Savaitgalis su Jean-Luc Godard’u: greita kelionė į civilizacijos nuosmukį

Režisieriaus Jean-Luc Godard‘o filmo „Weekend“ („Savaitgalis“) pavadinimas  žada lengvą, atpalaiduojantį filmą – juk tai apie poilsio metą. Be to, sužinojus, jog tai – kelio filmas, belieka pasigaminti karšto vyno ir pasiruošti keliauti kartu su beatodairiškais veikėjais. Kelias – tai laisvė, laiko ir erdvės neapirėžtumas, virpulį keliantis besikeičiantis kraštovaizdis, dykros ir begalinis dangus. Tačiau jei iš minėto filmo laukiate būtent šito, teks nusivilti – vietoj buvimo kelyje malonumų jame išvysite tik smurtą, kraują, lavonus, eilę neaiškių iš niekur išdygstančių veikėjų ir kelionę, kuri niekur neveda. Tai ilgiausia ir labiausiai varginanti savaitgalio išvyka, kurią mums interpretuoja Socialios sociologijos bičiulė Aistė Girkontaitė.

B. Brecht‘o įsibrovėliai

Filmas „Weekend“ užbaigė pirmąjį Naujosios bangos atstovo J. L. Godard‘o kūrybinį periodą, po kurio sekė radikalusis etapas, kai režisierius siekė išreikšti savo kairiąsias idėjas. Tuo metu vyravę socialiniai neramumai, politiniai protestai, Vakarų pasaulį apemusi vartotojiška kultūra, kapitalizmas, godumas, agresyvumas buvo paskata sukurti minėtus dalykus galėsiantį kiritkuoti filmą. Buržuazinis Prancūzijos gyvenimas ir JAV imperializmas – pagrindinis J. L. Godard’o taikynys. Režisieriaus darbas iliustruoja kino, kaip politinio įrankio idėją, kurios plėtojimui svarbią įtaką turėjo vokiečių rašytojas, teatro kritikas, režisierius B. Brecht‘as.

Tai, kad žiūrovas „Weekend‘e“ atsiejamas nuo ekrane rodomų dalykų, yra minėto rašytojo, kuris žvelgė į teatrą kaip į politinių idėjų areną, įrankį socialinėm reikmėm, įtaka. Teatras gali būti ne tik pramoginis, bet ir pamokomasis.B. Brecht‘o tezė apie „epinį teatrą“ remiasi Verfremdungseffekt idėja, pagal kurią auditorija/žiūrovai turi būti emociškai atskirti nuo veiksmo, pagrindinių veikėjų ir naratyvo, nes tik taip jie galės reflektuoti ir kritiškai apmąstyti matomus dalykus. Spektaklis (o šiuo atveju filmas) – ne realybė, o realybės reprezentacija, žiūrovas to neturi užmiršti, kad galėtų į tai žvelgti kritiškai, o ne emocianaliai. Šis distancijos efektas pasiekiamas įvairiomis technikomis, pavyzdžiui, sutrikdant auditorijos dėmesį staigiais ryškios šviesos pokyčiais arba muzika, aktoriui tiesiogiai kreipiantis į auditoriją ir pan. Tokie dalykai neskatina pernelyg įsijausti, identifikuotis su veikėjais, o vis primena, kad tai tik vaidinimas. J. L. Godard’as techniką galima iliustruoti pavyzdžiais, kuomet kameros ir filmavimo komandos atspindys vis atsiranda palei automobilių eilę kamšatyje. Taip pat neaiškus zoologijos sodo gyvūnų narvuose pasirodymas prie kelio tarnauja kaip įrankis, kuris iškelia žiūrovo galvoje klausimą – ką čia veikią šie gyvūnai? – bei skatina suabejoti pačiu filmo turiniu.

J. L. Godard’as neigia žiūrovų poreikį vizualiniam malonumui ir užbaigtumui – tai tiesioginis klasikinio Holivudo naratyvo puolimas. Nuolatos pasirodantis filmo pavadinimas žiūrovams primena, kad jie visgi žiūri filmą, o ne mato realybę. Be to, patys veikėjai kalba, kad jie yra filme, be to, apie tai primena ir revoliucionierių kodiniai žodžiai, kuomet jie susisiekia radijo ryšiu –  kodai yra filmų pavadinimai: Šarvuotis Potiomkinas, Ieškotojai ir pan. (tuo metu mėgstamiausi J. L. Godard’o filmai).

Scena, kurioje pagrindiniai veikėjai Rolandas ir Korina (kurie išsiruošia aplankyti tėvų, gyvenančių Prancūzijos provincijoje. Moters tėvas labai senas, tad ji nori užsitikrinti, jog paveldės didžiąją dalį jo nekilnojamojo turto.) sutinka du šiukšliavežius (arabą ir juodaodį), kurie juos pavežėja, įdomi kameros dėmesio centro pasirinkimu. Tai labiausiai nekinematografiška, nenaratyvinė filmo vieta –  abudu vairuotojai dėsto piktą marksistinę litaniją, o kol vienas šneka, filmuojamas valgantis abejingas kito veidas ir atvirkščiai. Tačiau kartu tai scena, kur dialektika tampa griežtai kritiška. Tokiu būdu atsisiejame nuo jų išvaizdos ir iš tikrųjų girdime, kas kalbama. Be to, matome visiškai abejingus sutuoktinius – tuo metu jie tylėdami dalinasi cigarete. Nuolatos pasirodantys, rodos, nereikalingi veikėjai yra B. Brechto įsibrovėliai. Be šių nuolatinių priminimų, kad tai tik filmas, fikcija, tema ir vaizdai būtų pernelyg paveikūs ir dėl to būtų „nemoralu“ juos eksponuoti.

Vartojimo ir smurto visuomenė, kurioje – „No More Heroes“

Vienas svarbiausių buvimo kelyje malonumų – laisvė ir vienuma – filme eliminuojamas rodant sausakimšus kelius, kurie panašiau įtrauks į bėdą, nei leis jos išvengti. Keliai, rodos, sukurti vartotojiškos visuomenės vartotojiškai visuomenei – suteikiantys galimybę laisvadieniais leisti pinigus ir skatinantys tai daryti būtent laisvadieniais. 1970 m. J. L. Godard’o tautietis sociologas Jean Baudrillard’as išleido knygą „Vartotojų visuomenė: mitai ir struktūros“, kurioje teigia, kad pagrindinis šiuolaikinės visuomenės bruožas yra vartojimas. Vartojimą žmogus išnaudoja savo tapatybei išreikšti bei susikurti visuomenėje statusą (1). Kaip pastebi mąstytojas, laiko pagrindinė prasmė – būti iššvaistytam. Būtent šio tikslo yra siekiama darbo ir laisvo laiko atskyrimu. Tad laisvalaikis, anot sociologo, iš tiesų neįkūnija „transcendentinės laisvės sferos“ (1). Tai yra socialinio statuso ženklas, laiko perteklius, kaip kapitalas ir galimybė tai demonstruoti. Tad „Weekend“ – tai į šių laikų vartotojiškos visuomenės rėmus įstatytas laikas, ir jokios laisvės čia nerasime.

Čia nėra ir herojų ar antiherojų. Pagrindiniai veikėjai, santuokinių pora Korina ir Rolanas, nesukelia jokių simpatijų. Būdami abejingi kelionėje pamatytoms autokatastrofoms ir planuodami tėvo nužudymą, jie įkūnija blogiausias buržua savybes. Šiais veikėjais J. L. Godard‘as atskleidžia visuomenėje glūdintį abejingumą ir dekadancą.

Vartotojiškumo simboliu filme tampa automobilis – buržuazinės dekadencijos simbolis. Įspūdinga 8 min. užimanti scena –  dėl kraupios avarijos susidariusi automobilių kamštis, iliustruojanti paryžiečių gyvenimą: žmonės, gyvūnai, kasdieniai konfliktai, skirtingo dydžio automobiliai, kraujas ir lavonai. Sutuoktinių pora pravažiuoja pro šalį visiškai abejingi. Filme vartotojiškumas veda į pasaulio pabaigą – išsigelbėjimo čia nėra, pagrindiniai veikėjai apskritai abejingi visuomenės problemoms, o „raudonieji gelbėtojai“ labiau primena sulaukėjusius „Musių valdovo“ berniūkščius, kurie „gelbėja“ pasaulį pasitelkę smurtą, tačiau nelabai kuo skiriasi nuo tų, su kuriais siekia susidoroti. Pagrindinius veikėjus jų nejaudinančios autokatastrofos lydi visą kelionę. J. Baudrillard’as teigia, kad didžiausią vertę daiktas įgyja, jei jo sunykimas smurtinis – tai simbolizuoja vartotojiškos visuomenės perteklių (6). Tad automobilio ir jo naikinimo (eismo įvykis) simbolis liudija vartotojiškumą.

Trečias svarbus filmo veikėjas – smurtas. Vystantis veiksmui, smurtas progresuoja nuo juokingai grubaus iki atvirai žiauraus (prievartavimai, žmogžudystės). Smurtas – vienintelis filmo veikėjas, kuris filmo eigoje plečiasi pats ir tampa „asmenybe/individu“, svarbesniu nei kiti veikėjai. Pamažu klausimas „kas bus toliau?“ tampa nereikšmingas ne tik žiūrovui, bet ir patiems veikėjams. Įdomu stebėti, kaip filmas neveda ten, kur veikėjai norėtų nueiti.

J. Baudrillard‘as pastebi, kad smurtas gimsta iš gerovės (2). Perteklius yra naujo tipo apribojimų sistema, prieš kurią kovojama prievarta, neturinčia jokio konkretaus objekto, nes apribojimai patys yra nesuformuluoti – „totalitarinės pertekliaus etikos apribojimai“ (3). Taigi, ir revoliucijos yra logiškos, ir filme nuolatos rodoma prievarta yra šiandien neatskiriami mūsų visuomenės elementai. Vienas filmo veikėjas teigia, jog buržuazijos siaubą galima įveikti tik dar didesniu siaubu.

Civilizacijos nuosmukis

Žiūrint „Weekend“ susidaro įspūdis, kad  J. L. Godard‘as, šaipydamasis iš „buržuazijos“ ir iškeldamas „proletariatą, skleidė K. Marx‘o idėjas. Pats režisierius, paklaustas apie K. Marx‘o įtaką, sakėsi apskritai jo neskaitęs – pastarasis jo kūryboje tėra provokacija, maišant Mao ir Coca-Colą.

Filmo pabaigoje kaip „gėlių vaikai“ atrodantys revoliucionieriai FLSO (Liberation Front of Seine and Oise), užsiimdami kanibalizmu ir smurtu simbolizuoja visuomenės „devalvaciją“, nepaisant to, kad patys kovoja prieš visuomenėje tvyrantį blogį – buržuaziją ir kapitalizmą. K. Marx‘o schema teigia revoliuciją, kuri remiasi civilizacijos vystymusi. Tačiau J. L. Godard‘as pesimistas – žmonėms, tikėjusiems išsigelbėjimu revoliucijoje, jis numatė kitokią pabaigą. „Weekend‘e“ jis atskleidžia civilizacijos tamsiąją pusę: revoliucionieriai simbolizuoja ne evoliuciją, o greičiau regresą, grįžimą prie pirmykštės žmogaus būsenos. Įdomu, kad filmas pristatytas 1967 m. prieš 68-ųjų Gegužės įvykius, kuriuose reiškėsi kairuoliška ideologija besirėmę studentai, lyg režisierius būtų numatęs tokią eigą. Tačiau tuo pačiu jis lyg iš anksto iš to pasišaipė, nuspalvindamas revoliucionierius grotestiškomis spalvomis. Filme nėra jokio išsigelbėjimo – tai greita kelionė į civilizacijos nuosmukį.

Tačiau nereikia pamiršti, kad pats J. L. Godard‘as prieš pat Gegužės įvykius protestavo prieš vyriausybės sprendimą atleisti Henri Langlois iš Cinémathèque Française vadovo pareigų, kartu su kitais režisieriais atsiimdamas savo filmų kolekciją iš šio archyvo. Taip pat jis buvo aktyvus Gegužės įvykių dalyvis: žygiavo darbininkų eitynėse, fotografavo maištus Lotynų kvartale. Dalyvavimas Cine-Tracts projekte kartu su kitais režisieriais buvo viena iš pagrindinių J. L. Godard‘o raiškos formų Gegužės revoliucijos metu ir po jos. Kurdamas filmą, autorius pats jį prodiusavo, pats išleido ir užtikrindavo, kad filmas būtų nufilmuotas per vieną dieną. Pats režisierius sako, kad jo filmai turėjo būti tautos reportažai valstybei, dokumentai, galbūt interpretuojami subjektyviai, tačiau tuo pačiu tai turėjo būti laikmečio atspindys. Taigi, kaip jau minėjau, J. L. Godard’ui kinas buvo kaip įrankis išreikšti savo idėjas. Šiuo laikotarpiu labai pasikeitė jo kaip filmų kūrėjo požiūris: „Aš buvau buržuazijos kūrėjas, tada progresyvus kūrėjas, o vėliau apskritai nebe filmų kūrėjas, tiesiog filmų darbininkas“.

Kapitalizmo (ir pasaulio) pabaiga?

