Geležinė superpsichologijos taisyklė – bendraudama šeimoje su vyru moteris niekada neturi vartoti žodžio „ne”

Šį tekstą pradėjau rašyti tingų sekmadienio rytą, kuris, kaip ir daugelis šios dienos rytų, prasideda iki pusdienio tysant lovoj ir interneto platybėse žiūrinėjant visokius atsitiktinius dalykus, negailint laiko nesąmonėms. Būtent apie vieną iš tų nesąmonių ir bus šis įrašas (Dėmesio – būsiu labai šališka!).

Visiškai atsitiktinai rastas Dariaus Ražausko paskaitos apie vyrus ir moteris bei kaip turi būti bendraujama šeimoje įrašas negrįžtamai sudrumstė rytinę ramybę. Tiesą sakant, tris valandas praspirgėjau klausydama, o po to išrašinėdama minėtą paskaitą (mintis išrašyti kilo išklausius 30 min. tad teko grįžti į pradžią). Kaip vėliau paaiškėjo, spirgėjau ne tik tą rytą, bet ir po jo sekusią visą savaitę (kolegė mane dėl to išvadino mazochiste:).

Negalėjau patikėti tuo, ką Darius, beje, remdamasis psichologijos mokslu, tačiau neturėdamas jokio psichologinio išsilavinimo, kalba. Pati neturėdama minėto išsilavinimo, bet aktyviai domėdamasi psichologija, stebėjausi, kaip vietomis jis baisiai nusišneka (kitose vietose nusišnekėjimą dar galima pakęsti). Žinoma, kaip vienas pažįstamas sakė, galėčiau būti tolerantiškesnė ir lai žmonės kalba, ką nori. Sutinku, tačiau tik tuo atveju, jei Darius tai kalbėtų a) nesiremdamas psichologijos mokslu arba aiškiai nurodydamas tyrimus, kuriais remiasi (o ne „Čia buvo anoniminis tyrimas, todėl rezultatai tikri, ir jo imtis labai didelė“ (Paskaita apie laimės psichologiją); b) kliedėtų savo artimųjų, draugų rate, o ne aktyviai važinėtų po Lietuvą ir savo žinias skleistų masėms universiteto auditorijose (!).

Taigi, aš (labai subjektyviai) manau, kad tokios paskaitos daro žalą psichologijos mokslo įvaizdžiui, ir, blogiausia, jos klausytojams. Vėlgi, galima būtų atkirsti, esą žmonės gali rinktis, ko klausyti ir nereikia jiems nurodinėti. Sutinku, bet ne visi žmonės geba „tinkamai“ pasirinkti arba kritiškai įvertinti išgirstą informaciją. Mano nuomone, būtent kritinio ausų filtro labiausiai reikėtų klausantis Dariaus paskaitų, deja, būtent jo, kaip pastebėjau, stokoja jaunuolio klausytojai. Mane labai nustebino auditorijos laikysena minėtų paskaitų metu: tose vietose, kur man norėjosi, liaudiškai sakant, duoti Dariui į snukį, klausytojai tylėjo, ramiai sau klausėsi. Absurdiškiems dalykams tvyrant ore (pavyzdžiui, kad moteriškos produkcijos pagaminama daugiau, nes norą vartoti ir gobšumo jausmą moterys turi šešis kartus stipresnį nei vyrai, kad šeimoje sprendimus turi priimti tik vyras, beje, dirbti turi taip pat tik jis, nes moteris genetiškai nesukurta uždirbinėti pinigus, o viena iš pagrindinių moters funkcijų – jaustis gražiai, tiesa, jeigu moteris jaučiasi graži, tai automatiškai ir laiminga), auditorija nėkart nei pertraukė, nei paprieštaravo, nei, gaila, nenušvilpė lektoriaus. Atrodo,  Dariaus skleidžiamas tiesas klausytojai priėmė už gryną pinigą, tad man pasidarė baisu, kai pagalvojau, kad išgirstus patarimus jie taikys savo asmeniniame gyvenime :(

Taigi, įpykusi, bet norėdama tą pyktį išnaudoti konstruktyviai, nusprendžiau paprašyti kelių psichologų bei sociologų, kad kritiškai pakomentuotų Dariaus paskaitą. Tikėjausi, kad paviešintas įrašas su ekspertų komentarais atbaidys bent 1%  jo gerbėjų. Tačiau visi atsisakė. Vienas psichologas manęs paklausė, ar čia rimtai buvo tokia paskaita, ar aš humoristiškai bandau „išdurti psichologą“ bei išbandyti jo tolerancijos slenkstį, o jis apsikvailintų sutikęs komentuoti tokį absurdą ;) Galiausiai į protą mane atvedė Artūras Tereškinas, suabejojęs, ar pastarojo veikėjo pasisakymai apskritai nusipelno kritinio ir analitinio vertinimo bei pasiūlė jo paskaitą įdėti į kokį nors absurdiško humoro skyrelį ir cituoti kaip totalias nesąmones. Labai džiaugiuosi, kad kadaise tinklaraštyje sukūriau rubriką „Ironija“, kuri mielaširdingai priglaudė Dariaus kliedesiams skirtą įrašą.

Taigi, kviečiu jus paskaityti Dariaus paskaitą apie vyrų ir moterų skirtumus bei santykius šeimoje (ne be pagrindo suabejojau, ar visi pajėgs išklausyti garso įrašą, tad, kaip jau minėjau, ją išrašiau, o vietas, kurias įsiminę tikrai gautumėte dešimtuką Dariaus egzamine, netgi paryškinau), beveik garantuoju, kad nieko panašaus, tikriausiai, nebūsite skaitę. Taip pat kviečiu (ne)humoristiškai pakomentuoti labiausiai patikusias vietas. Nes… gal čia viskas gerai?

Žmonės nieko neišmano apie psichologiją, apie gyvenimą, kas yra vyrai, kas yra moterys, kuo skiriasi jų smegenys ir kaip veika – tai, ką turėtų mokyti mūsų darželiuose ir pradinėse mokyklose. Kad vaikai nuo vaikystės žinotų, kas yra jų protas, kaip jis veikia, kuo skiriasi berniukai nuo mergaičių. Aš kalbu ne apie lytinius dalykus, o apie psichologinius. <..> Pirmiausia reikia vertybinio švietimo, žinių perdavimo, kaip turi bendrauti vyrai ir moterys, kokios yra žmonos pareigos, kokios yra vyro pareigos šeimoje. <..>

Tai pirmas dalykas, ką reikia suvokti, kad vyrai ir moterys totaliai skiriasi. Ne kūniškai, ne kažkaip, na kūnas irgi šiek tiek skirias (galite pastebėti veidrodyje, kad vyras ir moteris šiek tiek skiriasi), bet psichikoj, pasąmonėj yra totalūs skirtumai, totalūs. Na pavyzdžiui, pradėkime nuo to, kad pas moteris, yra įrodyta ir aprašyta, emocijos ir jausmai yra šešis kartus stipresni nei pas vyrus. Tai reiškia, kad bet kokia emocija iš aplinkos, į bet kokį jausmą, į bet kokį skandalą, bet kokią naujieną moteris priima šešis kartus jautriau ir subtiliau negu vyrai – tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra.  Todėl vyrai dažnai nesupranta: „nu aš čia taip pasakiau, nu anaip, nu ko ji čia nervuojasi?“. Tiesiog ji subtiliau tai jaučia. Kiekvienas vyras turi žinoti, kad moters psichika yra šešis kartus jautresnė negu vyro. Todėl vyrai niekada negali ginčytis su moterimis, pavyzdžiui, dėl spalvos. Vyras sako „čia gi ruda“, o moteris „ne ne, čia parlamutro toks ir toks atspalvis su kakavos pėdsakais“, vyras „čia ruda, koks tau čia kakavos prieskonis!”. Mokslininkų požiūriu, moteris tai mato žymiai geriau.

