Trumpam persikelkime į tolimosios Azijos kraštus – į Indiją ir šalia esantį Nepalą, kurie nustebins savo kontrastu. Populiariojoje sąmonėje šios šalys pirmiausia bus siejamos su šventyklų gausa, religiniais memorialais, paslaptinga simbolika kur nors kalnų fone, dažnai padedančia Vakariečiui rasti nusiraminimą. Kita vertus, pagyvenus čia ilgėliau (arba, pavyzdžiui, atliekant socialinį tyrimą!) ir pasivaikščiojus ne turistų pramintais takais neurbanizuotose teritorijose pastebėtume kitokius vaizdus: vyrauja didelis gyventojų tankumas, prasta mityba, skurdas ir infekcinės ligos, dideli korupcijos bei sisteminės nelygybės mąstai, o žmonių kasdienis gyvenimas sukasi apie patriarchaline tradicija grįstus tarpusavio santykius ir normas. Tačiau kai įprastas žmonių (dažniausiai – vyrų) būdas paaiškinti įvykį ar nelaimę tampa pretekstu žudyti kitą žmogų (dažniausiai – moterį), kur tuomet reikia ieškoti ribos tarp kultūros tradicijų puoselėjimo ir to asmens laisvės gyventi apgynimo? Ar esame pajėgūs keisti žmonių nuostatas bei kokiomis priemonės (ir ar apskritai) reikėtų prie to artėti? Apie tai ir dar daugiau pasikalbėjo VU sociologijos ketvirtakursis Mažvydas Karalius ir nevyriausybinėse žmogaus teisių organizacijose dirbanti Ugnė Grigaitė, prieš penkerius metus Indijoje ir Nepale tyrinėjusi plačiai paplitusį reiškinį – moterų kaltinimą raganavimu ir iš to kylančias jų persekiojimo ir kankinimo praktikas.
Ugnės kelioninio dienoraščio ištrauka:
2013-03-09, Rajasthan, Indija
Atsikėlėme 7 val. ryto ir išėjome link šventyklos, visas kaimas tiesiog dūzgė! Žmonių – minios, pagrindinė gatvė link šventyklos – tiesiog užkimšta. Šiaip ne taip, per tą visą chaosą nusigrūdome iki pašalinės gatvelės, sumąstėme, kad reikia pabandyti apeiti kažkaip šventyklą „iš nugaros“, nes kaip jau žinojome iš vakar, per pagrindinį įėjimą patekti į vidų mums yra be šansų, be to reikia palikti batus prie durų, o Joe dar turėjo su savimi ir šventykloje draudžiamą naudoti fotoaparatą, tai nežinia, kur būtų reikėję jį palikti… Taigi, nuėjome siauromis gatvelėmis, dideliu ratu, pro lūšneles ir šiukšlynus, vaikus, šunis ir kiaules tuose šiukšlynuose, gatveles nuklotas sudužusiais indais, plytų nuotrupomis ir išmatomis šlapimo balose. Vaizdas buvo lyg po kokio bombardavimo, po karo. Buvo ganėtinai tuščia ir tylu, tik vis kelios tykios akys mus nulydėdavo einančius gatve iš už namų langus dengiančių užuolaidų ar kokio tarpdurio. Priėjome kalvą su aukštyn kylančiu žvyrkeliu bei plytine siena, skiriančia mus nuo šventyklos, ant kurios sėdėjo ir mus akylai stebinčios beždžionės. Užkopėme gan aukštai, bet per sieną šventyklos vis nebuvo matyti. Priėjome tašką, kur priešais mus gulėjo keli akmenys, ant kurių buvo nupieštos raudonos rodyklės ir kažkas po jomis užrašyta. Raudonos rodyklės rodė į dešinę pusę – tolyn nuo sienos. Pasukome į dešinę, tačiau sekundei atsisukę atgal pamatėme, kad dar palipėjus kelis metrus aukščiau už tų akmenų, sienoje yra skylė! Sugrįžome atgal, pro ją pralindome ir atsidūrėme ant į kalvą kylančių laiptų, apsuptų iš abiejų pusių stūksančiais akmenimis, atrodančiais kaip antkapiai. Ant laiptų ryto saulėje gulinėjo beždžionės, ant šlaitų, tarp antkapių, ganėsi kiaulės su mažais paršiukais. Nė vieno žmogaus. Jausmas – lyg butūme patekę į uždraustą zoną, kur žmonėms ne vieta. Tai buvo Preta – blogųjų dvasių kapinės, apie kurias seniau buvome šiek tiek skaitę. Laiptais užlipome pro beždžionių ir kiaulių armiją iki pat kalvos viršaus, bet ten iš tikrųjų tai nieko daug ir nebuvo, tik akmenys ir gyvūnai. Tada laiptais nusileidome atgal link šventyklos, tačiau mus sustabdė užrakinti vartai ir vėlgi ta pati plytų siena. Mus kalvos papėdėje pastebėjo keli ten stoviniavę vyrukai ir parodė ženklais, kad perliptume per kiek apgriuvusią sieną link jų. Mes tą ir padarėme ir netikėtai atsidūrėme šventyklos vidiniame kieme! Ten tylėdami zujo žmonės, visi nešė ant galvų dideles lėkštes pilnas virtų ryžių ir lęšių, bei metė visa tai ant žemės, tiesiog tiesiai mums po kojomis, – jie aukojo dievams ir ypač, vienam iš jų dievų tarnaujančiai, „beždžionių armijai“. Nusiavėme batus ir per ryžių bei lęšių košę nuėjome link šventyklos. Žmonių – šimtai, visi lyg transo būsenoje ėjo pagal laikrodžio rodyklę su tomis lėkštėmis ant galvų tiesiog pro mus. Už sienos, viduje, girdėjosi keistas ir kraupus aimanavimas, o porą kartų nuskambėjo ir ilgas moters klyksmas, lyg ji būtų buvusi baisioje agonijoje. Pastebėjau, kad keli žmonės prieš žmonių srautą, prieš laikrodžio rodyklę, nuėjo link tamsaus koridoriaus, taigi ir mes nusekėme paskui juos į šventyklos vidų… Skaityti toliau…
Apie hipernormalizuotą mūsų realybę
Adam Curtis dokumentiniai filmai – puikus šaltinis, padedantis įsitikinti, kaip socialinių mokslų atstovams svarbu domėtis istorija bei politika, ir kaip iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai ar kintamieji gali turėti bendrą kilmę. Naujausias britų režisieriaus kūrinys “HyperNormalisation” aprėpia daugybę temų, aktualių norint orientuotis šiuolaikinėse kultūrinėse tendencijose bei politiniame diskurse. Reiškinius, kurie dabar užima reikšmingą vietą pasaulio akiratyje (lemtingas medijų vaidmuo organizuojant bendruomenes bei informuojant jų narius, Brexit, D. Trumpo išrinkimas bei V. Putino valdžia) jis nagrinėja daugiasluoksniame istoriniame kontekste, surišdamas ankstesnes kovas dėl galios su nemažos dalies tiek suaugusiųjų, tiek jaunimo kasdienybe. Kaip ir plačios apimties analizė liečia įvairaus pobūdžio fenomenus, taip ir pati filmo estetika varijuoja tarp kraupių teroro aktų aukų vaizdų bei populiariosios kultūros artefaktų. Šiandien apie filmą pasakoja ir savo refleksijomis dalinasi filosofijos studentė Gintarė Butkauskaitė.
Filmo pavadinimas – “HyperNormalisation” – yra terminas, pasiskolintas iš antropologo Aleksėjaus Jurčiako, rašiusio apie prieštaringą Sovietų Sąjungos gyventojų likimą. Jis apibūdina tikrumo, stabilumo neįtvirtinančio režimo realybę: teigiama, jog visi žinojo, jog tiek politinis, tiek socialinis gyvenimas neatitiko realių aplinkybių, tačiau buvo tapę tokia integralia sistemos dalimi, jog negalėjo net įsivaizduoti geresnės ar bent jau kitokios padėties. Dėl šios priežasties praradę viltį žmonės, neturėdami alternatyvos, pasidavė iliuzijai, jog sistema veikia puikiai, tuo pačiu metu nepamiršdami, jog tai tik formalus melas. Toks reiškinys tartum savaime skatina kelti klausimus socialinės kontrolės ir žinojimo sociologijos tematika – kas kuria šią iliuziją ir kam ji naudinga? Kas iš tikrųjų kontroliuoja pasaulį? Būtent į juos ir mėginama atsakyti šiame A. Curtis filme, nagrinėjant tiek istorinius, tiek kultūrinius fenomenus, turėjusius reikšmingą poveikį Vakarų pasauliui.
Pagrindinė filme nagrinėjama prielaida yra skaudus ir pavojingas paradoksas – didžiosios pasaulį turinčios kontroliuoti galios, naujausiems įvykiams griaunant tikrovės tvirtumo jausmą, tapo neįgalios suvaldyti tikrovės ir dėl to pradėjo konstruoti dirbtinę, paprastesnę ir lengviau manipuliuojamą realybę, kuri, deja, nesiūlo kokybiškų sprendimų tikriems konfliktams naikinti ar padarytai žalai atitaisyti. Skaityti toliau…
Labai seniai vienoje privačioje mokykloje vedžiau pamoką apie globalizaciją ir globalios socialinės nelygybės pavyzdžius pasaulyje. Pasakodama už širdies griebiančius pavyzdžius, užsiminiau, kad Afrikoje gentys gali kariauti ir žudyti viena kitą dėl… geriamo vandens, nes jo tiesiog nėra.
„Kaip tai nėra vandens???? Taigi atsisuki čiaupą ir bėga!!!!“, – niekaip negalėjo patikėti viena 11-okė. Taip, daugeliui mūsų „atsisuki čiaupą ir bėga“ yra natūralus, savaime suprantamas, mums gimus pasaulyje jau buvęs dalykas. „Yra vietų, kur žmonėms net čiaupas yra gana mažai pažįstamas, o gal ir išvis nematytas prietaisas“, – tęsiu aš. „Nesąmonė, taigi nueini į vonią ar virtuvę ir ten būna čiaupas“. „Bet ir vonia, ir virtuvė…bla bla bla“. Šios istorijos niekaip nepamirštu ir dabar prisiminiau ne tik dėl to, kad puikiai tiko įžangai į tolimesnį tekstą, bet dar ir dėl to, kad ji puikiai iliustruoja, kaip stipriai žmogaus žinias apie pasaulį lemia jo socialinis burbulas ir sąveikos su kitais burbulais. Teko sutikti ne vieną vakarietį, kuris juokiasi iš neva visokių atsilikėlių barbarų, kurie net negirdėję, kad Europoje vyko du pasauliniai karai. Na taip, bet ir vakarietis gali taip ir nesužinoti, kad milijonams pasaulio žmonių tūksta to, kuo mes mėgstam kartais pasitaškyti šiaip sau.
Sąveikoje su žmonėmis vanduo tampa socialinis, kultūrinis, politinis ir ekonominis dalykas, galintis nulemti ne tik pavienio žmogaus, bet ir visuomenių, valstybių likimus, pasaulio gyventojų migracijos kryptis*.
Šiandien dalinuosi Mindaugo Kutkos, kuris dabar svečiuojasi Pietų Afrikos Respublikoje, įžvalgomis apie Cape Town’e susidariusią situaciją dėl geriamo vandens trūkumo. Man asmeniškai tai buvo pirmas toks tekstas, kuris leido kone savo kailiu pajusti, ką reiškia, kai bėgantis iš čiaupo vanduo nėbėra savaime suprantamas dalykas, net kai namuose yra virtuvė, o joje čiaupas. Kai apie vandenį imi kalbėti ne abstrakčiai, o konkrečiai – litrais tavo kasdieniame gyvenime – minčių kyla įvairių.
Numatoma, kad balandžio 21 dieną, t. y., po 3 mėnesių Cape Town’e neliks vandens. Skamba kaip apokaliptinio filmo anonsas, bet tai realybė. Ne – upės kol kas neišdžius, ežerai taip pat, vandenynas irgi bus vietoje – vanduo bus atjungtas miesto ir viso Cape Peninsula regiono vandentiekio sistemoje. Tai bus “Day Zero“.
Ir taip – tai yra sausra!
Sausra ne dabar – vasarą čia niekad normaliai nelyja – sausra buvo žiemą, kai iškrito itin mažas kiekis kritulių – mažiausias ever per statistinį laikotarpį ir vandens talpyklos nesurinko reikiamo vandens kiekio ateinantiems metams. Skaityti toliau…
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki 2016 m. nusižudė apie 35 tūkst. Lietuvos gyventojų. Manoma, kad vienai savižudybei tenka iki 20 mėginimų, tad per minėtą laikotarpį mėginti nusižudyti galėjo šimtai tūkstančių mūsų visuomenės narių. Mėginimas nusižudyti, lyginant su bendrąja populiacija, didina tolesnę savižudybės riziką šimtus kartų, o padidėjusi suicidinė rizika išlieka daugiau nei 20 metų po bandymo nusižudyti.
Bandžiusiųjų nusižudyti patirtys – ne mažiau svarbios norint suprasti savižudybės fenomeną bei atrasti efektyvių prevencinių ir pagalbos būdų. Tačiau šią grupę tyrinėjančių mokslinių darbų, ypač besiremiančių mėginusių nusižudyti asmenų patirtimi, nėra daug ne tik Lietuvoje. Šiandien kviečiu skaityti interviu su vos prieš kelis mėnesius Vilniaus universitete disertaciją „Mėginusiųjų nusižudyti savižudybės proceso patirtis“* apsigynusiu psichologu Said Dadašev. Iš viso šiame kokybiniame tyrime dalyvavo 21 asmuo – 7 vyrai ir 14 moterų, jų amžius svyravo nuo 18 iki 62 metų. 12 tyrimo dalyvių nusižudyti bandė pirmą, 9 – jau nebe pirmą kartą.
