Abejoti nepatogu, bet sveika

I

Taiklus Liutauro Kraniausko komentaras apie metodologijos vietą studijų procese:

„Klausytojų ir studentų auditorija dažniausiai laukia užtikrinto ir efektyvaus sprendinio, išvados ar teiginio, kuris kaip tvirta platininė kniedė sutvirtintų mokslinio žinojimo garvežio korpusą, nutrūktgalviškai lekiantį mokslo progreso geležinkeliu. Svarstantysis, ypač kalbantis apie prielaidų galimybes, jų konfliktą ir iš jų išplaukiančias kontraversiškas išvadas, leidžia suabejoti jo simboline galia, ir kelia susierzinimą. Abejonės reiškia gaišatį, o modernybės pasiūlytas gyvenimo tempas neleidžia to daryti. Šiuolaikinio meistro credo turėtų būti beveik kaip kompanijos Nike reklaminis šūkis „Just do it! No doubts!“. Tam dažniausiai ir skirti vadovėliai, kurie studijuojantiems, t.y. mokslininkų gildijos pameistriams, turi tapti nekvestionuojamu autoritetu.“
Iš Kraniauskas L., Metodologinės abejonės meistrai ir jų įrankių dėžė (apie Z. Norkaus ir V. Morkevičiaus vadovėlį) (1).

Linkiu patirti abejonės gaišatį. Dar daugiau: abejone užsikrėsti tokiu palankiu būdu, jog ji taptų stimulu tolimesniems ieškojimams ir (at)radimams.

II

Prie šio teksto pridedu stoties alegoriją:
Kol laukiau tvirto, puikiai sutverto traukinio į Progreso šalį mane ėmė miegas. Snūduriavau. Neprasidėjus kelionei, jau laukiau jos pabaigos. Į stotį atėjo nemaža dėže nešinas senis ir atsisėdo šalia. Prasiblaškiau. Ilgainiui iš dėžės jis ėmė traukti keistus padargus. Mat tobulins traukinį. Iš pradžių ėmė juokas. Paskui pyktis, kad traukinys nepabaigtas, su defektais, o jau kursuoja. Ėmiau abejoti, ar išvis pasieksiu galutinę stotį. Tačiau pamačius, kaip atvykus traukiniui, darbuojasi senis, abejonės dingo. Taikliai kaukšteli, paukšteli, gnybteli, vypteli ir traukinys rieda ten, kur nori jis. Likau sužavėtas.
Nuo tos dienos tapau jo pameistriu. Esant reikalui Pažangos traukiniu keliauti į Progreso šalį, visą patobulinimą prieš kelionę stengiuosi atlikti pats. Ilgainiui, pats kelionės tikslas – Progreso šalis, tapo mažiau jaudinantis, palyginus su pačiu krapštymusi prie traukinio. Krapščiausi ir tvarkiausi. Galvojau ir vėl krapščiausi. Ilgainiui ėmė rastis mažytis, bet teisingas prasmės jausmas: savo rankytėmis prisidedu prie statybų traukinio, kurį tvėrė šimtai rankų, nors ir suprato, kad, ko gero, jis niekada nebus užbaigtas.

Vietoj alegorijose pateikiamo moralo:
Už tokią laimę esu dėkingas:
1) Sau, kad į stotį atėjau anksčiau ir turėjau laiko pasižiūrėti kaip dirbamas traukinys (daugelis atbėga vėluodami, nesigilindami ir galvotrūkčiais įpuola vidun).
2) Mokytojui už žinias ir kantrybę.
3) Šimtams rankyčių, dirbusių prie to paties traukinio; vienas čia nieko nepadarysi.

_____

(1) Sociologija. Mintis ir veiksmas 2011/2(29) p. 317 – 318