80% pasaulyje gaminamos produkcijos, čia jau ekonominis faktas, yra skirta vartojimui moterims. Pavaikščiokit po bet kuria parduotuvę, pamatysit skirtumą, kiek yra vyriškų drabužių ir kiek yra moteriškų drabužių – ir apskritai, kiek yra moteriškų parduotuvių, ir kiek vyriškų. Kodėl? Pas jas ir vartotojiškumas ir gobšumas būna šešis kartus stipresnis. Vyrai tai turėtų žinoti ir moterys tai turėtų žinoti. Aš kaip sakiau, pas jas ir jausmai, ir emocijos yra stipresni – tai yra gerai. Ir galima pastebėti, kad nemokant, nelavinant, nedarant jokių pratimų, pas moteris būna visai nebloga intuicija. Yra nemažai moterų, kurios turi gerą intuiciją ir gali nujausti, atspėti, iš anksto įvardinti rezultatus ir pan. – tai yra požymis, kad moteris turi gerą ryšį su savo pasąmone, su tais 95% smegenų, kurie nulemia gyvenimo kokybę. <..>

Moters pagrindinė funkcija šeimoje yra visuomet pritarti visoms vyro mintims, nors daugelis jų kartais bus neteisingos ir kvailos, o paskui jį nuvairuot, kur reikia, nes ji subtiliau jaučia, kur reikia, kur šeimai būtų geriau, pas ją jausmai stipresni dažniausiai. Pas vyrą vykdymas būna geresnis, tikslų siekimas, vienakryptiškumas, susikoncentravimas ir t.t.

Jeigu žmonės kurdami šeimą arba jau esantys šeimoje pamažu suvokia, kad jų psichikos iš esmės skiriasi, tai reiškia, aš neturiu kaip automatas reaguoti į tai, ką žmogus pasakė ar pasielgė, o pagalvoti, kodėl jis taip pasielgė, kas vyksta jo galvoje ir kas čia tai lemia. Pirmiausia turime išmokti nekaltini vienas kito. Yra įrodyta, kad vienintelis bene praktiškiausias būdas šeimoje efektyviai ir greitai įvesti pokyčius – pradėti keisti save ir nieko nesakyti kitam. Tai reiškia nieko nereikalauti, nesitikėti ir nieko nesakyti savo partneriui, o tik keisti save (Labai įdomu, koks psichologas per konsultaciją galėtų savo klientui pasiūlyti tokią nesąmonę, kuri iš esmės griautų tarpusavio santykius???????). Atrodo, o kaip tai gali vykti? Kokia čia logika? „Aš čia keisiuos, būsiu geras, aš čia būsiu auksinis balandėlis, o vat tas niekšas toliau žiūrės teliką, girtuokliaus, nesportuos“ arba „ta niekšė toliau žiūrės madas, niekuom nesidomės, tik špakliuosis per dienas“. Ne. Kai mes bandom kitam va taip primesti savo požiūrį, tai nieko gero nebūna. <..>

Jeigu šeima jau yra sukurta, kaip moteris gali daryti didžiausią teigiamą poveikį vyrui? Tai kokią savybę turi turėti moteris? Tai yra pati brangiausia jos savybė – kantrybė. Kaip jau minėjau, pas moterį emocijos ir jausmai yra šešis kartus galingesni, stipresni. Kuo tai susiję su kantrybe? Ką reiškia kantrybė? Tai yra kantrybė vyro atžvilgiu, kantrybė vyro minčių, vyro idėjų, tikslų, pageidavimų. Yra tokia geležinė superpsichologijos taisyklė – bendraudama šeimoje su vyru, moteris niekada neturi vartoti vieno žodžio. Tas žodis yra „ne“. Tai rodo, kad jos psichika yra aukštam lygyje, jeigu ji sugeba nevartoti šito žodžio. Kaip tai įmanoma? Nes būna daug situacijų, kai reikia pasakyti „ne“. Pasirodo, jeigu žmona vyrui sako „ne“, ji pažeidžia jo psichiką, pasąmonę, vyrišką ego ir smukdo jo energetiką. Kitaip sakant, atima iš jo pinigų uždirbimo, karjeros galimybes ir t.t. Kitaip sakant, apiplėšinėja pati savo šeimą, savo vaikus, vyro potencialą ir t.t. <..>

Jeigu moteris negerbia, nemyli nuoširdžiai savo vyro šeimoje, tai automatiškai gula jo elektromagnetiniame lauke ir pasąmonės lygyje visi aplinkiniai tai jaučia, visi vyrai, moterys darbe tai jaučia. Pasąmonės lygmenyje jie jaučia, kad „va šitas vyras nėra gerbtinas“. O kodėl jo negerbia? Nes jo šeimoje negerbia žmona. Ir tada daryti karjerą, iškilti ten kažkokiu vadovu, ar meru, ar prezidentu, yra labai sunku, praktiškai neįmanoma, jeigu jo pilnai negerbia ir nemyli šeimoje. Nes vėlgi, moteris turi suprasti, kad pas ją emocijos ir jausmai yra šešis kartus stipresni nei pas vyrą, o tai reiškia, kad kaip ji galvos apie savo vyrą, taip pasąmonės lygmeniu apie jį galvos visuomenė. O kaip viskas veikia dideliame vyrų kolektyve? Viskas veikia taip pat, kaip vilkų gaujoj. Lyderiu tampa ir valdo, ir visi be sąlygų seka tą, kuris yra stipriausias. Stipriausias ne pagal raumenų plotą ar dydį – šiais laikais stiprumas matuojamas emociniu stiprumu. <..>

Moteris turi žinoti, kad jeigu ji negerbs ir nemylės savo vyro šeimoje, jam bus labai sunku daryti karjerą. Vėl gi, šitą turėtų žinoti kiekviena šeima, kad idealiu atveju turėtų dirbti tik vyras. Moteris yra sukurta rūpintis šeima, namais, namų jaukumu, grožiu, maistu, savo grožiu, ji turi skirti laiko sau, jogai, meditacijai, masažams, tad jeigu ji dirbs, ji negalės pasirūpinti ir vaikais, ir šeima, ir namais – ir ten dar viską aprūpinti, išlyginti, prižiūrėt ir t.t. Todėl senovės moterys, kurios žinojo šias taisykles, vyrai uždirbdavo daug daugiau pinigų, netgi daugiau negu šeimai užtekdavo išsilaikyti, tad joms nereikėdavo dirbti ir jo galėdavo užsiimti savo grožiu, namų jaukumu, skanaus maisto ruošimu ir t.t., kas irgi susideda į šeimyninę laimę. Nes pas vyrą yra dvi labai paprastos funkcijos – jam labai svarbus tas emocijos, bet ir skanus maistas, skanus ta prasme, kad energetiškai gerai paruoštas, o tai reiškia paruoštas jį mylinčios moters su gera nuotaika. <..>

Dar viena svarbi moters savybė – grakšti kalba. Reikia sekti savo kalbą ir jokiu atveju negalima apie savo vyrą kalbėti blogai. Nesvarbu, kad jis už šimto kilometrų komandiruotėj – tai, ką jūs šnekat blogai šnekat apie jį, koduojasi jo pasąmonėj, nes kaip minėjau, jų emocijos ir jausmai yra šešis kartus stipresni, vyras neturi galimybės tam pasipriešinti. <..> o moterys labai mėgsta tai daryt, va susirenka su draugėmis ir prasideda taip vadinamas pliotkinimas, kas yra gerai, kas yra blogai – kaip tik, šie dalykai neturi būti išnešami į visuomenę. Jeigu tu viešai pasakoji, kas šeimoje blogai, jeigu tu viešai kritikuoji savo vyrą, tai kitų moterų emocijos dar pastiprina tavąsias ir tam vyrui dar blogiau. Taigi, turim sekti savo kalbą. Tas pats galioja ir vyrams. Nereikia galvoti, kad vyro žodžiai neveikia moters – veikia, silpniau, bet veikia, todėl protingas vyras irgi turi sekti savo kalbą, jis neturi negražiai arba nepagarbiai šnekėti apie savo moterį. <..> Jeigu aš nesugebu besąlygiškai pamilti savo partnerio, vadinasi aš turiu problemų, neišdirbtų charakterio savybių. Vadinasi galbūt aš turiu puikybę, galbūt gobšumą, galbūt pasikėlimą.<..>

Moteris turi žinoti, kad visus sprendimus šeimoje turi priimti vyras. <..> Mama turi žinoti, kad auklėjant nuo vaikystės berniuką, jam uri būti sakoma „tu gali, tu pasieksi, tu geras, tu protingas“, o kai berniukas susimauna ir jam kas nors nepavyksta, koks nors darbas ar dar kas, tai tarsi to nepastebėt, net neužsimint apie tai. Va čia protinga mama, kuri žino, kaip auklėti sūnų, kuris paskui bus aukštas vyras, su aukšta padėtimi visuomenėje (Labai norėčiau pamatyti, kaip vyras, kurio vaikystėje mama niekuomet nekritikavo ir neparodė, kad jis kažką darė blogai, išgyvens konkurencingoje darbo rinkoje, kai aplinkiniai tikrai nuo jo neslėps, kai jis patirs fail‘ą. Kaip vyras jausis, kai aplinkiniai jo kasdien nepamalonins gražiais būdvardžiais? Mano manymu, jeigu mama auklėtų sūnų pagal Dariau metodiką, jis užaugtų visiškai neatsparus nesėkmėms ir turėtų mažiau galimybių siekti karjeros, o gal net taptų amžinu lūzeriu). Nes jam nuo pat vaikystės bus „tu gali, tu pasieksi“. Nesvarbu, kad jam tik šeši ar kiek metų, mama visada turi kreiptis į jį kaip į vyrą ir kreiptis pagalvos, nesvarbu, kad ji vyresnė, nesvarbu, kad iš tikrųjų ji uždirba ir taip jį išlaiko. <..> Motina turi tarsi vaidinti silpną, tokią, kuriai reikia pagalbos, tik tai taip berniukas išaugs tikru vyru <..> Jeigu vaikui nuolat bus rodoma meilė ir pagarba, ir nebus verčiamas nieko daryti per prievartą, jis vėliau pats užsinorės viską daryti.<..>

Trys pagrindinės pareigos, kurias turi vykdyti kiekvienas vyras šeimoje, jeigu nori, kad jo šeima augtų ir tobulėtų. Tai pirmas dalykas – vyras yra visiškai atsakingas už šeimos dvasinį augimą, šeimos intelekto ir dvasios augimą. Tai reiškia, kad šeimoje niekada nebus normalaus augimo ir santarvės, jeigu vyras neužsiminės kasdiene praktika.

Antras dalykas – vyras šeimoje turi išmanyti žmonių tarpusavio santykių psichologiją, tai reiškia, domėtis šitais dalykais, kuriuos mes dabar šnekam ir teisingai sustatyti santykius šeimoje su vaikais Jis turi žinoti, kaip reikia bendrauti su berniuku, kaip reikia bendrauti su mergaite, nes tai du skirtingi pasauliai, nes jis negali vienodai elgtis ir su sūnum ir su dukra – negali. <..> Tyrimai yra įrodyta, kad idealu, jeigu vyras žino ir suvokia tai, ir du kartus per dieną, t.y., iš ryto ir vakare, prieš ir po darbo, apkabina savo žmoną, ar paglosto, prisiliečia ar pamasažuoja. <..> Ir moteris kas rytą arba kas vakarą turi išgirsti, kad ji yra graži ar kad yra mylima – tada auga moters psichika, pasitikėjimas savimi, ji tampa ramesnė, ji tampa švelnesnė, jai tada maloniau prižiūrėti vaikus, jai tada žymiai labiau sekasi ruošti maistą. <..>

