Interviu su Darja Lyzenko apie sociologinius biseksualumo tyrimus

Dalinamės žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus pokalbiu su VDU sociologijos doktorante Darja Lyzenko – apie sociologinius seksualumo ir biseksualumo tyrimus bei biseksualių žmonių patirtis Lietuvoje. (Interviu buvo publikuotas naujienų portale Delfi.lt)

M. J.: Kas yra seksualinė orientacija?

D. L.: Kalbėdami apie žmonių seksualumą turėtume visų pirma išsiaiškinti dvi esmines kategorijas – kas yra seksualinė orientacija ir kas yra seksualinė elgsena. Seksualinę orientaciją sudaro seksualinių fantazijų, emocinių jausmų ir seksualinės elgsenos mišinys, t.y. apie ką mes seksualine prasme svajojame, ką mes mylime ir su kuo mylimės. Iš viso yra trys seksualinės orientacijos – heteroseksualumas, biseksualumas ir homoseksualumas.

Seksualinė elgsena labiau apibrėžia pačius seksualinio pobūdžio veiksmus, pvz., aseksualumą, sadomazochizmą, pedofiliją zoofiliją ir pan.

Kaip matome, už kai kurias seksualines elgsenas žmogus gali būti teisiškai baudžiamas ir socialiai smerkiamas. Už seksualinę orientaciją to neturėtų būti, kadangi tai nėra tiesiogiai tarpusavyje susikę dalykai.

M. J.: Kas yra biseksualumas? Ar ši seksualinė orientacija lygiavertė heteroseksualumui ir homoseksualumui?

D. L.: Biseksualumas, kaip minėta, yra viena iš trijų seksualinių orientacijų, iš kurių nė vena nėra „geresnė“ ar „blogesnė“, mažiau ar labiau „tikra“ negu kita, tad pagal savo egzistavimo faktą jos yra lygiavertės.

M. J.: Ar yra žinoma, kokia visuomenės dalis gali būti biseksuali?

D. L.: Priešingai negu heteroseksualumo ar homoseksualumo atvejais, kalbant apie biseksualumą, į šį klausimą yra sunku atsakyti. Viskas priklauso nuo to, kaip mes apibrėžiame biseksualumą. Jeigu mes biseksualumą apibrėžiame labai plačiai kaip seksualinių fantazijų ir/arba seksualinio pobūdžio santykių tiek su vyrais, tiek su moterimis turėjimą, tai biseksualių žmonių dalis visuomenėje gali gerokai viršyti 50 proc. Tačiau jeigu mes biseksualumą apibrėšime kaip gebėjimą patirti tiek meilės, įsimylėjimo jausmus, tiek fizinį potraukį abiems lytims – minimalus biseksualų skaičius gali siekti 3-5 proc. žmonių populiacijos.

Aišku viena, kad biseksualių žmonių visuomenėje yra ne mažiau nei homoseksualių. Kad labiau įsivaizduotumėte, kaip tai pasireiškia tikrovėje, galiu pateikti tokį pavyzdį: išeikite gatvę ir skaičiuokite visus iš eilės praeivius nepaisant jų lyties ir amžiaus – vidutiniškai bent kas 10-tas iš jų bus arba biseksualus, arba homoseksualus žmogus.

M. J.: Tyrėte sunkumus, su kuriais Lietuvoje susiduria biseksualūs asmenys. Kokie jie?

D. L.: Vienas iš pagrindinių sunkumų, su kuriais susiduria biseksualūs asmenys Lietuvoje, tai iš jų orientacijos išplaukiančio gyvenimo būdo stereotipizavimas ir abejojimas jų orientacijos tikrumu. Tai jaučiama tiek iš heteroseksualų, tiek iš homoseksualų pusės.

Pvz., heteroseksualūs asmenys gali traktuoti biseksualius asmenis (ypač moteris), kaip lengvabūdiškus, pasileidusius, kaip priemones paįvairinti seksualinį gyvenimą ir pan. Tuo tarpu homoseksualai apskrita gana dažnai vengia „susidėti“ su biseksualiais asmenimis dėl panašių priežasčių – jie laiko juos nepatikimais, neapsisprendusiais, bijančiais pripažinti sau „tikrąją“ (t.y. homoseksualią) orientaciją. Tad nesunku pastebėti, jog biseksualių žmonių lytinė esybė yra kvestionuojama tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, kas apsunkina biseksualams buvimą atvirais su savo partneriais, draugais, artimaisiais.

