Skip to content

Savivertė ir valgymo sutrikimai

parašė sociologai.lt @ 2013 Sausio 29

Primename, kad Sociali sociologija mielai bendradarbiauja su visais idėjų turinčiais ir norinčiais vienaip ar antraip prie mūsų prisidėti. Itin laukiame sociologinius atradimus dar tik pradedančių patirti (nebūtinai sociologijos) studentų tekstų. Taip pat skatiname dėstytojus padrąsinti nepasitikinčius savimi ir prisibijančius, bet dėmesio vertą tekstą parašiusius studentus. Šiandien dalinamės kolegės, lyčių sociologijos dėstytojos Vaidos Tretjakovos pasiūlytu matematikos ir matematikos taikymų studentės Ingos Alenskaitės esė apie savivertės, valgymo sutrikimų ir lyties ryšį. Kodėl pastarieji sutrikimai dažniau kamuoja moteris nei vyrus? Kitus Vaidos anksčiau rekomenduotus tekstus galite rasti čia ir čia.

Psichologijos enciklopedijoje valgymo sutrikimai apibrėžiami kaip perdėtas nuolatinis susirūpinimas maistu ir/ar kūno svoriu (1). Jie kildinami iš emocinių problemų, kurių centru laikoma žema savivertė ir visuomenėje plintantis lieknumo kultas, visumos. Pasak minėto šaltinio, savivertė susideda iš dviejų komponentų: jausmo, jog esi mylimas ir priimamas kitų, bei pojūčio, jog gebi savarankiškai atlikti užduotis ir išspręsti problemas.

Savivertė pradeda formuotis ankstyvoje vaikystėje, pasak kai kurių šaltinių – dar kūdykystėje, kai per tėvų elgesį – rūpestį, fizinį kontaktą, atsaką į verksmą – pradedamas formuoti pasitikėjimo aplinka bei savimi jausmas. Dar iki vaikui pasiekiant mokyklinį amžių, susiformuoja nepriklausomybės, galios, savęs atskyrimo nuo kitų bei savikontrolės jausmai (2). Pradėjus lankyti mokyklą, savivertės vystymuisi įtaką taip pat ima daryti akademiniai pasiekimai bei socialinės patirtys: pradedami suvokti skirtumai tarp savęs ir klasės draugų, imama lygintis tarpusavyje – nuostata, jog esi geresnis ar blogesnis už kitus, sukelia stiprius pozityvius arba negatyvius jausmus apie save, kurie prisideda prie savivertės jausmo (3;4). Sulaukus paauglystės, vis svarbesnį vaidmenį ima vaidinti prisitaikymas visuomenėje: visuomenės priėmimas suteikia pasitikėjimą savimi ir paskatina savivertę kilti, bendraamžių atmetimas ir vienatvė – priešingai, sukelia nepasitikėjimą savimi ir ją smukdo (5).

Atliktų tyrimų duomenys rodo, jog paauglystės metais savivertės jausmui vis didesnę įtaką ima daryti lytis: mergaičių savivertė yra žemesnė nei berniukų (6). Kaip pagrindinius (tačiau ne vienintelius) to veiksnius galima įvardyti ankstyvesnę lytinės brandos pradžią, taikomus gynybos mechanizmus, faktą, jog mergaitės klasėje gauna mažiau dėmesio nei berniukai, bei nepilnavertiškumo jausmą mokantis matematiką ir gamtos mokslus, išvaizdą, palaikymą, gaunamą iš aplinkos, ir kompetencijos (ar, veikiau, jos nebuvimo) jausmą.

Žema savivertė skatina individą stipriai save kritikuoti, sukelia nepasitenkinimo jausmą, didina jautrumą kitų kritikai, trukdo priimti sprendimus, sukelia perdėtą klaidų baimę bei norą siekti tobulumo (tiek kalbant apie save, tiek – apie aplinkinius), kurio dėka kyla frustracija kaskart, kai neatitinkamas susikurtas tobulumo standartas, skatina nuolat jausti kaltę ir teisti save už praeities klaidas, sukelia priešiškumą, dirglumą ir norą gintis be jokių priežasčių. Žmonės, kurių savivertė žema, mąsto pesimistiškai ir viską mato iš neigiamos perspektyvos, yra pavydūs arba nuolat piktinasi, kiekvieną laikiną nesėkmę traktuoja kaip nekintančios ir nepakeliamos būties įrodymą (7).

