Skip to content
Temos

Svarbiausia – susigaudyti ne pingvinuose, bet savyje ar bent prisijaukinti mamutą

parašė Milda @ 2016 Sausio 10

3:3

Be ko žmonės negalėtų išgyventi? Be oro, vandens ir maisto? Žiūrint į įvairius rodiklius, Lietuva – viena iš geriausių pasaulio vietų gyventi atsižvelgiant į šių gyvybei būtinų resursų kokybę ar sąlygas juos išsiauginti. Šitą suvokus ima kilti pavydas pačiai sau, kad čia gyvenu (juk ateity šių resursų, ypač jų kombinacijos, bus ypač stokojama). Bet šalia šito gėrio yra ir trys visai nepavydėtini dalykai. Pasirodo, Lietuva Europoje pirmauja ne tik savižudybių ar suvartojamo alkoholio rodikliais, bet ir sergamumo sifiliu srityje. Nepasaint statistikos/metodologinių niuansų, t. y., ne taip svarbu, ar demaskavus statistikos rinkimo trūkumus Lietuva užimtų 5, o ne 2 ar 1 vietą, svarbu, kad stovi kažkur pirmose gretose.

Žvelgiant į minėtą statistiką šiame naujametiniame savo tekste lyg ir norėtųsi jums/mums palinkėti tiesiog atsakingiau gyventi: atsakingiau vartoti alkoholį, atsakingiau žiūrėti į kitus žmones bei santykius su jais, atsakingiau vertinti savo gyvybę bei gyvenimą. Tačiau turbūt šį tekstą skaitantiems alkoholizmas, sifilis ar savižudybė dar nėra esminė grėsmė, todėl pakalbėsiu apie kitus, tačiau su tais dalykais irgi stipriai susijusius, dalykus – laimę ir pragarą, gyvenimo kokybę, krizes, savęs paieškas, socialinio išlikimo mamutą, fiksuoto ir augančio mąstymo tipus, ateivius, mokslą ir pan. Per praėjusius metus suvartojau daug gerų, dažnai įkvepiančių tekstų ar interviu. Kai kure iš jų neištirpo informacijos triukšme ir karts nuo karto vis sugrįždavo į mintis, susisiedavo tarpusavyje, iššaukdavo naujas idėjas. Taigi sumaišiau ir jums socialią, per savo prizm-tarkę sutarkuotą, mišrainę „Ką daryti, kaip gyventi, kad rizika nusižudyti būtų kuo mažesnė, nes labiau jaučiate pasitenkinimą nei nepasitenkinimą gyvenimu?“.

Laimė: Pragaras – tai Kiti, bet… be jų – irgi pragaras!

Harvardo universiteto mokslininkai jau 75 metus darbuojasi ties žmogaus gyvenimo raidą tyrinėjančia studija. Norėdami atskleisti, kokie veiksniai daro žmones laimingesniais ir sveikesniais, jie tyrinėjo 724 asmenų nuo paauglystės iki vyresnio amžiaus (arba mirties) gyvenimo kelią (60 žmonių išliko gyvi iki šių dienų ir toliau dalyvauja studijoje (dauguma eina 9-tą dešimtmetį)). Tyrimo dalyvių ne tik buvo klausiama apie jų darbą, šeimą, meilę, laisvalaikį, įpročius, draugus, dvasingumą ir pan., bet ir buvo renkami įvairūs sveikatos rodikliai. Jie kėlė klausimą – kodėl vieni senatvėje gyvybingi, trykšta energija ir jaunatviškumu, o kiti vos ne nustoja gyventi, tik egzistuoja?

Panašiais klausimais domėjosi ir Kornelio universiteto mokslininkai, projekto „The Legacy Project“ metu atlikę vyresnio amžiaus amerikiečių tyrimą apie apie įvairiausias gyvenimo sritis. „Jeigu apžveltumėte visą savo gyvenimą, kokias galėtumėte įvardinti svarbiausias pamokas/patirtis, kurias norėtumėte perduoti ateities kartoms?“, – toks buvo vienas pagrindinių klausimų tyrimo dalyviams.

Remdamasis ir kiekybiniais, ir kokybiniais duomenimis iš 1500 tyrimo dalyvių –  65 ir vyresnio amžiaus žmonių –  sociologas K. Pillemer išleido dvi praktinių patarimų knygas „30 Lessons for Living: Tried and True Advice from the Wisest Americans“ ir „30 Lessons for Loving: Advice from the Wisest Americans on Love, Relationships, and Marriage“ (buvo atskirai gilinamasi ir į 30-50 ir daugiau metų poroje gyvenusius žmonėmis (taip pat buvo įtraukti ir išsiskyrę asmenys). Ilgiausia tyrimo dalyvių santuoka truko 76 metus). Knygose tyrimo iniciatorius suformulavo praktinius patarimus, ką daryti norint lamingai gyventi ir sukurti sėkmingus santykius (I, II, III). Vyresnio amžiaus žmonių išmintimi ir tyrimo naujienomis profesorius taip pat dalinasi projekto tinklaraštyje.