M. J.: Kaip apibūdintumėte biseksualų padėtį Lietuvoje? Ar ji geresnė už homoseksualų? Kiek paplitusi bifobija?

D. L.: Bendrai apie padėtį ir apie bifobijos (išankstinių neigiamų nusistatymų biseksualių žmonių atžvilgiu) paplitimą man kalbėti sunku, kadangi tyrimas, kurį atlikau yra kokybinis, o ne kiekybinis. Tai reiškia, jog tyrimo rezultatai parodo tik vienokių ar kitokių reiškinių egzistavimą, bet menkai ką sako apie jų paplitimą visuomenėje.

Ar padėtis geresnė, ar blogesnė, yra labai sąlyginis dalykas ir priklauso nuo to, apie kurį aspektą mes kalbame. Kalbant bendrai, tampa akivaizdu, jog dėl biseksualios orientacijos tokie asmenys turi daugiau galimybių slėpti savo tikrąją tapatybę, pvz., biseksuali moteris nuoširdžiai mylėdama vyrą gali už jo ištekėti (arba tiesiog gyventi su juo partnerystėje), paimti pavardę su galūne „-ienė“ ir tikrai mažai kam ateitų į galvą mintis, jog ji gali būti biseksuali. Tad kalbant iš šitos perspektyvos tokioje homofobiškoje šalyje kaip Lietuva biseksualiems asmenims sąlygos yra palankesnės negu homoseksualams.

Tačiau ta pati priežastis – galimybė laviruoti tarp tapatybių – yra problema visuomenės atžvilgiu, kadangi pasirinkdami iš pirmo žvilgsnio lengvesnį kelią, tokie biseksualūs žmonės neskatina socialinių pokyčių ir tokiu būdu pralaimi pati visuomenė.

M. J.: Straipsnyje pastebite, kad apie biseksualus Lietuvoje išvis mažai kalbama, jie tarsi neegzistuoja. Kaip manote, kodėl?

D. L.: Na, tai yra susiję su keliais dalykas. Biseksualumas iš esmės slypi po trimis savotiškai šydais. Pirmasis šydas liečia tiek heteroseksualus, tiek homoseksualus, tiek biseksualus – tai bendra uždanga gaubianti seksualumą. Juk seksualumas apskritai kaip tema Lietuvos visuomenėje, dar kalbant ir apie sovietinius laikus, ilgą laiką buvo tabu. Tuomet net apie heteroseksualių žmonių seksualumą buvo beveik nekalbama.

Vėliau į viešąjį diskursą pamažu ėmė skverbtis informaciją apie seksualumą, tačiau ji toli gražu neatspindėdavo šios sąvokos platumo, įvairialypiškumo – juk seksualumas yra netolygu seksui, bet kur kas daugiau – ir iš esmės tos žinios ir apsiribodavo „sekso patarimais“ ar pasiūlymais „kaip prisivilioti svajonių vyrą/moterį“.

Antrasis šydas gaubia neheteroseksualumo temą. Tai reiškia, jog jeigu ir būdavo prabylama apie kažką, kas yra už „normos“ ribų, tai būdavo kalbama apie homoseksualumą: visi, kas yra nehetroseksualai yra homoseksualai – „nenormalūs“, „iškrypę“ ir t.t. Ir būtent čia ir glūdi trečiasis šydas, jog tarp neheteorseksualų be homoseksualių žmonių dar yra ir biseksualai.

M. J.: Lietuvoje turime viešai prisipažinusių homoseksualų. O kaip su biseksualais?

D. L.: Kalbant apie prispažinusius homoseksualus būtų tiksliau vartoti sąvoką „išviešinti homoseksualai“ (angl. outing, o ne coming-out). Prieš šiems žmonėms pripažįstant savo homoseksualumą viešai, įvairiais žiniasklaidos kanalais jau buvo pasklidusi beveik neginčijama informacija, liudijanti apie šių asmenų neatitikima heteronormatyvumui. Tad iš esmės jiems nieko kito nebuvo likę kaip pasakyti „taip, aš esu toks“. Tokių žmonių, kurių atsivėrimas apie save būtų kaip perkūnas iš giedro dangaus, nėra. Nors tarp visuomenėje žinomų žmonių neheteroseksualių asmenų tikrai yra. Šiam teiginiui paremti užtenka paprastos, jau aukščiau minėtos statistikos.

Su biseksualiais žmonėmis situacija yra tokia pati. Bent jau man neteko girdėti ar matyti savo biseksualumo neslepiačių žinomų žmonių.

M. J.: Kaip biseksualus priima pati LGBT bendruomenė?

D. L.: Įvairiai. Aišku, galbūt bendrai LGBTK (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų, kvestionuojančių) erdvėse biseksualūs asmenys jaučiasi saugiau ir yra linkę į atvirumą, tačiau, kaip minėjau, vis vien egzistuoja gana daug bifobijos apraiškų, kad ir minėtas homoseksualių žmonių nenoras užmegzti artimų santykių su biseksualais.

M. J.: Visuomenėje tekę girdėti nuomonių, kad biseksualais save pristatantys žmonės taip tiesiog slepia savo homoseksualumą – esą tikroji jų prigimtis homoseksualumas. Ką manote apie tokią nuomonę?

D. L.: Be abejonės, yra labai daug homoseksualių asmenų, kurie ne tik kitiems, bet ir patys sau bijo pripažinti, kokia jų prigimtis iš tikrųjų yra, tad jie linkę pasitelkti visus įmanomus būdus ją nuslėpti. Jeigu vis tik „nepageidautina“ informacija apie jų vienalyčius santykius prasprūsta į viešą erdvę, jie pasitelkia biseksualumą kaip savigynos būdą – „aš tikrai ne gėjus/lesbietė, tiesiog kartais man patinka paišdykauti su vyrais/moterimis, nes jie geriau žino, ko aš „ta prasme“ noriu“ ar pan.

Tačiau tai nėra biseksualumas ir jie nėra biseksualai. Žmonės, kurių prigimtis išties yra biseksuali, nelaiko savo orientacijos faze ar dalyku, „iš kurio jie išaugs“. Jiems jų orientacija yra tikra, natūrali ir neginčijama.

M. J.: Rašote, kad biseksualių žmonių orientacijos suvokimo ir atsivėrimo sau procesas vyksta vėliau. Kuo tai aiškinama?

D. L.: Pabandysiu tai paaiškinti kuo paprasčiau pateikdama tokį pavyzdį. Įsivaizduokime jauną biseksualų žmogų, kuriam yra 13-14 metų. Tarkime, merginą. Apie savo biseksualumą ji dar nieko nežino. Jai iš tiesų nuoširdžiai kaip ir kitoms mergaitėms (jai atrodo, jog visoms be išimties mergaitėms, nors taip iš tiesų nėra, bet ji to dar nežino), patinka vaikinai. Galbūt ji jau buvo įsimylėjus ar pasibučiavus su jais ir jai tai absoliučiai jokio diskomforto nekėlė, priešingai – tik malonius jausmus. Ji save laiko heteroseksualia, bet apie tai net nemąsto, nes jai tai atrodo natūralu.

Štai jai sueina 16-17 metų ir ji pamažu ima jausti, jog jai patinka klasiokė. Žinodama tik tiek, kad yra heteroseksualumas ir „dar kažkoks nukrypimas“ vadinamas homoseksualumu, ji ima mėtytis tarp šių dviejų tapatybių dėl žinių stokos mąstydama, jog gal jos mintys ir potraukiai galbūt visam laikui jau yra pakitę į tą homoseksualiąją pusę, ir pamažu ji bando susigyventi su savo naująja homoseksualia tapatybe.
Ir štai jai jau 19-20 metų, ji beveik susigyveno su ta mintimi, jog yra lesbietė, tačiau vis dažniau ir dažniau jį gatvėje atkreipia dėmesį į vyrus, turi fantazijų apie juos, o galbūt yra ir įsimylėjus kurį nors. Ir štai tik dabar ji ima labiau domėtis savo situacija ir patirtimis ir kažkur interneto platybėse atranda straipsnių apie biseksualumą. Perskaičiusi šį žodį ir jo apibrėžimą ji neslėpdama džiugesio viduje pasako pati sau „tai štai kas aš esu!“.

Tai gana paprastas pavyzdys, bet jis iš esmės parodo, kad dėl informacijos trūkumo žmogui yra žymiai sunkiau save pažinti (ir tokią išvadą galima daryti ne tik kalbant apie seksualumą!). O kadangi informacijos apie biseksualumą yra mažai, savęs suvokimas šiuo klausimu užima daugiau laiko. O kol tas laikas eina, žmogus pasitelkia visa informaciją, kurį jam yra prieinama – visur aplink afišuojamą heteroseksualumą ir labai jau įvairius atsiliepimus apie homoseksualumą – ir tokiu būdu bando interpretuoti savo jausmus.

M. J.: Kaip praktiškai atrodo biseksualų gyvenimas? Turiu omenyje, ar gali būti, kad metus su vyru gyvenęs vyras gali „persigalvoti“ ir pradėti santykius su moterimi?

D. L.: Labai abstraktus klausimas, panašiai kaip jūs paklaustumėte „kaip praktiškai atrodo lietuvių emigrantų (ar paauglių, ar stačiatikių) gyvenimas“. Nors ir galima bandyti brėžti kažkokias bendras gaires, kurios mums padėtų geriau suprasti vieną ar kitą žmonių grupę, vis vien žmonių patirtys ir išgyvenimai būna gana įvairūs.

Atsakant į Jūsų klausimą, taip, gali ir taip būti. Kalbėdama su savo informantais, aš pastebėjau, jog kai kurie jų pabrėždavo partnerio lytį ir minėdavo, jog jiems yra svarbu, ar jie tam tikru metu yra su vyru, ar su moterimi. Kitiems gi informantams lyties faktorius buvo visiškai neesminė aplinkybė ir jie teigdavo esantys poroje su asmenybėmis, o ne su jų lytimi. Tad pastariesiems kaip tokio „persigalvojimo“ nebūna – jie yra su tam tikru žmogumi tiek laiko, kiek tie santykiai iš esmės tenkina abi puses.

Kalbant apie pirmąjį variantą, kur lytis visgi yra svarbi, informantai minėjo, jog jiems iš tiesų gali atsirasti tokių monogamijos dilemų, būtent kad esant iš pažiūros geruose, sėkminguose santykiuose jie „užsimano“ būti su kitos lyties negu jų dabartinis partneris žmogumi. Ir tas „užsimanymas“ nėra iš anksto planuojamas ar nulemtas tam tikrų aplinkybių. Jis yra bene fiziologiniame lygmenyje, kai žmonės negali nieko su tuo padaryti. Tokiais atvejais jie susiduria su Lietuvos visuomenėje gana vienareikšmiškai smerkiamu reiškiniu – poligamija. Būtent joje kai kurie jų mato išeitį.

M. J.: Jei kažko svarbaus, Jūsų nuomone, nepaklausiau, galite pridurti savo nuožiūra.

D. L.: Bendrai reikia suprasti, jog seksualumas yra labai sudėtingas dalykas, ir apie jį negalima spręsti tik iš savo asmeninės ar pažįstamų patirties. Tam iliustruoti tiktų žymaus JAV mokslininko, seksualumo tyrėjo Alfredo Kinsey žodžiai apie žmonių prigimtį: „negalime pasaulio dalinti į avis ir ožkas. Ne visi dalykai yra tik juodi, arba tik balti. Norėdami suprasti pasaulį visų pirma turime suvoktį fundamentalų dalyką, kad gamtoje labai retai aptinkamos aiškiai apibrėžtos kategorijos. Tik žmogaus protas siekia išrasti tas kategorijas ir bando gyvenimo faktus sukišti į lenteles. Gyvasis pasaulis yra kontinuumas kiekvienu klausimu, kurį benagrinėtume. Kuo anksčiau mes tai suvoksime kalbėdami apie žmonių seksualinį elgesį, tuo daugiau mes suprasime apie seksualumo prigimtį.“