Protesto VU centrinėje bibliotekoje apžvalga: varteliai gonna vartel!

Prieš kelias savaites kolegos organizavo ir kvietė mus į protestą prieš Vilniaus universiteto (VU) bibliotekoje įrengtus aparatus – vartelius. Tuomet organizatoriai rašė: „VU bibliotekoje, kuri yra studentų ir mokslininkų kasdienio būvimo erdvė, buvo įrengti aparatai, skirti lankytojų apskaitai, stebėjimui ir kontrolei. Žmonės, kuriems universitetas ir jo biblioteka yra antrieji namai, verčiami juose jaustis kaip įtariamieji, svetimi vartotojai ir potencialūs nusikaltėliai. Vietoje tarpusavio solidarumo, saugumas kuriamas pasitelkiant disciplinuojančias technologijas, pirmiausiai reiškiančias universiteto politikos nepagarbą bendruomenei ir nepasitikėjimą ja. Universitetas bei biblioteka yra pirmiausiai jų naudotojų erdvė ir joje nepriimtina daryti studentams ar kitiems lankytojams reikšmingus sprendimus be jų pritarimo. Solidarizuokimės vieni su kitais ir paskatinkime tarpusavio pasitikėjimą. Nesutikime su naujųjų aparatų įrengimu ir reikalaukime jų išjungimo, pašalinimo ir/arba nustojimo rinkti asmens duomenis.“

Protestuotojai kvietė susirinkti prie minėtų vartelių ir vaikščioti ratais pirmyn-atgal kiekvieną kartą atsižymint. Tuo buvo siekiama užkimšti įėjimą, sugadinti renkamų duomenų naudingumą ir atkreipti kitų lankytojų dėmesį į problemą bei juos pačius įtraukti į protestą. „Kad nebūtų nejauku, kalbėkimės ir klauskime vieni kitų, pažįstamų ir nepažįstamų, lankytojų ir darbuotojų, kaip gyvename, ką galvojame apie situaciją, su kokiomis kitomis problemomis susiduriame universitete/bibliotekoje ir kaip norėtume jas spręsti. Palaikykime vieni kitus ir paverskime disciplinarinę erdvę sava laisvės ir bendravimo erdve. Protestuokime ne prieš asmenis, priverstus įgyvendinti kontrolės funkcijas, o prieš pačius nepasitikėjimo ir kontrolės principus bei struktūras. Šiuo atžvilgiu, artimesnio santykio užmezgimas su bibliotekos darbuotojais taip pat būtų maištingas veiksmas, kuriantis pasitikėjimą ir solidarumą. Pykime ant situacijos, bet išlaikykime pagarbą žmonėms. Nebijokime ir nesijauskime kalti. Užkimšimas (angl. sit-in) yra žinoma, taiki ir legali protesto forma, kolektyviniu veiksmu išnaudojanti žeminančias ir individualizuojančias taisykles prieš jas pačias.“, – kvietime skelbė idėjos sumanytojai.

Šiandien kviečiame susipažinti su vienos iš protestuotojų esamos situacijos refleksija, įspūdžiais iš protesto bei su organizatorių ne kartą išgirstomis nuomonėmis apie protestą ir jų interpretacijomis platesniame socialiniame kontekste. O ką šia tema manote jūs?

1952-1953 metais Theodoras Adorno viešėjo JAV ir, be visų kitų veiklų, kruopščiai skaitė laikraščio Los Angeles Times horoskopų skiltį. Žinoma, ne todėl, kad ieškojo patarimų, kaip gyventi, o todėl, kad suprato, jog iš pažiūros ezoteriški ar iš piršto laužti horoskopų turiniai gali daug ką papasakoti apie to laiko ir aplinkos socialines praktikas, vertybes bei jų formavimą. Ne mažiau svarbu, kad tyrimas (pristatomas knygoje The Stars Down to Earth) parodo, kaip (tarsi) sekuliarėjanti visuomenė, sąmoningai ar ne besipriešindama intstrumentinio racionalumo vienvaldystei, regresuoja link savo egzistavimo aplinkybių mistifikacijos ir įvairialypius bei atsitiktinius socialinius faktus noriai apvelka būtinybės ar likimo rūbais. Asmens pasirinkimų svarbą ir laisvę daugiau ar mažiau pripažinusias monoteistines religijas vietoj sociologijai mielo humanizmo ar kitų į veikiantį agentą orientuotų prasmingų pasaulėvaizdžių variantų (pa)keičia deterministinis okultizmas, subordinuojantis socialinį būvį gamtiniam, o gamtinį – mintiniam/dvasiniam. Jei tiksliau, Adorno kritiką okultizmui formuluoja taip: „Okultistinė tendencija yra sąmonės regresijos požymis. Ji prarado galią mąstyti tai, kas besąlygiška, ir laikytis prieš tai, kas sąlygiška. Vietoj to, kad apibrėžtų abu jų bendrume ir skirtumuose per konceptualinę pastangą, ji juos neatskiriamai sumaišo. <…> Visuomenė, beveik visiškai užkirsdama sau spontaniško pokyčio galimybę, juda link katastrofos. <…> Niekas labiau netenkina to, kas yra, kaip tai, kad tai, kas yra, turėtų savaime būti prasmė. <…> Prigimtinė okultizmo nuodėmė yra proto ir egzistencijos sumaišymas, paverčiant pastarąją proto atributu“ (iš 1947 metų straipsnelio Theses Against Occultism). Šias pastabas verta turėti omenyje kaip kritinį pamatą tolimesniam svarstymui.

Protesto prieš saugumo vartelių įrengimą VU centrinėje bibliotekoje aplinkybės artimai siejasi su Adorno tyrimu. Viena vertus, žvelgiant tik formaliai, iš išgirstų nuomonių apie protestą ir jo vertinimų galima susidaryti apytikslį įspūdį apie kai kurias „sveiko proto“ nuostatas gero gyvenimo, socialinio teisingumo ar akademijos prasmės atžvilgiu. Kaip horoskopų tyrimas atskleidžia už siauro objekto glūdintį platų racionalumą, taip ir protestas mikrolygmenyje gali atskleisti ne vieną didesnės galių dinamikos ir kontrolės legitimacijos mechanizmų aspektą. Antra vertus, protestą su Adorno kritika okultizmui arba, filosofiškiau tariant, esamybės metafizikai, turiningai sieja prieš protestą nukreiptų pozicijų socialinis determinizmas ir pozityvizmas (priimantis tai, kas yra, kaip būtiną ir prasmingą). Toliau pateikiamos protesto organizatorių ne kartą išgirstos nuomonės apie protestą ir jų interpretacijos platesniame socialiniame kontekste.

• Varteliai yra gerai, nes taip reikia ar/ir taip yra kitur.

Roberto Ungeris (Brazilijos politinis mąstytojas ir veikėjas) teigia, kad dabartinė politinė-socialinė sistema kenčia nuo trijų ligų: esamos santvarkos racionalizacijos socialiniuose moksluose, humanizacijos teisėje bei politikoje ir eskapizmo humanitarinėse srityse. Protesto kontekste racionalizacija – to, kas yra, pateisinimas kaip būtino ir gero – reiškėsi stipriausiai, ir tikriausiai ne tik todėl, kad centriniuose rūmuose daug socialinių mokslininkų, bet ir todėl, kad toks socialinių mokslų diskursas turi hegemoniją dabartiniame kalbėjime apie politinius sprendimus. Vartelių pastatymą, kaip ir daug kitų, platesniu mastu priimamų sprendimų kontrolės ir saugumo atžvilgiu, siekiama pristatyti ne kaip politinį, t. y. vertybinį, į kolektyvinio būvio principų formavimą nukreiptą sprendimą, o kaip objektyviai racionalų (dirgiklis-atsakas) administracinio proceso elementą. Vartelių pastatymas argumentuotas taip:
- Tokia praktika vykdoma visose „padoriose“ bibliotekose, bet kuriame rimtame universitete. „Kitur dar blogiau“.
- Įstatymai reikalauja, kad ypatingos paskirties ir istorinės reikšmės objektuose būtų užtikrintas jų saugumas. VU centrinė biblioteka yra toks objektas, nes saugo istorines vertybes, senus rankraščius ir pnš., todėl tik vykdo įstatymą. (Beje, į visus specialiuosius skyrius, kurių turinys išties vertingas, jau anksčiau įėjimas buvo kontroliuojamas, tad nauji varteliai iš esmės „apsaugo“ tik įprastines skaityklas.)
- Sprendimui pritarė VU-SA (studentų atstovybė). Supraskite, jūs (studentai) patys davėt konsensusą – net pozityviai jį parėmėt savo nesipriešinimu išankstiniam numanymui, kad VU-SA atstovauja ar turėtų atstovauti visus ir kiekvieną VU studentę. (Tas pats su valstybine politika – “nesiskųsk, nes pati išsirinkai parlamentą; jei nesirinkai – tuo labiau“.)

• Prisiskaitė knygučių/Foucault ir protestuoja…

Ši pozicija gali reikšti bent kelis skirtingus dalykus:
a) Knygutes skaityti gerai, bet negerai jomis remiantis veikti. Bijau, kad nors ir kokia tai absurdiška pozicija, bet jos laikosi nemaža dalis centrinės bibliotekos ir artimųjų fakultetų lankytojų. Psichologizuojant galima būtų sakyti, kad taip tiesiog patogiau gyventi. Sociologizuojant – kad toks, deja, yra dabartinio (?) akademiko habitus: knygučių skaitymas laikomas savipakankama veikla, net jei knygutės rašomos su intencija kažkaip nuskaidrinti kasdienį gyvenimą ir padėti jame orientuotis bei jį keisti (jei be tokios intencijos, žr. kritiką okultizmui).

b) Nereik skaityt knygučių ir nereik nieko daryt (juk istorija jau baigėsi/niekada nebuvo prasidėjusi). Pasaulio tvarka tobula, tereikia ją atrasti ir atitikti. Tai galinga ezoterinio tikėjimo pozicija. Vargu, ar besilankantieji bibliotekoje joje lankytųsi, jei taip tikėtų. Bet neatmestinas variantas.

c) Kažką daryti gerai tik tada, jei neskaitei knygučių, kurios su tuo susijusios. Neretai sutinkamas nusiteikimas prieš ideologijas, bet taip pat ideologiškas (žr. svarstymus apie liberalizmo politinį turinį: tiek iš Rawlso ar Rorty, tiek iš Schmitto ar Jokubaičio pusių). Taip pat vėl prieštarauja akademikų gyvenimo praktikoms, tad būtų suprantamas, jei išreikštų revoliucingi menininkai ar bet kas kitas, bet ne socialinių-humanitarinių sričių darbininkai, kurių darbas patvirtinus pastarąjį teiginį prarastų prasmę.

d) Gal ir gerai skaityti knygutes, bet reikia jas kritiškai įvertinti ir tik tada, kai perskaitei kritinę literatūrą ir kritinės literatūros kritinę literatūrą (o gal dar ir gyventojų apklausą atlikai), gali kažką veikti, nes turi Žinojimą. (Bet, kad jau tiek skaitei, gal verčiau parašytum kritinį straipsnį?). Tas pats okultizmas, o tiksliau – gnosticizmas akademine forma. Sudėjus a) ir d) galima apibrėžti naują argumentacijos tipą: reductio ad knygutem.

Paskutinė pozicija, be ciniško priedo, gali būti nuoširdi ir išmintinga (jei dar galima neironiškai vartoti šitą žodį), bet konkrečiu pastarojo protesto atveju – „iš kur žinai/žinot, kad aš/mes neapmąstėm to, ką skaitėm?“. Stovima arogantiškoj pozicijoj „aš žinau gerai, nes tu žinai blogai, ir to užtenka“. Šiaip ar taip, visiems variantams tinka ta pati kritika: numanoma, kad įtampoje mąstymas-veiksmas/teorija-praktika veiksmas turi kilti iš mąstymo, o ne atvirkščiai. Galbūt kai kurie protestavusieji ir „prisiskaitė knygučių“, bet tai nesumažina priešingos dinamikos reikšmės, kai mąstymas kyla iš veiksmo, dėl jo ir po jo. Klausimas „tai ką jūs veikiate?“ humanitarams ir socialinių mokslų atstovams turėtų būti aktualus ne tik „iš išorės“ kaip įtarumas ar kritika, bet ir „iš vidaus“ kaip metodologinė ir egzistencinė problema. Tiesa sakant, aš kiek nustebusi, kad sociologijos dėstytojai neatsiuntė visų studenčių sudalyvauti proteste ar bent jį stebėti iš šono kaip sąlyginai retą (ypač artimoje aplinkoje) reiškinį vien dėl mokslinio intereso. Kaip ten su socialia sociologija? :) Bloga nuo privilegijuotų mokslininkų, kurie mano galį vertinti ar net formuoti pasaulį jame nedalyvaudami ir tarsi neturintys dalyvauti.

• Ne laiku, ne vietoj, ne tokiu būdu, ne dėl tos priežasties, ne su tuo tikslu.

Visi šie pastebėjimai ir kritika būtų vertingi ir prasmingi, jei būtų išsakomi numanant vis dėlto bendrą tikslą ir veiksmais išreiškiant valią prie jo prisidėti ir/ar pasiūlyti alternatyvas. Kitaip tariant, kritika būtų priimtina, jei ją lydėtų rūpestis problema. Kai kuri kritika (pasikalbėti su darbuotojais, konkrečiau išsiaiškinti vartelių pastatymo faktus ir aplinkybes) ir buvo priimta dėl šios priežasties. Visus kitus priekaištus ramia sąžine galima atmesti kaip atmazkes ir trolinimą, rimtai ar patogumo dėlei referuojančius į vėl tą patį , su Adorno pradžioje kritikuotąjį „tikrąjį žinojimą“.

• Jei kažkas nepatinka ir/ar nori kad būtų kitaip, pirmiausiai reikia kalbėtis su administracija ir studentų atstovybėmis.

Tiek prieš protestą, tiek jo metu buvo nesusipratimų dėl protesto spontaniškumo ir nenoro spręsti problemą įprastais metodais. Studentai stebėjosi, kodėl kviečiama priešintis kažkam, dėl ko nebuvo bandyta derėtis (Dar kartą trumpai atsakant: dėl vartelių pastatymo paprastų lankytojų nuomonės irgi niekas neklausė. Protestas taip pat gali būti ėjimo į dialogą formą, įgalinanti lygiavertiškesnes kalbėtojų pozicijas). Administracija stebėjosi, kodėl studentai protestuoja, jei vartelių įrengimas jau prieš kurį laiką buvo suderintas su VU-SA. Numanomai, bet kokie įsitikinimai ir praktikos universitete turėtų būti legitimuoti išankstinio konsensuso tarp apačios (studentų kaip vartotojų) ir viršaus (administracijos kaip gamintojos), tarpininkaujant paslaugų tiekėjams (dėstytojams, apsauginėms, valytojams ir kitoms darbuotojoms). Studentams nepriklauso patiems, lefebriškai tariant, „gaminti“ savo kasdienę erdvę per joje vykdomas praktikas, nes jiems tiesiog nepriklauso nieko gaminti, nebent pageidauti kitokių produktų iš aukščiau. Horizontalų studentų organizavimosi potencialą siekiama struktūriškai subordinuoti piramidinei schemai, kurios apačioje yra paprasta studentė (visada individualizuota), viduryje – SA, o viršuje – likusi administracija su savo hierarchija. Galbūt dėl šios priežasties bibliotekos administracija negalėjo patikėti, kad protestavusieji neturėjo jokios oficialios tapatybės, kurią būtų galima pozicionuoti įprastinėse galios kopėčiose. Į klausimą „kas jūs tokie?“ atsakę „bibliotekos lankytojai“, buvome nesuprasti: kaip įmanoma, kad žmonės kažką daro kartu nepriklausydami iš anksto apibrėžtai grupei? Panašu, kad kai jau esi apibrėžta kaip vartotoja (šiuo atveju – bibliotekos paslaugų), tau apskritai nepriklauso būti suinteresuotai savo kasdiene erdve ir gerbūviu.

Galbūt reikšmingiausia, nes pati konkrečiausia, įžvalga iš protesto yra susijusi su studentų atstovybių vaidmeniu universiteto politikoje. Su visa pagarba žmonėms, kurie savanoriškai dirba šioje struktūroje nuoširdžiai norėdami prisidėti prie studentų bendruomenės gerbūvio didinimo, SA sistemingai tampa patogiu atpirkimo ožiu abiems universiteto hierarchijos lygmenims, tarp kurių tarpininkauja, t. y. ir studentijai, ir administracijai („valdžiai“). Jei eiliniai studentai, kaip protesto metu, paklausia administracijos – „kas čia per velnias?“, administracija turi jau minėtą paprastą ir formalų atsakymą, su kuriuo universiteto struktūros logikos rėmuose sunku ginčytis: „Tai velnias, kurį jūs patys parėmėte per savo atstovus SA“. Paklausus studentų, „kodėl nieko nedarote dėl šio velnio?“, jie mielai atsako „čia SA atsakomybė“ arba „tai ką čia per SA pakeisi…“. Abu pasiteisinimai paremti prielaida, kad SA yra politinio studentų atstovavimo organas, t. y. studentų kaip bendruomenės interesų atstovai. Tačiau akivaizdu, kad taip nėra – Lietuvoje (jei kas turi kontrapavyzdžių, tikrai smalsu sužinoti) SA atstovauja studentų politinius interesus tiek pat, kiek Seimo partijos piliečių (beveik niekaip). Gal ir būtų puiku, jei SA imtųsi kovos už nemokamą mokslą ar hierarchijos tarp studentų ir dėstytojų (ar tarp lektorių ir profesorių) panaikinimo, bet paskutinį kartą, kai girdėjau, buvo klausiama: „ar norite daugiau stipendijų, bet mažesnių, ar mažiau, bet didesnių?“.

Tad dabartinėje situacijoje svarbu pabrėžti: SA yra ne politinis, o administracinis darinys. Tai nebūtinai reiškia kritiką SA (manau, kad studentų politika turėtų būti kiekvieno ir kiekvienos studentės, o ne specialių atstovų reikalas); tiesiog svarbu skirti politiškumą, kuris, pagal Schmittą, neišvengia draugo ir priešo skirties, ar, pagal Castoriadį, yra įšaknytas kolektyviniame į autonomiją nukreiptame veiksme, nuo optimizacijos esamos sistemos rėmuose (beje, iš naujojo VU rektoriaus interviu Veidui atrodo, kad optimizacija „iš viršaus“ tik prasideda). SA tvarko LSP, daro apklausas, rengia šventes ir prižiūri skelbimų lentas, o ne ruošia reformas ar grasina fakultetų okupacija. Nesunku suprasti, kodėl administracija ir, šiuo atveju, VU-SA mano, kad pastatydami vartelius daro tik administracinį sprendimą, tačiau nereik stebėtis (o studentams nusimesti atsakomybės), kai kas nors sako „ne, erdvės kontrolė yra politinis sprendimas, ir mes su juo nesutinkame, nes mūsų politiniai interesai yra priešingi“. Žodžio „atstovavimas“ reikšmę dabartiniame SA kontekste derėtų aiškinti kaip teisinį atstovavimą, kai problemos individualizuojamos ir sprendžiamos konkrečių esamų nuostatų fone, o ne apie kūrybišką atstovavimą, kai siekiama naujų sprendimų ir alternatyvių nuostatų.

Žmonių tarpusavio susitarimo ir įstatymo valdžios nedermė vartelių pastatymo projekte įdomi ne tik tuo aspektu, kad įstatymo taikymas statant vartelius nurungė komunikaciją apie šio taikymo galimus variantus ar reikalingumą apskritai. Šis aspektas kelia pyktį . O kitas aspektas kelia juoką ir teikia ironiškos vilties. Nors vartelių tikslas iš esmės yra pakeisti anksčiau veikusią budinčią darbuotoją neklystamai ir griežtai atskiriant pageidaujamus, registruotus lankytojus nuo nepageidaujamų anonimų, panašu, kad vartelių simbolizuojamas technologinis progresas žmogiškais matais nė kiek nepanašus į progresą. Vietoje vienos budinčiosios dabar prie vartelių dažniausiai sėdi bent dvi darbuotojos, nuolat turinčios kęsti įkyrų vartelių pypsėjimą, kai šie užstringa, ir kartodamos naujiems ar pasimetusiems žmonėms vis tas pačias instrukcijas, kaip (teisingai) praeiti. Be to, administracija patikino, kad nieks nedraudžia prisistačius darbuotojoms į biblioteką prasivesti draugą ar draugę aprodyti biblioteką. Taigi, iš esmės išlieka tas pats žmogiškasis saugumo-iš-pasitikėjimo faktorius, tik su daugiau „įsisavintų pinigų“ ir pajungimo savo pačių tikslus griaunančioms technologijoms.

Bet protesto pirmasis rūpestis tikrai nebuvo vartelių technologijos efektyvumas. Buvo liūdnai juokinga, kai po trumpo protesto (iki vartelių atidarymo) sekusios netrumpos diskusijos su bibliotekos administracijos atstovais apie tai, „kame bėda“, galiausiai buvo „atrasta“, kad „tai jūs čia dėl principų“. Su visa pagarba administracijos atstovams, kurie elgėsi išties ramiai ir maloniai, (kitaip nei kai kurie funkciniai darbuotojai, žaibiškai užsiplieskę asmenine neapykanta ir žeminimais protestavusiesiems), nereflektavimas, kad erdviniai sprendimai yra politiškai turiningi ir, vartelių atveju, prieštarauja laisvės, bendruomeniškumo ir atsakingos autonomijos principams, buvo vienas iš pagrindinių protesto objektų. Kaip išvis įsivaizduojamas protestas be principų? Protestas dėl faktų (kokių faktų? cha cha)?

Faktas, kad tik nedidelė dalis bibliotekos lankytojų dalyvavo proteste ir išreiškė valią būti patiems atsakingais už savo kasdienės erdvės gerbūvį, nurodo į vertybinį klimatą. Pažiūrėti/prižiūrėti protesto susirinko beveik tiek pat bibliotekos darbuotojų, kiek buvo protestuojančiųjų (kas, beje, prisidėjo prie sumanymo – o gal net jį išgelbėjo – užkimšti įėjimą į biblioteką; nebūtų protesto, jei nebūtų kontrprotesto). Šiuo atžvilgiu varteliai yra legitimuojami labiau nei bet kokiomis nuorodomis į „progresyvias praktikas“ svetur, valdžios konsensusą ar įstatymų reikalavimus. Autonomija ir su ja einanti laisvė ir atsakomybė nėra dalykai, kuriuos galima tikėtis gauti „iš aukščiau“ ar laukti, kad šiuos iškovotų mažuma, nuversdama „aukštumas“ ar dar kaip kitaip. Autonomiškam kolektyvumui pirmiausiai svarbu kiekvienos ir kiekvieno galimybės ir pasiryžimas patiems elgtis autonomiškai – tapti atsakingais už savo ir aplinkinių gyvenimus su visu to sunkumu ir džiugesiu, neklausiant mažų ir didelių Leviatanų pritarimo. Veikimas turi būti suprastas kaip vienintelis būdas peržengti būtinybės metafiziką kasdienybėje, įgyti geresnio gyvenimo viltį ir nuskaidrinti teorines problemas praktiškai. O iki tol – varteliai gonna vartel!

Protestuotoja