Sociologė Ala Marčenko: ar Ukraina mėgina atsikratyti „priklausomybės nuo tako“? Euromaidano istorija
Revoliucija Kijeve buvo transliuojama tiesiogiai, ir mes ją stebėjom, apie ją diskutavom, į ją įsijautėm visą gruodį, sausį, o ypač – vasarį, jai skyrėm tiek laiko, kad pradėjom suprasti ukrainietiškai ir mintinai išmokom jų himno žodžius. Tačiau nepaisant didžiulio suvirškintos informacijos kiekio, bent mano įvykių Euromaidane suvokimas išlieka pakankamai naivus (ir tikriausiai negali būti kitaip stebint per medijų langą, o ne tiesiogiai). Tai akivaizdžiai supratau bendraudama su sociologe Ala Marčenko – Taraso Ševčenkos Nacionalinio universiteto Kijeve Sociologijos fakulteto, Metodologijos ir metodų katedros dėstytoja docente, Euromaidano judėjimą ir Ukrainos visuomenės nuotaikas permatančia kur kas giliau. Šiandien Socialios Sociologijos skaitytojams siūlome interviu su A. Marčenko: Ala Marčenko (Katerinos Balun nuotrauka)
V. U. B.: Gruodžio pabaigoje savo facebook paskyroje sukūrei albumą „Pilietinio aktyvizmo pakilimas Kijeve: paribiai ir priešakinės linijos. Stebėjimas dalyvaujant“, kuriame pradėjai dalintis nuotraukomis ir trumpais savo pastebėjimų aprašymais iš Euromaidano. Ar tavo kaip ukrainietės ir kaip sociologės patirtis Maidane išties gali būti sulyginta su stebėjimu dalyvaujant ne tiktai metaforiškai? Kai šalia tavęs vyksta emociškai labai įtraukiantys įvykiai – kai beginkliai protestuotojai šaltakraujiškai žudomi snaiperių Institutskaja gatvėje, arba minioje tūkstančiai žmonių beveik transo būsenoje, apimti visuotinio bendrumo būsenos (na, bent taip įsivaizduoju), nuolat skanduoja „Слава Україні“ – kaip tuo metu sociologei sekėsi ir tame dalyvauti, ir būti objektyvia stebėtoja?
A. M.: Buvimo Kijevo Euromaidane patirtis gali būti sulyginta su stebėjimu dalyvaujant tik tiek, kiek stebinčiajam pavyko išlaikyti tą atstumą nuo visiško emocinio įsitraukimo, apie kurį tu kalbi. Visgi Euromaidanas buvo procesas, jis truko ganėtinai ilgą laiko tarpą ir vis dar nėra pasibaigęs, o tai reiškia, kad kiekvienas turėjo galimybę tai, kas vyksta stebėti ilgą laiko tarpą ir tuos stebėjimus savaip apibendrinti, ką jau bekalbėti apie sociologus! Objektyvi ir visuminė Euromaidano analizė yra sudėtingas iššūkis, nes turime reikalą su vis dar besirutuliuojančia įvykių seka. Nepaisant to, lapkričio pabaigoje aš pradėjau fotografuoti, stebėti ir kalbėtis su įvairiais žmonėmis (ir tais, kurie rėmė, ir tais, kurie neigė, ir tais, kurie ignoravo Maidaną), kad turėčiau pagrindą būsimiems savo tyrimams ir teoriniam jų apibendrinimui. Euromaidanas turėjo tiek daug etapų ir veikėjų, judėjimo struktūra ir funkcijos labai keitėsi laikui bėgant (pvz., nuo „Maidano-stovyklos“ iki „Maidano-sičės“, kaip savo straipsnyje pastebėjo Iryna Bekeshkina), taigi tikrai būtų sunku jį lengvai apibendrinti tiktai iš mistifikuoto visuotinio dalyvių bendrumo perspektyvos.
Kijevo Nepriklausomybės aikštė . 2013 m. gruodžio 1 d. (Alos Marčenko nuotrauka)
V. U. B.: Ar tiki tuo, kad Euromaidano pergalė veda į realias Ukrainos visuomenės transformacijas? Ar galima sakyti, kad per tuos tris mėnesius nuo 2013-ųjų lapkričio pabaigos iki 2014-ųjų vasario pabaigos radosi visiškai naujos kokybės pilietinė visuomenė? Na, pavyzdžiui, tuo metu, kai iš kalėjimo išlaisvinta Julija Tymošenko vasario 22 dieną Maidane sakė savo už širdies griebiančią kalbą, mano įspūdis buvo toks, kad ji yra žmogus iš visiškai kito laiko ir erdvės – iš senosios Ukrainos, kai tuo tarpu aikštėje jos klausėsi naujoji „pomaidaninė“ ir pirmykščio naivumo netekusi Ukraina, kuriai Tymošenko kalba turėjo nuskambėti ne tiek kaip įkvėpimas, kiek kaip manipuliacija.
A. M.: Spekuliuoti apie Euromaidano pergalę kol kas būtų per didelis situacijos supaprastinimas. Jei pažiūrėtume į pradinius Euromaidano reikalavimus, jie didžiąja dalimi pagrįsti pasisakymais ne „už“, o „prieš“ kažką. Tai šiek tiek keitėsi reaguojant į naujus įvykius. Šiuo momentu aiškiai matyti, kad kai kurie žmonės buvo pašalinti nuo valdžios, „liustracija“ yra populiarus žodis, bet jos veikimo mechanizmai visiškai neapibrėžti. Praėjusią savaitę Ukrainos vyriausybė, dabar vadovaujama Arsenijaus Jaceniuko – vieno iš opozicijos lyderių, rėmusių Euromaidaną – pasirašė asociacijos sutarties tarp Europos sąjungos ir Ukrainos politinę dalį. Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti šį susitarimą 2013-ųjų lapkritį ir sukėlė masinius protestus Kijeve, bet dabar dėl pasiekto tikslo visuomenės nuotaikos ne pakilios, o greičiau susirūpinusios. Daugiau nei šimtas žmonių žuvo susirėmimuose, keli šimtai Maidano aktyvistų vis dar ieškomi, daugybė buvo rimtai sužeisti – tai Euromaidano kaina. Būtų tikrai pernelyg drąsu kalbėti apie visiškai naują visuomenės kokybę jau dabar, bet žinoma, transformcijos prasidėjo, nors jas išsamiai analizuoti bus galima tik praėjus kuriam laikui. O Julijos Tymošenko pirmoji kalba Maidane neprasilenkė su tradiciniu jos kaip pribloškiančios oratorės įvaizdžiu, bet trys Euromaidano įvykių mėnesiai juose dalyvavusius žmones padarė kur kas atsparesniais populizmui.
New Year wishes from the protesters turned into the new fur on „yolka“ (Photo by Alla Marchenko)
V. U. B.: Kokia Ukrainos visuomenės dalis (kurios socialinės ar, tarkime, etninės grupės) buvo labiausiai įsitraukusi į Euromaidano įvykius? Pavyzdžiui, lietuvis filosofas Gintautas Mažeikis, pats praleidęs šiek tiek laiko Maidane, pastebi, kad revoliuciją sukėlė visų pirma intelektualai, kūrybininkai ir išsilavinusi vidurinioji klasė, kai darbininkai (revoliucinė Marxo klasė!) buvo linkę palaikyti buvusįjį status quo ir apskritai nepasižymėjo savanorišku įsitraukimu į pilietines veiklas. Ką manai apie tokius pastebėjimus?
A. M.:Pačioje judėjimo pradžioje Maidane vyravo jauni ir išsilavinę žmonės (amžiaus vidurkis – 36 metai, 64% dalyvių turėjo aukštąjį išsilavinimą). Daugiausia dalyvių buvo iš vakarinės ir centrinės valstybės dalies, nors visi kiti Ukrainos regionai tarp protestuotojų taip pat turėjo savo atstovų (50% ankstyvojo Maidano dalyvių buvo Kijevo gyventojai). Čia remiuosi „Demokratijos iniciatyvų“ fondo atliktu reprezentatyviu tyrimu1. Vėlesnė apklausa parodė, kad pasiskirstymas tarp Ukrainos regionų Maidane išliko heterogeniškas, tik nedidele dalimi dominuojamas vakarų ukrainiečių (55%). Vidutinis protestuotojų amžius ir išsilavinimas išliko beveik nepakitę nuo judėjimo pradžios, o lyčių pasiskirstymas tapo homogeniškesnis (vyrų – 88%, moterų – 12%)2. Tai siečiau su palaipsne Maidano transformacija nuo taikaus prie kovingo pasipriešinimo. Euromaidano ideologija didžiąja dalimi buvo suformuota pagal dešiniosios partijos „Svoboda“ liniją, kas vėliau lėmė gausybę spekuliacijų ta tema, tačiau dauguma aktyvių Maidano dalyvių, remiantis abiejų apklausų duomenimis, nepriklausė jokiai politinei partijai. Visgi sudėtinga kalbėti apie socialinį Euromaidano heterogeniškumą dabar, kovo pabaigoje, kai jis įgyja simbolinę funkciją ir pamažu tampa atminimo vieta.
Revoliucijos poetas (Alos Marčenko nuotrauka)
V. U. B.: Kaip trys Euromaidano mėnesiai pakeitė kasdienį Kijevo gyvenimą? Ar buvo galima jausti revoliuciją ne tik miesto centre, bet ir kitose jo dalyse, priemiesčiuose? Ar Kijevas kuo nors iš esmės pasikeitė nuo 2013 metų gruodžio?
A. M.:Kasdienybė pasikeitė įvairiais požiūriais. Gruodį ir pirmoje sausio pusėje Euromaidano įvykiai buvo lokalizuoti nedidelėje miesto teritorijoje, ribojamoje barikadų. Antroje sausio pusėje, kai atsirado pirmosios susirėmimų aukos, ir kitos miesto dalys buvo paliestos gaisro židinių – padeginėjamų automobilių, kurie paprastai priklausė Maidano aktyvistams. Vasarį mieste pradėjo sklisti gandai apie potencialius pavojus, daugybė žmonių pradėjo telktis į savigynos būrius ir budėti gyvenamuosiuose Kijevo rajonuose. Atsimenu, vasario pabaigoje (maždaug 21-22 dienomis) gyventojai bijodavo net išeiti į gatvę, kad nebūtų užpulti tituškų – agresyviai nusiteikusių samdytų mušeikų ir provokatorių. Tai vyko tomis dienomis, kai buvo sustabdytas Kijevo metro, paralyžiavęs eismą ir įprastas miestiečių rutinas. Tomis dienomis prekybos centrai buvo sausakimši, nes žmonės masiškai pirko maisto atsargas „dėl viso pikto“. Žinoma, kad tokia panika keitė miestą, ir netgi po to, kai bendra psichologinė situacija stabilizavosi, dauguma pokalbių viešosiose erdvėse sukasi apie įvykius Maidane ir visoje Ukrainoje. Psichologai kalba apie visuotinį potrauminio streso sindromą (pvz., Olegas Pokalčiukas3, Liudmila Petranovskaja4), būdingą ir tiesiogiai, ir netiesiogiai dalyvavusiems Kijevo įvykiuose, o tai gali būti interpretuojama kaip iš pirmo žvilgsnio nematoma kasdienio gyvenimo transformacija su ilgalaikėmis pasekmėmis.
Fragments of a barricade on Hrushevskogo street – one of numerous memorial places around the centre of Kyiv – February 23, 2014 (Photo by Alla Marchenko)
V. U. B.: Koks buvo moterų vaidmuo Euromaidane? Galbūt tai tik paviršutiniškas įspūdis, bet stebint medijas Euromaidanas atrodė kaip labai tradicinių lyčių vaidmenų revoliucija, kur vyrai-kariai kaunasi barikadose, o moterys kažkur užkulisiuose gamina maistą ir rūpinasi sužeistaisiais.
A. M.:Moterų vaidmuo Euromaidane buvo gana ribotas, ir tai paskatino diskusijas bei vadinamosios „Moterų šimtinės“ susikūrimą šių metų vasarį. Feministės akcentavo dominuojantį vyriškumo ir vyrų drąsos barikadose diskursą ir moterims priskiriamus vaidmenis, susijusius su paslaugomis (virtuvėje, medicinos centruose ir kt.). Šią kovo 8-ąją moterys susirinko į Maidaną išreikšti savo paramos Krymo moterims su šūkiu „Maidano moterys – Krymo moterims“. Tokios akcijos ir diskusijos, mano manymu, rodo Euromaidano dvilypumą: troškimus ateitį sieti su emancipacinėmis vertybėmis (lyčių lygybe – taip pat), kurie remiasi į garsiai išsakomas tradicines vertybes. Tokios temos kaip lygybė, bendrai kalbant, nebuvo įtrauktos į Euromaidano ideologiją ir pagrindinius šūkius, kurie, kaip jau minėjau, iš esmės buvo perimti iš partijos „Svoboda“.
Announcement about the danger of being on this side of the street during the fire (Photo by Alla Marchenko)
V. U. B.: Galbūt turi dar kokių nors svarbių pastebėjimų apie Euromaidaną, kuriais norėtum pasidalinti su Socialios Sociologijos blogo skaitytojais?
A. M.: Vienas iš būdų suprasti Euromaidaną yra tai kas jame vyko interpretuoti kaip Ukrainos pastangas išsivaduoti iš „priklausomybės nuo tako“, kuris valstybę labiausiai sieja su sovietiniu palikimu. Tokią teoriją paremia 2014-ųjų pabaigoje visoje Ukrainoje kilęs „Leninopadas“ – t.y. spontaniškas Lenino skulptūrų, nuo sovietmečio užsilikusių centrinėse miestų erdvėse, griovimas. Tokie veiksmai buvo daugiausiai vykdomi ir skatinami dešiniųjų aktyvistų, tačiau sulaukė gana ambivalentiškos reakcijos visoje visuomenėje. Po vėliau sekusių įvykių Kryme, kuriuos išprovokavo Rusijos ginkluotų pajėgų pasirodymas, po „teisėto“ referendumo (kurio nepripažino nei Kijevas, nei dauguma užsienio valstybių) deklaracijos, po dalinės ukrainiečių mobilizacijos paskelbimo, pagrindinis ukrainiečių dėmesys pasislinko nuo Euromaidano prie šių reikalų. Įvykiai Kryme gali būti vertinami kaip nenumatyta (bent jau Ukrainoje) Euromaidano pasekmė, didžiuosiuose Rusijos medijų kanaluose konstruojama kaip „būtinybė“ apginti vietinius rusus „po neteisėto valdžios Kijeve užgrobimo“, kai tuo tarpu Ukrainos medijos tai interpretuoja kaip atvirą Rusijos agresiją prieš šalį. Remiantis nacionalinės apklausos, kurią atliko Tarptautinis Kijevo sociologijos institutas, duomenimis5, 83% Ukrainos gyventojų smerkia Rusijos karių veiksmus Kryme, kai Rusijoje atliktos apklausos rodo visiškai priešingus rezultatus. Pvz., WCIOM apklausa6 atskleidžia, kad 94% gyventojų pripažįsta Rusijos teisę ginti Krymo gyventojų interesus. Nors šių dviejų apklausų metodikų skirtumai akivaizdūs, pateikiami skaičiai iliustruoja, jog konstruojamos (mažiausiai!) dvi paralelinės įvykių Kryme suvokimo tikrovės, didele dalimi priklausančios nuo suvokėjų geografinės padėties ir prieinamų medijų. Bet kuriuo atveju ši istorija, mano manymu, dar toli nuo pabaigos.
V. U. B.: Ačiū už pokalbį, miela Ala (ir, žinoma, Слава Україні!)
A. M.: Nėra už ką.
(Kalbėjosi ir pokalbį vertė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė)
2 http://dif.org.ua/ua/publications/press-relizy/vid-mchi-sho-zminilos.htm
3 http://delo.ua/opinions/ostraja-faza-sindroma-majdana-projdet-osenju-no-sam-sindrom-niko-228785/
4 http://ludmilapsyholog.livejournal.com/222534.html
5 http://kiis.com.ua/?lang=ukr&cat=reports&id=245&page=1
