Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Anapus rinkos
Kai kurie paribiuose esantys žmonės vis dar išgyvena daugiau ar mažiau ikikapitalistinėmis sąlygomis. Kai kurie yra vietinės tautelės, kovojančios už savo tradicijų išsaugojimą; kiti ‒ pašalintieji, kurie jau buvo įtraukti į ekonomiką, išsunkti ir išspjauti. Rinkai rijant vis daugiau ir daugiau, už jos besilaikantieji turi vis mažiau iš ko išgyventi. Žiūrint iš šios perspektyvos, niekas negali įsivaizduoti, koks gyvenimas buvo tada, kai visi galėdavo patys apsirūpinti tuo, ko reikėdavo.
Dar visai neseniai žmonija prasimaitindavo iš to, ką gaudavo iš žemės po savo kojomis. Sunkiais laikais tai veikdavo kaip saugumo tinklas. Dabar, kad gautų išgyvenimui reikalingų produktų, visi turi eiti į prekybos centrus ‒ tokiu būdu ekonominės recesijos tapo tokios pat pavojingos kaip žemės drebėjimai ar cunamiai. Stichinės nelaimės praeina, bet kapitalizmas išlieka: badas yra laikinas, bet skurdas tęsiasi ilgai.
Tačiau net ir šiandien dalis kiekvieno asmens gyvenimo išlieka anapus pelno ir konkurencijos logikos, pavyzdžiui, ryšiai su draugais ir šeima, ar gaivus vėjelis vasaros dieną. Geriausi dalykai gyvenime vis dar yra nemokami. Savaime vertingi užsiėmimai, pavyzdžiui, dalinimasis įvairiais dalykais be jokių sąskaitų vedimo, yra esminga mūsų visuomenei, kad ir kokia forma pasireiškia. Daugelis šių užsiėmimų yra uždaryti siauruose socialiniuose kontekstuose, besirandantys tik tarp lygiųjų tokiu pat būdu kaip senovės Atėnuose demokratoja buvo praktikuojama išlaikant vergiją. Tačiau tai, kad kad net turtingiausi žmonės ‒ tie, kurie nerimauja dėl savo privilegijų išlaikymo ‒ vis dar bendrauja tokiais būdais, jau kažką sako. Sunku įsivaizduoti, kad ekonomika galėtų praryti viską, kad ir kokie kolonizuoti bebūtume. Skaityti toliau…
Britų autorės E. L. James knygų trilogija „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ (toliau – PPA) tapo viena populiariausių pastarojo meto knygų – iki šiol parduota apie 80 milijonų jos kopijų, išverstų į daugiau kaip 50 kalbų (netrukus pasirodysiantis filmas tikriausiai taip pat sumuš kino lankomumo rekordus). Romanas ne tik įkvėpė daugybę skaitytojų paįvairinti savo seksualinį gyvenimą, tokiu būdu padidinant tam tikrų vartojimo prekių paklausą, tad ir pasiūlą, bet ir sukėlė nenuilstančias skaitytojų, žurnalistų, tinklaraštininkų, mokslininkų ir kitų veikėjų diskusijas apie šio kūrinio populiarumo priežastis bei ką šis fenomenas gali pasakyti apie mūsų visuomenes. Štai pavyzdžiui viename JAV universitete pradėtas dėstyti kursas, kurio programa sudaryta PPA analizės pagrindu siekiant tirti ryšius tarp seksualumo ir medijų. Mokslinis žurnalas Sexualities sociologinei romano analizei skyrė visą numerį.
Pasak sociologės E. Illouz, bestseleris apibrėžiamas per jo gebėjimą rezonuoti su žmonių socialine patirtimi bent jau dviem dažniai: jis savyje turi kelis labai pažįstamus žmonių socialinių patirčių aspektus bei – užslėptai arba tiesiogiai – kalba apie tą įprastų patirčių pusę, kuri yra sudėtinga, nepagaunama ir nuolatos sugluminanti. Rodos, PPA palietė mums svarbių patirčių sferą. R. A. Deller ir C. Smith atliktas skaitytojų tyrimas parodė, jog skaitytojoms pats patraukliausias šios trilogijos aspektas yra tas, jog jame kalbama apie netradicinį (kinky) seksą.
„PPA fenomenas, mano nuomone, suteikia daug galimybių sociologiškai tyrinėti seksualumo, lyčių, kultūros temas.“, – sako lyčių ir seksualumo sociologija besidominti Darja Lyzenko ir savo įžvalgomis apie romaną dalinasi su Socialios sociologijos skaitytojais.
Popkultūros populiarumo veiksniai
Popkultūros tyrėjas J. Fiske dar prieš ketvirtį amžiaus pastebėjo popkultūros prekės tapimo produktyvia ir tuo pačiu populiaria dėsningumus. Visų pirma, produktas neturi būti pernelyg „keistas“ ir nutolęs nuo socialinės tikrovės: „Kultūros pramonės gaminamos ir platinamos prekės, kurios patenka į populiariosios kultūros apyvartą, privalo būti nedisciplinuotos ir nekontroliuojamos. Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Migrantų darbas
Kodėl ieškodami darbo žmonės nelegaliai kerta sienas? Ar tai neparodo, kad JAV ir ES turi geresnes ekonomikas nei tokios šalys kaip Meksika ar Marokas? Ar jos neturi teisės gintis nuo įsibrovėlių?
Nesąmonė ‒ vis tai yra ta pati ekonomika. Gėrybės, darbai ir pelnai teka per sienas, kurios taip pat palaikomos tik žmonėms ir tik tam, kad būtų galima juos geriau išnaudoti. Ne tik sienos, bet ir pačios valstybės yra sutartiniai konstruktai, kaip ir „nelegalus imigrantas“ ‒ kartu jie legitimuoja darbo jėgos padalinimą į kastas. Bet kad prisikastume prie viso šito šaknų, turime atsigręžti kelis šimtus metų atgal.
Kai išplaukė pirmieji konkistadorai, jų svarbiausias tikslas buvo gauti išteklių, kurie padėtų jiems paimti viršų galios konfliktuose savuose kraštuose. Ten, kur rado hierarchines visuomenes, jie nuvertė vietinę valdančią klasę ir užėmė jų vietą; kur vietiniai buvo valdomi sunkiau, jie juos išvarė arba išžudė. Biologiškai turtingiausios pasaulio dalys ‒ tropikai ir atogrąžų girios ‒ buvo matomos kaip lobynai grobstymui; šiandien šios žemės vietos vis dar išlieka vargingiausiomis ir labiausiai išnaudojamomis. Vėsesni regionai, kuriuose mažiau ką galima nusiaubti, tokie kaip Šiaurės Amerika, perėmė perteklinę Europos populiaciją. Greitai amerikiečiai patys tapo turtinga tauta, nes ėmė pasilikinėti turtą, vietoj to, kad siųstų jį atgal į Europą. Tas pats įvyko netgi Australijoje, kuri iš pradžių buvo kalinių kolonija. Kai pirmųjų kolonistų imperijos ėmė irti, šios naujos jėgos buvo puikiai pozicionuotos, kad perimtų valdžią. Skaityti toliau…
Prieš kelis mėnesius publikuotas Pašaliečio straipsnis „Reitingai – mitai ir realybė“, kuriame autorius kvietė atkreipti dėmesį į politinių aktualijų vertinimą bei pasvarstyti apie Prezidentės šansus būti išrinktai antrajai kadencijai, sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Šiandien Pašalietis tęsia rinkimų temą bei svarsto apie Lietuvos elektoratą ir D. Grybauskaitės galimybes artėjančiuose Prezidento rinkimuose.
GERIAUSIAS PASIRINKIMAS IŠ BLOGŲ?
Buvo netikėta, kai komentatoriai pareiškė laukiantys tęsinio. Tęsinio aš nežadėjau, jį žadėjo Košmarikas, kalbėdamas apie Rusijos žingsnius, siekiant paveikti Prezidento rinkimų rezultatus Lietuvoje. 2013 m. mane labiausiai stebino, kad Rusija tai daro visiškai atvirai, nekeldama savo kandidato1. Po agresijos prieš Ukrainą tapo aišku, kad postsovietinę erdvę Rusija laiko savo įtakos zona ir šio regiono politikai, nelinkę to pripažinti, jos supratimu, yra pasmerkti.
Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje D. Grybauskaitės dominavimas Lietuvos galios lauke tik sustiprėjo. Tai patvirtina ir Vilmorus apklausos.
Š.m. balandį jos reitingas nuo 2012 m. lapkričio pasiekė aukščiausią tašką – 22,7 proc. Priminsiu, kad 2012 m. lapkritį, po Seimo rinkimų, Prezidentei pasipriešinus Darbo partijos (DP) dalyvavimui Vyriausybės formavime, jos reitingas smuko iki 15,9 proc. Tačiau skandalas dėl nutekintos pažymos parodė, kad ir tai nėra riba. 2014 m. sausį D. Grybauskaitės reitingas, 2013 m. stabilizavęsis ties 21 proc., nukrito iki 15,4 proc. Nepaisant pastaraisiais metais sumažėjusio pasitikėjimo Prezidente, neabejotino lyderio būsimuose Prezidento rinkimuose statusą ji išsaugojo. Grafike pateikti Vilmorus apklausų rezultatai tai puikiai atspindi. Eilutėje Geriausia pateikti rezultatai į klausimą, kuris politikas geriausiai atstovauja Jūsų interesus, o eilutėje Prezidentė – rezultatai į klausimą, už ką Jūs balsuotumėte Prezidento rinkimuose. Skaityti toliau…
Pasirodė šių metų Lietuvos socialinių mokslų forumo (Socforumo), kuris vyks gegužės 16-18 d. Molėtų observatorije, programa. Kas yra Socforumas ir kodėl tikrai verta jame dalyvauti, galite sužinoti perskaitę Socialios sociologijos interviu su renginio organizatore Aine Ramonaite.
Informaciją apie registraciją, nakvynę ir maitinimą, dalyvio mokestį bei nuvykimą galite rasti čia.
Kad nepamirštumėt, galite pasižymėti renginio puslapyje Facebook’e.
PROGRAMA Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Namų ruoša
Įsivaizduok buržua vakarėlį: vyrai kalbasi apie gamybą, o žmonos apie vartojimą. Šiame vaizdinyje vyrai siejami su vertės kūrimu, o moterys su jos išleidimu: iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal poreikį. Kiekvienas vyras turi nusiskundimų dėl jo sunkiai uždirbtus pinigus išleidžiančios sutuoktinės ‒ kam, jis negali suprasti.
Tačiau kaip veiktų ekonomika be viso neapmokamo namų šeimininkių darbo? Darbdaviai turi kompensuoti darbuotojų darbą, tačiau niekas neatlygina namų šeimininkėms už viską, ką jos padaro ruošdamos ir išleisdamos darbuotojus. Vaikų priežiūra, maisto ruošimu ir namų tvarkymu apkrautos moterys yra priverstos priklausyti nuo tų, kurie uždirba ‒ dėl šios priežasties jos dažnai tampa įkalintos prievartiniuose santykiuose ‒ arba pačios pradėti uždirbti. Skaityti toliau…
„Karšti čeburekai, šaltas alus“ – tai bene garsiausias nelegalaus lietuviškojo verslo šūkis. Jis jau daugiau nei dvi dešimtis vasarų lydi poilsiautojų atostogas pajūrio kurortuose. Tačiau kas iš tikrųjų yra šie pliaže čeburekais prekiaujantys jaunuoliai? Kiek reikia pirkti čeburekų, jei nori surinkti kačiuką? Ir kiek čeburekų reikia atnešti policininkui į viešbutį, kad jis tavęs kitąkart nebesivytų kopomis?
Į šiuos klausimus atsakys trys seniai nesimatę draugai – Sigis, Asta ir Rokas – dokumentiniame filme „Čeburekų pardavėjai“ palydėsiantys mus į slaptą čeburekininkų pasaulį.
Pasižvalgyti po čeburekų verslo užkulisius mums padės ir pats filmo režisierius Tomas Bručas.
Gegužės 7 d. 18.40 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 306 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Kovo 17-21 d. vykusių VU Filosofijos fakulteto dienų „Fiesta Personæ“ metu pasirodė tradicinis šios šventės laikraštis „Bursų kiemas“, kuriame – net du interviu su mums pažįstamais veidais iš sociologijos koridorių. Apie sociologijos raidos aplinkybes sociologą prof. Zenoną Norkų pakalbino Rasa Ibelhauptaitė. Apie sociologijos studijas, „užklasinės sociologijos“ mintį ir veiksmą su sociologijos doktorante, dėstytoja, Socialios sociologijos redaktore/autore bei Sociokino organizatore Milda Pivoriūte kalbėjosi Liutauras Vičkačka.
Čia kviečiame skaityti nesutrumpintą interviu su Milda.
„Entuziastinga, charizmatiška, išmananti“, „Uždeganti siekiu jau dabar bėgti į gatvę ir tirti visuomenę“, „Kurianti savo unikalų pasaulį ir skatinanti tai daryti kitus“, „Žavinti savo stiliumi“ – tai tik keletas pirmųjų studentų ištartų frazių apie Filosofijos fakulteto dėstytoją, sociologę dokt. Mildą Pivoriūtę. Pati Milda save apibūdina kaip žmogų, kuriam sunkiausiai sekasi kalbėti glaustai ir kartu įspėja, kad šis interviu bus tikras redagavimo iššūkis „Bursų Kiemo“ redakcijai. Tačiau užkrėsti Mildos pozityvu nepasidavėme ir Jūsų dėmesiui pateikiame „glaustą“ (red. Socialioj sociologijoj pateikiame mažiau nei laikraštyje sutrumpintą variantą) pokalbį.
Milda, kodėl pasirinkote būtent sociologiją? Kas joje žavi?
Sociologija mano gyvenime atsirado labai netikėtai, galima sakyti, netiesiogiai mane su ja supažindino vienas mėgstamiausių mano paauglystės rašytojų – E. M. Remarkas. Kai perskaičiau visas jo knygas ir galiausiai griebiausi paskutinio šiaudo – jo biografijos „Lyg viskas būtų paskutinį kart“, pagalvojau: negi tikrai daugiau nebesusitiksime tekste? Tuomet ėmiau naršyti internete ir atradau vieno prancūzo dienoraštį, kuriame jis į E. M. Remarko knygose paliečiamus dalykus bandė pažvelgti per sociologinę prizmę. Tuomet net nesupratau, kaip daugelį natūraliai kylančių klausimų gali pagauti sociologiniai čiuptuvai. Štai anuomet mama paklausė, kaip reagavau į „Vakarų fronte nieko naujo“ esančius apkasų užkulisių aprašymus, ant medžio kabančias kūno dalis ir pan. Aš tik gūžtelėjau pečiais – nieko ten baisaus. Kodėl mano tėvus jaunystėje sujaudindavo tokie aprašymai, o mano kartos jaunimui tai nesukelia ypatingų emocijų? Kas lėmė, kad mūsų „siaubo slenkstis“ padidėjo? Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Šiandien kviečiame skaityti knygos ištrauką, kurioje CrimethInc. komandos narys dalinasi aptarnavimo sektoriaus darbuotojų susivienijimo ir protesto patirtimi:
Dar būdamas ketverių, žinojau, kad noriu būti animuotojas. Žiūrėdamas per televizorių Kapitoną Marką maniau, kad dirbsiu Disney‘aus ar kokiame kitame milžiniškame žiniasklaidos konglomerate. Maniau būsiąs turtingesnis už savo tėvą ir dar jo tėvą ‒ ne žymus ar panašiai, bet pakankamai sėkmingas.
Šio sumanymo laikiausi gana ilgai. Tik ilgokai padirbėjęs aptarnavimo sektoriuje supratau, kad mano maža amerikietiška svajonė šiais laikais – jau nebeįmanoma. Technologinė pažanga ir vergiškas darbas išstūmė animuotojus iš pagrindinio vaidmens animacinių filmų kūrimo srityje. Taigi, kadangi labai mėgau kavą, galiausiai įsidarbinau kavinėje, o kadangi mūsų muzikos grupei reikėjo plakatų, pradėjau mokytis grafinio dizaino. Iš šių dalykų ir užsidirbu pragyvenimui.
Esu buvęs atleistas iš daugybės darboviečių. K‒mart, Whole Foods, kažkokios kokteilinės ir krūvos kavinių. Naujiems darbdaviams paprastai sakau, kad buvusią darbovietę palikau dėl kelionės ar kokio kito verslo sumanymo ‒ buvimas „laisvai samdomu grafiniu dizaineriu“ pasitarnauja kaip geras pasiteisinimas, o viršininkams patinka, kai esi „motyvuotas verslininkas“. Laikui bėgant supratau, kad atlyginimas nuo 6,5 iki 8 dolerių už valandą gali pakilti nebent dėl infliacijos. Tačiau nepaisant to, kad turiu šiek tiek gabumų ir žinau, kaip šnekėti apie tipografiją ir išdėstymą, aš neįsivaizduoju, kaip varžytis dėl rimtų dizaino darbų, tad nemanau, kad greituoju metu sugebėsiu pasitraukti iš paslaugų sektoriaus. Skaityti toliau…
Zenonas Norkus: „Jeigu nebesinori žiūrėti į veidrodį, ką tai pasako apie pačią visuomenę?“
Kovo 17-21 d. vykusių VU Filosofijos fakulteto dienų „Fiesta Personæ“ metu pasirodė tradicinis šios šventės laikraštis „Bursų kiemas“, kuriame – net du interviu su mums pažįstamais veidais iš sociologijos koridorių. Apie sociologijos raidos aplinkybes sociologą prof. Zenoną Norkų pakalbino Rasa Ibelhauptaitė. Apie sociologijos studijas, „užklasinės sociologijos“ mintį ir veiksmą su sociologijos dokt. ir Socialios sociologijos redaktore/autore Milda Pivoriūte kalbėjosi Liutauras Vičkačka.
Šiandien kviečiame skaityti interviu su Z. Norkumi.
Apie Zenoną Norkų žino arba bent jau yra ką nors girdėję visi. Jį galite sutikti Filosofijos fakulteto koridoriuose, įsikūnijusį akademiko, administratoriaus, mokslo ir strateginės veiklos prodekano vaidmenyse, o be viso to – dar ir intensyviai užsiimantį moksline veikla. Dėl šių priežasčių nusprendėme, kad niekas geriau nepaaiškins sociologijos raidos aplinkybių, nei visų gerbiamas habilituotas socialinių mokslų daktaras Zenonas Norkus.
Sovietmečio pradžioje sociologija nebuvo pripažįstama kaip mokslo disciplina. Vėliau jai buvo suteikta galimybių atsiskleisti. Kaip manote, kas paskatino sovietinę valdžią pakeisti savo požiūrį į sociologijos mokslą, suteikiant jam daugiau svarbos?
Iš tikrųjų sociologiniai tyrimai Sovietų Sąjungoje buvo atliekami jau maždaug nuo 1960-ųjų metų. Šio dešimtmečio pabaigoje jie buvo pradėti vykdyti ir mūsų šalyje, kuri tuo metu buvo sovietinė respublika. Visa tai savo puikioje disertacijoje „Sociologinio diskurso raida Lietuvoje (1960-2000)“ ištyrė mūsų fakulteto absolventas, dabar dirbantis Klaipėdos universitete Liutauras Kraniauskas. Sovietų Sąjungos žlugimo išvakarėse, kai kuriose srityse (pavyzdžiui, darbo, jaunimo, miesto sociologijoje) buvo pasiektas aukštas lygis. Be sociologiniais tyrimais gaunamos informacijos, valdyti sudėtingos modernios industrinės visuomenės neįmanoma, todėl tokie tyrimai buvo reikalingi ir sovietinei valdžiai. Tiesa, buvo mokoma tik empirinių tyrimų technikos, nes buvo tik viena „teisinga“ visuomenės teorija, kurios mokydavo „mokslinio komunizmo“ dėstytojai. Todėl sociologijos studijų, apimančių visus sociologijos mokslo aukštus, įsteigimas buvo „įstrigęs“. Skaityti toliau…
