Myli, nemyli, myli, nemyli… myli?

„Antanai, parašyk į Socialią sociologiją tekstą apie meilę.“, – prieš kelias savaites egoistiškai pasiūliau mūsų bičiuliui Antanui Voznikaičiui. Kaip visada ironizuodamas jis sakėsi apie meilę nieko neišmanąs ir neturintis nė rieškutės asmeniškai rinktų empirinių duomenų, tad negalįs to padaryti. „Parašyk vis tiek, na, sugalvok ką nors iš sociologinės pozicijos… “, – neatstojau, mat tuo metu buvau pasiilgus šviežio požiūrio į romaninius santykius, bet pati suformuluoti savo minčių ta tema neįstengiau. Kankinantis jausmas, kai kažkur mintyse turi savo poziciją, bet nei žodžiu, nei raštu, nei kaip nors kitaip neišeina jos išreikšti. Kitaip sakant – tiksliai žinai, kam nepritari, tačiau nerandi ir kam pritarti, o savo suformuoti neišeina, bet pasakyti tai vis tiek norisi. Tikėjausi, kad „tą kažką“ pavyks suformuluoti atsispyrus nuo Antano teksto. Pastarasis rašeiva galiausiai sutiko pagvildenti meilės riešutus, jei tik neteks jam vienumoje lipdyti teksto. „Imkim ir pasikalbėkim“, – pasiūlė. „Imkim“, – nudžiugau.

Aš, Milda: Sakyki, su kuo, visų pirma, Tau asocijuojasi romantinė meilė?

Jis, Antanas: kad ir kaip tai keistai nuskambėtų, pastaruoju metu meilė man asocijuojasi su  civilizuojančiu procesu, tam įtakos neabejotinai turėjo neseniai paskaitinėtas Norberto Eliaso „Civilizuojančio proceso“ dvitomis. Romantinė meilė yra sudėtingai įgyvendinamas elgesio kodas, kuris reikalauja daug pastangų, o rezultatai ne retai yra trumpalaikiai, nepastovūs ir sukeliantys daugiau skausmo, nei džiaugsmo. Bet čia ir yra esmė: kuo elgesys sudėtingesnis, kuo jį atlikti yra nepatogiau, tuo labiau šitoks elgesys kultivuoja asmenybę. 

Išgirdęs sakant „romantinė meilė“, ironiškai nusišypsau, nes ši sąvoka yra ne kas kita kaip romantizmo literatūros produktas, tačiau surimtėju pagalvojęs, kad idealizmas gali šį bei tą atskleisti apie pačius idealizuotojus, romantikus ir meilę. Akivaizdu, kad romantikai turėjo iš kažkur semtis idėjų apie riterių ir jų damų santykius. Kadangi romantizmas veržėsi ne tik į gamtą, bet ir į praeitį, jis atramą rado viduramžių idealistų ir visuomenės kritikų tekstuose. Viduramžių Vakarų Europos (ypač Pietų Prancūzijos) feodalinės visuomenės elito gretose populiarios tapo etiketo knygos, o tarp jų ir traktatai apie meilę. Populiariausią viduramžių meilės „tyrimas“ vadinos „De Amore“. Jį  XII a. pab. parašė Andreas Capellanus. Šio „amorosofo“ knygoje galima rasti įvairios informacijos:  nuo specifinės „meilės teorijos“  iki meilės taisyklių. Pagal tai, kaip minėtasis viduramžių „ekspertas“ rašo apie romantinę meilę, susidaro įspūdis, kad tai yra slaptas, kankinančiai obsesyvus, pasiaukojantis, monogamiškas, nuolat stiprėjantis arba silpnėjantis, pavydo kupinas, tačiau subtiliais ritualais įgyvendinamas ir net nebūtinai seksu užsibaigiantis neprievartinis ryšys tarp dviejų skirtingų lyčių individų. Kartu tai yra ir emocija, sugebanti apimti ir lytinį ir dvasinį potraukį, kurią jausti pridera tik feodalinės visuomenės aukštesniesiems sluoksniams. Nors autorius propaguoja tam tikrą dvasinę meritokratiją, įrodinėdamas dvasinio grožio pranašumą prieš fizinį grožį ar socioekonominę padėtį, jis taip pat pripažįsta, kad neraštingas, sofistikuotų manierų neišmokęs ar gerokai žemesnio luomo atstovas tiesiog yra nevertas meilės – partneriai turi būti panašaus rango. Pasak Capellanus, nesubrendę ir perdėm aistringi žmonės taip pat negali mylėti ir nenusipelno būti mylimi, nes negali būti ištikimi. Didžioji feodalinės visuomenės dalis – valstiečiai –  taip pat lieka romantinės meilės paraštėse. Traktato autorius netgi duoda patarimą kilmingiesiems,  kad užsigeidus valstiečio nereiktų „terliotis“ – paimi jėga ir baigtas kriukis. Capellanus‘as  savo knygą apie meilę užbaigia išvada, kad per meilę yra vieni rūpesčiai ir dar mizoginiškai paburnoja apie tai, kokios moterys yra, neva, negražios, neįdomios ir t. t. Žodžiu, ironijos autoriui tikrai nestinga ir tai nėra netikėta – ironiją bei neapykantą veikiausiai skatina noras įtikti senjorui, kuriam ir rašomas garsusis traktatas.

Aš, Milda: Kol neįsikalbėjai, skubu konstatuoti, kad vos pradėję pokalbį pakliuvom į „sąvokinius spąstus“, kurių išvengti, ypač sociologui, visgi dera. Iš anksto nesusitarę dėl „romantinės meilės“ apibrėžimo pajudėjome priešingu, nei mano egoistiniams tikslams pasiekti palankus, keliu, mat Tau romantinė meilė asocijuojasi su viduramžiais bei civilizuojančių procesu, o man – su vyro ir moters romantiniais santykiais apskritai. Skubu nuvilti savo egoistinius motyvus – perspektyvą atsispyrus nuo tavų minčių kristalizuoti savąsias dabar jau įžvelgiu miglotai. Tačiau stabdyti natūraliai žmogui kylančias asociacijas reikštų antrą „sociologinę klaidą“, o ir pasakoti pradėjai įdomiai, todėl siūlau tęsti taip: Tu kalbėk iš savo varpinės, o aš, užsikabinusi už rūpimų vietų, paantrinsiu iš savosios.

Jis, Antanas: puiki strategija! Bet prieš reaguodama į tai, ką pasakiau, geriau pakomentuok, kodėl nepritari  „vidutiniam“ piliečiui būdingam tradiciniam (ne)ištikimybės supratimui?

Aš, Milda: Atsakyti į Tavo klausimą užtektų vienos citatos, kurią sutikau 58 kapeikomis įvertintoje J. Riurikovo knygoje apie meilės praeitį, dabartį ir rytdieną „Trys potraukiai“. Citatos autorė – prancūzų novelistė ir feministė George Sand: „Santuoka pažeidžiama ne tą valandą, kada ji atsiduoda savo mylimajam, bet tą naktį, kurią ji po to praleidžia su savo vyru“. Aš persakyčiau šitaip: neištikimybė yra ne tada, kai žmogus būna su savo mylimuoju, bet tada, kai nemylėdamas, bet norėdamas likti „ištikimas“ grįžta pas savo sutuoktinį. Tik va bėda, kad čia vartojamus žodžius „meilė“, „mylimasis“ ir pan. aš suprantu savame meilės sampratos kontekste, kurios, kaip jau sakiau pradžioje, kol kas nepavyksta apibrėžti žodžiais. Viską, ką dabar kalbu ir kalbėsiu – mano mėginimas priartėti prie to, kas pasislėpę mintyse… Čia lyg mintijimo užkulisiai: kol kas rodau tik virtuvėje vykstančia gamybą, o ne ant stalo patiektą gardėsį – pati nežinau, kas gausis.

Jis, Antanas: Na tai pabandyk dar praplėsti paskutinę savo mintį apie (ne)ištikimybę.

Aš, Milda: Pavyzdžiui, šiame tekste sakoma „Vartotojiškumas trina ištikimybės sąvoką iš mūsų žodyno. Ištikimybės semantinė reikšmė tarsi nuosekliai išplaunama ir pripildoma naujoviškomis nuostatomis. Ištikimybė nebereiškia „kad ir kas benutiktų“. Ištikimybė reiškia „kol yra gerai“. Jei negerai, vadinasi ir ištikimybės nereikia. Šia prasme, vartotojiškumas tarsi atliko chirurgo vaidmenį – sugebėjo išoperuoti ištikimybės sąvoką ir pašalinti ilgus metus daug ką kankinusį pakantumą“.

Vertindamas šiandienos žmonių santykius, autorius kaip atskaitos tašką pasirenka tradicinę ištikimybės sampratą bei uždeda jai normatyvinį svorį. Kitaip sakant, atrodo, kad autorius nekvestionuoja savo palaikomo „idealaus ištikimybės tipo“, nors pastarasis juk yra ne kas kita kaip socialinis konstruktas, neuniversali ir neobjektyvi esybė. Todėl būtų įdomu, jei autorius atsakytų į klausimą, o kas gi pasakė/nurodė/apibrėžė, kad štai tokia turi būti ištikimybė (?!?). Keistai skamba sociologo neigiama konotacija kvepiantys žodžiai, neva ištikimybės reikšmė tarsi nuosekliai išplaunama ir pripildoma naujoviškomis nuostatomis. Sunku įsivaizduoti, kad ištikimybės samprata galėtų išlikti tokia pati, o aš dar pridurčiau – puiku, kad ji keičiasi ir prisipildo naujų nuostatų, juk gyvename ne statiškame (Ačiū už tai mums, žmonėms) socialiniame pasaulyje (ir prie to prisideda ne tik vartotojiškumas). Pabandysiu toliau paplėtoti šią mintį susiedama su keliais Tavo prieš tai paminėtais dalykais.

Jis, Antanas: Nekantrauju, tęsk…

Aš, Milda: Pasakodamas apie savo meilės sampratą minėjai, kad romantinė meilė yra sudėtingai įgyvendinamas elgesio kodas, tačiau pridūrei, kad tai daugiau pliusas nei minusas, nes kuo elgesys sudėtingesnis, kuo jį atlikti yra nepatogiau, tuo labiau jis kultivuoja asmenybę. Vėliau paminėjai Capellanus‘o žodžius, kad nesubrendę ir perdėm aistringi žmonės negali mylėti ir nenusipelno būti mylimi, nes negali būti ištikimi. Iš šių minčių norėčiau sintezuoti savo.

