Žvilgsnis į daugiabučių balkonus

Istorijos eigoje balkonai skyrėsi ne tik savo išvaizda, bet ir funkcija bei prieinamumu. Pavyzdžiui, viduramžiais prie sienos (dažniausiai virš durų/vartų)  pritvirtinti mediniai balkonai buvo naudojami kareivių pranašumui – strėlėms šaudyti, akmenims mėtyti ar pilti liepsnojančiai dervai ant užpuolikų. Vėliau balkonai persikėlė į viešą sektorių ir puošė miesto rotušių šonus. Tai buvo erdvė, iš kurios skelbiami vieši pranešimai ar svarbi informacija. Balkonai kaip pagrindine scena laikui bėgant tapo mėgstama ne tik kunigų, bet ir politinių veikėjų kreipimosi į mases vieta. Taip pat ši architektūrinė detalė, padabinta įvairiomis puošmenomis ir ornamentais, buvo aukštuomenės pasididžiavimas. Viduriniosios klasės būstuose balkonai išplito tik XVIII a.

Įdomu, kokią funkciją šiandien, kai balkonai tapo įprasti ir prieinami visiems, jie atlieka kasdieniame žmonių gyvenime?  Ką gyventojai juose veikia? Ką laiko? Kaip skiriasi balkonų naudojimas priklausomai nuo galimo pašalinių žmonių akių skaičiaus? Kokie balkonų skirtumai gali būti aptinkami pagal miesto rajonus ir gyventojų charakteristikas?

Sociologijos studentai Indrė, Skaidra, Nerijus, Paulė, Giedrė ir Ana atliko apžvalginį mini tyrimą-stebėjimą – apie daugiabučių namų balkonus. Jų analizei komanda panaudojo Ervingo Goffmano ir Michelio Foucault mintis. Tai dar viena nenuobodi idėja, kurią galite išplėtoti ateities tyrimuose.

Balkonų analizei puikiai tinka gerai žinoma Goffmano dramaturginė teorija. Sociologas, analizuodamas žmonių elgesį ir sąveiką, pasitelkia teatro analogiją. Teatre, kaip ir gyvenime, yra aktorius – aktyvus veikėjas, vaidinantis jam priskirtus vaidmenis. Vieta, kurioje aktorius vaidina tam tikrą vaidmenį vadinama scena. Tačiau aktorius ne visada būna scenoje ir vaidina – užkulisiai yra vieta, kurioje aktorius ruošiasi vaidinimui – ši vieta yra nematoma auditorijai. Stebėdami balkonus matėme aiškią skirtį tarp „užkulisinių“ ir „sceninių“ balkonų. Balkonus kaip scenas dažniausiai matėme labiau viešose vietose – senamiestyje, miesto centre ar arčiau gatvės, kur praeina ar pravažiuoja daugiau pašalinių žmonių (pati scenos sąvoka nurodo, jog vieta yra stebima). Tokie balkonai yra palyginus tušti, juose vengiama susikurti privačią erdvę, išsiplėsti iš kambario zonos, dažniausiai laikoma kėdė, kartais gėlių vazonai arba vienas-keli išraiškingi akcentai (žr. nuotraukose). Tarpusavyje balkonai labai panašūs, neatskleidžiamas gyventojų individualumas. Tai galima paaiškinti tuo, kad viešose erdvėse esančiuose balkonuose dažniau trikdoma ramybė, daugiau pašalinių žmonių gali stebėti balkonuose esančius, todėl yra vengiama juose būti. Čia taip pat veikia oro taršos, triukšmo faktorius.

Balkonai, kaip užkulisiai, yra įsikūrę ne tokiose viešose vietose, dažniausiai rajonuose, esančiuose toliau nuo miesto centro arba ramesnėse vietose – atsukti į vidinį kiemą, žaidimo aikštelę, kur nepraeina didelis srautas nepažįstamų žmonių. Tokiuose balkonuose privati erdvė persikelia už kambario sienų, susikuriama jauki aplinka, atsiskleidžia žmonių gyvenimo būdas. Balkonuose laikomi įvairūs daiktai, sodinamos gėlės, daržovės, taip pat dažniau matomi skaitantys žmonės, besiilsintys prieš saulę ar išstūmę vežimėlį su vaiku. Kita vertus, privačiose erdvėse balkonai dažniau paverčiami sandėliukais, nereikalingų daiktų saugykla.

Pastebėjome dar ir tai, jog mažiau viešoje aplinkoje esančių pirmų aukštų balkonų šeimininkai privatizuoja viešą erdvę aplink savo balkoną – išsiplečia iš balkono ribų, pasodina augalų, jais rūpinasi – pasidaro sau kiemą, lyg gyventų privačiame name. Išskirtinis pavyzdys šiam atvejui buvo pastebėtas Jeruzalės mikrorajone. Pirmo aukšto gyventojas pjovė žolę aplink savo balkoną, taip leisdamas kitiems suprasti, kad ši erdvė yra jo prižiūrima.

Tuo tarpu Saulėtekyje esančių bendrabučių balkonai apkrauti nereikalingais daiktais – naudojami kaip sandėliukai. Balkonai čia nėra poilsio zona, jie skirti tik trumpam laiko praleidimui – parūkymui ar daiktų paėmimui/padėjimui. Bendrabučiuose gyvena jauni žmonės, kurie neplanuoja toje vietoje ilgai gyventi, taigi, darome prielaidą, kad jiems jų balkonas nėra asmeniška vieta, kurioje jie norėtų kurti ilgalaikį jaukumą ir grožį. Tuo tarpu naujos statybos namų, esančių už miesto centro, gyventojai greičiausiai yra jaunos šeimos, kurios yra pasiryžusios kurti šeimos gyvenimą naujai įsigytuose butuose, todėl jie ir stengiasi kurti savo aplinką malonią ir jaukią, taip pat pagalvodami ir apie vaikų augimą saugioje aplinkoje.

Kitas autorius, kuris, mūsų nuomone, tinka balkonų analizei - M.Foucault. Mokslininkas vartoja terminą dispositif apibūdinti sistemai, kuri normalizuoja ir kontroliuoja žmonių elgesį. Ši sistema susideda iš įvairių elementų: „diskursų, institucijų, architektūros formų, priežiūros/kontrolės sprendimų, teisių, mokslinių atradimų, filosofinių, moralinių ir filantropinių įtvirtinimų“ (6). Šiuo atveju mums svarbus šios sistemos elementas yra architektūra. Per erdvę žmonėms yra perteikiamos elgesio normos ir taip jų kasdienybė disciplinuojama. Taikant tokią perspektyvą balkonams, pastebime, jog čia kontrolė gali veikti iš dviejų pusių. Savo buvimu balkone žmonės kontroliuoja erdvę, į kurią atsukti balkonai. Akivaizdžiausias pavyzdys galėtų būti vaikų žaidimų aiktelės. Dažnai būtent į šią vietą yra atsukti balkonai, kad tėvai galėtų prižiūrėti ir stebėti savo vaikus. Tačiau galėdami stebėti, jie kontroliuoja vaikų elgesį – norėdami išdykauti vaikai greičiausiai to nedarys stebimi tėvų. Kita kontrolės pusė yra priešinga – aplinka, kurioje yra balkonas ir tai, kad jį mato pašaliniai, riboja gyventojų elgesį juose. Taigi balkonai taip pat veikia kaip socialinės tvarkos užtikrinimo elementas – tiek į aplinką, tiek iš jos.

Turėjome galimybę pamatyti kaip pasikeičia balkonai po namo renovacijos. Pastebėjome, kad balkonai buvo išvalyti, daiktų kiekis juose sumažėjo. Renovacijos metu balkonai iš pusiau uždengtų buvo pakeisti į visiškai atvirus – stiklinius, todėl jie tapo viešesne erdve. Buvo pastebėta daugiau balkonų, kuriuose yra tik staliukai ir kėdutės – ši erdvė tapo poilsio vieta, kurioje žmonės parodo aplinkiniams, kad maloniai leidžia laiką, tarsi su vietine bendruomene, bet kartu ir tik savo šeimos, pažįstamų ar draugų rate. Tačiau yra balkonų, kuriuos po atnaujinimo vis dar bandoma išlaikyti griežtai privačia erdve – stiklas uždengiamas užuolaidomis, aptveriamas trumpomis užuolaidėlėmis, faneromis ar medžio plokštėmis.

Kitas įdomus reiškinys, kurį pastebėjome – supanašėjimas su kaimynais. Viename stebėtame naujame Vilniaus mikrorajone matėme keletą dalykų, kurie buvo būdingi daugeliui ten esančių balkonų. Stebint šį rajoną į akis krito trys bruožai. Pirmasis – mobilios kepimo krosnelės. Gana dažnai buvo pastebėti susibūrimai balkone ar ant pievos, kepant mėsos ar daržovių patiekalus. Antrasis – dviejų rūšių sūpynės. Vienos skirtos vaikams, kitos – tėvams. Supamieji krėslai – itin populiarus balkono elementas šiame rajone. Sūpynės vaikams, kitaip nei supami krėslai, yra kiek komplikuočiau įgyvendinamas dalykas – jos dažniausiai kabinamos ant virvių prie antrame aukšte esančio balkono. Tai reiškia, jog norint pakabinti sūpynes turi būti susitarta su kaimynais, greičiausiai net apsilankant jų balkone. O kadangi tokių sūpynių rajone buvo pastebėtos ne vienos ir ne dvi, darytina išvada, jog kaimynai yra bendraujantys ir geranoriški. Šylant orams prie sūpynių pastatomi ir nedideli baseinėliai vaikams maudytis.

Trečiasis bruožas išskirtinis pirmų aukštų balkonams. Norėdami balkoną iš viešos vietos paversti į privatesnę (dažnai pirmo aukšto balkonai yra atsukti į vaikų žaidimų aikštelę ar takelį, o tai reiškia, jog pro šią erdvę vaikšto aplinkiniai) gyventojai aplink balkoną pasodina tujų ar gyvatvorių. Šis reiškinys yra itin populiarus stebėtame rajone.

 

O kaip atrodo jūsų balkonai?:)

Tekstą parengė Indrė Bielevičiūtė

__________

(1) Aronis, A. 2009. The Balconies of Tel-Aviv: Cultural History and Urban Politics.

(2) Cowan, A. 2011. Seeing is Believing: Urban Gossip and the Balcony in Early Modern Venice. Gender & History, Vol 23.

(3) Dobryninas, A. 2007. Kriminologija ir Valdžia.  Sociologija. Mintis ir veiksmas, 2(20): 6-10.

(4) Frappa , J.J. 1917. The Evolution of the Balcony. The Lotus Magazine, Vol. 8, No. 7.

(5) Goffman, E. 2000. Savęs pateikimas kasdieniame gyvenime. Vaga.

(6) Pløger, J. 2008. Foucault’s Dispositif and the City. Planning Theory,  7(51): 51-70.

(7) Romero-Canyas, R. ir Camp, N.P. 2013. Internalizing the Closet: Concealment Heightens the Cognitive Distinction Between Public and Private Selves. Journal of Personality and Social Psychology, No. 4.