Tuo tarpu žiniasklaida, įskaitant televiziją, filmus, laikraščius, žurnalus, dainų tekstus, nuotraukas bei straipsnius internete ir video žaidimus, moteris, merginas ir net mergaites dažniausiai vaizduoja per seksualumo prizmę – atitinkamais drabužiais, kūno pozomis ir veido išraiškomis. Tokie vaizdai tampa moteriškumo modeliu, kuris ragina mergaites rungtyniauti jau labai ankstyvame amžiuje, nes gaunama žinutė, jog moters vertės mūsų visuomenėje pagrindas – fizinis patrauklumas. Tyrimų duomenimis, nuotraukos žurnaluose daro įtaką „tobulų kūno formų“ suvokimui 69 proc. 10-12 metų mergaičių bei paauglių, o 47 proc. – sukelia norą numesti svorio (8).

1999 metais atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog to meto manekenių, matomų žurnaluose ir ant podiumo, vidutinis svoris buvo 23 proc. žemesnis už vidutinį moters iš bendros populiacijos svorį, nors dar prieš dvidešimt penkerius metus skirtumas tarp vidutinio modelių svorio ir vidutinio moters svorio buvo 8 proc.(9). Be to, neseniai atlikti tyrimai parodė, jog masinės medijos, darydamos įtaką vyrų lūkesčiams moters išvaizdai, gali turėti netiesioginį poveikį tam, kaip moteris suvokia savo kūną (10).

Masinės medijos ne tik skatina moteris jaustis nevisavertėmis, jei neatitinka jų suformuoto grožio standarto; jos taip pat pasiūlo šios „problemos“ sprendimo būdą, todėl pelnas, gaunamas dietų industrijos, kasmet didėja. 2011 metais JAV dietų industrija atnešė 61 milijardą dolerių pajamų (11), 2009 metais Europoje – 1,4 milijardo dolerių (12). Ši verslo šaka apima svorio metimų centrus, programas ir stovyklas, dietinį maistą, maisto papildus ir vaistus, padedančius mesti svorį, knygas bei žurnalus, rašančius apie dietas ir pan.

Moterys, kurių savivertė žema, veikiamos masinių medijų, neretai dėl visų savo nesėkmių ima kaltinti savo išvaizdą ir kūną, tobulumo siekį paverčia tobulo kūno siekiu, savęs vertinimas ima tiesiogiai priklausyti nuo svorio, drabužių dydžio ar kūno formų (13). Tuomet pradedama laikytis griežtos dietos ar imamasi kitų kraštutinių būdų svoriui mažinti. Nusistatomos taisyklės, ką, kiek ir kada galima valgyti, kiek laiko per dieną reikia sportuoti ir pan. Kaskart sulaužius vieną iš taisyklių kyla didelis kaltės jausmas. Moteris ima traktuoti save kaip „beviltišką kada nors būti gražia/liekna/tokia, kokios matomos žurnalo viršeliuose“. Ši mintis dažnai skatina pereiti prie kito kraštutinumo ir save nubausti  – persivalgyti. Vėliau apima gėdos ir kaltės jausmai, bandoma padėtį „ištaisyti“ vemiant, vartojant laisvinamuosius arba badaujant. Ilgainiui išsivysto valgymo sutrikimas – nervinė anoreksija arba nervinė bulimija.

Šią situaciją puikiai iliustruoja moters, kenčiančios nuo valgymo sutrikimo, pasakojimas, aprašomas Ch. Fairburn: „Mano pasitikėjimas savimi ir savęs vertinimas neatsiejami nuo minties, kad privalau būti fiziškai patraukli, t.y. plona. Kai priaugu svorio, nors ir pusę kilogramo, rizikuoju būti nepatraukli ir matau savo tamsią bei vienišą ateitį. Ši mintis man kelia neviltį, tad prisiverčiu valgyti kiek įmanoma mažiau.“ (14).

