Moterys moksle ir Finkbeiner testas

Prieš porą dienų vakarojant su kolegėmis ir kolegomis, iškilo eilinė diskusija apie tai, kokia yra moterų padėtis moksle. Šiandien užkliuvau už Europos komisijos tyrimo “She figures”, kuris nagrinėja tyrėjų-moterų skaičių įvairiose pozicijose moksle, versle ir valstybės institucijose visose ES šalyse (didžioji dalis duomenų – 2012 metų, kai kurie – 2009). Turint laiko, verta pavartyti visą tyrimą, na o aš trumpai apibendrinsiu Lietuvos padėtį. 2009 metais Lietuva (51%) kartu su Latvija (52%) pirmavo pagal moterų tyrėjų proporciją. Žiūrint pagal sektorius, aukštajame moksle 53% visų tyrėjų buvo moterys, valstybės sektoriuje – 53%, versle – mažiau, 31%. Pasiskirstymas pagal amžių jauniausioje kohortoje (iki 35 m.) ir 45-54 m. kohortoje panašus, 55+ metų amžiaus vyrų yra maždaug trečdaliu daugiau nei moterų, o 35-44 m. moterų – maždaug trečdaliu daugiau negu vyrų. Tuo tarpu tarp doktorantų, gavusių diplomą 2010 m. moterų – 58%. Pasiskirstymas pagal studijų sritis dar įdomesnis: diplomuotos daktarės sudarė 59% humanitarių mokslų, 69% socialinių, 62% tiksliųjų mokslų, matematikos ir IT, 38% inžinerijos ir architektūros, 69% žemės ūkio ir 53% biomedicinos absolventų. 

Pagal akademinį laipsnį proporcijos pasiskirsto jau šiek tiek kitaip: aukščiausios kvalifikacijos tyrėjų tarpe moterų yra 14%, vidutinio – 42%, pradedančiojo (entry-level) – 53% ir laipsnio neturinčių (čia paprastai pakliūna prie tyrimų prisidedantys doktorantai) – 63%. Tiesa, ne iki galo aišku, pagal kokius būtent kriterijus čia skirstomos tyrėjos, nes būtų naudinga palyginti šias proporcijas su amžiaus grupės, kurioje jau tikėtina turėti tokį laipsnį, moterų proporcija. Pabaigai dar vienas rodiklis – tai palyginimas, kiek procentų moterų ir vyrų tyrėjų turi vaikų, lyginant su visų šalyje dirbančių vyrų ir moterų vidurkiu. Lietuvoje moterys tyrėjos per nago juodymą rečiau nei vidutinė dirbančioji turi vaikų, o  vyrai – jų turi šiek tiek dažniau. Tuo tarpu nemažoje dalyje Europos šalių tyrėjai turi vaikų dažniau, nei vidutinis dirbantysis nepriklausomai nuo lyties.

Taigi, tokie skaičiai (gaila, tačiau atlyginimų vidurkiai į tyrimą neįtraukti). O štai kaip juos interpretuoti – kitas klausimas, nes apibendrinta informacija pateikia labai ribotą vaizdą ir nesuteikia galimybės patikrinti, ar koreliacija šioje vietoje sutampa su kauzacija ir juo labiau – nesuteikia galimybės modeliuoti kaitos. Juk gali būti, kad 55+ metų amžiaus tyrėjų gyvenimo realijos, požiūris į karjerą ir lyčių stereotipai veikia visai kitaip nei dabartinėje doktorantų kartoje.  Skubotos išvados – kruopštaus tyrėjo priešas, kad ir kaip norėtųsi, kad duomenys šnekėtų patys už save.

Tačiau dar vienas susijęs klausimas man visą laiką yra tai, kaip pačios moterys save (arba kitas moteris) pozicionuoja moksle ir kokią įtaką būtent toks savęs pozicionavimas gali turėti karjerai. Kaip dažnai nutinka taip, kad moteris, kuri susiduria su sunkumais savo kaip tyrėjos darbe, priskiria nesėkmę savo lyčiai (aš moteris, todėl mane diskriminuoja), užuot paanalizavusi, kas dar gali turėti įtakos sėkmei (na, tarkim, gal tiesiog reikia investuoti į save ir palavinti iškalbą arba vadovavimo įgūdžius, kurių niekas negimsta mokėdamas?). Kiekvieną kartą, kai viešoje erdvėje kalbame apie sėkmingą mokslininkę ir pabrėžiame jos lytį, tam tikra prasme palaikome struktūrinę nelygybę – išskyrimas patvirtina, kad turėti papus ir užsiimti mokslu yra kažkas neįprasto ir nenormalaus. Atrodo, kad tai kliūna ne vien man – štai mokslo žurnalistė Christie Aschwanden rašo apie kolegės Anos sugalvotą Finkbeiner testą (nuorodą radau čia).  Tekstas apie mokslininkę patenkina šitą testą jeigu jame nėra kalbos apie mokslininkės:

• Buvimą moterimi
• Jos vyro darbą
• Vaikų priežiūrą
• Pavaldinių lepinimą
• Nuostabą dėl konkurencijos toje mokslo srityje
• Buvimą pavydžiu kitoms moterims
• Buvimą „pirma moterimi, kuri … “.

Nes pokalbis apie mokslą – tai pokalbis apie mokslą, o smalsų žmogų turi vienodai įkvėpti tiek gera tyrėja, tiek geras tyrėjas.

Šis testas man priminė dar vieną lyčių nelygybės moksle temą – daugelio mokslo šakų vadovėlius. Pavyzdžiui, sociologijos. Daugumoje „standartinių“ sociologijos teorijų vadovelių moterys teoretikės kaip reiškinys neegzistuoja. Tačiau tai, kad autoriai neparašo, o studentai nepasidomi, nereiškia, kad jų nebuvo (arba kad jos atsirado tik 20 a. vidury): Harriet Martineau, Charlotte Perkins Gilman, Jane Addams, Anna J. Cooper, Beatrice Potter Webb, Marianne Weber, ir dar daug kitų. Belieka kažkam paimti ir parašyti vadovėlį, kuriame jų teorijos būtų lyg niekur nieko nagrinėjamos šalia visų kitų.