Skip to content

„Rusiško popso“ bendruomenė ir industrija Vilniuje

parašė sociologai.lt @ 2013 Kovo 23

Sociologinis žvilgsnis, ištreniruotas egzotiką aptikti nuobodžioje rutinoje ir buityje, šiame straipsnyje mėgina apčiuopti reiškinį, kurio pernelyg toli ieškoti nereikia, nes jis pats, dažniausiai net neatsiklausęs, pasiveja iš kaimyninio buto, lėtai pro šalį pravažiuojančio neprašmatnaus automobilio ar mikroautobuso radijo, ir netikėtai, bet tvirtai tave suspaudžia savo harmoningame glėby. Apie bendruomenę, kurią vienija „rusiško popso“ vartojimas ir gamyba Vilniuje, Socialiai Sociologijai rašo menotyrininkė Vaiva Mikelionytė:

Kaip paaiškintumėte, kas yra „rusiškas popsas“? Ar tai mikroautobusuose ir taksi skambantys šlageriai? „Tsarskoje Selo“ gyvo garso programa? Gal apskritai tai daugiau nei muzika, o gyvenimo būdas?

Į šiuos ir kitus klausimus bandžiau atsakyti šią vasarą dalyvaudama Europos Humanitarinio universiteto vasaros mokykloje „Miestas, kalba, tapatybė“. Šio projekto tikslas buvo komandinio darbo metu tyrinėti Vilnių kaip daugiakultūrį miestą pasitelkiant įvairius analizės pjūvius. Vasaros mokykloje dalyvavę asmenys buvo padalinti į kelias tyrimų grupes: miesto tekstų, audiovizualinių projektų, alternatyvaus turizmo ir „rusiško popso“. Būtent pastarąją aš ir pasirinkau.

Rafal Siderski nuotrauka

Mano tyrimas buvo suskirstytas į kelias dalis. Pirmiausia, buvo nuspręsta nesigilinti į „rusišką popsą“ kaip muzikos stilių ir nesiknaisioti muzikinių žanrų apibrėžimų paieškose. Į šį reiškinį buvo bandoma pažiūrėti kaip į laisvalaikio leidimo būdą ir pasilinksminimo formą mėginant išsiaiškinti, kas sieja žmones, besiklausančius populiariosios rusiškos muzikos. Konkrečiau „rusiško popso“ muzikos stiliai nebuvo analizuojami, daugiau dėmesio skyriau erdvėms, kuriose girdima rusiška populiarioji muzika, šios muzikos mėgėjams bei kūrėjams.

Pats reiškinio pavadinimas jau sugestijuoja, kad „rusiškas popsas“ yra etninis konstruktas, siejamas su rusiškąja kultūra. Taigi tyrimas prasidėjo apsilankymu gerai žinomoje erdvėje, siekiančioje patraukti slavišką auditoriją, vietoje, kurioje nuolat skamba rusiška populiaroji muzika – restorane „Tsarskoje Selo“. Kelis vakarus čia leidau stebėdama kaip vyksta linksmybės su šokiais ir išgertuvėmis pagal gyvą muziką, lydimos nesurežisuotų ir visiškai nevaržomų emocijų.

Struktūriškai ir vizualiai „Tsarskoje Selo“ restoranas yra itin panašus į lietuviškus tokio tipo restoranus, reprezentuojančius save kaip nacionalinės kultūros propaguotojus: „Bernelių užeiga“ ar „Katpėdėlė“. Pastarasis netgi priklauso tam pačiam restoranų tinklui kaip ir „Tsarskoje Selo“, todėl tyrimo metu buvo nuspręsta šiuos abu restoranus palyginti.

Abiejose vietose interjero dizainas ir vizualinė reprezentacija kuriama naudojant folklorines formas, tačiau jos neturi jokio ryšio su autentika. Kuriamas „tautiškumo“ įvaizdis naudojant pigias šiuolaikines medžiagas. Restoranai itin panašūs, nors abu deklaruoja skirtingų nacionalinių identitetų svarbą.

Lygiai taip pat organizuojama restoranų erdvė. Ji skirta pusiau viešiems pusiau privatiems renginiams. Lankytojai grupėmis susirenka švęsti ir valgyti prie atskirų staliukų, tačiau dalinasi bendra restorano erdve, o dar svarbiau – šokių aikštele. Čia šokiai pagal gyvą muziką vyksta kolektyviai, būryje nepažįstamų žmonių. Taigi, „rusiškas popsas“ kaip pasilinksminimo forma gali būti siejama ne tik (ir ne tiek) su būtent slaviška kultūra, kiek su kolektyvine atmintimi ir bendra sovietinių laikų praeitimi, nostalgiškais jausmais bendruomeniškumo, kolektyviškumo atžvilgiu.

Vertinat šias aplinkybes „rusiškas popsas“ yra daugiau socialinis, o ne estetinis ar etninis fenomenas. Žmones traukia tas pats principas – viešas pasilinksminimas. Tiesiog restoranų marketingo strategijų pagalba sukuriamos galimybės tai patirti tik šiek tiek skirtingu būdu. Pagrindinis skirtumas – kalba, kuria dainuoja muzikantai, ir nacionaliniai patiekalai. Tačiau bendra atmosfera tiek „Katpėdėlėje“, tiek „Tsarskoje Selo“ išlieka be galo panaši.

Joannos Kinowskos nuotrauka

Vėliau, aptariant „rusiško popso“ industrijos klausimus, buvo tiriami svarbiausi rusiškos populiariosios muzikos transliuotojai ir skleidėjai Vilniuje: naktinis klubas „Marushka“ ir radijo stotis „Russkoje Radio“. Iš atlikto interviu su klubo „Marushka“ vadybininke, pavyko sukurti tam tikrą šios muzikos kūrybos ir sklaidos lauko Vilniuje eskizą.

Vieno svarbiausių rusiškos muzikos transliuotojo „Russkoje Radio“ programa yra sudaroma už Lietuvos ribų. Panašiai veikia ir „Marushkos“ klubas, kuris dj‘ėjus ir grupes daugiausiai kviečiasi iš Maskvos ar kitų Rusijos miestų. Tuo tarpu vietinės produkcijos „rusiško popso“ pavyzdžiais galėtų būti grupės, rengiančios gyvus pasirodymus kavinėse ir restoranuose. Lankydamasi jau minėtame restorane „Tsarskoje Selo“ pakalbinau ten grojusios grupės muzikantą, kuris, kaip paaiškėjo, yra nuolatinis restorano darbuotojas, grojantis tiek skolintas, tiek savos kūrybos dainas. Tačiau vietiniai atlikėjai neužsiima intensyvia įrašų gamyba, todėl jų muzikos sklaida yra gana siaura.

Tokie faktai leidžia teigti, kad Vilniaus publika daugiausia yra „rusiško popso“ vartotojai, bet ne aktyvūs kūrėjai. Žinoma, pasigilinus į lietuviškų popgrupių muzikos stilių niuansus atrastume nemažai įtakos iš „rusiško popso“ tradicijos, ir kalbėti apie produkcijos kūrybą taptų kebliau, tačiau tai jau atskiro muzikologinio tyrimo reikalaujantis užsiėmimas.

Tyrinėjant muzikos industriją svarbu atkreipti dėmesį ir į klausytojų auditoriją. Remiantis asmenine patirtimi ir pastebėjimais, potencialia „rusiško popso“ vartotojų grupe buvo pasirinkti viešojo transporto vairuotojai. Mano užduotis buvo išsiaiškinti jų muzikinius pomėgius. Įlipusi į pirmą pasitaikiusį taksi, žinoma, tikėjausi atsakymo apie „Russkoje Radio“, tačiau mano išankstinės nuostatos buvo iš karto sužlugdytos, kai pirmasis pašnekovas pareiškė, kad labiausiai mėgsta klausytis Mozarto arba UB40. Aišku, vėliau teko išgirsti ir mano nuostatas patvirtinusių atsakymų, tačiau itin griežtai apibendrinančių išvadų negalėčiau padaryti, nes atlikau interviu tik su aštuoniais viešojo transporto vairuotojais. Vis dėlto pavyko pastebėti tendenciją, kad rusiški šansonai populiaresni tarp lenkų ar rusų tautybės vairuotojų, o lietuviai paprastai renkasi lietuviškas radijo stotis, bet įtraukus daugiau pašnekovų rezultatai galėtų keistis, tad šios išvados kol kas yra gana reliatyvios.

„Rusiško popso“ elementai giliai įsiskverbę į populiariąją kultūrą ir ne taip lengvai apibūdinami kaip išimtinai kitos kultūros inkliuzas, kadangi tapę jau pakankamai savais – ypač, jei „rusišką popsą“ suvoksime kaip būdą leisti laisvalaikį nepriklausomai nuo etninio tapatumo, o ne tik kaip muzikos stilių. Žinoma, galbūt tai daugiau įprasta ir atpažįstama sovietmečiu subrendusiai kartai negu mano bendraamžiams, beveik nepatyrusiems tos sistemos gyvenimo, tačiau būtent todėl šis gyvenimo būdo atspalvis ir tampa mums toks įdomus ir aktualus kaip tarpdisciplininių tyrimų objektas.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

No comments yet

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS