Iš kur dygsta spontaniški gėlynai ir gyventojų bendrystė „pavojingiausiame Kauno mikrorajone“?
Miestai yra inertiškos būtybės, visgi ilgus metus gyvendami sau įprastus gyvenimus jie sugeba nustebinti ir netikėtais pokyčiais. Ta nuostaba kartais būna trikdanti (kaip, pavyzdžiui, Detroite), kartais džiuginanti sėkme (kaip Bilbao), bet visada – laužanti stereotipus. Šiandien jų palaužyti kviečiame į Žemuosius Šančius, kur tyrimą apie šios Kauno dalies pokyčius atliko ir jums aprašė VU sociologijos studentai ketvirtakursiai: Tautvydas Augustinas, Indrė Bielevičiūtė, Julija Juknytė ir Skaidra Kvaraciejūtė.
Žemuosius Šančius įprasta apibūdinti kaip gana nesaugų, provincialų ir nuo miesto centro izoliuotą gyvenamąjį rajoną Kaune, tačiau pastaruoju metu čia stebimi socialiniai pokyčiai ir apčiuopiamos gentrifikacijos apraiškos. Paskutiniais metais Žemuosiuose Šančiuose vykdyti meniniai ir socialiniai projektai padeda geriau suprasti rajono viduje egzistuojančią bendruomenės struktūrą ir jos veiklą bei tai, kaip jų kaita susijusi su išoriniais rajono pokyčiais.
Norėdami suprasti, koks bendruomeniškumas būdingas Šančių gyventojams ir kaip keičiantis rajonui kinta bendruomeninis gyvenimas, vykome į Žemuosius Šančius, vaikščiojome po juos su vietiniu gyventoju klausydami ir klausinėdami apie rajono istoriją, konkrečius objektus ir vietas. Vėliau dalyvavome fokusuotų diskusijų grupėje su aštuoniais aktyviais Žemųjų Šančių bendruomeniškumo puoselėtojais, kurių amžius vyravo nuo 18 iki 53 metų. Visi šie žmonės vienaip ar kitaip buvo susiję su projektu „Draugiška Zona“ – du iš jų buvo projekto organizatoriai, dalis – projekto dalyviai-tyrėjai, keletas – projekto pristatymo lankytojai.
Tyrimo procesas buvo iš dalies fiksuojamas. Čia galima peržiūrėti Tautvydo Augustino sukurtą meninę tyrimo proceso dokumentiką:
Arba kodėl tolerantiški žmonės mano gerinantys apkūnulių savijautą, bet iš tikro pagerina tik savąją, visai kaip ir jų niekintojai?
Prieš kiek laiko lankiausi Vilniuje, vienos kolegės paskaitoje. Laiką iki paskaitos maloniai leidau VU bibliotekos Profesorių skaitykloje, užsukau ir į šalia esantį poilsio kambarėlį. Kadangi gyvenu Šiauliuose, tokios išvykos į sostinę mane ir pradžiugina, ir suglumina. Taip nutinka dėl to, kad mano pažįstami iš Vilniaus yra šiek tiek tolerantiškesni ir kosmopolitiškesni negu kai kurie mano pažįstami ir anksčiau pažinoti Šiauliečiai. Toks sociokultūrinės aplinkos paįvairinimas man sukelia lengvai smegenis pakutenantį kultūrinį šoką, o jis sužadina smalsumą, be kita ko ir sociologinį.
Šįkart mano smalsumą sužadino kai kurių akademinės bendruomenės veikėjų požiūris į kūną, maistą ir iš to požiūrio išplaukiantis jų elgesys su apkūnuliais. Kalbu apie tukulius, nes pats tokiems save priskirčiau. Švelniai tariant, nes mano KMI šiandien ryte pasisvėrus buvo 33,8, kas jau yra smarkus viršsvoris, mano atveju sudarantis apie 30 kg. Vaistinėje pasimatavus kūno riebalų kiekį paaiškėjo, kad jų savo kūne turiu net 35%, nors naiviai tikėjausi, kad bus kokie 20% – viršutinė normos riba… Tai turėdamas omenyje į kelionę užkandai įsidėjau du 250 ml. talpos indelius su Pekino kopūstų lapais ir porą obuolių [1].
Ir štai prasideda veiksmas. Alktelėjęs pasiėmu indelį su kopūsto lapais bei obuolį ir kulniuoju link poilsio kambario. Pakeliui sutinku vieną pažįstamą, kuris pamatęs mano lauknešėlį nusišypso ir paklausia, ar pradėjau laikytis dietos. Įeinu į poilsio kambarį, išsitraukiu vieną kopūsto lapą ir imu gana garsiai graužti. Po kurio laiko įeina kitas pažįstamas veikėjas ir su jam būdingu šmaikštumu paklausia Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Mokytojai ir mokiniai
Bet kas, kam yra tekę praleisti laiko su mažais vaikais, žino, kaip jiems patinka mokytis. Nuo pat pradžių jie bando imituoti viską aplinkui. Be šio instinkto, leidžiančio kiekvienai naujai kartai perimti buvusiųjų žinias ir įgūdžius, mūsų rūšis būtų jau seniai išnykusi.
Reikia nemažai pasistengti norint iš vaikų šį įgimtą smalsumą išmušti. Turi atskirti juos nuo šeimų, izoliuoti steriliose aplinkose su keliais persidirbusiais suaugusiaisiais ir įkalti į galvą, kad mokymasis yra disciplina. Tereikia išsiųsti juos į mokyklą.
Masinis švietimas Europoje įsigalėjo tik XIX amžiuje. Šeimos, seniausios socializacijos institucijos, nebepakako paruošti vaikų jų vaidmenims besikeičiančioje visuomenėje ‒ ypač pramonės revoliucijos vis labiau skaldomoms dirbančioms šeimoms. Kai vaikų darbas buvo apribotas, atsirado poreikis juos kažkaip užimti dienos metu. Valdžios privalomą mokymą matė kaip būdą sukurti paklusnią populiaciją: paklusnius karius armijai, nuolaidžius darbuotojus pramonei, pareigingus klerkus ir valstybės darbuotojus. Visuomenės reformatoriai matė tai kitaip ‒ kaip būdą pakylėti žmoniją, bet komplimentus už tai susižėrė vyriausybės. Skaityti toliau…
Pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje sukurtas filmas „Fronto linija“ vaizduoja neparadinę devyniasdešimtųjų pusę ir gatvėse augančių pokomunistinės Lietuvos vaikų gyvenimą. Tačiau pirmiausia šis filmas įdomus tuo, kad gana tiksliai fiksuoja iš kolektyvinės atminties beveik išstumto laikotarpio atmosferą.
Šiandien kartais atrodo, jog po Sąjūdžio, Atgimimo, Nepriklausomybės paskelbimo ir Sausio 13-osios iškart sekė naujojo tūkstantmečio optimizmas; keistas, nesaugus ir chaotiškas pereinamasis laikotarpis su visais jo atributais tarsi neegzistavo (išskyrus populiarioje spaudoje periodiškai pasirodančias publikacijas apie Daktarų gaujos prabangų gyvenimą ir nusikaltimus). Tuo tarpu Rusijoje „laukinio kapitalizmo“ ir laisvos rinkos įsitvirtinimo epocha iki šiol maitina kolektyvinę vaizduotę (užtenka prisiminti 2011 m. V. Ginzburgo kultinio Viktoro Pelevino romano „Generation P“ ekranizaciją ar ne vieną A. Balabanovo filmą) ir yra nemenkai mitologizuota.
Taigi, kodėl pažvelgus į šiuolaikinę Lietuvos populiariąją kultūrą susidaro įspūdis, kad devyniasdešimtųjų čia praktiškai nebuvo? Galbūt tas laikotarpis Lietuvoje dar netapo istorija tiek, kad jau galėtų būti apmąstomas, interpretuojamas ir mitologizuojamas?
Šiuos ir kitus po flmo kilusius klausimus kviečiame apsvarstyti kartu su šiuolaikinės kultūros ir meno reiškinių tyrinėtoju Jurijum Dobriakovu proginiame Sociokine balandžio 9 d. 18.30 val. Universiteto 9/1, Filosofijos fakulteto 306 aud.
Kad neužmirštumėte, galite pasižymėti renginio Facebook’o puslapyje.
Tokiam įrašui geresnio laiko atsirasti ko gero ir negali būti. Kai visi tiek daug šneka apie lietuvių ir rusų susipriešinimą, didina karinį biudžetą ir skaičiuoja naikintuvus, Sociali sociologija siūlo tekstą apie turtingus ir tuo pačiu trapius senuosius ryšius tarp dviejų kultūrų. Įgavę naują formą, šiandien, jie puoselėja meilę ir susitaikymą, savo ritualais pritraukdami vis daugiau tikinčiųjų. Nepaisant tautybės ar barzdos ilgio.
Jūsų dėmesiui socialinės politikos studentų Liutauro Vičkačkos ir Vytauto Butkaus pokalbio su „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininke Jekaterina Abramova ištraukos.
Paskatinti dėstytojo Gyčio žodžių, kad „tik kalbėti apie antropologiją yra tas pats, kaip kalbėti apie seksą, bet juo neužsiimti“ smalsūs studentai, norėdami bent šiek tiek prisiliesti prie lauko tyrimo, ėmė ir nuvyko į Degučius pasikalbėti su bendruomenės nariais. Tai turėjo būti dalis atsiskaitymo Socialinės antropologijos kursui, tačiau išėjo kur kas daugiau. Kodėl? O gi todėl, kad Liutauras ir Vytautas ten dar žada sugrįžti…
Pradžioje mus domino „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės veikla, sunkumai, kylantis bendruomenės pirmininkei bei Degučiuose gyvenantiems sentikiams. Tačiau vėliau aptarėme sentikių kultūrinį paveldą, politinį aktyvumą ir kitas temas,- įspūdžiais dalinosi Liutauras ir Vytautas.
Kokie svarbiausi iššūkiai bei darbai kyla Jums, kaip „Degučių rimties“ sentikių bendruomenės pirmininkei?
Sunkiausia buvo suburti žmones. O materialiai mes dabar gyvename neblogai ir, manyčiau, kad ypatingų sunkumų mums nekyla. Atsiranda vis daugiau draugų, turime jų ir užsienyje. Šventikai pas mus atvažiuoja iš Daugpilio, Rėzaknės, Medumės, Rygos. Po truputėlį atgimstam. Kai 1799 m. buvo pastatyti sentikių maldos namai, tai per Sniegines visi keliai vedė į Degučius, todėl ir dabar siekiame, kad kuo daugiau žmonių prisimintų šią tradiciją. Dabar jau keletą metų nebetelpam koplyčioje, atvažiuoja labai daug žmonių, nes visi žino, kad per Sniegines visi meldžiasi čia. Viskas po truputėlį atgimsta. Netgi kulinarinis paveldas. Dabar pradėjome gaivinti seną tradiciją, kuomet po pamaldų visi sėdame prie bendro stalo ir valgome patiekalus, kurios pagamina juos prisimenančios moterys (red. daugiausiai įvairūs iš varškės ir tešlos gaminami kepiniai). Skaityti toliau…
Revoliucija Kijeve buvo transliuojama tiesiogiai, ir mes ją stebėjom, apie ją diskutavom, į ją įsijautėm visą gruodį, sausį, o ypač – vasarį, jai skyrėm tiek laiko, kad pradėjom suprasti ukrainietiškai ir mintinai išmokom jų himno žodžius. Tačiau nepaisant didžiulio suvirškintos informacijos kiekio, bent mano įvykių Euromaidane suvokimas išlieka pakankamai naivus (ir tikriausiai negali būti kitaip stebint per medijų langą, o ne tiesiogiai). Tai akivaizdžiai supratau bendraudama su sociologe Ala Marčenko – Taraso Ševčenkos Nacionalinio universiteto Kijeve Sociologijos fakulteto, Metodologijos ir metodų katedros dėstytoja docente, Euromaidano judėjimą ir Ukrainos visuomenės nuotaikas permatančia kur kas giliau. Šiandien Socialios Sociologijos skaitytojams siūlome interviu su A. Marčenko: Ala Marčenko (Katerinos Balun nuotrauka)
V. U. B.: Gruodžio pabaigoje savo facebook paskyroje sukūrei albumą „Pilietinio aktyvizmo pakilimas Kijeve: paribiai ir priešakinės linijos. Stebėjimas dalyvaujant“, kuriame pradėjai dalintis nuotraukomis ir trumpais savo pastebėjimų aprašymais iš Euromaidano. Ar tavo kaip ukrainietės ir kaip sociologės patirtis Maidane išties gali būti sulyginta su stebėjimu dalyvaujant ne tiktai metaforiškai? Kai šalia tavęs vyksta emociškai labai įtraukiantys įvykiai – kai beginkliai protestuotojai šaltakraujiškai žudomi snaiperių Institutskaja gatvėje, arba minioje tūkstančiai žmonių beveik transo būsenoje, apimti visuotinio bendrumo būsenos (na, bent taip įsivaizduoju), nuolat skanduoja „Слава Україні“ – kaip tuo metu sociologei sekėsi ir tame dalyvauti, ir būti objektyvia stebėtoja?
A. M.: Buvimo Kijevo Euromaidane patirtis gali būti sulyginta su stebėjimu dalyvaujant tik tiek, kiek stebinčiajam pavyko išlaikyti tą atstumą nuo visiško emocinio įsitraukimo, apie kurį tu kalbi. Visgi Euromaidanas buvo procesas, jis truko ganėtinai ilgą laiko tarpą ir vis dar nėra pasibaigęs, o tai reiškia, kad kiekvienas turėjo galimybę tai, kas vyksta stebėti ilgą laiko tarpą ir tuos stebėjimus savaip apibendrinti, ką jau bekalbėti apie sociologus! Objektyvi ir visuminė Euromaidano analizė yra sudėtingas iššūkis, nes turime reikalą su vis dar besirutuliuojančia įvykių seka. Nepaisant to, lapkričio pabaigoje aš pradėjau fotografuoti, stebėti ir kalbėtis su įvairiais žmonėmis (ir tais, kurie rėmė, ir tais, kurie neigė, ir tais, kurie ignoravo Maidaną), kad turėčiau pagrindą būsimiems savo tyrimams ir teoriniam jų apibendrinimui. Euromaidanas turėjo tiek daug etapų ir veikėjų, judėjimo struktūra ir funkcijos labai keitėsi laikui bėgant (pvz., nuo „Maidano-stovyklos“ iki „Maidano-sičės“, kaip savo straipsnyje pastebėjo Iryna Bekeshkina), taigi tikrai būtų sunku jį lengvai apibendrinti tiktai iš mistifikuoto visuotinio dalyvių bendrumo perspektyvos.
Kijevo Nepriklausomybės aikštė . 2013 m. gruodžio 1 d. (Alos Marčenko nuotrauka)
V. U. B.: Ar tiki tuo, kad Euromaidano pergalė veda į realias Ukrainos visuomenės transformacijas? Ar galima sakyti, kad per tuos tris mėnesius nuo 2013-ųjų lapkričio pabaigos iki 2014-ųjų vasario pabaigos radosi visiškai naujos kokybės pilietinė visuomenė? Na, pavyzdžiui, tuo metu, kai iš kalėjimo išlaisvinta Julija Tymošenko vasario 22 dieną Maidane sakė savo už širdies griebiančią kalbą, mano įspūdis buvo toks, kad ji yra žmogus iš visiškai kito laiko ir erdvės – iš senosios Ukrainos, kai tuo tarpu aikštėje jos klausėsi naujoji „pomaidaninė“ ir pirmykščio naivumo netekusi Ukraina, kuriai Tymošenko kalba turėjo nuskambėti ne tiek kaip įkvėpimas, kiek kaip manipuliacija.
A. M.: Spekuliuoti apie Euromaidano pergalę kol kas būtų per didelis situacijos supaprastinimas. Jei pažiūrėtume į pradinius Euromaidano reikalavimus, jie didžiąja dalimi pagrįsti pasisakymais ne „už“, o „prieš“ kažką. Tai šiek tiek keitėsi reaguojant į naujus įvykius. Šiuo momentu aiškiai matyti, kad kai kurie žmonės buvo pašalinti nuo valdžios, „liustracija“ yra populiarus žodis, bet jos veikimo mechanizmai visiškai neapibrėžti. Praėjusią savaitę Ukrainos vyriausybė, dabar vadovaujama Arsenijaus Jaceniuko – vieno iš opozicijos lyderių, rėmusių Euromaidaną – pasirašė asociacijos sutarties tarp Europos sąjungos ir Ukrainos politinę dalį. Janukovyčiaus atsisakymas pasirašyti šį susitarimą 2013-ųjų lapkritį ir sukėlė masinius protestus Kijeve, bet dabar dėl pasiekto tikslo visuomenės nuotaikos ne pakilios, o greičiau susirūpinusios. Daugiau nei šimtas žmonių žuvo susirėmimuose, keli šimtai Maidano aktyvistų vis dar ieškomi, daugybė buvo rimtai sužeisti – tai Euromaidano kaina. Būtų tikrai pernelyg drąsu kalbėti apie visiškai naują visuomenės kokybę jau dabar, bet žinoma, transformcijos prasidėjo, nors jas išsamiai analizuoti bus galima tik praėjus kuriam laikui. O Julijos Tymošenko pirmoji kalba Maidane neprasilenkė su tradiciniu jos kaip pribloškiančios oratorės įvaizdžiu, bet trys Euromaidano įvykių mėnesiai juose dalyvavusius žmones padarė kur kas atsparesniais populizmui.
New Year wishes from the protesters turned into the new fur on „yolka“ (Photo by Alla Marchenko)
V. U. B.: Kokia Ukrainos visuomenės dalis (kurios socialinės ar, tarkime, etninės grupės) buvo labiausiai įsitraukusi į Euromaidano įvykius? Pavyzdžiui, lietuvis filosofas Gintautas Mažeikis, pats praleidęs šiek tiek laiko Maidane, pastebi, kad revoliuciją sukėlė visų pirma intelektualai, kūrybininkai ir išsilavinusi vidurinioji klasė, kai darbininkai (revoliucinė Marxo klasė!) buvo linkę palaikyti buvusįjį status quo ir apskritai nepasižymėjo savanorišku įsitraukimu į pilietines veiklas. Ką manai apie tokius pastebėjimus?
A. M.:Pačioje judėjimo pradžioje Maidane vyravo jauni ir išsilavinę žmonės (amžiaus vidurkis – 36 metai, 64% dalyvių turėjo aukštąjį išsilavinimą). Daugiausia dalyvių buvo iš vakarinės ir centrinės valstybės dalies, nors visi kiti Ukrainos regionai tarp protestuotojų taip pat turėjo savo atstovų (50% ankstyvojo Maidano dalyvių buvo Kijevo gyventojai). Čia remiuosi „Demokratijos iniciatyvų“ fondo atliktu reprezentatyviu tyrimu1. Vėlesnė apklausa parodė, kad pasiskirstymas tarp Ukrainos regionų Maidane išliko heterogeniškas, tik nedidele dalimi dominuojamas vakarų ukrainiečių (55%). Vidutinis protestuotojų amžius ir išsilavinimas išliko beveik nepakitę nuo judėjimo pradžios, o lyčių pasiskirstymas tapo homogeniškesnis (vyrų – 88%, moterų – 12%)2. Tai siečiau su palaipsne Maidano transformacija nuo taikaus prie kovingo pasipriešinimo. Euromaidano ideologija didžiąja dalimi buvo suformuota pagal dešiniosios partijos „Svoboda“ liniją, kas vėliau lėmė gausybę spekuliacijų ta tema, tačiau dauguma aktyvių Maidano dalyvių, remiantis abiejų apklausų duomenimis, nepriklausė jokiai politinei partijai. Visgi sudėtinga kalbėti apie socialinį Euromaidano heterogeniškumą dabar, kovo pabaigoje, kai jis įgyja simbolinę funkciją ir pamažu tampa atminimo vieta.
Revoliucijos poetas (Alos Marčenko nuotrauka)
V. U. B.: Kaip trys Euromaidano mėnesiai pakeitė kasdienį Kijevo gyvenimą? Ar buvo galima jausti revoliuciją ne tik miesto centre, bet ir kitose jo dalyse, priemiesčiuose? Ar Kijevas kuo nors iš esmės pasikeitė nuo 2013 metų gruodžio?
A. M.:Kasdienybė pasikeitė įvairiais požiūriais. Gruodį ir pirmoje sausio pusėje Euromaidano įvykiai buvo lokalizuoti nedidelėje miesto teritorijoje, ribojamoje barikadų. Antroje sausio pusėje, kai atsirado pirmosios susirėmimų aukos, ir kitos miesto dalys buvo paliestos gaisro židinių – padeginėjamų automobilių, kurie paprastai priklausė Maidano aktyvistams. Vasarį mieste pradėjo sklisti gandai apie potencialius pavojus, daugybė žmonių pradėjo telktis į savigynos būrius ir budėti gyvenamuosiuose Kijevo rajonuose. Atsimenu, vasario pabaigoje (maždaug 21-22 dienomis) gyventojai bijodavo net išeiti į gatvę, kad nebūtų užpulti tituškų – agresyviai nusiteikusių samdytų mušeikų ir provokatorių. Tai vyko tomis dienomis, kai buvo sustabdytas Kijevo metro, paralyžiavęs eismą ir įprastas miestiečių rutinas. Tomis dienomis prekybos centrai buvo sausakimši, nes žmonės masiškai pirko maisto atsargas „dėl viso pikto“. Žinoma, kad tokia panika keitė miestą, ir netgi po to, kai bendra psichologinė situacija stabilizavosi, dauguma pokalbių viešosiose erdvėse sukasi apie įvykius Maidane ir visoje Ukrainoje. Psichologai kalba apie visuotinį potrauminio streso sindromą (pvz., Olegas Pokalčiukas3, Liudmila Petranovskaja4), būdingą ir tiesiogiai, ir netiesiogiai dalyvavusiems Kijevo įvykiuose, o tai gali būti interpretuojama kaip iš pirmo žvilgsnio nematoma kasdienio gyvenimo transformacija su ilgalaikėmis pasekmėmis.
Fragments of a barricade on Hrushevskogo street – one of numerous memorial places around the centre of Kyiv – February 23, 2014 (Photo by Alla Marchenko)
V. U. B.: Koks buvo moterų vaidmuo Euromaidane? Galbūt tai tik paviršutiniškas įspūdis, bet stebint medijas Euromaidanas atrodė kaip labai tradicinių lyčių vaidmenų revoliucija, kur vyrai-kariai kaunasi barikadose, o moterys kažkur užkulisiuose gamina maistą ir rūpinasi sužeistaisiais.
A. M.:Moterų vaidmuo Euromaidane buvo gana ribotas, ir tai paskatino diskusijas bei vadinamosios „Moterų šimtinės“ susikūrimą šių metų vasarį. Feministės akcentavo dominuojantį vyriškumo ir vyrų drąsos barikadose diskursą ir moterims priskiriamus vaidmenis, susijusius su paslaugomis (virtuvėje, medicinos centruose ir kt.). Šią kovo 8-ąją moterys susirinko į Maidaną išreikšti savo paramos Krymo moterims su šūkiu „Maidano moterys – Krymo moterims“. Tokios akcijos ir diskusijos, mano manymu, rodo Euromaidano dvilypumą: troškimus ateitį sieti su emancipacinėmis vertybėmis (lyčių lygybe – taip pat), kurie remiasi į garsiai išsakomas tradicines vertybes. Tokios temos kaip lygybė, bendrai kalbant, nebuvo įtrauktos į Euromaidano ideologiją ir pagrindinius šūkius, kurie, kaip jau minėjau, iš esmės buvo perimti iš partijos „Svoboda“.
Announcement about the danger of being on this side of the street during the fire (Photo by Alla Marchenko)
V. U. B.: Galbūt turi dar kokių nors svarbių pastebėjimų apie Euromaidaną, kuriais norėtum pasidalinti su Socialios Sociologijos blogo skaitytojais?
A. M.: Vienas iš būdų suprasti Euromaidaną yra tai kas jame vyko interpretuoti kaip Ukrainos pastangas išsivaduoti iš „priklausomybės nuo tako“, kuris valstybę labiausiai sieja su sovietiniu palikimu. Tokią teoriją paremia 2014-ųjų pabaigoje visoje Ukrainoje kilęs „Leninopadas“ – t.y. spontaniškas Lenino skulptūrų, nuo sovietmečio užsilikusių centrinėse miestų erdvėse, griovimas. Tokie veiksmai buvo daugiausiai vykdomi ir skatinami dešiniųjų aktyvistų, tačiau sulaukė gana ambivalentiškos reakcijos visoje visuomenėje. Po vėliau sekusių įvykių Kryme, kuriuos išprovokavo Rusijos ginkluotų pajėgų pasirodymas, po „teisėto“ referendumo (kurio nepripažino nei Kijevas, nei dauguma užsienio valstybių) deklaracijos, po dalinės ukrainiečių mobilizacijos paskelbimo, pagrindinis ukrainiečių dėmesys pasislinko nuo Euromaidano prie šių reikalų. Įvykiai Kryme gali būti vertinami kaip nenumatyta (bent jau Ukrainoje) Euromaidano pasekmė, didžiuosiuose Rusijos medijų kanaluose konstruojama kaip „būtinybė“ apginti vietinius rusus „po neteisėto valdžios Kijeve užgrobimo“, kai tuo tarpu Ukrainos medijos tai interpretuoja kaip atvirą Rusijos agresiją prieš šalį. Remiantis nacionalinės apklausos, kurią atliko Tarptautinis Kijevo sociologijos institutas, duomenimis5, 83% Ukrainos gyventojų smerkia Rusijos karių veiksmus Kryme, kai Rusijoje atliktos apklausos rodo visiškai priešingus rezultatus. Pvz., WCIOM apklausa6 atskleidžia, kad 94% gyventojų pripažįsta Rusijos teisę ginti Krymo gyventojų interesus. Nors šių dviejų apklausų metodikų skirtumai akivaizdūs, pateikiami skaičiai iliustruoja, jog konstruojamos (mažiausiai!) dvi paralelinės įvykių Kryme suvokimo tikrovės, didele dalimi priklausančios nuo suvokėjų geografinės padėties ir prieinamų medijų. Bet kuriuo atveju ši istorija, mano manymu, dar toli nuo pabaigos.
V. U. B.: Ačiū už pokalbį, miela Ala (ir, žinoma, Слава Україні!)
A. M.: Nėra už ką.
(Kalbėjosi ir pokalbį vertė Veronika Urbonaitė-Barkauskienė)
2 http://dif.org.ua/ua/publications/press-relizy/vid-mchi-sho-zminilos.htm
3 http://delo.ua/opinions/ostraja-faza-sindroma-majdana-projdet-osenju-no-sam-sindrom-niko-228785/
1994 metai. SSRS projektas žlugęs. Centrinės Rytų Europos žemėlapis yra pasipildęs keletu naujų valstybių. Regione vyksta ne tik politinė, bet ir socialinė transformacija. Valstybėms žengiant pirmuosius savarankiškos demokratijos žingsnius, yra rizika pasiklysti ideologijų siūlomų vizijų verpetuose ir būti nublokštiems atgal, t. y. de-demokratizuotis. Tais pačiais metais Darrow Schecter išleidžia knygą „Radikalios teorijos: takai anapus Marksizmo ir socialdemokratijos“. Joje autorius pateikia galimus ideologinio „išsigelbėjimo“ variantus kairiesiems. Vienas jų – socialinės revoliucijos siekiantis revoliucinis sindikalizmas. Su ambicingos „architektūros“ vizija mus supažindina Rūta Mazgelytė.
Knygos „Radikalios teorijos: takai anapus Marksizmo ir socialdemokratijos“ skyriuje apie revoliucinį sindikalizmą D. Schecter skaitytojams pateikia jo genezės ir vystymosi apžvalgą. Autoriaus įsitikinimu, revoliucinis sindikalizmas kilo XIX a. pab. – XX a. pr. kaip atsvara reformistiniam socializmui, atsiradusiam dėl vidinės krizės pačiame socializme. Revoliucinio sindikalizmo atstovai kritikavo reformistinį socializmą už tai, kad šis buvo per daug susijęs su viduriniosiomis klasėmis bei jų vertybių propagavimu. Į viduriniųjų klasių vykdomas reformas jie žvelgė įtariai, kadangi jos galėjo pakenkti darbininkų klasėms. Toks įtarumas kilo dėl to, kad reformos paprastai yra formuojamos ir „nuleidžiamos“ iš esančių aukštesnėje visuomenės stratifikacijos sistemos padėtyje, neįtraukiant žemesnių, pačių darbininkų klasių. Visa tai lemia, kad nėra atsižvelgiama į interesus tų, kuriems ir adresuotos reformos. Negana to, revoliuciniai sindikalistai reformas sutapatino su viduriniosios klasės kultūros hegemonija. Kad būtų užkirstas kelias tokiam viduriniosios klasės „kolonializmui“, du prancūzai – F. Pelloutier ir G. Sorel – pasiūlė radikalias atlernatyvas, kaip išgelbėti darbininkų klasę nuo buržuazėjimo pražūties. Skaityti toliau…
Tęsiame CrimethInc. Ex-Workers Collective knygos “Work: Capitalism. Economics. Resistance” vertimo publikavimą (vertė filosofijos studentas Benediktas Gelūnas).
Ankstesnes dalis galite rasti čia.
Savisamda
„Savisamda“ apibrėžia platų pozicijų ratą ‒ nuo repetitorių ir auklių iki tėvų parduotuvių savininkų, nuo gėlių pardavėjų ant gatvės kampo iki sėkmingų „kūrybinės klasės“ menininkų. Savisamda siejama su asmenine laisve; tačiau vadovavimas savam verslui paprastai reikalauja daugiau laiko nei darbas korporacijai, ir nebūtinai yra geriau apmokamas.
Jei kapitalizmo problema yra ta, kad viršininkai samdiniams nemoka visos jų darbo vertės, tuomet savisamda atrodo kaip galimas sprendimas: jei visi dirbtų sau, vadinasi, niekas nebūtų išnaudojamas? Tačiau išnaudojimas nėra tik viršininko turėjimo reikalas ‒ tai yra nelygaus kapitalo paskirstymo pasekmė. Jei visas kapitalas, kurį turi, yra ledų šaldiklis, tai tu nekaupsi pelno tokiu tempu kaip tavo daugiabučio namo savininkas, net jei abu esate vieninteliai savininkai. Dėsniai, kurie koncentruoja kapitalą vienose rankose, gali taip pat sėkmingai veikti tarp verslų kaip ir juose pačiuose.
Taigi savisamda nėra tas pats, kas savideterminacija. Savisamda suteikia tau daugiau atsakomybės, nepasiūlydama daugiau laisvės. Gali pats vadovauti savo veiklai, bet tik rinkos sąlygomis. Darbas sau paprasčiausiai reiškia savarankišką savo triūso pardavimo organizavimą ir asmeninį konkurencijos rizikos prisiėmimą. Įsivaizduok, kiek daug korporacijų užsidirbo gražius pinigus pardavinėdamos daiktus ir paslaugas karjeros siekiantiems verslininkams, kurie greitai bankrutavo ir grįžo prie samdomo darbo. Skaityti toliau…
„Miesto konceptas man į galvą atėjo Bolonijoje. To miesto centre nėra nei vieno gyvo medžio, viskas nulipdyta iš mineralų, vien tik akmuo, vanduo, ir nei vienintelio medžio.“
Taip, tokia ta Bolonija – italų Bologna, romėnų Bononia arba etruskų Felsina. Laukinės gamtos mėgėjams trisdešimties kilometrų spinduliu nuo jos centro geriau nesitikėti įdomių atradimų. Tuo tarpu sociologui turėtų būti kur kas įdomiau, o užvis įdomiausia – pusbroliui istorikui, miesto bibliotekos Salaborsa stiklinėse grindyse įsispoksojusiam į archeologų atkastą Via Emilia atkarpą arba savo virpančiom rankom tą pačią Via Emilia čiupinėjančiam vienoje Strada Maggiore pradžioje įsikūrusioje interjero prekių krautuvėje (romėnų kelio atkarpa čia atlieka prekystalio ir dekoracijos funkcijas…).
Bolonija prasideda ir baigiasi centrinėje stotyje
Italams Bolonija asocijuojasi su dviem dalykais: portikais ir universitetu. Skaityti toliau…
Sociologinė diena: POPkultūra su A.Tereškinu ir Senėjimas nesenstant su „Fabulous Fashionistas“
Kovo 17-21 d. vyksiančių VU Filosofijos fakulteto dienų „Fiesta Personæ“ programoje – ir sociologinė diena.
Kovo 19 d. kviečiame į 201 aud. (Universiteto g. 9/1), kur 15 val. malonumus kurstys sociologo Artūro Tereškino knygos „Popkultūra: jausmų istorijos ir kūniški tekstai“ pristatymas-diskusija, o 18 val. pasitempti skatins proginio Sociokino seansas kartu su „Fabulous Fashionistas“.
Žemiau rasite renginių aprašymus. O kad nepamirštumėte, galite pasižymėti Facebook’e.
____
POPkultūra su A. Tereškinu (15 val. 201 aud.)
Kuo pasižymi Lietuvos popkultūra? Ką jį galėtų paliudyti apie mūsų visuomenę? Ką reiškia būti įžymybe, gyventi gerą gyvenimą, kentėti, užsiimti seksu ir apie jį fantazuoti, išgyventi gėdą, priešintis nevilčiai, patirti nepatogumo ir malonumo jausmus? Kuo pasireiškia mūsų popkultūroje išryškėjantis isteriškai idiotiškas vyriškumas ir monstriškas vampyriškas moteriškumas? Apie kokius socialinio gyvenimo simptomus jie kalba? Ar esame pornoelegantiški? Kodėl… Skaityti toliau…
