nuolat visus ir save reflektuojantis padaras. Nė velnio. Sociologas, pasirodo, yra žmogus. Sociologas, nepaisant to, kad žino tūkstančius sociologinių teorijų, kasdien analizuoja kitų žmonių, kitų socialinių grupių elgesį, pats sau dažniausiai lieka savaime suprantamas. Keista, ar ne?

Soc. Soc.: Kas yra „sociali“ sociologija (plačiąja prasme, ne tinklaraštis)?

Veronika: Praktinė sociologija neakademiniuose (pageidautina) kontekstuose: alaus bare, ant šaligatvio, kino peržiūroje, pelkėje, iš esmės bet kur, kur susirenka trys ir daugiau sociologų širdyje, kurie dalijasi iš teorijos ir empirinių pastebėjimų susigaudytomis įžvalgomis.

Soc. Soc.: Kokia yra sociologo kasdienybė?

Veronika: Stebėjimas ir stebėjimasis. Socialumas. Kita vertus, man labai patiko Regimanto pasakymas, kad sociologija visų pirma yra skaitymas ir rašymas, t.y. ne tik atradimo romantika, bet ir sunkus darbas, kuris reikalauja pastangų ir susikaupimo, laiko ir erdvės (tobuliausia – savo kambario). Todėl ta sociologo kasdienybė ne visada būna neišpasakytai spalvinga, susijusi su žmonėmis, bendravimu, buvimu tarp žmonių. Dažnai ji sukoncentruota į tekstus, kartais – nevaisinga, kartais netgi asociali, nes bendravimui su tekstais reikia ramybės ir vienatvės. Sociologas turi nebijoti tekstų ir perspektyvos su jais praleisti dalį gyvenimo. Teorija – tai ne sinonimas „nuobodybei“, bet greta čia ir dabar vykstančio gyvenimo lygiavertiškai svarbus sociologinio pažinimo šaltinis.

Soc. Soc.: Kas yra Tavo autoritetai?

Veronika: Nepridėjai žodžio „sociologiniai“, tai ne tik apie juos. Kai galvoju apie autoritetą, kažkodėl man vienas iš svarbiausių kriterijų – gebėjimas kurti gerą, įdomų, kokybišką tekstą. Pirmoji autoritetė šioje srityje – be konkurencijos buvo Astrida Lindgren:) Bet čia dar toli iki sociologijos. Kitas labai ryškų pėdsaką palikęs autorius – šviesiausios atminties Gintaras Beresnevičius. Galiu iš naujo ir iš naujo skaityti jo tekstus, kai kuriuos beveik moku mintinai, bet vis tiek kartas nuo karto atsiverčiu. Kaip kokią bibliją. Be jo mano gyvenime nebūtų nei sociologijos, nei antropologijos. Tikriausiai būtų iki galo pakerėjusi politologija ir darbo ofise perspektyvos. Artėjant prie sociologijos lauko, tai pirma į rankas papuolusi knyga – Peterio L. Bergerio „Sociologija. Humanistinis požiūris“. Vėlgi teksto konstravimo požiūriu – genialus veikalas. Norėčiau kada nors išmokti taip paprastai ir vaizdingai rašyti (ir kalbėti) apie sociologiją. Lietuviškai apie tai neprilygstamiausiai rašo (ir kalba) Algimantas Valantiejus ir Zenonas Norkus (visiems rekomenduoju jo straipsnį „Akrasija ir subjektas egonomikoje“, pamatysite, koks smagus gali būti mokslinio straipsnio skaitymas!). Kiti autoritetai yra aplinkui: dar augantys, dar tobulėjantys kolegos, draugai, bičiuliai, kai kada ir visiškai nepažįstami žmonės, mąstantys, veikiantys, kuriantys įdomiausius dalykus. Kurie kartais žavi netgi labiau negu (sociologiniai) tekstai.