C. B. Fremder atlikto tyrimo metu buvo tiriamos savivertės ir lyties sąsajos su valgymo sutrikimais. Gauti statistiškai reikšmingi duomenys, kuriais nustatyta, jog didesnė savivertė mažina tikimybę susirgti valgymo sutrikimais. Manoma, jog taip yra todėl, kad aukštesnė savivertė lemia geresnį kūno savivaizdį (kūno suvokimo tikslumą ir pasitenkinimą ar nepasitenkimą juo (11)) ir sveiką požiūrį į mitybą. To paties tyrimo metu taip pat nustatyta, kad lytis yra susijusi su valgymo sutrikimais: moterys, kurių savivertė žema, dažniau sirgo valgymo sutrikimais nei vyrai. Daroma prielaida, kad visuomenė ir žiniasklaida kūno formoms ir išvaizdai kelia aukštesnius reikalavimas jauno amžiaus moterims nei vyrams (15).

Negana to, žema savivertė ne tik yra viena iš priežasčių, skatinanti išsivystyti valgymo sutrikimą, bet yra ir vienas iš jį palaikančių veiksnių (16). Kitaip tariant, žema savivertė iš dalies lemia valgymo sutrikimą, o šis – dar labiau mažina savivertę, sukeldamas gėdos, kaltės, beviltiškumo, nevisavertiškumo jausmus. Be to, Steiner-Adair nustatė, jog jaunos moterys, turinčios valgymo sutrikimų, trokšta būti nepriklausomomis, savarankiškomis, sėkmingomis, visuomenės idealą atitinkančiomis „super-moterimis“, nepaisydamos to, kad kartais šis idealas yra nepasiekiamas ir nutolęs nuo realybės, t.y., siekdamos būti tokiomis, kokios pateikiamos žurnalų puslapiuose, atsisako pripažinti faktą, jog ten matomos nuotraukos gali būti koreguojamos tol, kol jose matomos moterys tampa tobulai, nors ir dirbtinai, gražios. Tuo tarpu moterys, neturinčios valgymo sutrikimų, geba atsiriboti nuo visuomenės peršamų vertybių ir savo vertę sieja su pasitikėjimu savimi, gebėjimu vystyti santykius bei realizuoti sau iškeltus tikslus (17).

Dar vienas dėmesio vertas aspektas – nėštumas. Valgymo sutrikimais sergančioms moterims nėštumo metu paprastai lengviau susidoroti su savo valgymo problemomis dėl dviejų veiksnių: stipraus noro nepakenkti kūdikiui ir neštumo laikotarpiui dingusio visuomenės spaudimo išlikti liekna. Tačiau vos pagimdžius imamas justi spaudimas „grįžti į senąsias formas“ bet kokia kaina, kurį dar labiau skatina žiniasklaidoje nuolat šmėžuojantys straipsniai apie tai, kaip viena ar kita užsienio garsenybė greitai sulieknėjo po gimdymo. Situaciją puikiai iliustruoja vienos valgymo sutrikimais sergančios moters pasakojimas: „Nuo gimdymo praėjo jau trys mėnesiai. Niekada nesijaučiau tokia išsekusi. Stengiuosi pabėgioti tris arba keturis kartus per savaitę ir darau daug pratimų pilvo raumenims stiprinti. Norėčiau numesti 15 svarų (6,8 kg), kad vėl galėčiau dėvėti rūbus, kurie man tiko iki gimdymo. Iki šiol visi mano bandymai laikytis dietos žlugdavo. Iš pradžių grįžusi namo labai kontroliavau savo valgymą, bet laikui bėgant persivalgymo priepuoliai vėl tapo mano gyvenimo kasdienybe.“ (14).

Pietų Karolinos Universiteto atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog afroamerikietės turi 50 proc. didesnę tikimybę susirgti bulimija nei baltaodės, o merginos iš šeimų, gaunančių mažiausias pajamas, – net 153 proc. didesnę tikimybę susirgti nei merginos iš šeimų, gaunančių didžiausias pajamas (19). Viena galimų to priežasčių yra mažesnė minėtų merginų savivertė, sąlygota fakto, jog priklausoma tam tikrai rasei ar socialiniam sluoksniam. Taip pat neatmetama galimybė, jog tam įtakos gali turėti ir didesnė atskirtis tarp genetiškai nulemtų afroamerikiečių merginų kūnų tipų ir „idealios“ figūros moters. Tuo tarpu merginos iš žemesnio socialinio sluoksnio neretai grožį ir lieknumą susieja su sėkme ieškant darbo ar susirandant finansiškai apsirūpinusį partnerį.

 __________

  1. Gale Cengage. 2005. Encyclopedia of Psychology;
  2. Ph.D. Karen DeBord. „Self-Esteem in Children“. North Carolina Cooperative Extension Service;
  3. J. Crocker, S. R. Sommers, R. K. Luhtanen. 2002. „Hopes dashed and dreams fulfilled: Contingencies of self-worth and graduate school admissions.“ Personality and Social Psychology Bullentin, 28, 1275-1286;
  4. R. Butler. 1998. „Age trends in the use of social and temporal comparision for self-developmental hypothesis.“ Child Development, 69, 1054-73;
  5. M. R. Leary, R. F. Baumeister. 2000. „The nature and function of self-esteem: Sociometer theory.“ Advandces in experimental social psychology;
  6. Z. Amac, N. Anastasio, A. Morwick, J. Yi. „Girls’ Self-Esteem Comparison in Competitive and Recreational Gymnastics“;
  7. José-Vicente Bonet. 1997. Sé amigo de ti mismo: manual de autoestima;
  8. A. E. Field, L. Cheung, A. M. Wolf, D. B. Herzog, S. L. Gortmaker, G. A. Colditz. 1999. „Exposure to the Mass Media and Weight Concerns Among Girls“.  Pediatrics;
  9. J. Kilbourne. 1999. Deadly persuasion: Why Women Must Fight the Addictive Power of Advertisting;
  10. D.Hargreaves, M. Tiggemann. 2003. „Female „Thin Ideal“ media images and boys‘ attitudes toward girls“. Sex Roles;
  11. J. LaRosa. 2011. „U.S. Weight Loss Market Worth $60,9 Billion“. Marketdata Enterprises, Inc.;
  12. International Association for the Study of Obesity. 2010. „No evidence that popular slimming supplements facilitate weight loss, new research finds.“ ScienceDaily;
  13. Melissa H. Smith. „Towards an Understanding of Self-Esteem and Eating Disorder.“
  14. Dr. Ch. Fairburn. 2004. Kaip įveikti pastovų persivalgymą, 65 psl.; 73 psl
  15. M. R. Powell, B. Hendricks. „Body schema, gender, and other correlates in non clinical populations.“ Genetic, Social and General Psychology Monographs;
  16. C, B. Fremder. 2012. „Self-Esteem and Eating Disorders as Related to Gender.“ The McKendree University Journal of Undergraduate Research
  17. A. Ghaderi. 2001. „Review of Risc Factors for Eating Disorders: Implications for Primary Prevention and Cognitive Behavioural Therapy.“ Scandinavian Journal of Behaviour;
  18. C. Steiner-Adair. 1990. „The body politic: Normal female adolescent development and the development of eating disorders.“ Making Connections: The Relational Worlds of Adolescent Girls at Emma Willard School
  19. C. Sonenklar. 2011. Anorexia and Bulimia (USA Today Health Reports: Diseases and Disorders)

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

2 Comments
  1. Antanas @ 2013-01-29 21:59

    O vyrams brukamas variantas yra būti idealiu visose gyvenimo srityse: karjeroje, sporto salėje ir lovoje… Irgi turėtų nemenkai grustruoti.

  2. skaitau @ 2013-03-08 00:17

    Sveiki,
    gal galėtumėte parekomenduoti kokią knygą skirta darbui su saviverte?

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS