Z. Baumano ir L. Donskio diskusija apie moralinį jautrumą netikrumo amžiuje

Atgarsių apie gyvojo sociologijos klasiko Z. Baumano viešnagę Lietuvoje buvo nemažai. Čia ir čia galite rasti alfa.lt, čia bernardinai.lt, čia delfi.lt, čia lrytas.lt įspūdžius (jei žinote daugiau šaltinių, pasidalinkite komentaruose). Tačiau Sociali sociologija aplenkė visus ne tik turiningiausiu apšilimu, bet ir išsamiausiu vieno iš susitikimų su sociologu aprašymu. Pastaruoju metu itin produktyvus Antanas Voznikaitis ne tik transkribavo VDU vykusią Z. Baumano ir L. Donskio diskusiją „Moralinis jautrumas netikrumo amžiuje: prof. Z. Baumano ir prof. L. Donskio dialogai“, bet ir išvertė ją į lietuvių kalbą! Ačiū Antanui už didelį ir naudingą darbą!

Sveiki, mielieji, šįkart jūsų intelektualiniam gomuriui patieksiu valgį, kurio mano greito maisto restoranėlio meniu dar nėra buvę – vertimą iš anglų kalbos. Išverčiau jums profesorių Z. Baumano ir L. Donskio pokalbį apie moralinį aklumą, kuris vyko spalio 30 d. Kaune, VDU didžiojoje salėje. Tai yra mano pirmas viešai publikuojamas vertimas, tad jeigu turėsite ūpo mane teisti, nebūkite tokie griežti kaip užkietėjusiam recidyvistui. Jeigu norėsite pakomentuoti tekste išsakytas mintis, tai ir komentuokite jas, o ne asmenis. Kalbant apie asmenis, kai kas nusipelno padėkos. Vienas iš pašnekovų, Leonidas Donskis, nepaisant baisiai užimtos jo dienotvarkės, maloniai sutiko pabūti vertimo redaktoriumi. Nuoširdžiai Jums dėkoju, Leonidai! Vargu ar būčiau išdrįsęs imtis šios užduoties, jei mano anglų kalbos nebūtų lavinę šie puikūs pedagogai: Elena Skinkienė, Rūta Alminienė, Aušra Ludvigsen, Viktorija Macelytė ir Paulas Richmondas. Ačiū Jums!

L. Donskis: Laba diena, visų pirma norėčiau pasveikinti Kaunan atvykus mūsų visų mylimą ir labai brangų svečią, profesorių Zygmuntą Baumaną, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktarą. Labai smagu, kad įpusėjęs savo viešnagę Lietuvoje, profesorius Baumanas nepasididžiavo užsukti ir į  Laikinąją sostinę. Tai ne pirmas jo vizitas VDU ir esu tikras, kad dar toli gražu ne paskutinis. Vakar buvo profesoriaus paskaita ir diskusija su juo Vilniaus universiteto teatro salėje, o šiandien galėsite pasiklausyti mudviejų dialogo ir, galbūt, į jį įsijungti. Jaučiuosi dvigubai pagerbtas už man suteiktą progą pabūti pokalbio su gyvuoju sociologijos klasiku partneriu. Matote, aš turėjau laimės kartu su juo rašyti knygą „Moralinis aklumas: jautrumo netektis takiojoje modernybėje“ (Moral Blindness: The Loss of Sensitivity in Liquid Modernity), apie kurios turinį ir suksis mūsų pašnekesys. Bet jei neprieštaraujate, jau norėčiau pradėti įžanginę mūsų diskusijos dalį ir paminėti keletą dalykų, keletą temų, kurias mes bandėme apžvelgti jau minėtoje knygoje ir prie kurių netrukus sugrįšime.

Moralinis aklumas – tai metafora, kurią knygos pavadinimui pasiūlė profesorius Baumanas, pasiskolinęs ją iš José Saramago. Pamenu, kad kai dirbome prie knygos eskizo, man kilo daug idėjų ir, ilgai nelaukęs, aš nusprendžiau paprašyti gerbiamo profesoriaus patarimo. Jam į galvą šovė mintis knygai suteikti pavadinimą „Moralinis aklumas“, kuris pasauliui praneštų tam tikra žinią ir kartu būtų ypatingi prasminiai rėmai, į kuriuos pavyktų sutalpinti didžiojo mūsų laikų paradokso subtiliausius niuansus. Koks tai paradoksas?

Viena vertus, gyvename greito gyvenimo[1] epochoje, kuri leidžia mums bematant prisijungti prie atokiausių planetos kampelių. Mes žinome, kas dedasi Indonezijoje, Malaizijoje. Mes žinome beveik visas Kinijos politinio gyvenimo detales. Nuo mūsų nenuslėpsi nieko, kas vyksta Tailande ar JAV. Taigi, mes žinome beveik viską. Ir tuo pat metu, šitas būvis mums meta paradoksalius moralinius iššūkius, užduoda nepatogius etinius klausimus. Vienas iš tokių klausimų: „ar dėl mūsų akiračio prasiplėtimo tapome jautresni žmonių patiriamoms kančioms?“ Juk mes kuo puikiausiai žinome, kas vyksta Tibete ar kitame kančių iškamuotame pasaulio kampelyje, tačiau ar į tai reaguojame?

Vakar profesorius Baumanas plačiau aptarė atminties iškūnijimo koncepciją. Atmintis dabar kaupiama už mus ir ne mumyse, o pasaulinio kompiuterių tinklo serveriuose, duomenų bazėse, tad mums net nėra reikalo viską prisiminti – už mus prisimena mašinos. Mes „pagūgliname“ ir staiga, visai nesikapstant atmintyje, prieš mūsų akis išnyra daugybė dalykų. Kas tai bebūtų: kultūros istorijos, politinės istorijos faktai – jie vis išnyra mums prieš akis, tarsi sakydami „tu tik nesijaudink – mes nuo tavęs niekur nepabėgsim, tu bet kurią akimirką gali mus vėl iškviesti į savo naršyklės langą!“ Tad koks gi santykis yra tarp atminties ir užmaršties mūsų laikais? Taip, bet kuri mašina, bet kuris kompiuteris leidžia mums sužinoti, kas vyksta bet kur, tačiau mums taip pat ne paslaptis, kad egzistuoja ir sąmoningos užmaršties reiškinys. Ir, mielas Zygmuntai, jeigu galiu į Jus kreiptis vardu, kaip kad mudviem įprasta, pasakykite, kurgi užkastos šio paradokso šaknys?

Milanas Kundera mūsų epochą juk aprašė ir kaip atminties, ir kaip užmaršties amžių. Didysis modernybės istorinės atminties projektas mums žadėjo neribotą atmintį ir modernybė duotajį pažadą įvykdė, leisdama apžvelgti visą pasaulio istoriją. Bet tuo pat metu mes puikai suvokiame, kad modernybė siejasi ir su užmarštimi, sąmoninga užmarštimi. Tad kaip Jūs apibūdintumėte nūdienos atminties ir užmaršties dialektiką?

Z. Baumanas: Na, pamenu, kad kai jaunas buvau, mes šitaip apibrėždavome skirtumą tarp gamtos ir kultūros. Gamta yra tai, ko mes nesukūrėme, kas mus supa, ką mes tik iš dalies galime suvaldyti; ji turi savo logiką, nepriklausomą nuo mūsų mąstymo ir jos keliami rūpesčiai savaime nepradingsta ir t. t. Kultūra skiriasi nuo gamtos tuo, kad mes turime jos išmokti – ji mums nėra duota. Tačiau, kiek persūdydamas, galėčiau pasakyti, kad šiais laikais kultūros esmė yra ne atmintis, bet užmarštis.

Kas dėl jautrumo, ne taip jau seniai vienoje srityje mūsų jautrumas tikrai išaugo. Mes pasidarėme jautresni gamtos dėsniams, jautriau žiūrime į poveikį, kurį darome gamtai ir geriau nujaučiame galimai katastrofiškas to poveikio pasekmes. Na o gamta, kaip kad mums kažkodėl tik dabar paaiškėjo, nesileidžia užmirštama. Ji nuolatos mums primena apie save, apie savo nenuspėjamumą, apie savo gebėjimą nepasiduoti mūsų kontrolės metodams.

Kultūra yra neatsiejama nuo užmaršumo. Kodėl? Kaip paaiškinti šį reiškinį? Na, tikrai yra daug veiksnių, kurie prisideda prie užmaršumo kultūros. Vienas visiems akivaizdus veiksnys yra mūsų gyvenimo padalijimas į prijungtį (online) ir atjungtį (offline). Kai kurpiate rašinius savo dėstytojams semestro ar akademinių metų gale, jūs gi atsidarote Google‘ą ir prašote jo pagalbos, nes Google‘as ir yra jūsų atmintis.  Jūs tiesiog išleidžiate informaciją iš Google‘o, kaip džiną iš butelio, daugiau mikliais savo pirštų judesiais nei įnirtingai krutindami smegenų vingius. Kad pasiektumėte informaciją, jums užtenka tik paspausti reikiamus klavišus, todėl jūsų neslegia tokia poreikio įsiminti našta, kaip kad slėgdavo mane, kai buvau studentas. O man tekdavo viską įsiminti, nes kitaip gauti informaciją būtų buvę velniškai sudėtinga. Man būtų tekę išnaršyti šimtus knygų bibliotekose, kad gaučiau bent kruopelytę[2] tos informacijos, kuriai surasti jums tereikia poros sekundžių. Jei paieška trunka ilgiau, jūs gi netenkate kantrybės. Vadinasi, pasikeitė žinių kaupimo ir laikymo būdai. Tik prašau nesuprasti manęs klaidingai. Aš nemanau, kad paskutinis technologinis perversmas nulėmė tai, kad atminties kultūrą pakeitė užmaršties kultūra. Technologija viso labo pagreitina ir palengvina jau ir taip visuomenėje vykstančius procesus.

Užmaršumas atsiranda dėl daug rimtesnių priežasčių. Kokios tos priežastys? Pirmoji priežastis yra modernybės siekis nugramzdinti mūsų kolektyvinę atmintį, o kartu ir mūsų bendrą praeitį, užmarštyje. Reikalas tas, kad modernybės architektai giliai tikėjo ir pasitikėjo idėja, kad žmogaus galimybės pakeisti pasaulį yra praktiškai neribotos. Tad nenuostabu, kad modernybei ir buvo iškeltas tikslas pakeisti pasaulį bei atsikratyti praeities įtakos dabarčiai, padaryti ją negaliojančia. Buvo užsimota praeitį tiesiog nušluoti, ištrinti, kad ji netrukdytų iš naujo perdaryti žmones, pertvarkyti jų gamtinę aplinką ir pačią visuomenės santvarką, kurioje jie veikia. Norėta ir gamtą, ir visuomenę priderinti prie žmonių keliamų reikalavimų, poreikių, troškimų ir t. t. Apskritai ši ryžtinga, neįtikėtinai drąsi ir ambicinga modernybės programa turėjo išlaisvinti žmones nuo išorinių aplinkybių poveikio tam, kad jie vadovautųsi savo ateities vizija, o ne praeities nulemtomis aplinkybėmis.

Kaip matome, modernūs žmonės kažkur skuba, lekia, tad vertėtų jiems užduoti keletą klausimų. Pirmas klausimas – nuo ko jie bėga, kas juos stumia iš nugaros? O antras klausimas, kurį galime užduoti, –  į ką, kur link jie bėga? Bent jau prieš šimtą metų atsakymai į abu klausimus buvo aiškūs. Žmonės bėgo nuo praeities žiaurumų ir nepatogumų, nuo to, kas buvo bloga ir neteisinga. Pavyzdžiui, jie bėgo nuo nelygybės, bedarbystės, gana dažnos situacijos, kai dauguma skursta, o mažuma gyvena prabangoje, kasdieninių buities nepatogumų ir būtinybės įdėti nežmoniškas pastangas vien tam, kad pasigamintų pačias būtiniausias prekes – visa tai juos stūmė į priekį.

Įdomu, ar prisimenate kaip Walteris Bejaminas interpretavo Paulo Klee paveikslą „Naujasis angelas“ (Angelus Novus)? Pasak šio Frankfurto mokyklos atstovo interpretacijos, paveiksle vaizduojamas „Istorijos angelas“, kuris yra veidu atsisukęs į praeitį ir, išsigandęs žmogiškosios kančios vaizdų, vis greičiau ir greičiau atatupstas skrenda į ateitį. Būtent šitaip Benjaminui atrodė progresas, žiūrint iš istorinės perspektyvos. Bet aš manau, kad jis atskleidė ne viską. Aš jo interpretacijoje įvesčiau kiek nepatogią, bet naudingą pataisą. Man regis, „Istorijos angelas“ anksčiau turėjo dvi poras akių. Viena pora akių stebeilijo į siaubingą praeitį, kuri jam buvo nepriimtina – jam norėjosi nuo jos pabėgti. Tuo tarpu kita pora akių, įstatyta pakaušyje, žvelgė į ateitį, kurios vizija Angelą vedė pirmyn. Ir aš manyčiau, kad tai buvo gerovės vizija, viešajam žmonijos interesui palankesnio pasaulio vizija. Žmonės juk nori organizuotis, palaikyti visuomenėje tvarką, pagal kurią kiekvienas ar kiekviena užima joje savo teisėtą vietą. Žmonės nori tuo pat metu ir jaustis saugūs, nieko nesibaiminti, ir turėti progų drąsiai rizikuoti, būti laisvi. Apytikriai tokia buvo ateities idėja. Taip kad atsakymai į abu mano minėtus klausimus – „nuo ko žmonės bėga?“ ir „kur link žmonės bėga?“ – buvo daugiau ar mažiau aiškūs.

Ponios ir ponai, aš jums siūlau idėją, kad per kelis pastaruosius dešimtmečius įvyko viešojo intereso koncepcijos ir vizijos nuosmukis – mes nebežinome, kas tai yra. Mes jau nebežinome, kaip atsakyti į antrąjį klausimą – kur link mes judame? Šiam kontekstui artimiausia mano galvon šaunanti metafora yra Reinharto Kosellecko „kalnų perėją“. Mes tarsi kopiame į labai statų kalną ir, žinoma, negalime sustoti pasistatyti palapinės, nes pirmas vėjo gūsis mus su visa palapine kaip mat nustumtų į prarają. Esame priversti nepailsdami kopti, bet mes tiksliai nežinome, ką pamatysime pasiekę kalnų perėją ar stataus kalno keterą. Tai, veikiausiai, bus mums dar nematytas kraštovaizdis, tad jausimės pasimetę, nežinantys kur einą, nematantys kelio galo.

Negana to, pakito ir mūsų žemėlapio mastelis. Matome savo kelionės atkarpas smulkiu masteliu ir nebeapčiuopiame viso savo kelionės maršruto vaizdo – nebegalime mąstyti toli priekį. Problema ta, kad per pastaruosius trisdešimt ar keturiasdešimt metų esame kasdien stebinami netikėtų įvykių. Beveik kas savaitę mums sušeria po naują sensaciją, numeta naujos informacijos apie įvykius, kurių niekas negalėjo numatyti. O jeigu kas ir nuspėjo įvykių eigą, tai jų niekas atidžiai nesiklausė, nes jie – mažuma, tad jų balsas tebuvo šauksmas tyruose. Taigi, dauguma žmonių liko visiškai nepasiruošę tam, kas turėjo nutikti.

Mes susirgome trumparegyste ateičiai. Tačiau mūsų tikrai neištiko „istorijos pabaiga“, kurią paskelbdamas išgarsėjo, jeigu dar pamenate, toks Francis Fukuyama. Kvailesnio pastebėjimo ir nesugalvosi, nes istorija pasibaigtų nebent tuo atveju, jeigu išnyktų žmonija. Kiek jiems bus lemta vaikščioti šia žeme, tiek ir tęsis istorija, nes žmonės juk yra būtybės, kurioms knieti perlipti per save. Jie tiesiog negali nustygti vietoje laikas nuo laiko nepakeitę savo gyvenimo sąlygų. Bet su mumis tikrai kažkas nutiko. Tik aš manyčiau, kad pasibaigė ne istorija, o ateitis – ateities idėja mirė.

Anksčiau modernybę pirmyn vedė ateities vizija. Ir net jei ta vizija būdavo fata morgana, netikra pranašyste, mes visgi kažko siekdavome, o ne tiesiog bėgdavome nuo praeities šmėklų. Mes vis dėlto bėgame nuo mus kamuojančių nemalonumų, nepatogumų, tačiau vargiai besame užtikrinti, kas mūsų gali laukti ateityje. Kaip jau turbūt pastebėjote, šitą betikslę būseną skatina dviejų veiksnių derinys. Bendruomeniniu, visuomenės lygmeniu mes atsidūrėme viešojo intereso krizėje. Na o individualiai mes gyvename, atleiskit, bet pasikartosiu, takiojoje modernybėje, kas į žmonių kalbą išvertus reiškia, jog nebesame užtikrinti, kad nuėję miegoti pabusime tam pačiam pasauly kaip vakar, ir ar viskas bus gerai, o gal pernakt tapsime bedarbiais? Kitos kompanijos turbūt varvina seilę dėl jūsų kompanijos, tad būtinybė išlikti konkurencingais atves prie naujos atleidimų bangos, o kompanijos valdyba  nuspręs, kad likusiems darbo vietoje teks „susiveržti diržus“ ir t. t., ir pan. Nežinia ar investuotos santaupos atneš grąžos. Galbūt prasidės finansų krizė, rinkos susitrauks ir liksite prie suskilusios geldos. Vadinasi, gyvenimas takiosios modernybės sąlygomis jums neleidžia pasiduoti polinkiui gyventi pagal įpročius, remtis sėkminga ankstesne patirtimi, nes niekad negalite būti užtikrinti jos pritaikymo galimybėmis ateityje. Taip kad turite visada išlikti budrūs ir žengti koja kojon su pokyčiais.

Grįžkime prie laiko sampratų. Manyčiau, kad dabartinė laiko samprata, kurią vadinu puantilistine, gerokai skiriasi nuo ankstesnės. Nežinau, ar jums teko matyti, kaip atrodo puantilistų tapyba, bet jos esmė yra taškavimas[3]. Menininko vaizduotė tapytojui leidžia  iš daugybės mažų spalvotų taškelių sudėlioti lengvai atpažįstamas formas. Skirtingų menininkų rankos taškelius sudėlios pagal daugybę skirtingų ir viena nuo kitos nepriklausomų tvarkų. Na o puantilistinis laikas – tai į labai trumpus epizodus, kadrus sukarpytas laikas. Ir jeigu epizodai visada turi pradžią ir pabaigą, tai taškai, kaip pamenate iš mokyklos laikų, neturi jokių dimensijų – nei ilgio, nei pločio, nei gylio. Taškai tėra įsivaizduojamų tiesių sankirtos. Tačiau ne visi taškai yra vienodai svarbūs. Istorijoje būta tokio taško, kuris vadinamas Didžiuoju sprogimu (juokiasi), kai viskas buvo sukurta iš nieko. Didysis sprogimas mums turėtų būti įdomus tuo, kad kosmologai be didelio vargo gali paaiškinti, kas vyko praėjus kelioms minutės dalelėms, sekundėms po Didžiojo sprogimo, bet jie visiškai negali paaiškinti, kas vyko prieš tai. Tai reiškia, kad šiuolaikinė kosmologija yra nepajėgi numatyti, kada gi bus kitas Didysis sprogimas. Taigi, reikia būti atidžiam, kad jo nepražiopsotum. Reikia nuolatos skubėti, stengtis būti prisijungus (online) ir pasirengus, kad neatitrūktum nuo realybės. Šita greitai aplink mus besisukanti realybė ir sukelia milžiniška netikrumo, o kartu ir bejėgiškumo jausmą, nes ji žmogui palieka labai mažai galimybių būti savo likimo kalviu.

Puantilistinio laiko, kaip trumpėjančios individualios atminties pamato, trapumą atskleidžia jaunimui skirti Jeano Paulio Sartre‘o žodžiai. Tais laikais, kai jis mokė jaunimą gyventi, aš ir pats dar buvau jaunas, tad gerai viską atsimenu. Mes tada labai atidžiai klausėmės Jeano Paulio Sartre‘o ir mėginome sekti jo pavyzdžiu. Jis išrašė mums receptą gyvenimui: geram, kupinam pasitenkinimo, oriam. Receptas skambėjo taip: „sudaryk sau projektą visam gyvenimui“ [4] – nuspręsk kuo nori tapti. O kai jau būsi nusprendęs, tau teliks nuolatos stengtis įvykdyti tokio žmogaus egzistencinius reikalavimus, kokiu ir norėjai tapti. Be abejo, Sartre‘o patarimo pagrindas buvo įsitikinimas, kad pasaulis keičiasi labai lėtai: nuo projekto sumanymo iki jo įgyvendinimo reikalavimai daugmaž nepasikeičia. Šitoks užtikrintumo jausmas įgalino ir netgi vertė žmones planuoti į ateitį, gerai apmąstyti, kaip kiekvienas jų veiksmas artina arba tolina juos nuo iš anksto nusistatyto tikslo.

Kol dar dėsčiau universitete, aš apie tai kartais papasakodavau savo studentams. O šie man romiu balsu replikuodavo, kad man geriau neminėti to „projekto visam gyvenimui“, nes jie nelabai gali sudaryti net projekto kitiems metams (visa salė juokiasi). Ir kaip jie tai galėtų padaryti, jeigu istorija lekia tokiais dideliais šuoliais?

Bet grįžkime į pokalbio pradžią. Takiojoje modernybėje tiek kolektyvinė, tiek ir individuali atmintis yra įvairių veiksnių spaudžiama ir ardoma, todėl ilgainiui netenka vertės. Nežinau ar šitas nuvertinimas adekvatus, tačiau turiu nuojautą, kad tie, kas aiškina, jog reiktų nustoti rūpintis atmintimi ir būtinybe įsiminti, veda mus iš kelio. Vis dėl to, tokia yra nūdienos realybė.

L. Donskis: Taip, bet kyla klausimas, ar mes tapome jautresni? Mes žinome beprotiškai daug dalykų, nepalyginamai daugiau negu mūsų protėviai. Bet ar gausėjančios žinios plėtoja ir mūsų etinį ryšį su žmonija ir pasauliu? Ar pats faktas, kad mes žinome, kas dedasi atokiausiuose pasaulio kampeliuose, kaip nors paveikia mūsų sugebėjimą suvokti tuos įvykius etinėje plotmėje ir moraliai į juos reaguoti? Pavyzdžiui, ar mes reaguojame į iš tikro esmines grėsmes žmonijai, į tikrai širdį draskančias istorijas, esmines žmogaus teisių problemas, katastrofas ir tragedijas, o gal mes tiesiog reaguojame į dramatizuotas istorijas?

Ir mano klausimas būtų labai paprastas, nes, klausykit, Zygmuntai, Tibete šimtas dvidešimt du žmonės paaukojo savo gyvybes. Šimtas dvidešimt du žmonės susidegino gyvi! Ar pasaulis į tai reaguoja? Ką reikia daryti, kad priverstum žmoniją reaguoti į kai kurias savo problemas? Bet užtenka to, kad koks nors aukšto rango pareigūnas ar šalies prezidentas papasakotų už širdies griebiančią istoriją apie savo sūnėno ar dukterėčios pastangas atsikratyti priklausomybės nuo kvaišalų, ir visa šalis ima aukštinti tos šeimos narių ištvermę ir nevaržomą valdžią. Tai kas čia dabar dedasi? Ar mūsų gyvenimas jau prarado etinę dimensiją, o gal tiesiog dėl hiperkomunikacijos jau gerai kvanktelėjome?

Z. Baumanas: Na, Jūs čia sudėtingą klausimą uždavėt, į kurį negaliu taip greit atsakyti. Bet dėl to man taip ir patinka kalbėtis su profesoriumi Donskiu. Kaskart, kai man pasitaiko tokia proga, esu priverstas pasitempti, nes jis užduoda pačius opiausius klausimus.  Bet jeigu ką nors mano atsakymai ir įtikina, tai jie niekada iki galo neįtikina manęs paties. Jeigu norite atsakymo ekspromtu, sakyčiau, kad iš visų mus ištikusių krizių dvi yra ypač svarbios. Pirmoji yra instrumentų krizė, o antroji – vaizduotės krizė.

Kas ta instrumentų, arba priemonių, krizė? Viskas labai paprasta. Profesorius Donskis teisingai pastebėjo, kad mes šioje planetoje tapome labai tarpusavyje priklausomi. Kas nutinka neįtikėtinai toli, tas daro įtaką ne tik mūsų, bet ir mūsų vaikų gyvenimo perspektyvoms. Esame įsitikinę to poveikio tikrumu, bet jį pakreipti norima linkme turime per mažai galimybių. Globalūs ir lokalūs įvykiai drauge nulemia, kokios galimybės mums bus prieinamos. Deja, bet mūsų tarpusavio priklausomybė globali, o priemonės, kuriomis galime veikti – tokios pat lokalios kaip ir anksčiau, nors tam tikros visuotinio (globalaus) veiksmo instrumentų užuomazgos jau yra. Profesorius Donskis apie tai žino daug daugiau nei aš, nes jis yra ne tik politikos teoretikas, bet ir praktikas. Jis jau ne vienerius metus dirba Europos Parlamente ir yra iš gerokai aukštesnio politikos ešelono, negu aš kada turėjau progą pakliūti ar kada nors pakliūsiu. Bet reikalas tas, kad netgi Jungtinės Tautos negali pasigirti visuotinio veiksmo efektyvumu. Jos buvo sukurtos po Antrojo pasaulinio karo, kad užkirstų kelią visiems būsimiems karams. Ši organizacija buvo įkurta atsispiriant nuo prieškario patirties, todėl Jungtinių Tautų chartijoje buvo įrašyta, kad organizacijos tikslas – nagais ir dantimis  ginti nepajudinamą kiekvieno politinio vieneto suverenumą ir teritorinį vientisumą. Bet juk tai fikcija! Jokia tautinė valstybė, ne tik kad santykinai maža, tokia kaip Lietuva, bet net ir didelės valstybės, tokios kaip JAV, Kinija ar Rusija negali visiškai kontroliuoti to, kas vyksta jų teritorijoje. Patinka mums tai ar ne, bet globaliai esame vieni nuo kitų priklausomi, ir ta priklausomybė nežada trauktis. Bet mūsų veiklos instrumentai yra apriboti suverenios valstybės teritorijos, o visuotinio veikimo priemonių nėra, todėl ir turime šitą instrumentų krizę. Tarpusavio priklausomybė pranoksta mūsų galimybes veikti, o mūsų finansinė, politinė ir moralinė buhalterija neišsitenka pasirinktos tautinės valstybės valdose.

Aptarėme pirmąją – instrumentų krizę, o antroji – tai vaizduotės krizė. Didysis dvidešimtojo amžiaus etikos filosofas Hansas Jonas pareiškė, kad žmonijos technologinės pajėgos gali daryti įtaką visos planetos ateičiai, o ne tik, tarkim, lemti gyvių Jūsų ar mano daržo lysvėse likimą. Dar daugiau, žmonijos sukeliama atmosferos tarša, mūsų įtaka vidutinei žemės temperatūrai ir t. t. yra tokia didelė, kad geologai jau nori konstatuoti faktą, jog geologinę Holoceno epochą pakeitė Antropocenas. Geologai turi omenyje tai, kad žmonių veikla jau tapo pagrindiniu veiksniu, formuojančiu geologines sąlygas Žemėje. Taigi, suvokiame tai ar ne, bet mes tiek sąmoningai, tiek ir netyčia galime pasukti planetos ateitį gera arba pražūtinga linkme. Bet, kaip sakė Hansas Jonas,  mūsų moralinė vaizduotė, deja, vis dar Ievos ir Adomo lygio. Žodžiu, ji nepasikeitė nuo rojaus laikų. Mūsų protėvių moralė buvo jautri tam, ką jie matė, ką jie galėdavo paliesti, ką jie turėjo, bet jiems prastai sekėsi moralinius sentimentus susieti su abstrakčiais ir tolimais dalykais.

Profesorius Donskis minėjo kiek daug visame pasaulyje vyksta tragedijų. Nelaimės sudirgina žmonių moralinius sentimentus, bet jų reakcija būna ūmi, trumpalaikė ir verčianti pakratyti piniginę. Numetame porą svarų, litų, zlotų ar kitos valiutos nukentėjusiems, bet tuo viskas ir baigiasi – iš tikro nieko nepakeičiame, niekaip nepriartėjame prie tragedijos priežasčių. Tiesą sakant, mums reiktų suvienyti jėgas, kad užkirstume kelią tragedijoms, padarytume pasaulį jaukesnį, malonesnį, geriau pritaikytą mūsų bendram gyvenimui. Reikia pripažinti, kad atsidūrėme vaizduotės krizėje, nes nesugebėjome išpuoselėti tų savo kultūros aspektų, kurie leistų suvešėti moralei per nuotolį, tad nuotolis mūsų moralinius jausmus ir užgesina. Gal mus ir užplūsta moraliniai impulsai, kai matome kenčiantį, užpultą žmogų, prievartos auką. Mes jaučiame impulsą pulti jam į pagalbą. Tik pažiūrėkit, kokie baisūs dalykai dedasi visame pasaulyje. Yra daugybė vietinių, gentinių konfliktų. Pavyzdžiui, viena žmonių grupė žudo kitą žmonių grupę. Galų gale visi pradeda žudyti bet ką, kas pasipainioja kelyje, o mes į tai nereaguojame. Mes tiesiog nesijaučiame atsakingi už tai, kas vyksta toli nuo mūsų namų – viskas labai paprasta.

Leiskite jums priminti, kad po neseniai nutikusios katastrofos Lampedūzoje įvyko masinis sąžinės graužaties protrūkis. Jūs tikriausiai apie tai girdėjote? Lampedūza yra sala pusiaukelėje tarp Tuniso ir Sicilijos krantų, į kurią traukia nelegalūs imigrantai, norintys patekti į Europą. Jiems tai yra tarpinė stotelė, kurioje galima gauti maisto ir vandens, kad išgyventų alinančią kelionę. Imigrantai yra priversti ne pagal savo išgales mokėti kontrabandininkams, atiduoti jiems visas šeimos santaupas. Kontrabandininkai nelegalius migrantus per Viduržemio jūrą mėgina  perplukdyti laivybai atviroje jūroje netinkamais laivais. Su šia žmonių kontrabanda kovoja Frontex – speciali Europos Sąjungos įkurta organizacija, kuri neleidžia į jos teritoriją patekti nepageidaujamiems asmenims. Taigi, Frontex pajėgos vieno iš nelegalius migrantus gabenusių laivų neprileido arčiau kranto ir jis nuskendo,  nusinešdamas poros šimtų žmonių gyvybes. Europiečiai pratrūko užuojautos ašaromis, tačiau situacija nepasikeitė. Dar blogiau, paskutiniu metu girdėjau, kad ES svarsto didinti Frontex pajėgas ir suteikti šiai organizacijai daugiau funkcijų. Be jau įprastos funkcijos neleisti migrantams patekti į Europą, jie dar turės ir suteikti jiems pagalbą grėsmės gyvybei atveju. Išlieka didelė mįslė, kaip ketinama derinti šitas dvi funkcijas. Man tai panašu į mėginimą apeiti problemą, užuot ją sprendus.

L. Donskis: Jūs paminėjote Europos Sąjungą, ir man, žinoma, kyla pagunda pakalbėti apie Europos Parlamentą.

Z. Baumanas: Atleiskite?

L. Donskis: Europos Parlamentą. Jis kasmet organizuoja konkursą Sacharovo prizui laimėti, kuriame varžosi žmogaus teisių gynėjai iš viso pasaulio. Mane stebina tai, kad užuot mėginę save ir likusį pasaulį įtikinti, kad giname žmogaus teises, pilietines laisves – pagrindines teises, mes organizuojame, ne be mano kaltės, grožio konkursus politikams, kurie mėgina pateikti kuo labiau širdį veriančias istorijas, labiausiai dramatizuotas (fictionalised) istorijas. Noriu pasakyti, kad reikalo etinė dimensija bematant išsisklaido kaip dūmas.

Savo knygose Jūs ne kartą esate aprašęs nuo modernybės neatsiejamą adiaforizacijos būseną. Šiame kontekste tiesiog būtina paklausti, kaip čia nutinka, kad dramatiški ir tragiški dalykai netenka savo turinio: jie tampa zombiškomis, tuščiomis koncepcijomis ar frazėmis. Pavyzdžiui, genocidas ir pasaulinio masto katastrofos tampa tiesiog užsienio politikos aspektu. Arba, tarkime, mes pasičiumpame šiurpą keliančius žodžius ir jie nuvertėja, patiria infliaciją, ir tada žmonės pradeda kalbėti apie „kalakutų holokaustą“ prieš Padėkos dienos vakarienę. Kas čia įvyksta, kad etinis gyvenimo pagrindas slysta mums iš po kojų? Mes naudojame žodžius be turinio, tuščias frazes, mes parodijuojame savo praeitį ir visą pasaulį nesivargindami atrasti jame dorovinio turinio.

Z. Baumanas: Na, Jūsų apibūdintų problemų šaknys labai gilios. Kas iš tikro pasikeitė, turbūt yra tai, kad šiais laikais mes daug geriau suvokiame žmogiškosios tragedijos mastą. Mūsų įsivaizdavimas apie tolimas vietoves yra realesnis, o žinios – gausesnės, kadangi mus realiu laiku pasiekia informacija apie tai, kas vyksta. Prieš gerą šimtmetį žmonės apie toli vykstančias nelaimes sužinodavo joms jau pasibaigus, o dabar jas galime stebėti gyvai savo televizorių ar mobiliųjų telefonų ekranuose. Bet šiuo atveju šuo pakastas kažkur labai giliai. Kas žino, gal mūsų nejautrumas svetimam skausmui netgi slypi žmogaus antropologijoje.

Stovėdamas vieškelio gale, gyvenimo saulėlydyje aš baigiu prieiti prie išvados, kad į šitą klausimą pakankamai gero atsakymo man taip ir nepavyko rasti. Dar Immanuelis Kantas sakė, kad jis gyvenime susidūrė su dviem klausimais, kurių negali perkąsti, mįslėmis, kurių negali įminti. Pirmoji mįslė – tai žvaigždėtas dangus jam virš galvos, o antroji – tai dorovės dėsniai jo galvoje. Po šiai dienai abi mįslės lieka neįmintos.

Mano asmeninis dorovės filosofijos mokytojas buvo Emmanuelis Lévinas. Tiesa, jis apie tai nieko nežinojo, nes aš pas jį studijavau nuotoliniu būdu (juokiasi), bet tiek to. Esmė tame, kad Lévinas kalbėjo apie dorovės impulsą, kurį sukelia tiesiog kito, nepažįstamo žmogaus veidas. Nepažįstamojo veidas mumyse pažadina atsakomybę už jo ar jos būklę. Tik čia itin svarbu pabrėžti skirtumą, kad tai yra ne atsakomybė prieš bosą, viršininką, viešąją nuomonę ar bet ką, kas gali jus nubausti dėl nepaklusimo. Tai yra atsakomybė už kito žmogaus būklę. Kitas, už kurį mes jaučiamės atsakingi, negali mūsų nubausti, jis mums nenurodinėja ką daryti, nieko iš mūsų nereikalauja, nes ir neturi galios tai padaryti. Būtent jo ar jos silpnumas, trūkumai, nepriteklius ir sužadina mumyse atsakomybės jausmą. Vien dėl to, kad kitam žmogui reikia mūsų pagalbos ir prabunda mūsų doroviniai impulsai. Tačiau Emmanuelis Lévinas puikiai suvokė, kad moralės dėsniai atrodo paprasti tol, kol kalba eina apie gyvą dviejų žmonių kontaktą. Bet kas nutinka, kai į sceną įžengia trečias veikėjas? Štai jums ir problema. Esate priverstas nuspręsti, kuriam iš jų padėti pirmiau, o jei pono „A“ ir pono „B“ interesai nesuderinami, gali tekti kovoti vieno iš jų pusėje. Akivaizdu, kad pamatinis dorovės impulsas visiškai nepadeda spręsti sudėtingų ginčų, kadangi gyvename ne vieno žmogaus kompanijoje, o daugelio žmonių apsuptyje: kaimynystėje, bendruomenėje, šalyje, žemyne, pasaulyje. Tad kaip mums pereiti nuo dviejų žmonių moralinio santykio lygmens į sudėtingo visuomeninio gyvenimo lygmenį? Kaip apskritai įmanomas morale grįstas visuomeninis gyvenimas? – Štai koks buvo vienas iš Emmanuelio Lévino svarstymo objektų.

Kitas jo pastebėjimas buvo tas, kad jausti absoliučią atsakomybe už kitą tinka tik šventiesiems, o mes nesame šventieji – toli gražu. Šventųjų visuomenė taipogi yra praktiškai neįsivaizduojamas dalykas. Tai štai, jei Hobbesas mums aiškino, kad visuomenė būtinai reikalinga tam, kad vieni kitų neišskerstume, tai Lévinas tvirtino, kad tik visuomenė leidžia pakelti absoliučios atsakomybės jausmo užkrautą naštą. Jeigu negalime pakelti visos besąlygiškos atsakomybės naštos, tai tam tikras adiaforizacijos lygis tampa neišvengiamu dalyku. Besąlygišką visiškos atsakomybės – viską atiduoti, viską paaukoti ir t. t. – reikalavimą visuomenė paverčia moralės kodeksu, kuris dorovės principus leidžią įgyvendinti realiomis sąlygomis. Kai yra kodeksas, tu gali nurodyti į kažkurį jo straipsnį ir tarti: „aš įvykdžiau viską, ko iš manęs reikalauja šitas straipsnis, tad neturiu pagrindo graužtis ar nerimauti – kiti dalykai manęs nejaudina.“ Kitaip tariant, mūsų institucijos reikalingos tam, kad moralės receptą, kuris tinka tik šventiesiems, išverstų į paprastiems žmonėms tinkamą moralinių kodų rinkinį. Vadinasi, su adiaforizacija tenka susigyventi, nes ji – neišvengiama.

Tačiau aš visiškai pritariu profesoriui Donskiui, kad pastaruoju metu adiaforizacija nužengė per toli. Kietosios modernybės laikais adiaforizacija užsiiminėjo biurokratija. Kaip žinote, Maxas Weberis sugalvojo biurokratijos idealųjį tipą bekonstruodamas idealiu tipu pagrįstą racionalaus elgesio  modelį. Į racionalaus elgesio kategoriją, be kita ko, įeina sprendimų priėmimas – sugebėjimas skirti tai, kas svarbu nuo to, kas yra nesvarbu. Kiekvienas mūsų veiksmas turi begalę pasekmių, tačiau kryptingai veikdami mes apsistojame tik ties svarbiausiais veiksniais ir padariniais,  bei kuriam laikui užmirštame tai, kas turi mažai įtakos užsibrėžto tikslo pasiekimui. Toks ir būdavo biurokratijos darbas. Jeigu dirbdavote biurokratinėje institucijoje, pagrindinė jūsų įdarbinimo sąlyga buvo įėjus į darbovietę užmiršti savo asmenines preferencijas, simpatijas ir antipatijas, prisirišimą prie ko nors, įsipareigojimus, meilę ir neapykantą, antagonizmus ir aklai vykdyti iš viršaus nuleidžiamus įsakus. Bet aš nemanau, kad šiais laikais didžiausias adiaforizacijos šaltinis yra biurokratija, kuri per prievartą apmarina savo funkcionierių jautrumą biurokratinės veiklos padariniams paprastam žmogui. Manyčiau, kad biurokratijos vaidmenį iš tikro perėmė vartotojų rinka.

Galima sakyti, kad gyvename vadinamosios komercializuotos moralės laikais. Rinkodaros specialistai, beieškodami naujų, neišnaudotų nišų pelningai rinkodarai, atrado mūsų dorovinius impulsus, pvz., gero troškimą mums brangiems ir artimiems žmonėms. Net jeigu mūsų moralinė vaizduotė jau nebesiekia tolį į ateitį ar į kitą pasaulio kraštą, tai vis tiek mus supa žmonės, kuriuos matome kasdien, kuriuos mums nesunku pasiekti ir mes jiems linkime gero. Kaip bebūtų apmaudu, mano mielas drauge, tačiau būti geriems nėra taip lengva, nes kad padėtume artimiesiems, visų pirma privalome padėti sau patiems – užsidirbti pragyvenimui, siekti karjeros. Akivaizdu, kad jei myli savo vaiką, savo žmoną ar vyrą, tu nori jiems duoti kas geriausia. Bet jeigu tu myli savo vaiką, tau reikia su juo praleisti daug laiko ir, pvz., išklausyti, kaip jam sekėsi mokykloje: ką blogo jam padarė klasės peštukas, kokius sunkius namų darbus uždavė mokytoja ir panašiai. Tu esi nuoširdus ir tikrai nori savo atžalą užjausti, ja rūpintis, apgobti meile, nes tai be galo svarbu tam, kad iš jos išaugtų padorus žmogus. Bet jeigu pasiduosi dorovės impulsui, nukentės tavo karjera.

Viršininkas tave laiko už pavadžio. Nuo to laiko, kai paplito mobilieji telefonai, mums nebeliko jokių pasiteisinimų. Praėjo tas laikas, kai galėdavai pasakyti: „Oi, dovanokit, negalėjau atsiliept – buvau išėjęs.“ Kas dabar eina iš namų be  mobilaus? Mes prie jo pririšti, kaip ir prie savo darbdavio. Atsiduriame tipiškoje situacijoje: pažadi savo sūneliui ar dukrytei sekmadieni nueiti į zoologijos sodą, bet šeštadienį sulauki skambučio, kad jau pirmadienio ryte ataskaita turi gulėti ant stalo. Neverta nė klausti, kas šiuo atveju lieka nuskriaustas? Toks gyvenimas mums graso nešvaria sąžine, o kuo doresnis žmogus esi, tuo blogiau jautiesi neįvykdęs savo moralinės pareigos.

Nieko nuostabaus, kad sąžinės graužatis tapo labai gausiu pajamų šaltiniu rinkodarininkams. Jie įsigudrino Kalėdas iš religinės šventės paversti komercine: per jas mes varžomės, kas savo vaikui įteiks daugiau ir brangesnių dovanų. Bet jeigu mes norime įsitraukti į šią dovanų pirkimo maniją per Kalėdas, Pirmąją Komuniją ar kitas šeimos šventes, privalome dirbti dar sunkiau ir ilgiau nei iki tol, ir taip tik dar labiau tolstame nuo galimybės realizuoti savo moralinius impulsus. Todėl drąsiai galima sakyti, kad parduotuvės, net nepriklausomai nuo to, kas išdėliota jų lentynose, su kiekviena preke parduoda ir sąžinės raminamuosius, arba moralės analgetikus. Pirkdami dovanas mes pritildome savo dorovinės prigimties šauksmą, trumpam atsikratome mums ramybės neduodančių moralinių skrupulų.

Paskutinis iPhone modelis yra ne ketvirtas, bet penktas, ir, regis, neužilgo pasirodys modelis „5B“, o kitąmet išeis „iPhone 6“. Ir kai savo atžalai jį padovanosit, jai jau nebereiks gėdytis, kad turi seną modelį, o visi kiti – šeštą iPhone‘ą. Taip kad rinka mums pateikia užmaskuotas adiaforizacijos priemones, skirtingai negu biurokratija, tai daranti atvirai. Ir nors veikia užmaskuotai, rinkos adiaforizantai ne ką blogiau malšina sąžinės graužatį, mažina jautrumą moraliniams poreikiams, dorovės impulsams, moraliniams įsipareigojimams.

Atminkite, kad parduotuvėje jūs perkate sąžinės raminamuosius, ir jie padeda psichologiškai, tačiau autentiško etinio santykio su kitais žmonėmis pakeisti negali. Juk žmonės visai netrokšta, kad paaukotumėt jiems svarą savo mėsos[5], ar kad dar labiau įklimptumėt į skolas vien tam, kad su jais kažkuo pasidalintumėte. Ne, žmonės tikisi, kad jūs būsit šalia tada, kai jiems jūsų labiausiai reikės. O rinka nuoširdų rūpestį, buvimą šalia mėgina pakeisti rutinišku apsikeitimu dovanomis. Tai yra besitęsiantis ir besiplėtojantis procesas, kuris kelia vis didesnę grėsmę mūsų moraliniam jautrumui.

L. Donskis: Giliai simboliška, kad Jūs paminėjot savo mylimo filosofo, Emmanuelio Lévino, vardą. Jis juk gimė Kaune ir iki savo prancūziškojo gyvenimo bei karjeros etapo buvo tikras kaunietis. Bet dabar aš susimąsčiau apie tris tezes, ir tai bus paskutinis mano klausimas prieš pereinant į dialogą su auditorija. Richardas Sennetas rašė apie viešojo asmens nuopuolį, o Jürgenas Habermasas tikino, kad viešoji erdvė kolonizavo privačiąją. Kita vertus, Jūs sakote, kad viskas galbūt yra priešingai: privataus gyvenimo turinys užkariavo viešumą. Ir aš prisiminiau, kad kai kalbama apie literatūrą, visada mėgstama pabrėžti George‘ą Orwellą, kuris įspėjo žmoniją prarasiant privatumą. Bet iš tikro, tai yra daug senesnė tema – tokio mąstymo pavyzdžių galima rasti netgi barokinio laikotarpio literatūroje. Pavyzdžiui, Luisas Vélezas de Guevara , XVII a. ispanų rašytojas, arba jo tradicijos tęsėjas iš Prancūzijos, Alainas-René Lesage’as, parašęs „Le Diable boiteux“ (Šlubas Velnias) – jie abu aprašė, kaip Velnias, atsidėkodamas vienam studentui už pagalbą, leido jam pamatyti pačią intymiausią madridiečių naktinio gyvenimo pusę. Jie turėjo omenyje, kad Velnias turi ypatingą funkciją: pažinti asmeniškiausias ir intymiausias žmogaus gyvenimo kerteles. Paprastai žmonės manydavo, kad jeigu tu gali atskleisti kažkieno privatų gyvenimą, tai tame yra kažkas velniško. Tačiau dabar mes atsidūrėme labai keistoje situacijoje: žmonės viešinasi noriai ir tai daro su dideliu džiaugsmu. Yra daugybė realybės šou, kurių metu žmonės viešina asmeninio gyvenimo dalykus. Jų net nereikia spausti – jie taip daro tikslingai ir tuo labai džiaugiasi. Kitaip jie tiesiog manytų gyveną niekam neįdomų ir tiesiog vėjais paleistą gyvenimą. Tai kas čia nutiko? Privatumo mirtis, po kurios prasidėjo ir viešojo gyvenimo krizė? Gal abi rykštės mus baudžia kartu, bendromis jėgomis?

Z. Baumanas: Na, paversdamas Jūsų metaforą tiesioginiu palyginimu, sakyčiau, kad mus apsėdo velniai. Velnias mus veikia iš vidaus, nes gyvename išpažinties visuomenėje, kurios klausyklose pilna mikrofonų. Klausykla – tai simbolis asmeniškiausių išgyvenimų ir slapčiausių jausmų, apie kuriuos gali išsipasakoti tik pokalbyje su Dievu. Ir staiga mes ten prikaišiojame mikrofonų, sujungiame juos su garsiakalbiais aikštėse ir kuo daugiau žmonių mūsų išpažintis išgirsta, tuo labiau jaučiamės pamaloninti. Beje, paskaitykit kada puikų Georgo Simmelio rašinėlį apie paslaptis. Jis jas pateikia kaip labai svarbų asmenybės, žmogiškųjų santykių ir mūsų draugų rato formavimo elementą. Bet įdomu tai, kad mes nesustojame nutraukę paslapties skraistę nuo savo privataus gyvenimo. Mes iš to, kas asmeniška ir intymu, norime padaryti pelningą atrakciją.

Kad ir kaip būtų, internetas atveria iki tol mums nematytas galimybes. Dabar galime keliais pirštų krustelėjimais, patogiai įsitaisę krėsle, neiškeliaudami iš savo kambario atsidurti viešumoje. Tam mums nebereikia televizijos kamerų, radijo transliuotojų ar masiškai skaitomų dienraščių redaktorių, nuo kurių anksčiau tiesiogiai priklausydavo galimybė išlįsti iš nežinomybės, anonimiškumo ir privatumo kiauto. Jeigu negalėdavote papulti ant blizgaus žurnalo viršelio, pakliūti į televizinės kameros objektyvą, atsisėsti prie mikrofono radijo studijoje, neturėjote jokių galimybių pakilti iš savo žemos socialinės padėties. Visuomenėje, kurioje viešuma reiškė buvimą prožektorių šviesoje, jūs likdavote šešėlyje, likdavote nepastebėti. Aš manau, kad Markas Zuckerbergas, Facebook‘o išradėjas, ir uždirbo savo milijardus iš šito jausmo. Jis pastebėjo, kad žmonės jaučiasi labai blogai, kadangi mūsų dievukai rampos šviesoje yra garsenybės, garsios iš esmės dėl savo garsumo. O pagarsėja jos dažnai šmėžuodamos televizijos ekranuose, pirmuosiuose bulvarinių laikraščių puslapiuose ir gyvenimo būdo žurnalų viršeliuose. Na, o Jūs savo rankose neturėjote žiniasklaidos priemonių, tačiau Markas Zuckerbergas atėjo jums į pagalbą. Jūs atsidarėte „veidaknygės“ paskyrą ir gavote galimybę save parodyti krūvoje nuotraukų su tokiom antraštėm:

„Žiūrėkit, valgau pusryčius prabangiam restorane, varguoliai!“;

„Oi kaip man smagu žaisti su Brisiumi!”;

„Čia Rugilė, mano naujausia mergina! Duskit, pavidolei.”;

„Naujas santykių statusas: Bronius yra viengungis“.

Lygiai taip pat elgiasi įžymybės. Dėl tokių naujienų jos ir yra įžymios. Taip išeina, kad socialiniai tinklapiai yra tiesiog lengvai prieinamas „žvaigždės“ statuso pakaitalas. Netgi sakyčiau, kad tai yra haute couture‘o (aukštosios mados) pakaitalas. Kaip žinia, visi turi sekti aukštąją madą, bet daugeliui ji neįkandama, todėl mums belieka pirkti pigius naujausios mados padirbinius. Tad nieko nuostabaus, kad mes atskleidžiame savo silpnybes, savo menamas viltis užimti strategines pozicijas vienintelėje mums prieinamoje žiniasklaidos priemonėje. Ir tai būtent yra jūsų Facebook‘o paskyra, jūsų žinutės Twitteryje, kurias galite vienu metu nusiųsti tūkstančiui ar daugiau žmonių, tikėdamiesi tuo pačiu save ištraukti ir iš izoliacijos. Manau, kad Markas Zuckerbergas uždirbo milijardus būtent iš mūsų baimės likti vieniems, nežinomiems, apleistiems, niekam nerūpintiems. Toks būtų mano paaiškinimas, kodėl mums nustojo rūpėti privatumas. Mūsų intymaus gyvenimo detalės, itin asmeniška patirtis yra vienintelis kapitalas, kurį galime parduoti viešumos rinkoje.

L. Donskis: Manyčiau, kad dabar jau pats metas suteikti žodį publikai. Gal kas norite užduoti klausimą ar pakomentuoti? Taip, prašom, sakykit.

Žmogus iš auditorijos: Turiu tokį pastebėjimą. Manyčiau, kad reiktų atskirti idėjas apie užuojautos kilmę ir kas iš tikro vyksta visuomenėje.

Z. Baumanas: Gal galite kalbėti garsiau?

Žmogus iš auditorijos: Žinoma. Tai va, bijau kad mes nepakankamai aiškiai atskiriame du dalykus: vienas dalykas yra jausti, o visai kas kita – mąstyti. Kad užuojauta materializuotųsi, mums visų pirma reikia jausti. Tačiau dabarties visuomenėje mums nelieka laiko jausmams. Kaip Jūs ir sakėte, toks jausmas, kad mes kažkur bėgame. Mums reikia mąstyti, mąstyti, mąstyti arba veikti, veikti, veikti, o kažką giliau išjausti nebeturime laiko. Noriu pasakyti, kad galbūt yra kažkokia galimybė suteikti žmonėms priežasčių, ar bent jau laiko jausti, įsijausti. O kitas dalykas, kaip kad sakė Leonidas, apie tuos šimtą dvidešimt du žmones, kurie susidegino. Aš, pavyzdžiui, galiu atsakyti, kodėl nereaguoju. Iš pradžių aš net nežinojau apie šitą tragediją, o ir sužinojus man labiau rūpi kaip išsaugoti savo gyvybę, o ne kažkieno kito. Kita vertus, ta tragedija atrodo tokia tolima, kad mes negalime įsivaizduoti, jog ji kažkaip su mumis susijusi, ar juolab kad pas mus kažkas panašaus gali nutikti. Tai toks būtų mano pastebėjimas. Ačiū.

Z. Baumanas: Manyčiau, kad tai labai vykusi pastaba – neturime laiko. Niekam nėra naujiena, kad, mus kamuoja nuolatinis laiko stygius. Mums jo nepakanka, kad galėtume atliepti į aplink mus vykstančius dalykus. Mes nuolatos skubame. Mes gyvename kaip ant bėgtakio ir jo tempas tik greitėja. Mes neturime laiko jausmams. O jie, beje, ir neklausia: turime mes jiems laiko ar ne, taip kad Jūsų žodžiuose yra tiesos. Jausmai užklumpa nelauktai. Tarp kitko, šitą pastebėjo ir Emmanuelis Lévinas, kuriam atrodė, kad jausmai ateina kaip impulsas ir mes esame priversti kažkaip į tą impulsą reaguoti. Ką mes galime padaryti? Kokius mes turime pasirinkimus? Galime stačia galva pulti į pagalbą, tačiau neturime tam laiko – mus sulaiko kiti įsipareigojimai. Galime tiesioginei rūpesčio išraiškai rasti įvairių pakaitalų, pvz., dovanas, kurios parodys, kad nesame akmeniniai – domimės kitų žmonių likimu, bet vis dėlto tai nėra tikras atsakas į problemą.

Tačiau moralinis impulsas nepermaldaujamas: ar mes priimame savo jausmus, ar ignoruojame, jie niekur nedingsta. Faktas, kad skubame, nėra nei geras problemos sprendimas, nei vykęs pasiteisinimas. Aišku, toks pasiteisinimas galiotų teisme. Teisėjas sutiktų: „taip, jūs neturėjote laiko, jūs to negalėjote atlikti, ir mes priimame tai kaip pateisinimą“, tad jūsų į kalėjimą nepasodintų. Kita vertus, moralė yra griežtesnis teisėjas – jūs vis tiek jaustumėt kaltę. Jaustumėtės prasikaltę, net jei teismas jus išteisintų – su šia dilema esame priversti gyventi. Tokį jau gyvenimą patys susikūrėme ir toliau jį tokį išlaikome. Tai va, didžioji problema, kurios gero sprendimo aš negaliu pasiūlyti, kad ir kaip būtų apmaudu, yra: „kaip padaryti pasaulį palankesnį moralei?“ O mūsų pasaulis nėra jai palankus.

Pabaigoje norėčiau palyginti ankstesnį pasaulį su dabartiniu. Kietoji modernybė žmonijai buvo labai žiauri ir turėjo jai daug siaubingų pasekmių. Ankstyvoji modernybė sukūrė viena kitai nejautrias žmonių grupes ir vertybių hierarchiją, pateisinusią ir įgalinusią nebaudžiamą stipresniųjų prievartą ir smurtą prieš silpnesnius, kurie net nebuvo laikomi žmonėmis. Daugybė kraupių dalykų įvyko būtent kietojoje modernybėje, nes tai leido jos sąlygos, patalpinusios žmones į tarpusavio santykių anesteziją. Tačiau kietoji modernybė turėjo tai, ką takioji modernybė, savo nenaudai, prarado – vadinu tai solidarumo fabriku. Pavyzdžiui, stambios pramonės įmonės, samdžiusios šimtus tūkstančių žmonių, kad ir ką jos gamino, buvo ir solidarumo fabrikai. Jos praplėtė žmonių savivoką mintimi, kad jie visi sėdi toje pačioje valtyje, jie visi yra toje pačioje situacijoje ir kiekvienas iš jų labai išloštų, jeigu visi sutelktų jėgas, laikytųsi drauge ir gal net drauge maištautų, jei tik to prireiktų. Kitaip tariant, kad kolektyviniai veiksmai yra individo gerovės sąlyga, o tai ir yra solidarumo pagrindas.

Lyginant su anais laikais, šiuolaikinė vadybos filosofija gerokai pasikeitė. Nežinau, ar pamenate skandalingąją kompaniją Enron? Ši kompanija, kol dar nebuvo bankrutavusi, žurnalo Fortune – svarbiausio verslo pasaulio spaudos organo – buvo šlovinama kaip pavyzdinė institucija, iš kurios vadybos strategijos visi turėtų imti pavyzdį. Kas tai per strategija? Enron vadybos strategijos kertinis principas buvo darbuotojus laikyti nuolatinėje neužtikrintumo būsenoje. Kas pusmetį būdavo atleidžiama 30% darbuotojų, bet ne dėl to, kad jie reguliariai susimaudavo, o dėl to, kad visi kiti žinotų, jog jeigu nepakankamai uoliai dirbs, neteks darbo. Vadybininkams pavyko įkalti į pavaldinių galvas, kad jie nesėdi vienoje valtyje. Priešingai, jie visi yra varžovai ir tarpusavyje rungtyniauja. Kai artėja kitas atleidimų vajus, Donskio asmeninis interesas yra, kad Baumaną išmestų iš darbo, o Baumano interesas – Donskio išvarymas. Tad dabartinės institucijos, užuot tapusios solidarumo gamyklomis, labai dažnai, sakyčiau – per dažnai yra abipusio įtarumo ir konkurencijos fabrikai. Ir taip mes atsiduriame situacijoje, kuri yra ne palankesnė moraliniams sentimentams, bet jiems tik dar kenksmingesnė. Šiais laikais padėti šalia sėdinčiam žmogui būtų savižudiška, nes jis pasirodys nešantis daugiau pelno, naudingesnis kompanijai negu Jūs. O kai ateina metas veržtis diržus, ir jis neišvengiamai ateina, nes neišvengiamai tenka apkarpyti išlaidas, tada jūs tampate savo gerumo auka. Šiuolaikinės institucijos mus moko būti įtariems ir konkurencingiems, o ne solidariems. Tad jei jau diskutuojame apie moralinio aklumo problemą, būtinai reikia aptarti ir šią temą.

L. Donskis: Taip. Manau, kad mes jau pasiekėme tą pokalbio etapą, kai man tenka padėkoti Zygmuntui Baumanui ir dar kai ką pridurti. Iš tikro, Zygmuntas Baumanas labai taikliai atkreipė mūsų dėmesį į tai, kad gyvename visuomenėje, kurioje vaikytis dėmesio, demonstruoti save ir viešinti savo paslaptis tapo norma. Tą patvirtina ir dabartinėje literatūroje dominuojantys išpažintimis prisotinti dienoraštiniai ir autobiografiniai romanai, ypač įžymybių autobiografijos. Kita vertus, mums belieka tik džiaugtis, kad taip pat gyvename laikais, kai į universitetą pavyksta pasikviesti tokį pašnekovą kaip Jūs, Zygmuntai: išminčių, šiuolaikinio gyvenimo analitiką, sugebantį aukštąjį socialinės teorijos meną paversti nuoširdžiu pokalbiu apie tai, ką reiškia būti žmogumi. Ir už tai aš dėkoju jums iš visos širdies.

Z. Baumanas: Ačiū Jums.