Žeimių bendruomeniškumo paieškos: vasaros stovyklos tyrimo rezultatai

Kaip ir žadėjome – pristatome Sociologijos akademijos Vasaros moksleivių stovyklos metu atlikto tyrimo rezultatus. Jaunieji tyrėjai turėjo progą prisiliesti prie labai aktualios sociologinės problemos (ypač dabartinės situacijos Lietuvos provincijoje kontekste) – ar tokiame tipiškame mažame miestelyje kaip Žeimiai galime atrasti bendruomeniškumą? Atsakymą į šį klausimą, remdamosis moksleivių atlikto tyrimo įžvalgomis ir jų paruoštais rezultatų pristatymais, mums pateikia kolegės Aistė ir Nikė.

Stovyklos dalyvių – organizatorių ir moksleivių – įspūdžius bei atsiliepimus apie stovyklą, tyrimo užkulisius galite skaityti čia. 

Žeimių miestelio tyrimo kontekste bendruomeniškumas buvo apibrėžiamas kaip išplėtoti socialiniai ryšiai, įsitraukimas į bendras, kasdienes ar šventines, veiklas ir kolektyvinis problemų sprendimas. Tyrimo metu Sociologijos akademijos Vasaros stovyklos dalyviai apklausė miestelio institucijų atstovus, pardavėjus ir gyventojus. Tokiu būdu moksleiviai susipažino su sociologinio tyrimo vykdymo bei jo metu gautų duomenų analizavimo procesais. Atliktas tyrimas yra edukacinio bei žvalgomojo pobūdžio, neatitinka rimtam moksliniam tyrimui keliamų reikalavimų, tačiau vis tiek leidžia apčiuopti, ar ir kaip (ir kodėl būtent taip) Žeimiuose reiškiasi bendruomeniškumas.

Tyrimo metu moksleiviams pavyko pakalbinti Žeimių miestelio seniūną, kleboną, bibliotekos darbuotoją ir mokyklos raštvedę, kelias miestelyje esančių parduotuvių pardavėjas bei keliolika Žeimių miestelio gyventojų. Toliau pristatysime interviu metu išryškėjusias pagrindines temas.

Dauguma kalbintų žmonių teigė, kad egzistuoja skirtumas tarp to, kokie socialiniai santykiai buvo susiklostę Žeimių miestelyje anksčiau ir kokius galima aptikti šiandien. Anksčiau, pasak tyrimo dalyvių, būta bendruomenės. Žmones vienijo bendros patirtys: kartu lankė darželį, kartu ėjo į mokyklą, kartu dirbo. Vėliau atsikėlė daug naujakurių ir tų bendrų patirčių nebeliko tiek daug. Be to, pasikeitus ekonominei santvarkai žmonės dažniau užsiima ne kolektyvinėmis, o individualiomis veiklomis, kurių pagrindu sudėtinga kurti bendrumo jausmą („[s]eniau mus vienijo bendras darbas“, „atėjus Europos Sąjungai nebeliko bendro darbo, nebeliko bendro kiemo“). Seniau buvo daug bendrų švenčių: ar tai būtų vestuvės, skerstuvės ar laidotuvės, dažniausiai buvo sukviečiama didžioji Žeimių gyventojų dalis, o dabar tai būna nedideli susibūrimai savo giminių rate. Tokią situaciją lėmė trys veiksniai. Pirma, visi visus pažinojo, todėl drąsiai galėjo susiburti. Antra, gyventojai neretai turėdavo keletą gyvulių, didesnius daržus (ko dabar dėl senyvo amžiaus ir jėgų trūkumo turėjo atsisakyti), jiems dažniau reikėdavo kaimynų pagalbos. Trečia, didžiosios dalies kolektyvinių veiklų organizavimą perima įvairias paslaugas teikiančios įmonės. Tai patvirtina ir gyventojų pasisakymai. Viena pašnekovė teigė, jog skersdama kiaulę sukviesdavo visus savo kaimynus. Kita tyrimo dalyvė teigė sukvietusi visus kaimynus į prieš 25 metus atšvęstas vestuves, tačiau sunkiai įsivaizduojanti, kad tokia situacija galėtų pasikartoti šiandien. Anot jos, dabar žmonės tokio pobūdžio šventes švenčia kavinėse arba visai nešvenčia. Dar viena teigia, kad „[a]nksčiau per laidotuves kaimynai subėgdavo, o dabar viską laidojimo firmos padaro. Artimesnio bendravimo laimėje ir nelaimėje nebelieka. Mes užsidarome savo kiemuose“.

Kalbinti žmonės pateikė įvairių paaiškinimų, kodėl šiandien Žeimiuose trūksta gyventojus jungiančio bendrumo jausmo, bendrų veiklų ir neformalių susibūrimų. Pavyzdžiui, Žeimių seniūnas teigė, kad pagrindinis pokytis, susijęs su Lietuvos miestelių kasdienybe, įvyko griuvus Sovietų Sąjungai. Tuo metu buvo uždarinėjami kolūkiai ir žmonės neteko darbo vietų. Seniūnas teigia, kad pripratus prie sovietinės santvarkos, kurioje valdžia visada viskuo pasirūpindavo, žmonėms buvo sunku patiems kurtis naujus gyvenimus, savarankiškai mąstyti ir veikti. Kilo didžiulė depresijų banga, išaugo savižudybių skaičius. Tai sukėlė dar vieną didžiulę problemą: tarp šių nusivylusių ir nesugebančių suplanuoti savo tolimesnio gyvenimo žmonių paplito alkoholizmas, atsirado daug asocialių šeimų. Taigi, bendruomenėje atsirado socialinis susisluoksniavimas. Seniūno teigimu, šios problemos būdingos ir Žeimiams. Čia taip pat egzistuoja susvetimėjimo, alkoholizmo ir panašios problemos, į kurias įvairios socialinės grupės, kaip ir į bendruomeniškumą apskritai, žiūri skirtingai. Todėl, anot seniūno, institucijoms pasidarė sunku vystyti savo veiklą, burti žmones, padėti jiems.

Alkoholizmą seniūnas įvardijo kaip labai opią problemą, su kuria susiduria tiek jaunimas (pavyzdžiui, grupelė jaunuolių kiekvieną rytą susirenka prie miestelio parduotuvės išgerti ne po vieną butelį alaus), tiek vyresnio amžiaus žmonės. Taip pat minėjo, kad 15 procentų Žeimių miestelio šeimų yra išgeriančios ir turi didelių problemų. Svarbų vaidmenį alkoholis vaidina ir per šventes: seniūno teigimu, nė viena šventė be jo neapsieina: „Išgerti bent vieną bokalą alaus per šventę čia laikoma lyg tradicija ir tai tam tikra prasme lyg ir sujungia žmones“. Kaip gerosios praktikos pavyzdį Žeimių seniūnas minėjo Naisių bendruomenę, kuri savo renginius organizuoja be alkoholio, tačiau jis sunkiai įsivaizduoja tokio modelio pritaikymą Žeimiuose. Apie tai, jog Žeimiuose egzistuoja alkoholizmo problema, užsiminė ir kiti tyrimo dalyviai, tačiau jie teigė, jog ši problema egzistuoja visoje Lietuvoje ir Žeimių situacija šiame kontekste nėra išskirtinė.

Savaip miestelio bendruomeniškumo susilpnėjimą aiškina Žeimių kunigas. Jis teigia, kad bendruomeniškumo silpnėjimui įtakos turėjo Sovietų Sąjungos laikais vykusios pertvarkos. Dabartinis Žeimių miestelis atsirado sujungus kelis aplinkinius kaimus, kuriant kolūkius ir iš kitų vietų atkeliant čia dirbti ir gyventi naujus specialistus. Atsiradus naujakuriams padidėjo tarpusavio susvetimėjimo jausmas, nes žmonės vieni kitų nebepažinojo. Tačiau sovietiniais laikais atsikėlusių naujakurių problema su laiku neišnyko, nes šiandien galime kalbėti apie naują naujakurių bangą. Pastaruoju metu į Žeimius neretai atsikelia gyventi žmonės, kurie dirba ne Žeimiuose ir čia grįžta tik pernakvoti. Kunigo teigimu, jam einant lankyti parapijos tikinčiųjų šie naujakuriai retai atveria savo namų duris.

Ne vienas tyrimo dalyvis minėjo, kad bendruomenės dirbančiųjų grupė yra iš esmės atsiskyrusi nuo likusių miestelio gyventojų. Anot vieno pašnekovų, „žmonės, kurie turi darbą, atvažiuoja ir išvažiuoja“. Kunigas teigia, jog žmonės nėra linkę bendrauti ir megzti kaimyniškus santykius: „Noras įsidėti duris, pasistatyti aukštą tvorą išreiškia poreikį izoliuotis“. Jo manymu, didėjant materialistinių vertybių svarbai mažėja bendruomeniškumo svarba: „Mes pernelyg sureikšminame daiktus ir ekonominę gerovę. Daiktų pasaulis diktuoja santykį tarp žmonių. Bruožas yra toks: mano daržas, mano pupos“.

Jeigu naujakuriams, dirbantiems miestelio gyventojams, anot tyrimo dalyvių, įsitraukti į bendruomeniškas praktikas trukdo laiko ir suinteresuotumo trūkumas, tai išėjusiems į pensiją miestelio gyventojams – amžius ir sveikata. Neretai tokie žmonės yra miestelio senbuviai ir anksčiau puoselėjo neformalios bendruomenės palaikymo tradicijas, tačiau, kaip teigė vienas tyrimo dalyvis: „Seniau buvo mada susirinkti, o dabar visi išmirė“. Kelios tyrime dalyvavusios senyvo amžiaus moterys teigė, kad dėl pablogėjusios sveikatos būklės jos retai išeina už savo namų ribų, nebent į bažnyčią arba parduotuvę.

Ne visi vyresnio amžiaus Žeimių gyventojai yra senbuviai. Viena vyresnio amžiaus moteris, rusakalbė naujakurė, teigia neįsitraukianti į miestelio gyvenimą, nes jaučiasi nejaukiai dėl savo prastos lietuvių kalbos. Jos paklausus, ar galėtų papietauti su seniūnu, moteris atsako: „Žinote ką, lietuviškai nelabai kalbu, paprastas žmogus aš, melžėja, o ten valdininkai“. Kitos dvi pensinio amžiaus moterys, į Žeimius atsikrausčiusios palyginti neseniai, teigia, kad įsitraukimui į bendruomeninį miestelio gyvenimą svarbi tampa gyvenamoji vieta. Pasak jų, jos gyvena miestelio pakraštyje. (Apskritai gyventojai linkę skirti „miestą“ ir jo „pakraščius“, kas skamba keistai nedidelio miestelio kontekste. Galima spėti, kad „miestas“ yra pagrindinė Kauno gatvė, o visa kita jau nebe „miestas“). Šios dvi moterys teigia, kad miestelio valdžia nesirūpina, kas vyksta pakraščiuose, nesprendžia čia kylančių problemų. Iki čia niekas neprivažiuoja, o iškvietus policiją, ši dažniausiai nuvažiuoja į kitą vietą. „Tokios, kaip mes, niekam neįdomios“, – teigia jos.

Su laiku mažėjant senbuvių Žeimių gyventojų ir daugėjant naujakurių, atsiranda atskirtis tarp kaimynų: keičiantis kaimynams tampa sunku sukurti naujus ryšius, nes neretai šalia ima gyventi skirtingo amžiaus žmonės, kurių interesai ir poreikiai nesutampa. Kaip teigė kelios vyresnio amžiaus tyrimo dalyvės, „pasikeitė kaimynai – dabar ir kavos nebegalima su jais išgerti. O anksčiau – bendro amžiaus kaimynai, dažniau susibėgdavom.“ arba „Kas dirba – dirba, kas namie sėdi – sėdi. Mano gatvėj gyvena vien jauni žmonės. Nėra bendrų interesų.“ Be to, nebeliko ir ypatingo poreikio bendrauti su kaimynais: norint sužinoti naują receptą ar išmokti kažką pasidaryti, galima norimą informaciją susirasti internete.

Tačiau, nors daugelis ir paminėjo, kad nebeliko kaimyniškų ryšių, keli tyrimo dalyviai teigė, kad palaiko santykius ne tik su savo artimaisiais, bet ir su kaimynais. Pavyzdžiui, viena pašnekovė teigė, kad ji dažnai bendrauja su kaimynais, aktyviai keičiasi receptais, jei prireikia, dalinasi su kaimynais maisto produktais. Pasak jos, ji galėtų papietauti su bet kuriuo miestelio žmogumi.

Taigi, šiandien Žeimiuose kaimynystės ryšiai yra labai silpni, daugiausia vyrauja šeimos, giminystės ryšiai. Šeima – žeimiškių dėmesio centras. Šeimos didelės, neretai namuose gyvena daugiau negu keturi žmonės. Dažnai miestelyje gyvena ir kiti šeimos ar giminės nariai, su kuriais ir palaikomi glaudūs ryšiai. Netgi jei, pavyzdžiui, vaikai gyvena kituose miestuose, kaimyniški santykiai nemezgami, o laukiama, kol atvažiuos vaikai: su jais bendraujama, pietaujama, jie atveža iš didesnių miestų maisto.

Žeimiuose esančių parduotuvių pardavėjos taip pat patvirtina teiginį, kad Žeimiuose vyrauja giminystės ryšiai, o neformalus bendravimas, apsikeitimas įvairia informacija tarp giminystės ryšiais nesusijusių Žeimių gyventojų yra labai ribotas. Tyrimo pradžioje buvo išsikelta hipotezė, kad Žeimių parduotuvės gali būti savotiška viešąja erdve, kur vyksta apsikeitimas informacija ir neformalus įvairių žeimiškių bendravimas. Tačiau tyrimo rezultatai šios prielaidos nepatvirtino. Kai kurios parduotuvės leidžia pasiimti prekes į skolą, tačiau tik tam tikriems pažįstamiems žmonėms. Glaudūs ryšiai tarp pardavėjų ir klientų nėra palaikomi. Tai nėra vieta, kurioje galima aptarti savo problemas ar apsikeisti naujienomis apie miestelio ir jo gyventojų gyvenimą – parduotuvės skirtos tik apsipirkimui. Be to, yra pardavėjų, kurios pačios yra ne iš Žeimių ir gana dažnai keičiasi, todėl gyventojai ne visada jas pažįsta. Net ir apsipirkimui vietinės parduotuvės yra retai naudojamos, dažniausiai tuo atveju, jei prireikia ko nors „tam kartui“. Žeimiškiai dažniausiai turi daržą, kuriame augina pagrindines daržoves, o visa kita susiperka Jonavoje. Toks pasirinkimas dažnai argumentuojamas tuo, kad Jonavos parduotuvėse yra didesnis pasirinkimas, mažesnės kainos, akcijos. Taigi, Žeimių parduotuvės nėra vienas iš bendruomenę vienijančių veiksnių ar neformalaus bendravimo erdvė. Gal net priešingai, kažkuria prasme ji naikina potencialius ryšius: jeigu anksčiau žmonėms kažko staigiai reikėdavo, jie skolindavosi iš kaimyno, o šiandien šią funkciją perima parduotuvės.

Kalbant apie viešus renginius, daugiausia dėmesio ir lankytojų sulaukia Mindauginės – pagrindinė Žeimių šventė, švenčiama liepos 6 dieną. Anksčiau miestelyje vykdavo ir Joninių ar Naujųjų metų šventimas, tačiau jų buvo atsisakyta, kadangi didžioji dalis švęsti šių – o ir kitų pagrindinių švenčių – išvyksta į Jonavą. Prie Mindauginių šventės organizavimo prisideda ir seniūnija, ir mokykla, ir bendruomenės taryba. Šios šventės metu leidžiami fejerverkai, vyksta koncertai, žvejų varžybos, būna apdovanojimai už gražiausią sodybą. Institucijų atstovai teigė, kad tai yra viena labiausiai suartinančių bendruomenę švenčių. Tačiau kiti tyrimo dalyviai teigė, kad trūksta gyventojų įsitraukimo organizuojant šią šventę ir joje dalyvaujant. Iš kitų vietų privažiuoja maisto ir suvenyrų kioskeliai, o patys gyventojai su savo prekėmis neįsitraukia. Dažniausiai gyventojai mini, kad jie išeina apsižiūrėti į šventę, bet ten nevalgo ir neužsibūna. Pasak jų, tai yra šventė „jaunimui“: suvažiuoja populiarios Lietuvoje grupės, kurios dažniausiai nėra patrauklios vyresnio amžiaus žmonėms. Taip pat šventės metu išgeriama daug alkoholio: kaip teigė vienas tyrimo dalyvis, „atrodo, kad pirmą kartą alų atvežė“. Paklausus, kokia šventė jiems būtų patrauklesnė, tyrimo dalyviai teigė, kad galėtų būti mažiau alkoholio, daugiau liaudies dainų.

Vienas įdomesnių pavyzdžių apie institucijų atstovų ir paprastų gyventojų požiūrių išsiskyrimą Mindauginių atžvilgiu atsiskleidžia kalbant apie gražiausios Žeimių bendruomenės sodybos rinkimą. Pasak Žeimių bendruomenės tarybos narės, renkant gražiausią sodybą atsižvelgiama į tai, kas per metus padarė didžiausią pažangą, todėl metai iš metų renkama vis kita sodyba. Tačiau kitos tyrimo dalyvės, gyvenančios miestelio pakraštyje, teigė, kad visą laiką renkamos tos pačios sodybos, nes niekas neprivažiuoja iki tolimesnių vietų apžiūrėti kitas sodybas, o juk tai, jų teigimu, galėtų padaryti seniūnas arba gražiausią sodybą renkanti komisija.

Be Mindauginių šventės, Žeimiuose vyksta įvairūs bažnytiniai renginiai. Bažnyčia vienija vyresnę gyventojų dalį, tačiau šie dėl senyvo amžiaus yra gana pasyvūs bendruomenės nariai. Kaip teigia tyrimo dalyviai, į bažnyčios koncertus atvažiuoja žmonės iš Jonavos, o žeimiškiai juose nelabai lankosi.

Kitos institucijos, organizuojančios viešus renginius ir tokiu būdu bandančios sutelkti Žeimių gyventojus – tai biblioteka ir Žeimių mokykla–daugiafunkcis centras. Pastaroji institucija daugiausia vienija jaunesnius Žeimių gyventojus. Joje vyksta nemažai renginių, kuriuos inicijuoja ir kuriuose dalyvauja patys mokiniai. Tokie renginiai taip pat patraukia ir vyresnius gyventojus, nes tėvams yra įdomu pasižiūrėti, ką veikia jų vaikai. Per mokytojų dieną ir Advento vakarą susirenka daugiausia žmonių, pakviečiamas klebonas. Pasak mokyklos raštvedės, mokyklos renginiai sulaukia didelio dėmesio ir pasisekimo: „Mokiniai visada visur dalyvauja, jeigu nebūtų mokyklos – nebūtų renginių“.

Biblioteka irgi atlieka viešosios erdvės ir viešų renginių organizavimo funkciją. Tyrime dalyvavę Žeimių gyventojai biblioteką įvardijo kaip „bendruomenės centrą“, siejo ją su įvairiais renginiais ir kompiuterinio raštingumo kursais bei „faina“ bibliotekininke. Tačiau pati bibliotekininkė teigė, kad „[k]ai vyksta renginiai, nežinia, kiek ateis žmonių. Neatradau tos formulės, nors dešimt metų dirbau. Žmonės neina į renginius, bet pyksta, kad jų nėra“. Taip pat ji pasakojo, kad susidaro paradoksali situacija: žmonės dažnai ateina su pasipiktinimo kupinais pareiškimais, kad miestelyje nevyksta jokių renginių, trūksta kultūrinės veiklos, nors, kaip ji teigia, gyventojai tuo nelabai domisi ir neateina į renginius, kurie organizuojami.

Bibliotekininkės įvardintą paradoksą galima būtų aiškinti tuo, kad Žeimiuose nėra bendruomenei būdingos informacijos sklaidos iš lūpų į lūpas. Mažai bendraujama su kaimynais, todėl nėra sužinoma, kas vyksta miestelyje. Pavyzdžiui, viena tyrimo dalyvė teigė, kad kartais nežino, kad vyksta renginys, nes nebuvo „išėjusi į miestą“. Kaip jau buvo minėta, ypač vyresnio amžiaus Žeimių gyventojai į„miestą“ išeina retai, dažniausiai į parduotuvę ar sekmadieniais į bažnyčią, tačiau ir išėjus iš savo namų informaciją apie renginius galima sužinoti tik priėjus prie tam skirto specialaus stendo. Kitas tyrimo dalyvis teigė, kad didinti Žeimių gyventojų informuotumą ir dalyvavimą įvairiuose renginiuose padėtų asmeniniai kvietimai.

Kita priežastis, dėl kurios renginiai nesulaukia didelio lankytojų skaičiaus – nesuinteresuotumas: arba žmonės neturi laiko, arba turi kitokius poreikius. Vienas tyrimo dalyvis teigė, kad „tie, kurie dirba Žeimiuose, gal labiau gali būti orientuoti į bendruomenę. Kit[i], kurie dirba ar kituose miestuose, ar užsieniuose, <…> neturi laiko ir noro.“ Kitas pašnekovas paminėjo, kad “[ū]kininkai – tokie patys, kaip miestiečiai, skrenda į šiltuosius kraštus, tai nebėra kaip kaimas prieš 100 metų“, o „[j]eigu reikia teatro arba kino – nukeliauja į Kauną.” Vadinasi, šiandien, esant galimybei laisvai ir greitai judėti, žmonės gali dalyvauti ir tuose renginiuose, kurie vyksta už Žeimių ribų, ir kurie, tikėtina, dažniau atitinka gyventojų lūkesčius.

Tačiau renginių dažnumui ir lankomumui įtakos turi ne vien gyventojų laiko ar noro trūkumas. Interviu metu išryškėjo ir tai, kad Žeimiuose trūksta viešųjų vietų. Trūksta tokių vietų, kur gyventojai galėtų neformaliai susiburti, ir tokių vietų, kur galėtų vykti šventės. Pavyzdžiui, vienos pašnekovės teigimu, anksčiau įvairūs koncertai buvo rengiami dažniau, tačiau šiandien nėra „normalios salės, nėra vietos šventei“. Kita vertus, dabar yra rengiami bendruomenės namai, tačiau teigiama, kad ši vieta bus labiau orientuota ne į kultūrinius, bet į sporto renginius.

Interviu metu tyrimo dalyvių taip pat buvo tiesiai klausiama, ką jie mano apie Žeimių bendruomenę. Išgirdę klausimą pašnekovai pradėdavo kalbėti apie miestelio valdžią, apie bendruomenės tarybą. Tai leidžia kelti hipotezę, kad bendruomenė neretai siejama su kažkokia formalia struktūra, kažkuo, kas nėra jie („paprasti žmonės“). Be to, bendruomeninę veiklą kalbinti Žeimių gyventojai dažnai apibūdindavo kaip kažką, turinčio daugiau mažiau materialią išraišką – minėdavo europinius projektus, kad vyksta miestelio tvarkymas, gatvių tiesimas už europinius pinigus.

Apibendrinant anksčiau aptartus Žeimių miestelio tyrimo rezultatus, galima teigti, kad bendruomeniškumo apraiškų miestelyje yra, bet jos yra gana silpnos. Žmonės daugiau mažiau pažįsta vieni kitus iš matymo; yra bendruomenę vienijančių centrų – bažnyčia, mokykla ir biblioteka; yra žmonių, kurie neapsiriboja savo šeima ar giminėmis, bet taip pat bendrauja su kaimynais. Tačiau šias apraiškas susilpnina keli aspektai. Pirma, anksčiau socialiniai ryšiai buvo būtini daugelio veiklų įgyvendinimui: nebuvo parduotuvių, interneto, kavinių ar laidojimo namų, kurios šiandien perima tas funkcijas, kurias anksčiau žmonės įgyvendindavo tarpusavio pagalbos dėka. Antra, susiklosčiusi istorinė ir socialinė–demografinė miestelio padėtis: sovietinės mąstysenos likučiai, senbuvių miestelio gyventojų senėjimas, naujakurių fenomenas, viešųjų erdvių trūkumas – sudaro papildomas prielaidas atomizacijai, t. y. užsidarymui savo individualioje kasdienybėje ryšius palaikant tik su savo artimaisiais, bei susvetimėjimui, kai bendruomenė suvokiama kaip formalus darinys, kurį kuria institucijos, o gyventojai atlieka tik pasyvų vartotojų vaidmenį. Trūksta žmonių suvokimo, kad jie patys yra bendruomenė, jos aktyvūs dalyviai ir kad jų veikimas gali kažką pakeisti ir sukurti.