Jis, Antanas: Puiku, bet prieš tai galbūt galėtum bent apytiksliai apibrėžti, kas yra meilė, žinoma, pagal Tave?

Aš, Milda: Gal nuskambėsiu labai banaliai, bet visai sutinku su Senovės Indijos traktate „Persiko šakelės“ pasakyta mintim, kad žmogaus potraukiai turi tris šaltinius: sielą, protą ir kūną. Sielos potraukis gimdo draugystę, proto potraukis gimdo pagarbą, kūno potraukis – geismą, o visų jų jungtis gimdo meilę. Persakyčiau dar šitaip: visiškas sielos, proto ir kūno komfortas, patiriamas būnant kartu su kitu žmogumi, yra meilė. Kitaip sakant, tai yra fizinis, dvasinis ir protinis potraukis, kurio atsiradimas ar išnykimas didele dalimi priklauso nuo atsitiktinumo (t. y. galbūt „tikrąją meilę“ galėjai sutikti 5 minutėm vėliau nei dabartinę…). Meilė, kaip jausmas/emocija, mano manymu, yra natūralus, universalus dalykas, o meilės įgyvendinimo ar raiškos formos (pavyzdžiui, santuoka) – socialiniai konstruktai. Kitaip sakant, vienu metu galima ir yra visiškai natūralu mylėti ne vieną žmogų, tačiau dėl skirtingomis socialinėmis prasmėmis pripildytų pasaulių, vienur yra „normalu“, kitur – „nenormalu“ praktiškai realizuotis tokiai meilei. Meilės apibrėžime minėjau sielos, proto ir kūno komfortą. Pats „komfortas“ irgi yra socialinis konstruktas, t. y. vienas žmogus kūno komfortą jaus nuo antrosios pusės keliamo fizinio skausmo, kitas – švelnumo, tačiau vėlgi socialinė aplinka mums iš anksto primeta, kas gi yra tas „tikrasis komfortas“, kurio atžvilgiu vienas visuomenės narys bus normalus, o kitas – deviantas.

Jis, Antanas: O kokį vaidmenį čia atlieka santuoka ir ištikimybė?

Aš, Milda: Hm… Santuoka ir ištikimybė (ta tradicine prasme), mano manymu, visiškai nėra natūralūs ir būtini meilę lydintis reiškiniai – jie yra socialiai sukonstruota meilės raiškos forma arba kitaip sakant – meilės socialinės kontrolės institutas, kurį pripildančios prasmės, normos ir pan. keičiasi priklausomai nuo istorinio – kultūrino, politinio, socialinio, ekonominio – konteksto (tad vis dar stebiuosi, kodėl jau minėto teksto autorius vos ne apverkia besikeičiančią ištikimybės sampratą).

Kalbant apie ištikimybę (meilės santykiuose) apskritai manau, kad tai yra tik tuose meilės santykiuose dalyvaujančių žmonių susitarimo reikalas. Jeigu santykiuose vieno veikėjo (nesvarbu kokie) veiksmai nepažeidžia kito veikėjo sielos, proto ir kūno komforto bei pirminio jų susitarimo (jei toks buvo) – tai niekada nebus neištikimybė. Jeigu minėti veiksmai komfortą visgi pažeidžia, veikėjai gali susitarti/persitarti dėl pageidaujamų ir nepageidaujamų veiksmų, t. y. susitarti, kas jų santykiuose bus neištikimybė. Ir tai yra tikrai sudėtingas ir, manau, retai iki galo įgyvendinamas dalykas. Pavyzdžiui, A ir B veikėjus sieja romantiniai santykiai. B veikėjas turi ryšių su veikėju C. Veikėjas A pradeda jausti sielos diskomfortą dėl B ir C santykio, tad paprašo B juos nutraukti. Tačiau nutraukęs santykį su C, B pradeda jausti proto diskomfortą… Ką tada daryti? Kompromiso radimas kartais gali būti net neįmanomas, o jo ieškojimas pareikalauja daug individų energijos bei kitų išteklių. Jei žmonės nuoširdžiai spręstų kiekvienų santykių kiekvieną situaciją – jiems neliktų nei energijos, nei laiko užsiimti kitais dalykais. Šioje vietoje iškyla įvairių socialinių institutų reikšmė.

Ištikimybė bei santuoka (ir kiti tradiciškai su meilės santykiais siejami reiškiniai) yra funkcionalūs socialiniai institutai tiek visuomenės, tiek individo atžvilgiu. Pasiremdama P. Bergerio ir T. Luckmanno socialinio konstrukcionizmo idėjomis manau, kad santuoka bei ištikimybė, kaip ir kiti socialiniai institutai (šeimos, lyties ir pan.), yra nusistovėjusių rutininių elgesio modelių, žmonių sąveikų bei tikrovei priskiriamų prasmių konsteliacijos rezultatas. Kitaip sakant, kiekvieną žmogaus veiklą, sąveiką, jausmo/emocijos išraišką ar tikrovės interpretaciją galima habitualizuoti, o kiekvienas dažnai kartojamas veiksmas, pasikartojanti sąveiką ar pasikartojantis vienodas (ar panašus) grupės žmonių tam tikro reiškinio suvokimas tampa šablonu, kurį kitą kartą galima pakartoti sutaupant pastangų. Toks elgesio, sąveikos būdas ar reiškinių suvokimas tampa daugumos vertinamas tinkamu pasirinkti kaip geriausia praktika, taigi, jam uždedamas normatyvinis svoris. Tampa aišku, kad jei A individas X situacijoje elgiasi vienaip, o B individas Y situacijoje – kitaip, tai jis eina tinkama linkme (kaip jau minėjau, kas vienoje žmonių grupėje yra tinkama linkmė, kitoje gali būti deviacija).

Nusistovėję elgesio, sąveikos bei tikrovės suvokimo modeliai nėra objektyvi duotybė, tačiau žmonės iš gatvės ją supranta būtent kaip tokią. Kaip sako vokiečių sociologo A. Gehleno idėjomis besiremiantis P. Bergeris „institucijos reguliuoja žmogaus elgesį panašiai, kaip instinktai nulemia gyvūnų elgesį“ (1). Vaikinui įsimylėti merginą yra natūralu (dėl politkorektiškumo turėčiau pridurti, kad natūralu yra ne tik vaikinui įsimylėti merginą, bet ir vaikinui įsimylėti vaikiną ir pan.), lygiai taip pat jam atrodo natūralu santykiams pažengus su ja susituokti, tačiau santuokos artėjimo pojūtis, skirtingai nei ketinančiam susituokti vaikinui, sociologui nėra natūralus, prigimtinis žmogaus jausmas. Pastarąjį pojūtį vaikinas pats to nesuprasdamas įgijo socializacijos metu, nes jo visuomenėje vyrauja elgesio modelis, pagal kurį, sulaukus tam tikro amžiaus bei vyro ir moters santykiams pasiekus tam tikrą laipsnį įprasta juos vainikuoti santuoka.

Toks natūralus, savaime suprantamas institucijų egzistavimas, kaip jau minėjau, yra funkcionalus tiek visuomenei, tiek atskiram individui. Romantinius santykius tradiciškai lydintys santuokos bei ištikimybės institutai, visų pirma, palaiko visuomenėje tvarką bei jai užtikrinti reikalingą jos narių sąveikų struktūrą. Bet kokiai žmonių grupei, bendruomenei, visuomenei, ypač šiuolaikinei biurokratinei valstybei, po kurios „stogu“ ir gyvena visuomenė, lengviau palaikyti jos reprodukciją ir suvaldyti savo narius, kuomet galima nuspėti jų elgesio modelius. Kadangi minėti institutai yra normatyviniai, jų egzistavimas pats savaime atlieka kontrolės funkciją, t. y. jie nukreipia daugumos individų elgesį tik viena (ir tai visuomenei geriausia) iš daugelio teoriškai galimų krypčių. Antra vertus, santuokos ir ištikimybės egzistavimas užtikrina, kad visuomenės nariai sąveikos metu tinkamai apsibrėš situaciją bei tinkamai į ją reaguos. Kaip sako P. Bergeris ir T. Luckmannas „sąsaja su socialiniu žinojimo bagažu leidžia „lokalizuoti“ individus visuomenėje ir atitinkamai juos traktuoti“, vadinasi nuspėti jų elgesį ir tinkamai reaguoti (2). Jei A individas gatvėje susipažins su individu R, jam užteks sužinoti, kad R yra kažkieno sutuoktinis, kad jam dingtų noras aktyviai juo domėtis kaip potencialiu mylimuoju.

Galiausiai mums čia svarbių institutų egzistavimas atlieka ne mažiau svarbią psichologinę funkciją mikro lygmenyje – sumažina individo alternatyvių pasirinkimų galimybes bei padeda įprasminti savo gyvenimą, o tai, savo ruožtu, užtikrina saugumo ir bendrumo su kitais jo visuomenės nariais jausmą (1;2). Santuokos bei ištikimybės institutai egzistuoja lyg koordinatės, apytikslės gairės, nukreipiančios individą „tinkama“ meilės santykių vystymosi linkme ir leidžiančios jam pasitikrinti, ar eina „geru“ keliu. Jeigu nebūtų minėtų institutų, kaip institucionalizuoto imperatyvo, romantiniais ryšiais susieti žmonės turėtų be galo daug galimybių, kaip realizuoti savo meilę, sprendimui priimti jie turėtų paskirti daug moralinių resursų, galiausiai, net priėmę sprendimą jie vidujai abejotų, ar gyvena būtent taip, kaip norėtų. Apsisaugoti nuo tokios keblios padėties jiems padeda žinojimas, kaip paprastai elgiasi romantiniais santykiais susiję individai, t. y. jie žino apie dalykus, kuriuos jo visuomenė jam iš anksto nustatė. Tokiu atveju ištikimybę bei santuoką individai traktuoja kaip jų visuomenės (ar jų pačių) prigimtyje glūdintį raidos nuoseklumą, o tai leidžia jaustis besielgiant teisingai.

Dabar  norėčiau sugrįžti prie Tavo žodžių, kad „kuo elgesys sudėtingesnis, kuo jį atlikti yra nepatogiau, tuo labiau šitoks elgesys kultivuoja asmenybę.“. Retoriškai paklausiu, tai kurį elgesio modelį visgi sudėtingiau atlikti: tą, kuris yra iš anksto nusakytas, pageidaujamas ir kurį praktikuoja didesnė populiacijos dalis, ar tą, kuriam įgyvendinti reikia kur kas daugiau moralinių bei kitokių resursų ir kuris gyvenamam socialiniam pasauly nėra įprastas? Gal tuomet ne sugebėjimas likti su vienu partneriu, o gebėjimas užmegzti daugiau santykių su įvairiais žmonėmis kur kas labiau kultivuoja asmenybę? Gal sunkiau yra įsileisti bei auginti naują meilę, o ne išsaugoti santuoką?

Užbaigdama monologą norėčiau pasidalinti viename socialiniame tinkle sutikta N. Oželytės mintimi, kurios esmė maždaug tokia: bet kokie santykiai yra nelaisvė, kalėjimas. Kalėjimas turi savo privalumų – esi saugesnis nei laisvėje, ir trūkumų – esi suvaržytas ir pan. Kam kalėjimo privalumai pranoksta nepatogumus, tas renkasi santykius, kam atvirkščiai – vienatvę, o kas nori būti laisvas kalėjime – nuolat kankinasi ir kankina kitą. Mano nuomone, būtent pastanga būti laisvu kalėjime ir yra sunkiausia, bet labiausiai asmenybę kultivuojanti romantinių santykių forma.

Jis, Antanas: Na, taip, bet juk civilizuojančio proceso esmė ir yra tame, kad nuo laisvesnio santykių reguliavimo pereinama prie griežtesnio, ir dar, santykiai individualizuojami, taigi individui „suteikiama“ laisvė. Jeigu santykiai reguliuojami vis griežčiau, o individui priskiriama vis daugiau teorinės apsisprendimo laisvės, tai tikimybė atsidurti situacijoje, kai „norisi būti laisvam kalėjime“ darosi vis labiau tikėtina. Kitaip tariant, europiečiai sukuria visuomenę homogenizuozjančias institucijas, tarp kurių romantinei meilei svarbiausios yra visuotinis švietimas: mokyklos, bibliotekos ir žiniasklaida. Švietimas mergaites ir berniukus lavina skirtingose institucijose ir priverčia juos internalizuoti universalizuotą lyčių santykių, meilės modelį, kurio jie privalo laikytis. Ir tai galiausiai leidžia S. Freudui sukurti psichoanalizės teoriją, kuri ir dekonstruoja disciplinuojančios ir homogenizuojančios visuomenės padarinius viduriniosios klasės psichikai. Vienos visuomenės ir epochos leidžia individams atsipalaiduoti vienoje srityje, bet disciplinuoja juos kitoje. Epochų sandūrose, pvz., Švietimo ir Romantizmo, atrodo, visuomenė vienu metu ir disciplinuoja individus, tarsi skurdindama jų saviraišką, bet ir skatina juos išgyventi tikrą vaivorykštę subtiliausių emocijų. Paplinta disciplinuojantys kalėjimai, beprotnamiai, mokyklos, kariuomenės, mechanistiškas pasaulio suvokimas moksliniuose traktatuose, enciklopedijose, bet kartu ir laisvės, romantinės meilės, natūralistinės idėjos romanuose. Kita vertus, jeigu kalbėtume apie dabartį, dabar vienu metu mus bombarduoja tikrai daug prieštaringų raginimų ir meilės, ir kitose srityse. Tada tarsi darosi nenuostabu, kad vienatvė arba besąlygiška ištikimybė vėl pradedama vertinti. Juk dažnai nėra jokios būtinybės susigaudyti prieštaringos informacijos krušoje, galima tiesiog plaukti pasroviui, šiek tiek blaškomam vėjo, nereflektuojant. Todėl aš daryčiau išvadą, kad tu esi teisi tik iš dalies. Taip, teoriškai pasirinkimas būti ir laisvu, ir ištikimu sukuria daugiausiai problemų, todėl tokia situacija turi daugiausiai potencialo kultivuoti asmenybę, t. y. sukurti labiau kompleksišką asmenybę, tačiau čia nėra jokios būtinybės. Priklausomai nuo to, koks modelis visuomenėje pripažįstamas „geru“ ir yra labiausiai praktikuojamas, jo priešingybė, pasak Tavo teorijos, labiausiai ir turėtų kultivuoti asmenybę.

Aš, Milda: Užsikalbėjau ir aš, ir Tu. Grįžkime prie Tavęs bei meilės, kaip civilizuojančio proceso idėjos. Jeigu gerai supratau, Tu nori pasakyti, kad viduramžiais gyvenusiems žmonėms buvo sunku vienu metu ir subtiliai demonstruoti meilę, ir būti ištikimiems, valdyti pavydą ir seksualinį potraukį, ir dar atlikti visas luomui derančias pareigas, todėl elito kultūra, kuri priverčia tai daryti, galiausiai tampa civilizuojančiu veiksniu, nes priverčia individus fiziškai ir psichologiškai transformuotis? Taip pat tu pabrėžei, kad meilė buvo būdinga tik aukštiems sluoksniams. Bet juk Emmanuel Le Roy Ladurie pasakojimas apie XIII a. pab. – XIV a. pr. pietų Prancūzijos Oksitanijos Montaju kaimą, apie kurį dar vos prieš kelias savaites man ir Veronikai po sociologų vakarėlio skaitei prieš miegą, byloja ką kitą, t. y. iš to, ką istorikas pasakoja apie ten gyvenusių žmonių buitį, kasdieninius rūpesčius, šeimyninį ir seksualinį gyvenimą, santykius su vaikais, jausmus ir mintis, aiškėja, kad meilė nebuvo būdinga tik kilmingiesiems?

Jis, Antanas:  Be abejo. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad aš jums skaičiau apie pikantiškas viduramžiško kaimo gyvenimo detales, tačiau visumos vaizdo taip ir nespėjau išryškinti. Pamėginsiu ištaisyti savo klaidą. Su meile Montaju yra panašiai kaip su Bourdieu tyrinėtu jo gimtuoju kaimu. Jame žmones užvaldo amor fati – meilė pagal likimą, tiksliau, pagal socialinės struktūros diktuojamas taisykles. Oksitanijoje daug svarbesni yra šilti jausmai tarp kolektyvų, o ne tarp individų. Tie kolektyvai yra kaimo domus arba ostaliai, kitaip tariant, namų ūkiai ir juose gyvenančios šeimos, giminės su visa svita pavainikių tarnaičių, darbininkų ir nuomininkų. Šita namų viršenybė prieš individus akivaizdi ir aistringo inkvizitoriaus Jacque’o Fournier (X) epidemiologiniame diskurse: domus – tai erezijos židinys. Žodžiu, meilė gali būti ir būdas erezijos užkratui plisti.

Meilė taip pat gali būti ir aukštyneigio socialinio mobilumo šaltinis, bet meilė gali tapti ir skurdo šaltiniu. Su ištekinama dukra juk iškeliauja ir jos kraitis, todėl daug dukrų ir daug netektų kraičių gali nuskurdinti šeimą. Dėl šios priežasties, nors Montaju ir peikiama kraujomaiša, šis tabu vis tiek, tyčia ar netyčia, pažeidinėjamas. Viena vertus tabu pažeidinėjamas tam, kad šeima išlaikytų turtą, o kita vertus, dėl endogamiškos bendruomenės giminystės ryšių painiavos. Žinoma, šitas socialinis determinizmas yra tuo švelnesnis, kuo jaunikis ar nuotaka perspektyvesnis ar perspektyvesnė,  t. y. kuo didesnis jo ar jos turtas ir aukštesnė kilmė. Pavyzdžiui, kaimo seniūnas Bernaras Klergas yra toks geidžiamas jaunikis dėl savo pareigų, kad jį į žentus priimti norėtų bet kuris domus, vadinasi, šis „jaunuolis“ (nes vyrai Oksitanijoje, ir apskritai viduramžiais, veda gerokai vėliau nei išteka moterys) bent jau teoriškai gali leisti sau įsimylėti mums įprasta prasme – jis gali rinktis. Tačiau tokia laisvė vis tiek neišeina už namų ūkiu pagrįstos socialinės sistemos ribų.

Galbūt tai pasirodys netikėta, bet trubadūrų apdainuota platoniška romantinė meilė buvo tiesiog alternatyvios kontracepcijos siūlymas. Kontracepcijos reikėjo norint išvengti trečiojo kaimiečių baubo po kapitalo nutekėjimo ir kraujomaišos – pavainikių. Pasiūlymas buvo gana aktualus, nes vyrai, pasitelkdami neteisėto nėštumo baimę padarydavo savo meilužes savotiškomis sekso vergėmis: mylėsiesi su kitais – pastosi. Geriausiai šį triuką išnaudodavo kaimo seniūno brolis, klebonas Pjeras Klergas, kuris buvo produktyviausias kaimo ir jo apylinkių mergišius. Jis nešiodavosi maišelį su neaiškios kilmės žolelėmis ir įtikinėdavo moteris, kad tik jo žolelės neleidžia pastoti ir, aišku, savo meilužėms neleisdavo tų žolelių naudoti pačioms. Montaju pilies šeimininkė savo liudijime inkvizicijai netgi detaliai nupasakoja, kur klebonas tas žoleles kabindavo lytinio akto metu. Jeigu Bernaras Krelgas tik teoriškai galėjo mėgautis meile su visomis kaimo damomis ir mergelėmis, tai Pjeras meile mėgavosi praktiškai. Fournier registre minimos net dvylika Šauniojo donžuano meilužių. Klergų pažiba aplankė visų socialinių sluoksnių ir įvairaus amžiaus moterų meilės guolius.

Žodžiu, Montaju meile mėgautis daugiausia laisvės turėjo galingieji ir įtakingieji, nepriklausomai nuo kilmės, nes kilmė nebuvo ekonomiškai tokia reikšminga skurdokoje Oksitanijoje kaip kad kituose Prancūzijos regionuose. Kilmė nebuvo stiprus antagonizmo tarp klasių šaltinis. Didžiausia įtampa visada tvyrojo tarp Bažnyčios ir likusių krašto gyventojų, kurie turėjo stiprų polinkį į erezijas ir antiklerikalizmą.

Taip pat reiktų nepamiršti, kad viduramžiais meilė, nors buvo intymių jausmų ir elgesio sfera, tačiau intymumas retai kada reiškė privatumą. Ir dvare, ir ypač valstiečio domus, privatumo praktiškai nebuvo. Abiem atvejais savo šeimininkus šnipinėdavo tarnaitės, bet valstietiško būsto atveju užtekdavo tik pasilypėti ant mėšlo krūvos arba kilstelti šiaudinio stogo lopinėlį, kad galėtum išgirsti ar pamatyti ką nors pikantiško. Durys irgi dažniausiai būdavo kokia nors palaida lenta, be jokių vyrių ir galimybės jas aklinai uždaryti (Y).

Ne tik privatumo ir intymumo suvokimas buvo kitoks – skirtingi buvo ir lyčių vaidmenys. Skirtingai nei romantiškoje ideologijoje, aktyvus vaidmuo tenka nebūtinai vyrui. Aktyvus vaidmuo tenka domus šeimininkui ar šeimininkei. Jeigu domus matriarchalinis, tai nuotaka ima jaunikį į vyrus ir suteikia jam savo pavardę, o ne atvirkščiai. Flirtas taipogi dažniausiai vyksta tarp žento ir anytos, o ne tarp „įsimylėjelių“. Vėlgi, svarbu patikti ir įtikti domus, o ne mylimajai ar mylimajam, taigi, meilė kolektyvi, o ne dviejų individų reikalas. Panašiai ir su skyrybomis: nesvarbu, vyras tu ar moteris, bet jei santuoka nenusisekusi, tai tu keliauji atgal į savo domus arba kur akys mato.

Kita vertus, nereikėtų klaidingai pamanyti, kad Oksitanijos kultūra matriarchalinė. Anaiptol, paplitusi katarų erezija Oksitanijoje stiprina ir taip mizoginišką vyrų požiūrį į moteris. Smurtas prieš moterį netgi laikomas vyro galios, jo vyriškumo įrodymu. Žodžiu, nors Montaju vyrai pakankami mizoginiški, kaip ir šimtmečiu anksčiau gyvenęs Cepallanus, bet jie vis tiek dažniausiai gerbia savo motinas. Aišku, pagarba tėvams plaukia iš pagarbos ne kam kitam, o domus ir giminės ostaliui. Oksitaniečių prisirišimas prie ostalio ir yra ta priežastis, kodėl moterys užima santykinai neblogą padėtį visuomenėje, nepaisant to, kad jos vis tiek ne be pagrindo bijo savo vyrų ar jų brolių smurto, vėlgi, nepriklausomai nuo kilmės. Kaimo matriarchatės visai neblogai verčiasi: viena užsiima miltų malimu, kita akių gydymu, trečia turi smuklę ir t. t. Ir nors vyrų įtaka kaimo socialiniam gyvenimui didesnė, tačiau ne menkesnę įtaką turi ir moterų susibūrimai, šnipinėjimas, paskalų skleidimas ir kiti svarbūs informacijos mainai. Su jais susijęs ir utinėjimas, apie kurį jums skaičiau, bet jis taip pat nėra kažkaip išskirtinai susijęs su meile. Utinėjimas iš esmė yra svarbi socializacijos ir higienos dalis.

Apibendrinant galima pasakyti, kad oksitaniška meilė visų pirma yra meilė tarp giminystės ryšiais susijusių kolektyvų, o ne individų. Abstrakčiai kalbant, meilė yra  socialinio tinklo resursų išnaudojimo praktikos seksualioji dalis. Meilė nėra kažkoks savaiminis tikslas ar vertybė. Montaju kaimo gyventojams daug svarbesnė meilė kaip tarpusavio sutarimas, sėkminga kohabitacija ir panašiai. Jie net ir dangų įsivaizduoja kaip milžinišką domus, kuriame visi gyvena kaip darni ir mylinti šeima. Romantinė meilė viduramžių provincijoje ir žemesniuose socialiniuose sluoksniuose nėra kažkoks „uždraustas vaisius“, kurio „nesofistikuoti kaimiečiai“ niekad nepasieks, kaip kad teigia Capellanus. Atvirkščiai, meilė ideologiškai sudėtingoje ir prieštaringoje Oksitanijos kultūroje tiesiog nėra kažkokia siekiamybė, ar, juolab, būtinybė. Montaju gyvuoja ne į romantiką, o į domus orientuota kultūra. Šitos visuomenės ląstelė nėra nei individas, nei šeima, o tiesiog giminės valdomas namų ūkis, dėl kurio žmonės kenčia, džiaugiasi ir aukojasi.

Aš, Milda: Labai įdomiai papasakojai apie Montaju kaimo situaciją, bet pamiršai pridurti keletą žodžių apie meilę, kaip civilizuojantį procesą…

Jis, Antanas: Na, romantinė meilė yra ganėtinai reikšminga aristokratiškojo habitus dalis. Aišku, viduramžiais ji dar nebuvo labai įsitvirtinusi dvaro kultūroje, bet vis tiek, vien tas faktas, kad kilmingieji ir turtingieji fundavo tokius dalykus kaip traktatų apie meilę rašymas, byloja, jog romantinė meilė jiems nebuvo visiškai nesvarbi. Spėčiau, kad renesansas, kaip išsilavinusių ir turtingų vyrų judėjimas, moteris ir romantinę meilę šiek tiek paliko nuošalyje. Renesanso humanistams, o ypač natūralistams, manau, labiau rūpėjo žmogaus kūnas, jo seksualumas, nei kad labiau dvasiniai meilės aspektai. Galų gale, su dvasiomis daugiau bendravo viduramžių scholastai, o humanistai pastarųjų nekentė, juos išjuokė. Šio laikotarpio labiausiai liberalizuojantis ir civilizuojantis veikėjas, manau, buvo Michel‘is de Montaigne‘is, kuris suprato, jog griežto etiketo normų varžomam aukštesniųjų luomų žmogui labai praverstų suprasti savo kūną, savo gyvulišką prigimtį ir su ja susitaikyti. Taigi, civilizuotas žmogus turėtų būti ne tik disciplinuotas, bet ir refleksyvus – pažįstantis kiekvieną savo fizinę ir dvasinę kertelę… Apie Apšvietos racionalizaciją, homogenizaciją ir joms prieštaraujantį romantizmą jau šnekėjau, tad belieka persikelti į XIX a.

XIX a. romantizmas sugrąžino riteriškumo idealus, kurie gerokai skyrėsi ir nuo viduramžių dvaro, riterių ordinų ar kaimo tikrovės. Pramonės perversmo metu Vakaruose ėmė dominuoti grobuoniško pramonininko vyro tipas, kuris ganėtinai priminė viduramžių riterius savo brutalumu, tačiau kuriam trūko aristokratiškų manierų ir garbės kodekso, kaip beje, ir patiems riteriams. Kita vertus, raštingumo plitimas padarė savo  ir idealizuoti viduramžių vaizdiniai prigijo šitoje mechanicizmo ir romantizmo prieštarų kupinoje kultūroje. Vidurinioji klasė persiėmė romantizmu, nes be jau turimo objektyvaus socioekonominio statuso jai reikėjo dar ir sugebėti bendrauti su politinės galios lauko dar neapleidusia aristokratija. Kapitalistai turėjo finansinio kapitalo, bet neprošal buvo turėti ir kultūrinio.

Aš, Milda: O koks čia moterų vaidmuo?

Jis, Antanas: Na, XIX a. moterys tikrai jau buvo išstumtos į privačią namų sferą, menkai buvo rūpinamasi jų švietimu. Nepaisant to, moterys, manau, tai kompensavo savišvieta. Ir kažkodėl joms imponavo romantizmas, socialinės lygybės idėjos. Galiu tik spėlioti, kodėl taip buvo. Veikiausiai joms su darboholikais ir nelabai empatiškais vyrais asociavosi racionalizmas, socialdarvinizmas, kapitalizmas, kurie kūrė ir pateisino nelygybę, priespaudą, subordinuotą moters statusą. O romantizmas, socializmas, libertarinės idėjos atrodė kaip atsvara „vyriškajam“ išnaudojimo ir nelygybės pasauliui. Nors jos neturėjo daug galimybių veikti viešumoje, tipiškų pasiturinčių namų šeimininkių labdaringa veikla, visokie literatūros klubai galiausiai išsivystė į moterų teisių, socialinio teisingumo judėjimus, prisidėjo prie gerovės valstybės ir visų jos viešųjų institucijų kūrimo ir tobulinimo. Pavyzdžiui, Florence Nightingale tapo garsiausia D. Britanijos sveikatos apsaugos sistemos reformatore, modernizatore. O meilė?  Na, moterys turbūt daug prisidėjo švelnindamos vyrų charakterius, priversdamos juos įvaldyti subtilias emocijas. Ir čia ne tik apie meilę eina kalba. Kad ir, pvz., empatija: moterys palaikė abolicionizmo judėjimą, nepaisant to, kad galbūt tai buvo ir jų vyrų pajamų šaltinis, na, bent iš dalies. Žodžiu, man atrodo, kad iš noro sušvelninti, liberalizuoti lyčių santykius, bet nesant galimybių to padaryti, moterys imasi švelninti visus kitus santykius ir galiausiai sugrįžta prie lyčių santykių. Ir visa tai jos daro gerokai labiau paveiktos moterų intelektualinio salono kultūros, romantizmo literatūros, nei politinės filosofijos traktatų. Juoko dėlei pasakysiu, kad toliau, pasak O. Spenglerio, yra tik Vakarų saulėlydis… Apie Reformaciją ir Kontrreformaciją, Religinius karus ir Baroko epochą specialiai nekalbėjau, nes meilės prasme (ir visom kitom prasmėm) tai yra labai komplikuotas periodas, apie kurį tikrai žinau labai mažai. Tai va, gal ten ir reikėtų ieškoti intriguojančių atsakymų į klausimus apie meilę ir civilizuojantį procesą? Bet gal kitą kartą tai padarysim, nes ir taip jau užsiplepėjom.

Aš, Milda: Pratęsim šį pokalbį, dar daug ko nepasakėm…

__________________

(X) Šis valstiečių kilmės vyskupas galiausiai tampa popiežiumi, tačiau jo Oksitaniško humoro jausmo pareigos nenuslopina. Konklavai išrinkus Jacque‘ą popiežiumi, jis ironiškai taria: „Gerbiamieji, jūs išrinkote asilą!“ (3).  O svarbiausia yra tai, kad jo inkvizicijos „brigados“ surinktais duomenimis ir remiasi E. Le Roy Ladurie, rašydamas savo knygą apie Oksitanijos kaimą Montaju.

(Y) Knygoje minima, kad „Montaju nepažinojo rato“ (4) t. y. neturėjo ratuotos technologijos. Kita vertus, o kas iš to rato stačiuose kalnų šlaituose – pora kojų ir ketvertas kanopų yra daug patikimesnė transporto priemonė.

(1) Berger P. Sociologija: humanistinis požiūris, 1995, p.119.

(2) Berger P. & Luckmann, T. Socialinis tikrovės konstravimas: žinojimo sociologijos traktatas, 1999, p. 59.

(3) Le Roy Ladurie, E. Oksitanijos kaimas Montaju: 1294–1324 metai, 2005, p. 10.

(4) Le Roy Ladurie, E. Oksitanijos kaimas Montaju: 1294–1324 metai, 2005, p. 21.