1968-aisiais visame pasaulyje suvešėjo revoliucijos, kairiųjų pažiūrų protestuotojai kovojo už moterų, juodaodžių teises, darbininkų streikai ir studentų protestai, reikalaujant autonomijos bei akcijos prieš karą Vietname. Įvykiai 2011-aisiais nejučiom verčia prisiminti tai, kas vyko tuomet. Tačiau 2011-ųjų protestai, prasiveržę spalio viduryje daugiau kaip 900 miestų, 80 su viršum šalių tikslai ne tokie aiškūs kaip tai buvo 1968-aisiais. Tačiau kaip ir tuomet bendras tonas kairuoliškas. Protestuotojai nusiteikę prieš kapitalizmą apskritai. Londone viena iš streiko dalyvių sako, kad stovykla – tai „pasaulinio kapitalizmo pabaigos pradžia“ (4). Matome labai aiškias sąsajas su 1968-aisiais. Tai išreiškia ir J. L. Godard’as „Weekend“.

„Vakaruose įsitvirtinusi gerovė daliai žmonių yra tokia pat varginanti ir žlugdanti, kaip ir išnaudojimas XIX a. darbininkui suodinomis rankomis.“, – pastebi Aušra Radzevičiūtė. Gerovės valstybė Britanikoje apibrėžiama kaip vyriausybės idėja, kurioje valstybė vaidina pagrindinį vaidmenį apsaugant ir užtikrinant ekonominę ir socialinę savo piliečių gerovę. Ji remiasi lygybės ir teisingu gėrybių paskirstymo principu bei visuomenės atsakomybe už tuos, kurie negali pasinaudoti minimalia gero gyvenimo sąlyga. J. Baudrillard’as kritiškai žvelgia į šią idėją: „Gerovės valstybė siekia automatiškai visus sulyginti per kiekybę ir taip sukurti visą apimančią gerovę visiems“. Jis išveda idealistinės versijos formulę: Augimas – tai gausumas; gausumas – tai demokratija (5). Dalis visuomenės sukyla prieš šią gerovės iliuziją, jausdami jos netikrumą ir tariamos lygybės silpnumą.

Revoliucijoms ir judėjimams taip pat būdingos aliuzijos į pasaulio pabaigą. Žalieji judėjimai kalba, apie tai, kad nuolatinis vartojimas prives prie to, kad žmonija suvartos visus žemės išteklius. „Kai paskutinis medis bus nukirstas, kai paskutinė upė bus užnuodyta ir nugaiš paskutinė žuvis, mes suprasime, kad negalime valgyti pinigų“, – skelbia vienas iš judėjimo „Greenpeace“ šūkis. Neveltui, matyt, buvo baimintasi ir 2012-aisiais Majų išpranašautos pasaulio pabaigos. Nėra kito pasirinkimo – arba žlugs kapitalizmas arba pasaulis (štai čia galite paskaityti apie filosofo N. Mileriaus įžvalgą, kodėl žmonėms lengviau įsivaizduoti pasaulio, bet ne kapitalizmo pabaigą). Tokių aliuzijų galime pamatyti ir „Weekend“.

Kaip jau minėta, filmas simbolizuoja J. L. Godard‘o pirmojo kūrybinio etapo pabaigą – filmo pabaigoje išnyra titrai – „Filmo pabaiga“, „Kino pabaiga“. Tai paskutinis režisieriaus filmas, prieš įsijungiant į politinių filmų statymą Dziga-Vertov grupėje. „Weekend“ nėra apie pasaulio pabaigą, jis yra apie mūsų pasaulio pabaigą. Tai primena A. Šliogerio pasisakymą, kad pasaulio pabaiga atėjo 1968-aisiais: „tai akivaizdūs dalykai. Visi protingi žmonės tą pamatė, bet kadangi jų yra vienetai, tai vis dar kalba apie kažkokią pasaulio pabaigą. Viskas, mes jau gyvename po jos. Mes, jau galima sakyti, esame ir gyvename anapusiniame pasaulyje. Ir netgi tiesiogine šio žodžio prasme, o ne perkeltine“.

____________

1. J. Baudrillard, Vartotojų visuomenė: mitai ir striktūros, Kaunas, 2010, p. 196.
2. Ten pat, p. 225.
3. Ten pat, p. 228.
4. Ne visai išvien, p. 58-59, IQ, 2011, Nr. 11 (20) lapkritis, p. 59.
5. J. Baudrillard, Vartotojų visuomenė: mitai ir striktūros, Kaunas, 2010, p. 51.
6. Ten pat, p. 45.