Vieną vakarą prisėdę kavinėje pasikalbėjome ne tik apie tyrimą, bet ir apie kitus su savižudybės reiškiniu susijusius aspektus, praktinius patarimus, kurie padėtų susigaudyti akis į akį susidūrus su tarp gyvenimo ir mirties balansuojančiu žmogumi.
Milda: Disertacijoje ne kartą mini, kad suicidologai paprastai neskiria veiksnių, sukeliančių mintis apie savižudybę, nuo veiksnių, paskatinančių veiksmą – mėginimą nusižudyti. Kodėl vis pabrėži, kad svarbu skirti šiuos dalykus?
Said: Iki šiol nėra visai aišku, koks gyvenimo kelias atveda prie savižudybės, tačiau paprastai savižudybė yra procesas, trunkantis ilgesnį laiką, kuomet susikaupus įvairiems sunkumams kyla nepakeliamas vidinis skausmas, atsiranda mintys apie savižudybę, o joms stiprėjant žmogus ima svarstyti apie tokių minčių įgyvendinimą ir galiausiai pereina prie savižudiško veiksmo. Tačiau svarbu tai, kad didžioji dalis žmonių, kuriems kilo minčių apie savižudybę, nenusižudo – tą kelią link savižudybės galima sustabdyti, ir dažniausiai tai pavyksta padaryti. Bet čia kyla svarbus klausimas – kas nutinka, kad suicidinės mintys yra arba nėra realizuojamos? Kyla ir kitas klausimas – ar tam tikri ypatumai, paskatinę minčių apie savižudybę pradžią, taip pat prisideda ir paskatindami savižudiškų minčių atlikimą? Remiuosi Kanados suicidologų D. E. Klonsky ir M. A. May išplėtota idėja, kad tyrinėjant savižudybių problemą, tam tikrų aspektų, susijusių su savižudybėmis – įvairių situacijų, asmeninių savybių, santykių ypatumų ir pan. – vaidmuo savižudybės procese turėtų būti geriau suprastas. Keliama prielaida, kad vieni aspektai gali turėti didesnę reikšmę paskatindami minčių apie savižudybę atsiradimą, o kiti suvaidina didesnį vaidmenį paskatindami perėjimą nuo minčių apie savižudybę prie veiksmo – mėginimo nusižudyti. Kadangi šie aspektai gali turėti skirtingą reikšmę skirtinguose savižudybės proceso etapuose, svarbu į tai atkreipti dėmesį. Giliau suprasdami savižudybės procesą, tikiu, galėsime užtikrinti geresnę savižudybių prevenciją.
Kiek paprastai praeina laiko nuo minčių apie savižudybę iki mėginimų nusižudyti?
Sunku konkrečiau atsakyti, būna labai įvairiai. Remiantis epidemiologiniais duomenimis iš 17 pasaulio valstybių, didžiausia rizika mėginti nusižudyti yra pirmais metais po minčių apie savižudybę atsiradimo. Vieniems labai sunki būsena, neviltis ir suicidinės mintys tęsiasi ilgą laiką, iki kelių metų ar ilgiau, kitais atvejais laikas nuo pirmųjų minčių apie savižudybę iki veiksmo gali trukti ir kelias savaites ar trumpiau. Trumpesnė suicidinio proceso trukmė neretai yra susijusi su žalingu alkoholio vartojimu, kuris, manoma, yra vienas iš veiksnių, padedančių realizuoti suicidines mintis.
Mintys apie savižudybę gali ilgesnį laiką kartotis vėl iškylant tam tikriems sunkumams, taip pat kartais suicidinės mintys stiprėja palaipsniui, vis sunkėjant žmogaus situacijai, o tai irgi gali trukti ilgiau. Tačiau žmogui galiausiai nusprendus, kad savižudybė yra tinkamiausias sunkumų sprendimo būdas, prie veiksmo gali būti pereinama gana greitai. Įvairiose kultūrose atliktų tyrimų duomenys rodo, kad nemaža dalis mėginimų nusižudyti įvyksta neilgai trukus po sprendimo nusižudyti: beveik pusė viename Austrijoje vykusio tyrimo dalyvių, kurie mėgino žudytis, teigė, jog nuo minčių apie savižudybę iki savižudiško veiksmo praėjo ne ilgiau nei 10 min., o Indijoje iš 319 mėginusiųjų nusižudyti tik 23.5% svarstė nusižudyti ilgiau nei 2 valandas. Mūsų atliktame tyrime taip pat gavome, kad nors maždaug pusė tyrimo dalyvių ilgesnį laiką iki mėginimo nusižudyti pagalvodavo apie savižudybę (paprastai iki kelių metų), kita pusė tyrimo dalyvių suicidinį veiksmą atliko spontaniškai, ilgiau apie jį negalvodami. Skaityti toliau…
Jaunos jaunimo tyrinėtojos nuotykiai
Pastarąjį pusmetį, po savo paskutinio straipsnio apie jaunimą, jaučiuosi kaip kokia muzikos žvaigždė, kuri išleido naują albumą ir daro koncertinį turą po pasaulį. Ne tik gavau daug atgalinio ryšio, bet ir nebuvo nei savaitės, kad nesulaukčiau kvietimo duoti interviu ar dalyvauti kokiame nors renginyje kaip pranešėja ar diskutantė. Kvietėjai ir jų tikslai buvo patys įvairiausi. O mano tikslai buvo maždaug vienodi:
- dalintis žiniomis, kurios padėtų pažinti ir suprasti šiuolaikinio jaunimo patirtis, o tai naudinga ne tik pačiam jaunam žmogui, bet kiekvienam, kuris turi su juo kokią nors sąveiką. Gera girdėti, kai kostiumuotas, auksinėm sąsagom pasidabinęs verslininkas sako: „šūdas, visiškai susimoviau su savo dukra šioj vietoj, bet dabar būsiu dėmesingesnis.“;
- aptarinėjant skirtingų kartų gyvenimo tendencijas, nori nenori apkalbinėji šiuolaikybę, mūsų gyvenamą kontekstą, ir taip paskatini žmones jį kritiškai apmąstyti bei pareflektuoti savo egzistenciją, kam dažnas su akademija nesusijęs žmogus neturi laiko;
- patekti į kitokius socialinius burbulus, išgirsti, kaip žmonės iš skirtingų socialinių kontekstų ir pozicijų diskutuoja apie tuos pačius dalykus, ką akcentuoja ir pan. Tai leido ne tik pasitikrinti savo įžvalgų adekvatumą bei realaus pasaulio atliepimą, bet ir prikaupti daug naujų įžvalgų ir pavyzdžių – sociologinės mėsos. Mintyse jau pradėjau šią mėsą marinuoti. Skaityti toliau…
Ilgam užsidarę kambaryje, nutraukę visus socialinius ryšius, dienos metu miegantys, su tėvais bendraujantys tik pakeliui į tualetą – bent milijono žmonių Japonijoje, neištvėrusių visuomenės spaudimo ir lūkesčių, kasdienybė. Hikikomoriai – pavadinti pagal japonišką terminą “hikikomori”, reiškiantį atsiskyrimą – tampa socialine problema, į kurią dėmesį jau atkreipė ir politikai, ir kuriai spręsti kuriasi įvairios organizacijos. Būta atvejų, kai pasimetę ir nebežinodami, ką daryti, tėvai iškviesdavo brigadą, kuri išlauždavo kambario duris ir per prievartą išveždavo hikikomorį į psichiatrinę. Apie hikikomori fenomeną mane, kaip besidominčią šiuo reiškiniu, sugalvojo pakalbinti jauna žurnalistė Gabija Kavaliauskaitė, šiuo metu su bendraminčiais kurianti podcast‘ą „Yra racijos“.
Hikikomoris Ryokei Namiki savo kambaryje. James Whitlow Delano nuotr.
Gabija: Kada atsirado hikikomori reiškinys?
Milda: Maždaug XX a. paskutiniais dešimtmečiais Japonijos medijose ėmė rodytis vis daugiau istorijų apie nuo visuomenės ilgesniam laikui atsiskiriančius jaunus žmones. Pastebėję šio reiškinio didėjantį aktualumą, jį tyrinėti ėmė socialinių mokslų atstovai. Vėliau tai tapo ir politikų galvos skausmu, nes atsirado poreikis spręsti iškilusią socialinę problemą. Žinoma, hikikomoriams būdingas elgesys egzistavo ir seniau, bet tai nebuvo taip stipriai artikuliuojama viešoje erdvėje, kaip per paskutinius dvidešimt metų. Japonijoje net ėmė kurtis įvairios nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui „New Strat“, kurių tikslas – sugrąžinti hikikomorius į visuomenę. O tai padaryti – be galo didelis iššūkis, kadangi pirmiausia reikia hikikomorį rasti, o tada jį įtikinti grįžti į visuomenę, iš kurios savo noru pasitraukė.
Gal gali nusakyti pagrindinius šio reiškinio bruožus?
Hikikomori – tai reiškinys, kai žmogus savo noru ilgiau nei 6 mėnesius nutraukia visus socialinius ryšius, atsiriboja, izoliuoja save nuo visuomenės. Todėl toks elgesys dažnai vadinamas socialine savižudybe. Iš pradžių hikikomori fenomenas buvo labiau būdingas paauglystės tarpsniui, vėliau vidutinis hikikomorių amžius ėmė augti ir šiandien gali siekti net 25-35 m. Taigi, jei žmogus kur nors mokėsi ar dirbo – jis nesilanko nei švietimo įstaigoje, nei darbe, nebendrauja su draugais, pažįstamais, neužsiima jokia veikla už namų ribų. Dažniausiai hikikomoriai gyvena tėvų namuose, tačiau ir su jais vengia kontakto. Ne retas medijose pasitaikantis motyvas, kai pasakojama apie hikikomorius: mama atneša padėklą su maistu, palieka prie kambario durų, vaikas palaukia, kol mama pasišalins – ir tik tada pasiima maistą, vėliau tuščius indus palieka ten pat. Kai kuriems tėvams hikikomorio ėjimas į tualetą yra bene vienintelė proga akis į akį susidurt su savo atžala, todėl kai kurie net tyko šio momento. Teko skaityti mokslinių straipsnių, pagal kuriuos vidutinis savi-izoliacijos laikas yra apie 3 metus, bet yra atvejų, kai tokioje situacijoje išbūnama ir 15 ar daugiau metų. Skaityti toliau…
Raumeningas ir kietas, kontrolę ir fizinę jėgą spinduliuojantis kūnas prieš silpną, estetiką ir švelnumą kalbantį kūną. Toks dualistinis pasaulėvaizdis piešiamas kalbant apie tipinius vyrus ir tipines moteris. Tačiau kaip tuomet galima suprasti kultūrizmo sporte atsidūrusį moters kūną? Iš vienos pusės, tai tradicinę normą peržengiantis raumeningas ir disciplinuotas kūnas, reikalaujantis milžiniško įdirbio tam pasiekti. Galima būtų pagalvoti, kad moterys kultūristės išties įrodo lyčių lygybę: „štai, pasižiūrėkite – ji moteris, ir ji kultūristė!“. Ir deja, taip galvodami suklystume – socialinė norma veikiau teigia „ji moteris, bet ji kultūristė“, atitinkamai privilegijuodama vienus kūnus ir simboliškai atskirdama kitus. Kas yra ši „štangos“ sporto meistrė? Ką apskritai reiškia būti moterimi sportiniame lauke ir sportininke moterų lauke? Į šiuos klausimus atsakymo ieškojo sociologijos ketvirtakursis Mažvydas Karalius.
Kodėl moterų kultūrizmas?
Šiuolaikiniuose socialiniuose moksluose yra susiformavę du diskursai apie kultūristes. Iš vienos perspektyvos, šias sportininkes galima suprasti kaip metančias iššūkį tradicinei lyčių tvarkai jau vien dėl to, kad šios įsitraukia į tipiškai vyrišką – konkurencijos, fizinės jėgos ir ištvermės reikalaujančią – sporto šaką, tokiu būdu keisdamos tradicinius įsivaizdavimus tiek apie vyro ir moters kūno panaudojimą, tiek apie sporto kaip vyriškos veiklos suvokimą. Iš kitos perspektyvos, pastebima, kad jos susiduria su įtampa dėl nuolatinio balansavimo tarp „padauginto“ vyriškumo ir nepakankamo moteriškumo: moterys yra lydimos nepasitikėjimo ir pesimizmo jausmų, susiduria su aplinkos diskriminacija, ir aktyviai ieško būdų, kaip įtvirtinti savo, kaip moteriškų moterų, įvaizdį. Tam apibūdinti vykusiai tinka išsireiškimas rezistencija per paklusimą. (4, 6, 7)
Architektūra kaip ne/su/si/kalbėjimas
Architektūros sociologija – Lietuvos viešojoje erdvėje ir sociologijos lauke itin taupiai paliečiama tema. Džiugu, kad turime jaunąją mokslininkę Dalią Čiupailaitę, kuri entuziastingai gilinasi į šią sritį. Dar džiugiau, kai savo atradimais bei įžvalgomis ji pasidalina su platesne auditorija. Kviečiame skaityti jos tekstą apie architektūrą kaip ne/su/si/kalbėjimą.
Matyt, daugeliui aišku, kad nereikėtų griauti Gedimino pilies ar gotikinės Šv. Onos bažnyčios Vilniuje, bet ne visiems aišku, kodėl architektai bandė išsaugoti Giraitės policijos pastatą, kodėl kam nors gali patikti Sporto rūmai ar apskritai modernizmas architektūroje. Kodėl, cituojant architektą T. Grunskį (3), nesusitariame dėl architektūros „verčių ir vertybių“? Argi iš pastato savaime negalime suprasti, kuo jis vertingas? Dalia analizuoja architektūros komunikacijos sąlygas, padedančias apmąstyti, ką galime suprasti iš architektūros ir kodėl jos prasmė, vertė ar vertybės nėra akivaizdžios, tad ir susitarimas – nelengvai pasiekiamas.
Vieni gali ir turi teisę kalbėti ir yra girdimi, kitų balsas neturi reikšmės. Šios hierarchijos yra svarbios socialiniam kalbėjimui(si) apie architektūrą. Straipsnyje sociologė atkreipė dėmesį į bendresnes architektūros supratimo ir galimo nesupratimo, architektūrą kuriančių ir vertinančių tarpusavio ne/su/sipratimo sąlygas. Idėja nagrinėti architektūros ir komunikacijos ryšį jai kilo dabar jau daug išdiskutuoto Kelių policijos Giraitės gatvėje Vilniuje pastato likimo kontekste.
Vėsi akmens medija sujungia amžius, – rašė M. McLuhanas (2). Idėja nagrinėti architektūros ir komunikacijos ryšį kilo dabar jau daug išdiskutuoto Kelių policijos Giraitės gatvėje Vilniuje pastato likimo kontekste. 1982 m. suprojektuotą pastatą po sudėtingų diskusijų pakeis biurų pastatų kompleksas. Atrodo, vieningai nesusitarta, kaip vertinti šį pastatą ir dėl jo priimtą sprendimą. Tokio nesusipratimo ar nesusikalbėjimo architektūros atžvilgiu esama ir daugiau: prieštaringi Danielio Liebeskindo vadovaujamos studijos pateikto verslo komplekso „k18B“ Vilniuje Konstitucijos prospekte pasiūlymo vertinimai; besiskiriantys požiūriai, griauti ar negriauti, kuo ir kaip keisti valstybinio socializmo metu statytus pastatus ir kitas architektūrines struktūras, kaip, tarkime, parkai, kurių rekonstrukcijos planus yra parengusi Vilniaus savivaldybė.
Pamenu, kaip paskaitoje pusantros valandos entuziastingai pasakojusi apie moderniosios architektūros judėjimo ištakas paklausiau studentų, ką jie mano apie nagrinėtus pavyzdžius. Studentams pastatai atrodė nuobodūs, pilki, vienodi, nykūs. Vienas atsakymas mane itin sudomino: „Kaip keista, šie pastatai turi tam tikrą istoriją. Maniau, jog tai tiesiog pastatai, kokių būna visur“, – nusistebėjo studentė. Čia susidūrė trys architektūros suvokimo dėmenys ar momentai, kuriuos norėčiau aptarti: prasmė, kuri materializuojama ar kurią siekiama materializuoti pastate, prasmė, kurią suvokia naudotojas ar stebėtojas, ir prasmė, kuriama pasakojimuose apie architektūrą (4). Šios prasmės sąveikauja individualiai, skirtingose grupėse ir visuomeniniu mastu apibrėžiant architektūros vertes ir vertybes. Galutinis apibrėžties rezultatas skiriasi, nelygu, kiek kokių prasmės žymeklių susimaišė galutiniame (ar tarpiniame, nes prasmės nuolat apibrėžiamos iš naujo, persvarstomos) lydinyje. Skaityti toliau…
Miesto planuotojų vizijos neretai nesutampa su realybėje pasireiškiančiomis praktikomis. Tą galime pastebėti ir kelių pėstiesiems planavime. Egzistuojantis „oficialus“ šaligatvis nebūtinai bus patogiausia priemonė pasiekti tikslą. Todėl praktikoje atsiranda daug „neoficialių“ ir urbanistų nenumatytų kojomis išmintų takelių. Prieštara tarp suplanuotos miesto vizijos ir kasdienybės praktikų atsispindi išmintų Vilniaus takelių geografijoje, kurią ištyrinėjo sociologijos studentės Miesto sociologijos kurse.
Didžiąją šio teksto dalį sudaro nuotraukos, fiksuojančios, kaip vilniečiai laisvai naudojasi erdve, kurioje juda. Todėl tai galima pavadinti ir savotišku fotoreportažu, papildytu žvalgybinėmis apklausėlėmis, kurių metu buvo siekiama išsiaiškinti, kaip žmonės pagrindžia savo nesąmoningą judėjimą.
Miesto gyventojai neretai vaikšto ne iš anksto suplanuotais ir išasfaltuotais keliais, o juda sąmoningai ar (dažniau) nesąmoningai pačių susikurtomis trajektorijomis. Miesto tyrinėtojas, sociologas Michelis de Certeau kalba apie „kūrybinguosius“ miesto erdvės naudotojus. Jis nagrinėja kasdienybės praktikas ir naudotojo santykį su miesto erdvėmis. Pasak jo, erdvė nėra patiriama pasyviai, laikantis iš viršaus nustatytų taisyklių, erdvės naudotojai yra kūrybingi. Jie patys palieka žymes ir gali jas perkurti. Išminti takeliai irgi tampa šio kūrybos proceso vaisiumi.
M. de Certeau išskyrė du vienas kitam prieštaraujančius ar papildančius požiūrius į miesto erdvėse esančius kelius. Tai yra ,,stebintieji“ – urbanistai, miesto planuotojai, politikai ir administratoriai – bei ,,vaikštantieji“ – mažiau privilegijuotos miestiečių grupės, kurios mieste visada juda pėstute.
Čia galime matyti idealų „stebinčiųjų“ įsivaizdavimą:
Kas iš mūsų vėl norėtų pasijausti moksliuko, aktyvistės, kietuolio, geros mergaitės ar bėglio iš pamokų kailyje? Sociolingvistikos mokslų daktarė Aurytė Čekuolytė nusprendė aštuoniems mėnesiams pati sugrįžti į mokyklos suolą ir išsiaiškinti, kuo ir kaip gyvena šiandienos paaugliai. Vos prieš du mėnesius apsigynusi savo šešerius metus rašytą daktarės disertaciją „Vilniaus paauglių socialinė santvarka: mokslininkės žvilgsnis į paauglių gyvenimo užkulisius“ Aurytė nupiešia detalius ir iškalbingus socialinius paauglių portretus. Koks paauglys yra populiarus paauglys, o kurio visi nemėgsta? Kokie keiksmažodžiai tarp paauglių dažniausiai vartojami? Ar mokykla – tik žinių, vertybių ir kultūros puoselėjimo vieta? Apie tai trečiadienio popietę su Auryte pasikalbėjo socialus sociologas Mažvydas Karalius. Iliustracijas piešė Iveta Tunkevičiūtė.
Auryte, kas tave paskatino tyrinėti Vilniaus paauglių kultūrą?
Mano stojimas į doktorantūrą nebuvo labai romantiškas. Viskas nutiko ganėtinai buitiškai. Baigiantis magistro metams, mano vadovė Loreta Vaicekauskienė pasiūlė man stoti į doktorantūrą ir tyrinėti Vilniaus paauglių kalbą. Aš pati neturėjau minčių ten stoti, bet kai tau kažkas pasiūlo, pagalvoji: „O kodėl gi ne?“. Mano magistro darbas jau siejosi su jaunimo kalba – aš tyriau, kaip lietuvių ir danų paaugliai reaguoja į suaugusio žmogaus šnekoje daugiau jaunimo kalbai būdingus žodžius (pavyzdžiui, koks nors fifty-fifty). Loreta, pasiūliusi temą „Vilniaus paauglių kalba“, užsiminė, kad galėčiau eiti į mokyklas, išdalinti mokiniams diktofonus ir taip rinkti medžiagą disertacijai. Pati tema man patiko, tačiau tyrimą aš norėjau parengti tokį, kokį aš jį įsivaizduoju. Būtent keletas perskaitytų danių sociolingvisčių darbų mane paskatino atlikti etnografinį tyrimą, tad ir tema nuo kalbos iki kultūros išsiplėtė visiškai natūraliai. Etnografinis tyrimas mane patraukė ne vien dėl kažkokių kalbinės analizės žinių. Sakyčiau, kad etnografinį tyrimą netgi labiau pasirinkau dėl asmeninių priežasčių, norėjosi atlikti tokį tyrimą, kuris mane vežtų. Man labai patinka bendrauti ir būti tarp žmonių, tad taip ir gimė etnografinis paauglių stilių tyrimas.
Tavo disertacijoje pamačiau mane labai prajuokinusią vietą, kur tu įžengei į klasę, ir kažkuris mokinys sušuko „nu tai ką, būsim družokai dabar“…
Tai buvo pirma mano diena mokykloje ir pirmoji mano klasė. Prisistačiau mokiniams, pasakiau savo vardą, pavardę, ką aš čia mokykloje veiksiu, pradėjau dalinti sutikimus pasirašyti tėvams ir tada iš galo parlėkė šita replika.
Tai kaip tau pavyko suderinti šitą družokės vaidmenį ir tyrėjos vaidmenį? Įsivaizduoju, kad visuomet turėjai būti budri. Skaityti toliau…