Trečia vyro pareiga šeimoje – materialus šeimos išlaikymas. Moteris už tai nėra atsakinga, ji genetiškai nėra sukurta išlaikyti šeimą. Moteris nėra sukurta eiti į visuomenę ar ten dirbti prie kompo – moteris nėra tam sukurta nei genetiškai, nei kaip kitaip. Moters funkcija visai kitokia – grožis, meilė, vaikų auklėjimas, namų puošimas, rūpinimasis namais, skanaus maisto gaminimas ir t.t., visa švara, estetika. Ir labai negerai, kad dabar visuomenėje vis daugiau atsiranda tokių moooterų (paniekinančiu tonu) karjerisčių ir t.t.- jos tiesiog sužlugdo savo vaikų, vyro psichiką… vyras tampa toks lepšis tokioj šeimoj ir t.t.

Visus sprendimus priima vyras, bet aš jums duosiu metodiką, kaip galima padaryt, kad tuos sprendimus, vyrui nežinant priima moterys (sukto lapino balsu). Čia idealiausias atvejis, kai realiai sprendimus sugalvoja moteris, bet juos priima vyras, galvodamas, kad pats taip sugalvojo.

Ir štai Darius pateikia tikrą manipuliacijos pradžiamokslį:

Pavyzdžiui, moteris nori gauti suknelę (vietoj suknelės gali būti bet kokia materialinė ar nematerialinė vertybė). Eiliniu atveju ji eitu ir sakytų jam „va man reikia suknelės“. Tada prasideda diskusija, kadangi pas ją jau ir taip šešios suknelės spintoj, vyras pasako, kad nėra pinigų, nu ir taip jie susipyksta. Moteris, išmananti psichologiją ir nenorinti pakenkti savo šeimai, vaikams ir bendrai vyraujančiai emocijai daro kitaip. Grįžta vyras iš darbo, yra padaryta skaniai valgyti, jam duodama šiek tiek ramybės, jis pavalgo, nueina pažiūrėt televizoriaus, žiūri ten kokį futbolą ar krepšinį. O jinai kur nors atsisėda kamputyje ir nutaiso tokią liūdną miną, tokiu liūdnu liūdnu veidu (Mikės Pūkuotuko balsu) ir mintyse galvoja apie tą suknelę, jaudinasi ir žinot, patiria tokią kančią „man tikrai reikia tos suknelės“ (mykia kaip trejų metų mergaitė). Kas vyksta. Kaip minėjau, moters emocijos yra šešis kartus galingesnės už vyro. Tik laiko klausimas, kada vyras sėdėdamas ir žiūrėdamas televizorių kitam kambary pajus, kad „e, man čia kažkas blogai, atrodo „Žalgiris“ laimi, bet vis tiek nuotaikos nėra“. Ką tada daro kiekvienas vyras arba kiekviena moteris, kai patiria stresą – eina valgyti. Nes kai pilvas pilnas, visa energija eina virškinimui ir žmogus nurimsta. Tai va, vyras eina prie šaldytuvo ir pakeliui pamato kamputyje sėdinčią savo moterį. Ir jis taip prieina ir vyriškai paklausia „kas yra? Kokios problemos“. Ką tada turi daryti moteris: jokios kalbos apie jokią suknelę: „kažkas blogai, kažko nėra nuotaikos, visokios mintys lenda į galvą, prisigalvoju visokių nesąmonių, nežinau, kas man yra, blogai jaučiuosi“. Ir pažiūrėkite, ką ji vartoja savo kalboje, ką ji turi vartoti, nes yra tam tikri pagrindiniai žodžiai, kurie veikia vyrą: „aš tokia silpna, nežinau, ką daryti, liūdna“. Esmė yra pavartoti žodelius „aš silpna“ ar „aš maža“, ar pan. „jaučiuos tokia maža, nieko negalinti“. Ji būtinai turi šitą paminėti, nes pas vyrą taip veikia psichika, pas jį toks problemų sprendimo modeliukas įdėtas, tai reikia pridurti „bet tu dėl to nekaltas“. Nes pas vyrą gali atsirasti mintis, kad „va čia mano moteris verkia, gal aš čia kažką padariau blogai“, ir jeigu jis taip pradeda galvoti, tai jam gali nukristi  nuotaika bet ką daryti. O kodėl reikia sakyti tuos „maža“, „silpna“. Nes nuo akmens amžiaus laikų pas vyrus yra įkoduota genetiškai, kitaip žmonija nebūtų išlikusi, ginti mažesnius, silpnesnius, ypač moteris. Nes vyrai nuo senų laikų suvokdavo: nebus moterų, nebus palikuonių, nebus genties, nebus kas pasirūpina senatvėj. Nes senovėj nebuvo nei „Sodros“, nei pensijos, nei t.t. <..>

Tai moteris turi žinoti šitą ir naudoti visada. Vyras protu nesureaguoja, bet pasąmonėj sureaguoja iš karto. Jeigu ji dar pavartoja „padėk tu man, nežinau, kaip išspręsti šitą problemą“ (tiesa, ką tik supratau, kad Dariaus pasiūlytas moters pavyzdys labiausiai man asocijuojasi su koridoriuje numestu skuduru). Tada pas vyra iškart įsijungia toks „čia reikia daryt kažką“ (balsas kaip Papajaus, ką tik suvalgiusio špinatų). Pas jį ten pasąmonėj įsijungia, kai kurie vyrai net protu pajaučia. Ir kuo tada visa tai turi būti užbaigiamas „ir aš tave labai myliu“. Taigi tokie pagrindiniai žingsniai. <..> Nu ir tada vyras pasąmoningai pradeda suvokti, kodėl jo nuotaika tokia slogi, nes jis jau matė savo moterį nelaimingą Tada vyras jos klausinėja, kodėl ji liūdna, jis visada stengiasi surasti loginį sprendimą. Pastebėjote, vyras visada bando rasti loginį sprendimą, jam ten nelabai rūpi emocijos ar jausmai. Tai jis bando išklausinėti. Ir tas antras etapas (po tų trijų žingsnių), turi būti „nu vat nežinau, va čia durni norai, va čia pamačiau suknelę, taip užsinorėjau. Bet tu jos nepirk, nes mes pinigų neturim“ – moteris turi numatyti vyro logiką į priekį. Ji turi užbėgti už akių ir pirma pasakyt, kad nėra pinigų. Ir tada kaip veikia vyro logika: jeigu jam pasako, kad nėra pinigų, tada jis „pala pala, kaip tai nėra, o gal yra, gal jų čia galima uždirbti“. Įsijungia vyriškas ego, nes va čia maža, silpna, mane mylinti – ir nėra pinigų? Tai kas aš tada, vyras ar mazgotė? Negi aš negalių jų uždirbti“. <..> Ir galiausiai jis sako „gal tą suknelę nuperkam“, tada moteris turi tuo suabejoti „nežinau, ar to reikia, ar mes pinigų turim“, tada vyras sako „perkam, bus tų pinigų“. Aišku kitas vyras gali pasakyti „jo, nėra pinigų, gal kitą kartą“, bet jeigu ji toliau kenčia, tai jis ją vis tiek anksčiau ar vėliau nupirks.