Žinoma, šiuolaikinėse vakarų visuomenėse mes nelinkę nei klausti, nei klausyti vyresnio amžiaus žmonių patarimų. Verčiau pasidomime, ką pasakys „profesionalai“, „ekspertai“, skaitome populiarias psichologines knygas ir straipsnius , savo problemų sprendimo naršome internete. Kitaip sakant, mes nebežiūrime į savo visuomenės vyriausius narius kaip į išminties šaltinius, greičiau atvirkščiai – kaip į „pasenusio mąstymo“ turėtojus. Aš irgi dažniausiai pasižymiu tokia laikysena ir panašūs tyrimai nesukelia smalsumo, bet šįkart nusprendžiau pasidomėti jais sąmoningai, t. y. sąmoningai pasidomėt tuo, ką remiantis stereotipais paprastai atmetu. Žinoma, kyla daug visokių sociologinių klausimų dėl rezultatų pritakymo kitų visuomenių – kitokių kultūrų, mentaliteto žmonėms, bet Pillmer mano, kad kai kurie dalykai išlieka universalūs, o vyresnių, daug pokyčių, gyvenimo iššūkių patyrusių žmonių išmintis gali daug ko pamokyti, padėti suprasti apie save ir pasaulį.

Pagrindinė žinutė, kurią išskirčiau iš aukščiau minėtų tyrimų, labai panaši: Taip, kaip sakė J.P. Sartre, „Pragaras – tai Kiti“, bet… be jų – irgi pragaras! Pragare gal net geriau, nes ten bent kitų kolegų bei velnių gali sutikti, smalą kartu pamaišyti.

Viena vertus, kokybiški, geri socialiniai santykiai/ryšiai su sau svarbiais žmonėmis ir apskritai tokių žmonių buvimas padaro mus laimingesniais ir sveikesniais, o vienatvė žudo. Ir tai net nėra būtinybė turėti šeimą (būti ne vienam) ar bent kelis kartus per savaitę su kažkuo sustikti – tai žinojimas, kad nors su žmogum X nesusitiksi visus metus, susitikus bendrausit kaip vakar. Vienai pusei parodžius iniciatyvą bendravimui – kitas su džiaugsmu į ją atsakys.

Kaip sako čia ir čia, socialinė izoliacija padidina ankstyvos mirties riziką tiek pat, kiek 15 cigarečių per dieną, vienatvė dvigubai pavojingesnė nei nutukimas ir pan. Demencija, aukštas spaudimas, alkoholizmas, depresija, paranoja, nerimas, sutrikę miegas, nusilpęs imunitetas, savižudybės, nelaimingi atsitikimai – šių „vienatvės sutrikimų“ rizika padidėja, kai socialiniai ryšiai nutraukti. Vienavės jausmas dažnai yra ir kitų neigiamų –  pykčio, liūdesio, apmaudo, pažeidžiamumo, pesimizmo, tuštumos, menkavertiškumo – jausmų sukelėjas. Vieniši žmonės dažnai jaučiasi nemėgstami, būna susitelkę į savo neigiamas savybes, stokoja empatijos. Gaunasi uždaras ratas: atstūmimo baimė skatina išlaikyti atstumą nuo kitų, o tai tik maitina vienišumo jausmą. Draugystė skatina atsparumą – gebėjimą greičiau atgauti fizines ir dvasines jėgas.

Antra vertus, pastebėta, kad ne tik socialinius ryšius palaikantys, bet ir tikslą, planų, motyvaciją turintys, veiklūs, užsiėmę, pasauliu susidomėję, smalsūs žmonės tampa atsparesni vyresniame amžiuje vykstantiems pokyčiams, išlaiko geresnę tiek psichologinę, tiek fizinę formą. Tie, kurie jaučiasi turintys tikslą ne tik ilgesniam, bet ir trumpesniam gyvenimo periodui, pasižymi mažesniais atminties praradimo rodikliais ir kitais su senėjimu susijusiais sveikatos sutrikimais vyresniame amžiuje. Tos pačios tendencijos pastebimos ir tarp tų žmonių, kuriems ilgiausiai trukęs jų darbas teikė ne tik (arba ne tiek) finansinį, bet ir moralinį atpildą, t. y., kai žmonės dirbdami jautė tikslą, prasmę, buvo užsidegę, entuziastingi.

Filosofo L. Kołakowski mintis gražiai apibendrina išsakytus dalykus:

Tai polinkis domėtis iki tol negirdėtais dalykais, noras išbandyti tai, kas dar neišbandyta, sugebėjimas mokytis, t. y., būti mokiniu. Jei tai sugebame, jei nesame įkalinti nuobodžioje nuolat kartojamų žodžių rutinoje, baugščioje savo judesių monotonijoje, galime pasiimti tam tikras geras keliolikmečių savybes su savimi į senatvę. Galbūt tai ne visada pavyksta, bet daugeliui žmonių yra pavykę. Neturėtume manyti, jog tai visiems laikams lemia įgimtas charakteris, geriau tikėti, jog tai gyvenimo savybės, kurias laisva valia galime patys sau susikurti, kad gyvenimas būtų įdomesnis ir vyresniame amžiuje. Vien egzistavimas neturi prasmės ir atneša daugiau kančių, negu džiaugsmo.

Čia norėčiau pabrėžti, kad turbūt svarbiausia – apskritai turėti motyvaciją ir gyvenimui, ir konkrečiai jo dienai, o ji nebūtinai turi būti siejama su materialinio, ar labai apčiuopiamo tikslo siekimu. Ką turiu omenyje puikiai iliustruoja patrauklios senatvės pavyzdžiu dažnai laikomo, daugybę planų vis dar turinčio 92 metų Jono Meko žodžiai: „Aš nenoriu nei namo užmiestyje, nei mašinos, nei sodybos, nei gyvybės draudimo, nei turtų. Ši vynuogių kekė – štai ko aš noriu. Valgyti vynuoges, gerėtis jomis, džiaugtis jomis ir nenorėt daugiau nieko – tai yra tai, kas daro mane laimingą.“. Daugelis labai užsiėmusių, visur lekiančių, niekad laiko neturinčių žmonių būtent ir stokoja tokios prabangos – įsijausti į kasdienes savaime suprantamas rutinines praktikas, jomis mėgautis ir džiaugtis. Pamenu, kažkada susivokiau, kad jau neatsimenu, kada gaminau sau kokį patiekalą visiškai atsipalaidavusi ir negalvojanti, kad gaištu laiką. Taigi, ar tapti prezidentu, ar padaryti skanią vakarienę šeimai – galime tai vadinti tikslu, planais, motyvacija. Kartą N. Milerius per kasdienio pasaulio filosofijos paskaitą siūlė įsidėti į batą nepatogų akmenį ir išeit pasivaikščiot, tada prisimintume, kad vaikščiojimas nėra savaime suprantamas dalykas ir koks džiaugsmas yra tiesiog vaikščiojimas be jokių nepatogumų.

Taigi glaudžiai tapusavyje susiję dalykai – pasitenkinimą keliantys socialiniai saitai, vaidmenys bei veikla – ilgesnį, laimingesnį ir sveikesnį gyvenimą padedantys sukurti komponentai. Taip pat vertėtų nepamiršti, kad laimė yra pasirinkimas, o ne padėtis/būsena, kai susklosto palankios aplinkybės. Reikia prisiimti atsakomybę už savo laimę. BET… Kad visa tai vyktų, reikia žinoti/suprasti, ko nori iš gyvenimo, ką nori veikti, kurlink judėti. Tyrimai rodo, kad šiandien žmonės gyvenimo kelyje vis dažniau patiria ne tik amžiaus vidurio, bet ir amžiaus ketvirčio krizę, kuri dažniausiai susijusi su negebėjimu atsakyti į klausimą „Kas aš esu ir ko noriu?“. Toliau bandysiu duoti keletą patarimų, ką daryti norint atsakyti į pastarąjį klausimą. Pirmiausia patarčiau – prisijaukinti socialinio išlikimo mamutą.

Prisijaukinti socialinio išlikimo mamutą

Mano vieno iš mėgstamiausių blogerio Tim Urban straipsnis apie neįprastos rūšies mamutą ir kaip jį prisijaukinti – vienas geriausių šiemet skaitytų tekstų. Rekomenduoju jį visą perskaityti visiems. Mano mamutas šiuo metu trypsi kanopom pavydėdamas „o kad aš būčiau tokį straipsnį parašius“.

Socialinio išlikimo mamutas (toliau – tiesiog mamutas) – tai žmonių perdėtas ir įkyrus, neracionalus, bergždžias ir neproduktyvus susirūpinimas tuo, ką žmonės apie mus pagalvojo, galvoja, ar pagalvos. Tai socialinio pripažinimo troškimas, noras patikti, būti įvertintam ir baimė būti atstumtam, nepatikti. Laikyk mamutą pašertą socialiniu pripažinimu, įvertinimais, kreipk milžinišką dėmesį į baimę, kad nebūsi priimtas ir viskas bus gerai – mamutas bus saugus ir ramus. Bet jo ramybė kainuoja daug pastangų, energijos ir išteklių. Blogiausia, kad tokiu atveju ne mes kontroliuojam mamutą ir vedam jį savo gyvenimo keliu – o jis mus kontroliuoja ir veda pagal savo kaprizus. Be to, visuomenė dar išrado visokių desertų, kurie mamutus priverčia pasijusti ypač laimingais – tai visokie apdovanojimai, pagerbimai, medaliai, titulai, pjedestalai ir t. t. Taip pat išrasti statuso ir prestižo konceptai.

Dėl šių mamuto kaprizų, baimės bei mamutiškų desertų mes dažnai darom sprendimus, kurių kitu atveju nedarytume, arba atvirkščiai. Pavyzdžiui, darome beprasmius darbus, pasirenkame nenorimas profesijas ir pan. Kaip viename interviu taikliai pastebėjo jauna rašytoja Ieva Toleikytė, šiandien autsaideriais tampa tie, kurie nesivaiko mamutiškų desertų: „Autsaideris labiausiai vertina dalykus, kurie sunkiai apčiuopiami, dažnai neturi piniginės ar apskritai materialios išraiškos, ir ant tų dalykų stato savo gyvenimą, todėl iš šono gali atrodyti kaip kvailys, nevykėlis. Ir autsaideris nė už ką nenori valdžios. Gali pasirodyti, kad tai tik poza, bet čia pozicija.“. Džiaugiuosi, kad pažįstu žmonių, kurie gyvi pavyzdžiai to, kaip galima būti WOW žmogumi neturint jokių titulų, pavyzdžiui, neturint net bakalauro laipsnio būti galva aukščiau už ne vieną doktorantą. Juk net puikiai baigus mokyklą nutinka taip, kaip vaizdžiai nusakė Liutauras Degėsys taikliame straipsnyje „Egzamino neišlaikėte, ateikite rytoj“: „Truputį blogiau, kad man kartais rodosi, jog buvo du magelanai – vieną mokiausi iš istorijos, o kitą – iš geografijos. Ir tie du magelanai niekuomet nesusitiko mano galvoje.“. Taip jau susiklostė. kad šiandienos modernūs Sizifai privalo turėti pažymėjimą, kuriame būtų tiksliai nurodytas akmens svoris, o kartais dar būna taip, kad sizifai apsišaukėliai ritina tuščiavidurinius akmenis arba… apskritai bėga nuo akmenų.

Ypač sunku, kai mus supa žmonės, kuriems labai rūpi, kad pašertumėm ne tik savo, bet ir jų mamutą, ir, pageidautina, mamutiškais desertais. Liūdniausia, kai tie kiti žmonės yra mums reikšmingi Kiti – tėvai, giminės, draugai (banaliausias pavyzdys, kai mokomės dėl diplomo, kurio labiausiai nori tėvai). Tai veikia mūsų sprendimų priėmimo procesus, nuomones, moralinę laikyseną, užgožia vidinį autentišką/nuoširdų balsą (skeptikams pridursiu: žinoma, jei tik toks balsas yra įmanomas ir egzistuoja. Galime sakyti, kad vidinis/autentiškas balsas neįmanomas, nes yra nuo pat gimimo socializacijos metu veikiamas išorinių įtakų ir yra tiesiog socialinis konstruktas. Bet mamutas irgi yra socialinis konstruktas. Tad geriau rinktis mažesnę blogybę iš dviejų). Kai mamutas sukritikuojamas arba suabejojama juo remiantis vidinio balso besimušančiais daigeliais, mamutas ima riaumoti. Tuomet imama dairytis aplinkinių palaikymo, imama tikrintis, ar čia viskas gerai. Tad viena iš užduočių norint gyventi laimingesnį gyvenimą ir suprasti, ką norima veikti ir kokių tikslų siekti būtų neprošal prisijaukinti/sutramdyti/išdresuoti savo mamutą.

Vieni nuo gimimo vadeles laikom rankose, kiti esam linkę tik tenkini mamuto norus (priklauso nuo šeimos, auklėjimo ir pan.), bet dažniausiai esame per vidurį – vienose srityse mamutą kontroliuojame, kitose – jam vergaujame. Nieko baisaus, nes arba nežinome, kaip jį suvaldyti, arba iš viso nežinome, kad toks mumyse gyvena. Supratimas, kad šis žvėris visuomet yra šalia mūsų ir veikia mūsų sprendimus – geras žingsnis link prisijaukinimo. Sąmoningumas mamuto atžvilgiu įjungia žalią šviesą kitam žingsniui – autentiško/vidinio balso, t. y., savęs paieškoms. Pirmiausia – analizuojant, reflektuojant, persvarstant, stebint save, dirbant su savimi. Reikia suvokti išorinių įtakų poveikį ir pabandyti kiek tai įmanoma jį suspenduoti. Pavyzdžiui, ar vis tiek dirbtum „maisto stilistu“, jeigu tavo pareigos vadintųsi „virėjas“? Ar studijuotum bitlologiją, jei studijų programa vadintųsi „muzikos vadybininkas“? Ar aukotum labdarai, jeigu tai galima būtų daryt anonimiškai ir negautum jokios viešos padėkos? Ar imtum globoti benamį šunį, jeigu apie tai neparašytų „Žmonės“ ar bent negalėtum šia žinia pasidalinti Facebook’e? Ir t. t.

Kitas žingsnis – reikia stebėti, ieškoti, kur paprastai slepiasi mamutas – kokiose situacijose, kokiose gyvenimo srityse ir pan. Ko bijai? Ko gėdijiesi ar varžaisi? Kur susimauti atrodo didžiausias košmaras? Kodėl? Jei sutiktum save gatvėje, kokį esminį patarimą sau duotum? Kokias problemines sritis išskirtum? Kurie vis pasikartojantys elgesio/mąstymo modeliai tavę patį ar/ir aplinkinius labai vargina, erzina? Kada tau žūtbūt prireikia kitų nuomonės ir jų pritarimo? Išsiskirk sritis, kuriose tavo nuomone tikrai reikėtų vadovautis savo vidiniu balsu, pavyzdžiui, vaikų auklėjimas, partnerio pasirinkimas/šeimos kūrimas, karjeros kelias.

Iš tikrųjų dauguma socialinių dalykų, kurių mes bijome, visai nėra baisūs. Kai pradedi rimtai nebežiūrėt į mamutą – jis ima trauktis. Be to, jo IQ žemas, o baimės – neracionalios ir nepagrįstos. Tim Urban išskyrė daug punktų, kodėl taip yra. Aš pavyzdžio dėlei paminėsiu tik kelis. Mamutas galvoja, kad „esu blogas žmogus, jeigu nuviliu mane mylinčius ir daug į mane investavusius žmones padarydamas kažką, kam jie nepritaria“. Ne: jegu žmonės tave myli ir rūpinasi tavimi nesavanaudiškai – jie bus laimingi ir džiaugsis tavo pasirinkimais, jei tik matys, kad nuo jų būsi laimingesnis. O jei jie bus nelaimingi, vadinasi, jų stiprus įsivaizdavimas, koks tu turėtum būti ar ką daryti, nulemtas jų pačių mamutų (dažnai jie susirūpina, ką pažįstami žmonės pasakys apie vieną ar kitą sprendimą). Jie leidžia jų mamutams užgošti meilę tau.

Apskritai autorius iškelia mintį, kad socialinio išlikimo mamutas – šiandien nebereikalingas balastas, kurį atsinešėme iš tų laikų, kai žmonės gyveno mažose gentinėse bendruomenėse, kur bendruomenės narių, ypač tų, kurie turi autoritetą, socialinis pripažinimas buvo gyvybiškai būtinas dalykas išlikti – gauti saugumą ir maisto.

Fiksuotą mąstymo tipą iškeisk į augantį ir išmesk ramentus

Maria Popova savo straipsnyje „Fixed vs. Growth: The Two Basic Mindsets That Shape Our Lives“ supažindina su psichologės Carol Dweck išskiriamais dviem mąstymo tipais – fiksuotu ir augančiu. Fiksuotas mąstymas nusako tikėjimą žmogaus ribotumu, t. y., kad žmogaus charakteris, protiniai, kūrybiniai gebėjimai yra fiksuoti ir nesikeičiantys – tai yra duotybės. (Ne)sėkmė šiuo atveju yra šių duotybių (ne)turėjimo patvirtinimas. Tokio mąstymo atstovai siekia sėkmės ir vengia susimovimo – juos motyvuoja pripažinimo alkis. Tai deterministinis pasaulio suvokimas, nusakantis žmogaus statiką.

Augantis mąstymas nusako tikėjimą žmogaus augimu, t. y., kad žogaus potencialas yra beribis ir skleidžiasi priklausomai nuo mūsų įdedamų pastangų, mokymosi, patirčių, praktikos. Nesėkmės, iššūkiai, įvairios geros ir blogos patirtys, sunkus darbas šiuo atveju yra būtina sąlyga tobulėjimui. Tad neva komplimentas „Ooo, matėmės prieš 10 metų, o tu visai nepasikeitęs!” tokio mąstymo atstovams yra didžiausias antikomplimentas. Žmogų gyvenime veda aistra mokytis, pažinimo, naujų išbandymų troškimas. Pasaulis šiuo atveju matomas kaip turintis laisvą valią ir apeliuojantis į žmogaus dinamiką.

Šie du mąstysenos modeliai nulemia mūsų elgesį visur – karjeros, šeimos kūrimo, bendravimo su žmonėmis srityse bei stipriai siejasi su laimės ir pasitenkinimo gyvenimu ir savimi jausmu.

Minėtame straipsnyje pasakojama apie įvairius su mąstymo modeliais susijusius eksperimentus. Štai jeigu vaikams reikia rinktis tarp lengvesnės ir sunkesnės puzlės sudėliojimo, tai fiksuoto mąstymo atstovai bus linkę rinktis lengvesnę, o augančio – sunkesnę. Pirmieji norės būti užtikrintesni, kad jiems tikrai pavyks įveikti užduotį, o antrieji norės pabandyti įveikti iššūkį, išmokti kažko naujo. Štai kitam eksperimente vaikams buvo duodama vienoda užduotis, ją sėkmingai įveikus vieniems buvo giriamas jų protas (neva „koks tu protingas, puikiai atlikai užduotį“), o kitiems – jų pastangos („puikai atlikai užduotį – gerai padirbėjai“). Vėliau visiems buvo pasiūlyta pratęsti ir atlikti sunkesnę užduotį – pirmieji buvo linkę atsisakyti, nes bijojo galimos grėsmės, kad bus demaskuotas jų talentas. Antrieji mielai sutiko bei minėjo, kad kuo užduotys reikalauja daugiau iššūkių, tuo įdomiau ir smagiau. Augančio mąstymo atstovams netobulumas nėra jokia gėda.

Mąstymo modelių skirtumai atsiskleidžia ir kuriant santykius. Fiksuoto mąstymo atveju žmogus mano, kad jų antroji pusė kels jį ant pjedestalo, suteiks galimybę jaustis tobulam ir nepakartojamam – tai lyg „vieno žmogaus religija“. Augančio mąstymo atstovas tikėsis, kad partneris atpažins jo silpnąsias puses ir padės jas tobulinti, padrąsins mokytis naujų dalykų ir tapati geresniu žmogumi – jie galės augti kartu dirbdami abipusiškai.

Kalbant apie santykius, karts nuo karto vis prisimenu (nepaisant kai kurių vietų) puikų interviu su psichoterapeutu Michailu Litvaku. Kartais stebint „puseles“, kenčiančias ir negalinčias laimingai jaustis be antros puselės(!), arba antrą pusę matančius kaip būtiną prielaidą jų laimės jausmui, labai norisi pacituoti kai kuriuos dalykus, kuriems nebereik jokių komentarų: „Meilę daugelis painioja su liguistu kito žmogaus poreikiu. Jeigu žmogus nepaeina per gyvenimą, nes neturi į ką atsiremti, tai reiškia, kad pats neišmoko vaikščioti. Tai išmok pats vaikščioti, kad nereikėtų ramstytis! <..> Arba štai tipiškas meilės prisipažinimas: „Aš be tavęs negaliu“. O aš galiu apsieiti be mylimosios. Su ja man įdomiau, linksmiau, bet apsieiti be jos aš galiu. O jeigu žmogus negali apsieiti be tavęs, tai siųsk jį kuo toliau. Nes jis gi tave suės. Tu žingsnio negalėsi be jo žengti. Meilė – tai kai man su tuo žmogumi dar geriau, nors man ir taip gerai. <..> Todėl mylėti gali tik brandūs žmonės. O nebrandūs, kuriems reikia atramos, jie iš esmės negali mylėti. Jeigu sako, kad jiems nėra į ką atsiremti. Atsiremti reikia į save patį. O jeigu jie negali į save atsiremti, vadinasi, kito žmogaus nemyli, o yra jo reikalingi. Kuria prasme į save atsiremti? Atsiremti į savo žinias, savo įgūdžius, į savo mokėjimą sutarti su žmonėmis. Bazinė meilė – tai meilė sau. Reikia iš pradžių save pamilti. Jeigu aš sportuoju, jeigu mokausi, tai tuo metu save myliu. Aš gi tampu geresnis. Jei aš savęs nemyliu, vadinasi, aš blogas žmogus, šūdas, galima pasakyti. Ir todėl jei ką nors pamilau, tai turiu jį palikti. Negalima gi šūdo mylimam žmogui kišti.“.

Netikėti ateiviais yra žymiai kvailiau, nei jais tikėti

Kartą astrofizikės paklausė:
- Jei ta juodoji skylė, apie kurią skrieja Saulės sistema, imtų ir prarytų Saulės sistemą, […] ar visatai būtų koks nors pokytis?
- Visatai tikrai nebūtų pokyčio.
- Tai mes nesame labai reikšmingi?
- Tikrai nesame reikšmingi.

(Manoma, kad vien Paukščių tako galaktikoje potencialiai gali būti apie 11 milijardų tinkamų gyvybei Žemės dydžio planetų (I, II))

Praėjusiais metais mano galvoje iš „Tikėti ateiviais yra kvaila“ pasikeitė į „Netikėti ateiviais yra žymiai kvailiau, nei jais tikėti“ („ateiviai“ – nebūtinai tokie, kaip iš fantastinių filmų (gali būti, pavyzdžiui, kokia vienaląsčių ekstremofilų rūšis ar šiaip mikrobinė gyvybės forma)) bei tapau ironiška bei atsargesnė teiginio „X dalyko nėra/negali būti, nes mokslas to neįrodė“ atžvilgiu. Prie to prisidėjo įvairūs mokslo filosofijos bei sociologijos, fenomenologijos, astronomijos, astrobiologijos skaitiniai, pokalbiai su mokslui nefanatiškais žmonėmis. Ypač įsiminė vasaros pradžioj pažiūrėtas puikus mokslo populiarinimo dokumentinis serialas „Cosmos: A Spacetime Odyssey“, kuriame astrofizikas Neilas deGrasse Tysonas suteikė galimybę labiau supažindinti su kosmosu, visata, gamta, didžiaisiais moksliniais atradimais ir pan. Net ir minimalus pasigilinimas į panašias temas leido suvokti neaprėpiamų, daugiasluoksnių, dažnai neapčiuopiamų horizontų buvimą tiek žmonių galvose, tiek gamtoje, visatoje, paskatino apsivalyti nuo scientizmo, antropocentrizmo, kategoriškumo, arogancijos ir susireikšminimo. Kas būtų pradėjus gilintis dar labiau..?

Kaip sakoma, jei žuvys pradėtų kurti savo pažinimo teoriją, jos pradėtų nuo tinklų. Suvokimas, kad esam tinkluose – labai sveikas dalykas. Žmonės dažnai kažką nurašo, nes nesupranta, nėra įsigilinę, yra per daug nekritiški ir prisirišę prie savo tinklų, linkę gyventi tik savo „savaime suprantamame“, už klausimo/kvestionavimo ribų esančiame pasaulyje (noriu pabrėžti, kad ir mokslininkams, taigi ir sociologams, irgi kyla grėsmė užsigyventi savo lauko „savaime suprantamume“ ir „neklystamume“). Bet tai tiesiog Žemės lygio logika nesuvokiant arba nežinant (o dažniausiai net nematant prasmės mąstyt apie tai), kad egzistuoja ir saulės sistemos, Paukščių tako galaktikos, stebimos Visatos ir galiausiai – nestebimos Visatos lygio logika. Mes nežinom, iki kiek įmanoma išsiplėsti. Taip ir su pasaulio ir apskritai pažinimu. Mokslas kaip pasaulio pažinimo būdas gali būti kvestionuojamas, tai tėra vienas iš galimų būdų, kuriuo pažįstama tikrovė, turintis savitą, jam būdingą logiką. Taip, ta logika šiandien tapo pasaulio bamba daugeliui žmonių, bet tai nėra savaime suprantamas dalykas. Anksčiau mokslininkai juokdavosi iš savo kolegų, kurie pirmieji pradėjo dirbti su egzoplanetomis, neva kokia nesąmone užsiiminėja. O dabar žinoma daugiau nei tūkstantis tokių planetų (I, II). Kaip sako Gunaras Kakaras, esame pasmerkti nesibaigiančiam ieškojimui, nes niekada nebus įrodyta, kad Visatoje esame vieni.

Kaip sako filosofas A. Wattsas, mes nuolat bandome viską įvardinti ir suprasti pasaulį per žodžius, logiką, modelius. Tačiau didžiausia bėda yra ta, kad mes ne tik išradome kalbos ir skaičiavimų sistemą, kuri yra per paprasta, jog galėtume per ją suprasti pasaulio sudėtingumą, bet mes pradėjome painioti tą sistemą su pačiu pasauliu. Taigi linkiu būti žuvimis, kurios neapsiriboja savo tinklais, bando iš jų išlysti ir jų neatbaido mintis, kad mosklas kažko neįrodė.

Šį skyrelį užbaigsiu Šliogerio mintimi: „Nieko geriau negalima sumąstyti, negu yra pasakęs Sokratas: pamatinis dalykas, kai ateini į susitikimą su pasauliu ir kitu žmogumi, yra ironija. Svarbiausia – ironija savęs paties ir savo stabų atžvilgiu.“.

Bei Tadeusz Dąbrowski eilėraščiu „Didysis hadronų greitintuvas “ iš rinkinio „Juodas kvadratas“:

Standartinį modelį“ sudaro lygtys, kurios, jei atidžiau įsižiūrėsime,
pasirodys besančios visai negrakščios ir ne tokios elegantiškos,
kaip tikėtumėmės iš lygčių, kuriomis aprašomi pamatiniai gamtos
dėsniai. Fizikai sumanė sukurti didesnės apimties, paprastesnes ir
žymiai grakštesnes lygtis [...], – pasakė Prof. Frankas Wilczekas.

Jie tik ketina paaiškinti, kas yra tamsioji materija,
kas yra juodosios skylės viduje ir kitoje
pusėje. Jie sukurs lygtį, gražesnę už poeziją,
jai dar nevirtus eilėraščiu, jau žinosiu iš skaičių, kad lapas
yra lapas, paukštis – paukštis, mirtis – mirtis, Einsteinas –
Newtonas, Różewiczius – Herbertas, o Świetlickis –
jis pats. Tikiu mokslininkais, todėl meldžiuosi,
kad būtų drąsesni už poetus, kitaip
dar neužrašę savo lygties pastebės,
kad iš anapus juodosios skylės į juos spokso
jų pačių akis. Tada lygtis išsprogs į sakinį
ir išdraskys jiems burnas.

Neįsijausk į „nežinau, ko noriu“ – investuok į save

Labai dažnai nutinka, kad žmogus, kai nežino, ko nori, jaučiasi atsidūręs kryžkelėje, įsijaučia į „nežinau, ko noriu“ būseną. Jeigu jau nežino, tai nieko ir nedaro bei dar visaip kaip graužia save dėl tokios būsenos. Svarbiausia – nesustingti lovoj, ieškok savęs aktyviai. Juk galima sakyti, kad tikslas atrasti gyvenimo tikslą ir motyvaciją irgi gali būti stipri tam tikro gyvenimo laikotarpio motyvacija ir tikslas.

Kad ir kaip būtų sunku ir niekam nebūtų motyvacijos – susitelk ir kažką daryk (nors ir per prievartą): lankyk šokius, užsirašyk į užsienio kalbos kursus, keliauk, išvažiuok savanoriauti į užsienį, eik piligriminį kelią ir pan. Kaupk tapatumo kapitalą – investuok į save, į savo ateitį, į tą akimirką, kai pagaliau suprasi, kur nori būti ir ką daryti. Investavęs į save, rankose jau turėsi tam tikrą patirtį, įgūdžius, kurie tikrai nepamaišys karjeros/profesiniame kelyje. O gal bebandydamas pagaliau ir atrasi, kas tave traukia, užsikabinsi. Nebijok išlysti iš komforto zonos, užsiimti tau nebūdingais dalykais, juk saugumas, įprotis ir inercija yra didžiausi gyvybės priešai. Kaip sakė vieno startup‘o 25 metų įkūrėja, svarbiausias dalykas, kurį ji patartų savo bendraamžiams – sakyti „Taip“ visoms galimybėms ir pasiūlymams, net jei jie neatrodo atnešiantys finansinės naudos. Negaišk laiko savigraužai, nerimavimui dėl to, ko nepadarei ir kas nesi. Nesidairyk į kitus, nelygink savęs su jais, nes tai tik iššaukia nepagrįstą obsesinį palyginimo sutrikimą.

Nieko neveikdamas nesusipažinsi su naujais žmonėm, neužmegzsi silpnų ryšių, kurie iti svarbūs karjeros kelyje. Kaip sako sociologas Mark S. Granovetter straipsnyje “The Strenght of weak ties“, žmogaus socialiniam gyvenimui, mobilumui, statusui, priėjimui prie išteklių (pavyzdžiui, informacijos) silpni ryšiai dažnai daug svarbesni už stiprius. Pirmieji praplečia žmogaus tinklą, susieja su įvairesniais Kitais ir suteikia priėjimą prie skirtingesnių išteklių, o tai padeda ieškant darbo, užsiimant visokia veikla, kaupiant heterogeniškesnį socialinį kapitalą.

Tiesa, kartais pravartu pareflektuoti, kokius klausimus sau keliame. Štai viename straipsnyje iškeliama idėja, kad reiktų klausti ne „Ko aš noriu? Ką aš noriu veikti? Kuo būti?“, bet „Kokių sunkumų aš pasirengęs patirti, kokią kovą kovoti, kokį skausmą iškęsti, ką paaukoti dėl savo tikslo?“. Jeigu kažko labai stipriai norime, paprastai esame pasirengę sumokėti ir kainą – išgyventi tam tikrą neigiamą patirtį, jausmus, kurie atves link mūsų tikslo – džiaugsmo ir laimės. Negali laimėti, jeigu nežaisi. Jeigu pastebi, kad mėnesis po mėnesio, metai iš metų nesigauna pasiekti tikslo, nes vis neprisiruoši, neįdedi pakankamai pastangų – galbūt to dalyko visai nenori, galbūt tas norėjimas tėra dėl vienų ar kitų priežasčių atsiradusi iliuzija. Galbūt tau patinka tiesiog norėt X, bet jeigu jį pasiektum, jo nebenorėtum? Jeigu kažko tikrai nori – anksčiau ar vėliau tikrai prisiruoši. Kova už tikslą, tikslo siekimo procesas, nors ir dažnai nepatrauklus, irgi turi būti priimamas sąmoningai.

Finišui: kanibalų ir Degėsio pamoka

Garsus antropologas Bronislaw Malinowski viename akademikų susitikime prisiminė pokalbį su senu kanibalu, kuris buvo girdėjęs apie Europoje vykusį Pirmąjį pasaulinį karą ir žinojo, kad visa Europa buvo nusėta lavonais. Kanibalas buvo labai smalsus ir norėjo sužinoti, kaip europiečiai sugebėjo susidoroti su tokiu milžinišku kiekiu žmogaus mėsos. Kai Malinowski atsakė, kad europiečiai lavonų nevalgė, kanibalas liko šokiruotas ir nustebusiu balsu paklausė: „Tai kokio gi jūs tipo barbarai, kad žudote be jokio tikslo?“.

Na ir finišui – Degėsio citata, iš kurios pavogiau idėją ir šio teksto pavadinimui:

Gal čia galėtų pagelbėti filosofija (istorija, psichologija, filologija, sociologija) – kuri padėtų susigaudyti savyje. Padėtų suprasti, kad svarbiausia yra sužinoti apie save, o ne apie pingvinus, žvaigždes, molekules ir pasaulį. Tie visi išoriniai dalykai yra labai svarbūs, bet ne savaime, o tik tiek, kiek tau padeda suprasti žmones ir patį save. Nes gyventi tau reikės savo ir žmonių pasaulyje. Pasaulyje, kuriame nėra atskirai fizikos, chemijos, biologijos, kad gyvenime nėra atskirai istorijos ir atskirai geografijos. Kad nėra dviejų magelanų. Kad geometrijos yra bent trys. Ir kad nėra vienos teisingos teorijos ir vienintelio teisingo žinojimo. Kad savęs dar nepažįsti. Kad vieną dieną, jei turėsi laiko – dar su savimi susitiksi ir susipažinsi. Ir kad pažymį teks pasirašyti pačiam sau.

Gerų 2016 metų :*

Milda

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

14 Comments
  1. Aleksandras @ 2016-01-13 14:52

    Labai aciu uz ikvepima keistis ir nebijoti buti savimi!

  2. Mart @ 2016-01-13 20:19

    Super! seniai kazka tokio gero lietuviskai skaiciau!

  3. Lukas @ 2016-01-14 02:13

    Geras, meistriskai viskas apibudinta, sutraukta.

  4. Ilona @ 2016-01-14 15:40

    Milda, man labai patiko! Pavasaris mintims!

  5. Mildai @ 2016-01-16 17:34

    Super! Ačiū, Milda :)

  6. Ūpinė armonikėlė @ 2016-01-18 14:09

    Macnu, ypač bučinukinis finalas :)
    Dabar reikia serijos straipsnių, kuriuose būtų interviuojami pagal šiuos patarimus gyvenantys lietuviai. Reikalavimai interviuojamiems lietuviams: nebūti alkoholiku, negalvoti apie savižudybę ir nesirgti sifiliu.

  7. Vytautas @ 2016-01-30 17:23

    Geriausias šių metų straipsnis! :)

  8. Juste @ 2016-02-03 16:31

    Aciu autorei, skaitysiu dar ne viena karta ir kitiems rekomenduosiu:)

  9. Monika @ 2016-02-04 15:39

    Net atsispausdinau… Seniai toki gera skaitini buvau aptikus, ir ilgas ir tuo paciu trumpas :D
    Norejosi, kad nesibaigtu !

  10. Rita @ 2016-04-08 11:34

    Labaai geras, užsimaniau atsispausdinti :)

  11. Laura @ 2016-06-06 19:27

    Be galo įdomus straipsnis, verčiantis pagalvoti ir pasidaryti tam tikras išvadas. Ačiū!

Trackbacks & Pingbacks

  1. Kodėl mes, Homo sapiens, dominuojame pasaulyje? | Sociali sociologija
  2. Kodėl mes, Homo sapiens, dominuojame pasaulyje? | Kūlgrinda
  3. Šiuolaikinis jaunimas: „Darom karjerą, bet nakčiai grįžtam pas tėvus“ | Sociali sociologija

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS