Skip to content
Temos

„Vatniko“ nuotykiai Lietuvoje: kaip ginklas prieš Putiną pavirto žaisminga kliše

parašė sociologai.lt @ 2017 Vasario 21

2012 m. gegužę internete pasirodė „Raška – kvadratinis vatinukas“– pirmasis „vatniko“ memas, o nuo 2013 m. lapkričio pabaigos (prasidėjus neramumais Ukrainoje) šis memas ir žodis „vatnikas“ imtas vis plačiau vartoti ir socialiniuose tinkluose Lietuvoje. Sąvoka „vatnikas“ paprastai suprantame kaip etiketę, ženklinančią „rusiškojo pasaulio“ ideologijos šalininkus, juos išjuokiant, sumenkinant. Kodėl šiam tikslui sėkmingai panaudota būtent „vatniko“ sąvoka? Kodėl ji vėliau transformavosi į bendro pobūdžio socialinės kontrolės įrankį, stigmatizuojantį įvairias Lietuvos deviantines grupes? Kaip šis nelietuviškos kilmės kultūrinis produktas prigijo Lietuvoje?

Į šiuos klausimus pamėgino atsakyti Vilniaus universiteto sociologijos magistrantų komanda* atlikdama gana didelį tyrimą – kiekybinę ir kokybinę Facebook‘e bei interneto portaluose delfi.lt ir 15min.lt pasirodžiusių įrašų/straipsnių, susijusių su „vatniko“ tema, analizę. Kaip atskirą atvejį kolegos įtraukė ir Olego Šurajevo serialo „Vatnikas“ analizę. Jaunieji sociologai apžvelgė „vatniko“, kaip specifinę socialinę grupę nurodančios etiketės ištakas, atskleidė šios etiketės vartojimo socialiniuose tinkluose ir masinėse medijose Lietuvoje kaitą, nupiešė „vatniko“ paveikslą. Šiame tekste supažindinama tik su dalimi vos prieš mėnesį užbaigto tyrimo rezultatų.

„Vatniko“ istorinės ištakos: nuo vatinuko-rūbo iki vatniko-žmogaus

Iš rusų kalbos kilęs žodis „vatnikas“ reiškia vata prikimštą dygsniuotą švarką/striukę. Versijų apie šios vatinės striukės kilmę galima rasti labai įvairių, priklausomai nuo šaltinio. Štai kremliaus propagandiniai šaltiniai linkę pastiprinti įvairias teigiamas asociacijas su šiuo apdaru. Su jais turbūt galima sutikti bent vienu požiūriu: šis rūbas atliko tam tikrą socialinės lygybės regimybės palaikymo funkciją, nes vatinukus išduodavo tiek GULag’o kaliniams, tiek SSRS generaliniams sekretoriams, darbininkams ir tarnautojams. Skirtumas tik tas, kad kaliniai ir darbininkai dėvėjo šimtasiūles, nes tai buvo jų vienintelis rūbas, tuo tarpu aukščiau socialinėje hierarchijoje esantieji dėvėjo jas poledinės žūklės, medžioklės ir kitokios rekreacinės veiklos metu.

Kita vertus, tiek rūbo, tiek ir jį įvardinančio žodžio kilmė niekur iki galo nėra paaiškinta, kaip ir gausi sinonimiškų pavadinimų įvairovė: telogreika, vatnikas, vatinukas, fufaikė, šimtasiūlė ir pan. „Telogreika“ (kūno šildytuvas) kildinamas iš XIX a. moteriško rūbo „dušegreika“ (sielos šildytuvas), „fufaika“ iš itališkos dugsniuotos striukės „fufo“, o „vatnikas“, „vatinukas“ tiesiog atitiko sovietinę modifikaciją, kai rūbas buvo prikemšamas būtent vatos. Su pramonės perversmu vata kimšti dygsniuoti švarkai tapo masiškai gaminamu šiltu žieminiu rūbu.

Pokariu, ypač po Stalino mirties, vadinamuoju atšilimo laikotarpiu („atšilus“ vatinuką juk galima ir nusimesti…), ėmus amnestuoti ir reabilituoti politinius kalinius bei tremtinius, vatinuko realus naudojimas ir populiarumas sumažėjo. Jis netgi dingo iš standartinės SSRS armijos žieminės ekipuotės. Tačiau vatniko dėvėtojo įvaizdis išliko gajus.

„Vatniko“, kaip memo, potencialas būti paskleistam ir panaudotam kaip etiketė slypi tame, kad daugelio posovietinių šalių kultūroje vatnikas nuo savo atsiradimo ankstyvuoju sovietmečiu sugebėjo išlikti kultūrinėje apyvartoje per įvairius medijos kanalus: buvusių GULag’o kalinių memuarus, internete plaukiojančius ir per TV rodomus sovietinius kino filmus, spontanišką, o gal ir užsakytą, interneto memų kūrybą posovietinių šalių socialiniuose tinkluose, per anekdotus ir pan.

Štai iš GULag’o memuarų ateina nuskriausto, paniekinto, visiškai totalitarinės valstybės užvaldyto žmogaus įvaizdis. Jo, kaip darbo jėgos vieneto, gyvybės palaikymui valstybė skiria pigų, masiškai gaminamą, bet šiltą rūbą, duoda skurdų sausą maisto davinį ir išvaro į taigą kirsti medžių, triūsti anglies, metalų gavyboje, kasti kanalus, betonuoti užtvankas ar lenkti nugarą ties kitais alinančiais darbais. Juk ne kas kitas, o paprasti ir politiniai kaliniai bei tremtiniai bekraštėse Rusijos stepėse turėjo įgyvendinti penkmečio planus. GULag’o kontekste vatinukas primena J. H. Billingtono minimą rusų valstiečiui būtiną atributą – kirvį, „su kuriuo ir namą gali pastatyti, ir šaukštą išdrožti“. Taip ir vatinukas tampa beveik magišku objektu, tarp kurio šimto siūlių telpa tiek kalinio surinktos nuorūkos, tiek ir sauso davinio likučiai: „išplėšta vidinė vatinuko kišenė Fiodorui atstojo tabokmaišį, į kurį jis rūpestingai sudėdavo rastas nuorūkas… Fedia rūpestingai išvertė kišenes, ir, atidžiai apžiūrėdamas kiekvieną siūlę, purvinais aplūžinėjusiais nagais iškrapštė kiekvieną grūdelį.” (1)

Sovietiniame kine, ypač komedijose, vatniką paprastai dėvi nusigyvenę vyriškiai, kurių veidus puošia chroniško alkoholio vartojimo žymės, išgertuvių metu kilusių muštynių pėdsakai ir pan. Šis įvaizdis skaitytojams tikriausiai yra pernelyg gerai pažįstamas, kad jį reiktų toliau artikuliuoti. Apsiribosime Vasilijaus Šulženkos paveikslėliu, kuris puikiai jį iliustruoja.

Trečias įvaizdis, kurį šiuo metu transiliuoja Rusijos propagandinė medija, kartodama II-ojo Pasaulinio karo propagandos klišes, dažnai naudodama tų laikų fotografinę medžiagą: tai besišypsantys „Didžiojo patriotinio karo“ didvyriai ir didmoterės su šautuvais, tankais, vatinėmis striukėmis bei kelnėmis, kailinėmis kepurėmis ir veltinio batais.

Pastaruoju dešimtmečiu žodžiui „vatnikas“ priskiriamos reikšmės vis labiau siejamos su Putino Rusijoje atgaivintomis imperinės ekspansijos idėjomis, vadinamąja „rusiškojo pasaulio“ ideologija. Ją tiesiogiai ar netiesiogiai palaikantieji dabar paprastai vadinami „vatnikais“.

Kokios yra šios naujosios „vatniko“ konotacijos ištakos? Pasinaudoję „Internet Archive. WayBack Machine“ programa aptikome, kad „vatnikas“ pirmą kartą internete pasirodė 2012 m. gegužės 21 d. Kas gi jame vaizduojama? Pagal tipišką interneto memo struktūrą, virš paveikslėlio užrašytas retorinis klausimas: „Ir vėl Rusijoje kažkas krenta, griūva, sprogsta arba dega?“, į kurį atsako eilutė apačioje „Užtat mes Pasaulio ledo ritulio čempionate užėmėme pirmąją vietą!!!“ Nors memas pasirodė kitą dieną po čempionato finalo, jį galima sieti ne tik su šiuo Rusijos pasiekimu sporte, bet ir su tos dienos svarbiausiu politiniu įvykiu Rusijoje – V. Putinas praėjus dvejoms savaitėms po inauguracijos patvirtino D. Medvedevo ministrų kabinetą, taip užbaigdamas valdžios rokiruotę.

Apskritai 2012-ieji metai Rusijoje buvo ypatingi, kaip ir 2011-ųjų pabaiga. Vadinamojo „Arabų pavasario“ paskatinti prieš V. Putino perrinkimą protestavo šimtatūkstantinės minios opozicijos atstovų. Panaši situacija susiklostė ir Baltarusijoje, tačiau abiem atvejais protestuotojai susilaukė represijų. Rusijoje 2012 m. pradžioje Dūma priėmė įstatymą, suteikiantį „užsienio agento“ statusą Rusijoje veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms, gaunančioms finansavimą iš užsienio. Pasaulio medijose taip pat nuskambėjo merginų pankroko grupės „Pussy Riot“ protesto akcija „Mergele Marija, išvaryk Putiną!“ Maskvos Kristaus gelbėtojo sobore, po kurios jos buvo suimtos, teisiamos ir t. t. Tokiame kontekste ir atsirado minėtas interneto memas „Raška – kvadratinis vatinukas“. Šis personažas tebeturi savo paskyrą slaviškame socialiniame tinkle „Vkontakte“, kurią palaiko ir joje turinį reguliariai publikuoja Anton Chadsky.

Minėtas memas palyginus lėtai plito, vangokai rinko patiktukus. Tuomet vyko Ukrainos asociacijos sutarties su ES svarstymamas, pavirtęs nelaukta politine krize, kai tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius nusprendė sutarties nepasirašyti ir tuo sprendimu sukėlė viešų protestų bangą centrinėje Kijevo aikštėje. Protestai išplito po visą Ukrainą, ypač jos Vakarinę dalį, ir pasibaigė sovietinių paminklų naikinimu, esamos valdžios nuvertimu ir naujos valdžios suformavimu. Į akibrokštą Rusija galiausiai sureagavo okupuodama Krymą bei įvairiais veiksmais (siunčiant kovotojus, ginkluotę ir pan.) paskatindama separatistines nuotaikas Rytų Ukrainoje. Laisvės proveržis, kurį daugelis mūsų stebėjo ir palaikė, galop virto savotišku pilietiniu karu, kuris tęsiasi iki šiol.

Taigi, per 2013 m. rudens, žiemos ir 2014 m. pavasario įvykius Ukrainoje „vatniko“ memas ėmė plisti ir Lietuvos socialiniuose tinkluose. Skirtingai negu memui užgimstant Rusijoje, Lietuvoje jis buvo suvokiamas ne autoironiškai, bet kaip etiketė, ženklinanti „rusiško pasaulio“ ideologijos šalininkus, juos įvairiais būdais išjuokianti ir tokiu būdu neutralizuojanti. Minėtas memas ir stigmatizuojanti etiketė tapo tarsi ideologiniu ginklu prieš Lietuvos gyventojus, jaučiančius nostalgiją sovietinei praeičiai, besižavinčius Putino Rusijos politiniu režimu.

„Vatniko” etiketės gyvavimas Lietuvoje: Facebook‘o ir delfi.lt bei 15min.lt analizė

Mūsų atlikto tyrimo kiekybinėje ir kokybineje analizėje naudojome 2014 m. birželio – 2016 m. gruodžio mėn. socialiniame tinkle Facebook publikuotus viešus įrašus (public posts) ir internetinių portalų – delfi.lt ir 15min.lt – straipsnius, kuriuose minimas „vatnikas“ (5). Iš viso surinkome ir išanalizavome 1621 įrašą/straipsnį: 1524 iš Facebook‘o, o likę 96 iš minėtų portalų (2). Kokybinėje analizėje duomenys pasipildė 192 paveikslėliais, kurie buvo paskelbti/pasidalinti Facebook vartotojų įrašuose, kuriuose vartojamas žodis „vatnikas“. Analizuojant duomenis šaltiniai suskirstyti į 10 laikotarpių – 10 sezonų (2014 m. ruduo, 2015 m. žiema ir t. t., išskyrus 2016 m. rudenį, prie kurio buvo prijungtas 2016 m. gruodžio mėnuo).

Pirmajame analizės etape palyginome sąvokos „vatnikas“ raišką skirtingose medijose. Kėlėme prielaidą, kad didesnį vartotojų turinį generuojančiame, labiau demokratiškame Facebook‘e „vatnikas“ gyvens kitokį gyvenimą nei populiariuose internetiniuose portaluose. Kaip pastebi tyrėja A. Novikova, tokie terminai kaip „vatnikas“ yra žargoninio pobūdžio, dažniausiai nepasirodo oficialioje žiniasklaidoje, ypač televizijoje, bet yra plačiai vartojami socialiniuose tinkluose ir interneto memuose, kur kalba „paprasti žmonės“. (3) Žinoma, svarbu nepamiršti, kad nors socialiniai tinklai ir suteikia galimybę lygiaverčiam bendravimui, tačiau praktiškai juose galima fiksuoti galios ir nuomonės formavimo taškus.

Lietuvos atveju ši hipotezė taip pat pasitvirtino: įrašų su žodžiu „vatnikas“ masinėse internetinėse medijose per 2 metus skaičius siekė tik 97, tuo tarpu Facebook‘e per tą patį laikotarpį pasirodė 2416 viešų įrašų (2).

Taigi galima teigti, kad „vatnikas“ – socialinių tinklų konstruktas, kuris retai peržengia tradicinės medijos slenkstį. Be to, pirmosios „vatniką“ mininčios publikacijos pasirodė gerokai vėliau, nei įrašai Facebook platformoje, tad galima daryti prielaidą, kad „vatniko” sąvoka į šią erdvę patenka iš socialinių tinklų.

Kitas dalykas, kuris išryškėjo analizės metu – internetiniuose portaluose, skirtingai nei Facebook‘e, kalbėjimas apie „vatnikus“ gerokai rečiau yra neigiamas, o dažniau neutralus, t. y., šaltiniuose dažniau analizuojamas sąvokos vartojimas, reikšmė, neturint intencijos ją kam nors klijuoti kaip neigiamą etiketę.

Masinių medijų straipsniuose, susijusiuose su „vatniku”, dažniau nei Facebook‘e, minima Rusija, bet rečiau politinis sąvokos vartojimo kontekstas. Tai reiškia, kad Facebook tinkle skelbtuose įrašuose „vatnikas“ dažniau susijęs su politika, bet nebūtinai su Rusijos-Lietuvos santykiais ar rusiškumu apskritai. „Vatnikas” Facebook‘e pirmiausia iškyla ir yra minimas Ukrainos konflikto kontekste. 2014 m. vasarą daugiau kaip pusė Facebook įrašų buvo susiję su Ukrainos įvykiais, tačiau ši tendencija staigiai krito žemyn – jau 2014 m. rudenį mažiau nei kas trečias „vatnikas“ buvo minimas Ukrainos kontekste, o 2015-2016 m. beveik vienas iš dešimties įrašų buvo apie Ukrainos įvykius. Įdomu pastebėti, kad internetiniuose portaluose per visą analizuojamą laikotarpį iš 97 straipsnių tik 7 buvo skirti Ukrainos įvykiams.

Sumažėjusi su Ukrainos įvykiais susijusių įrašų dalis rodo ne tiek šios temos menkimą, kiek sąvokos „vatnikas“ vartojimo kontekstų plitimą ir kaitą. Sąvokos vartojimą aktyvina aktualijos: „vatnikas” tampa įrankiu kalbant apie Žaliojo tilto skulptūras, prekybos centrų boikotą, mokytojų streiką, skalūnų dujų gavybą, Lietuvos ir JAV rinkimus, Brexit ir aibę kitų temų.

Vis dėlto, pastoviai išlieka dalis įrašų, kuriuose sąvoka „vatnikas“ vartojama „rusiško pasaulio“ ideologijos kontekste. Čia aptarinėjama Rusijos vidaus politika, ekonomika, rusai Rusijoje ir už jos ribų, pro-rusiškos pažiūros, pro-rusiški žmonės. Nors svarbūs įvykiai, kaip, pavyzdžiui, rinkimai Lietuvoje, gali užgožti šį kontekstą, bet pati tema niekada neišnyksta ir gali būti vėl grąžinama į įrašų srautą.

Nuo 2015 metų sąvoka „vatnikas“ pati savaime tampa atskira tema: aptarinėjama, kas yra „vatnikas“, ką reiškia ši sąvoka ir pan.

Kadangi sąvoka „vatnikas“ vartojama labai skirtinguose kontekstuose, nėra aiškios jos depolitizacijos arba politizavimo – šis nepastovumas taip pat rodo, kad „vatniko” etiketė pasitelkiama kaip įrankis, tinkantis pasisakant įvairiausiais klausimais. Galima pastebėti, kad politinis kontekstas nebūtinai susijęs su Rusija, tad „vatnikas“ peržengia „rusiško pasaulio“ ideologijos ribas: 42% atvejų, kai „vatnikas“ vartojamas politiniame kontekste, Rusija nėra minima. Visgi sąvoka „vatnikas“ vartojama ne tik politinių, bet ir kitų įvairiausių temų – maisto, gėrimų, švenčių, kultūrinių renginių, religijos, laisvalaikio kontekstuose.

„Vatniko” kūrėjų branduolys Facebook‘e

„Vatniko“ kūrėjų branduolys (ar nuomonių formavimo taškai) – tai tie veikėjai, kurių su „vatnikais“ susiję Facebook‘o įrašai sulaukia daugiausiai auditorijos dėmesio, t. y. patiktukų. Autoriai, kurių įrašai per visą laikotarpį surinko 100 arba daugiau patiktukų, sudaro 7% (51 asmenį) visų autorių (kurių iš viso užfiksavome 693).

Algis Ramanauskas ir Andrius Užkalnis – daugiausiai mums rūpima tema įrašų parašę ir daugiausiai patiktukų sulaukę asmenys. Abu veikėjai – viešoje erdvėje plačiai žinomi žurnalistai. Svarbu atkreipti dėmesį, į tai, kad absoliuti dauguma auditorijos (patiktukų) reaguoja į šių dviejų asmenų įrašus. Abu veikėjai kartu sudėjus turi 68% auditorijos, o vienas įrašas (turintis >=100 patiktukų) vidutiniškai surenka 500-800 patiktukų.

Kiti į minėtus 7% patenkantys veikėjai: Paulius Gritėnas, Slavka Channel, Saugirdas Vaitulionis, Romas Sadauskas, Rimvydas Valatka, Tadas Langaitis, Milda Dargužaitė, Kazimieras Jakutis, Jonas Jonka, Ričardas Savukynas, Aušrys Kriščiūnas, Nijolė Oželytė, Audronė Urbonaitė, Valstybinis Tautos Frontas, Marius Jonaitis, Arkadijus Vinokuras ir kt.

Didelę auditoriją turintys įrašų autoriai „vatniko“ sąvoką vartoja įvairiai. 49% branduolio įrašų „vatnikas“ tampa pagrindine tema, o likusiuose ne. Vieni ją linkę tik paminėti ar pritaikyti prie konteksto, o kiti linkę apie tai rašyti tikslingai ir sukurti įrašus vien apie „vatniką“. Štai, pavyzdžiui, A. Užkalnis dažniau „vatniką“ vartoja tiesiog kaip etiketę rašydamas įvairiomis temomis, o A. Ramanausko „vatnikas” dažniau tampa pagrindine įrašo tema.

Pirmieji įrašai Facebook‘e, kuriuose minimas „vatnikas“ ir sulaukę didelio dėmesio, atsiranda 2014 m. vasaros gale. Įdomu, kad visi trys įrašai atsirado tą pačią dieną (08-28), o „vatnikas” nebuvo pagrindinė įrašų tema. Jų autoriai: Agnė Kavaliauskaitė, parašiusi įrašą apie paramą Ukrainai, Aidas Puklevičius, rašęs apie vidinę Rusijos politiką, ir Algis Ramanauskas, paskelbęs įrašą apie Žaliojo tilto skulptūras.

Pirmieji įrašai Facebook‘e, kuriuose minimas „vatnikas” ir sulaukę didelio dėmesio, atsiranda 2014 m. vasaros gale. Įdomu, kad visi trys įrašai atsirado tą pačią dieną (08-28), o „vatnikas“ nebuvo pagrindinė įrašų tema. Jų autoriai: Agnė Kavaliauskaitė, parašiusi įrašą apie paramą Ukrainai, Aidas Puklevičius, rašęs apie vidinę Rusijos politiką, ir Algis Ramanauskas, paskelbęs įrašą apie Žaliojo tilto skulptūras.

Vėliau, nuo 2014 m. rudens iki 2015 m. rudens, įrašai apie „vatniką“ sulaukdavo vis didesnio dėmesio, tačiau nuo 2015 m. rudens iki 2016 m. gruodžio – vis mažiau, nors bendras Facebook‘o įrašų, kuriuose minimas „vatnikas“, kiekis didėja. Taigi, branduolio atstovai gauna vis mažiau patiktukų už įrašus su „vatniku“, o „vatnikas” vis labiau vartojamas platesniuose kontekstuose, taip mažinant branduolio indėlį į sąvokos vartojimą.

Mes/Jie skirtis: žmonės ir grupės, kurioms taikoma „vatniko“ etiketė

Koduodami Facebook‘o ir naujienų portalų įrašus/straipsnius fiksavome ir tai, kam buvo taikoma „vatniko“ sąvoka. Taip pat rinkome duomenis apie tai, kas yra tie konkretūs minimi asmenys ar grupės. Remiantis šiais duomenimis suformulavome galutines kategorijas (žr. 1 lentelę), kurios apibrėžia, kieno atžvilgiu įrašuose buvo vartojama „vatniko“ sąvoka.

Nagrinėjant „rusiško pasaulio“ ideologiją, svarbu atpažinti Rusijos ir kitų šalių (likusio pasaulio) priešpriešą. Ši prielaida atsispindi ir galutinėse kategorijose, išskiriant tris atskiras geopolitines (pasaulio) sritis: Lietuvą, Rusiją (ir Baltarusiją) bei užsienį (daugiausiai Vakarų šalis). Šioms trims stambioms grupėms nepriklauso kategorija „Separatistai“, susijusi su nuo 2014 m. Ukrainoje vykstančiu konfliktu, bei kategorija „Taikoma sau“, kuri žymi įrašų autorių atsaką į kaltinimą „vatniku” arba autoironišką šios sąvokos vartojimą.

1 lentelė. Kieno atžvilgiu vartojama sąvoka „vatnikas“: kategorijos ir jų paaiškinimai

2 lentelėje nurodyta, kaip dažnai kieno atžvilgiu Facebook‘o įrašuose buvo vartojama „vatniko“ sąvoka. Pateikiami santykiniai dažniai kiekvienam iš nagrinėjamų 10 periodų, t. y., kokį procentą visų konkrečiu laikotarpiu viešintų ir analizuotų įrašų sudaro įrašai, priklausantys konkrečiai kategorijai. Kiekvienoje eilutėje (kategorijoje) periodai pažymėti spalvomis: žalia spalva žymi mažiausią kategorijos populiarumą per visą laikotarpį (t. y., kategorija sudaro mažiausią įrašų santykį periode), geltona – vidutinį, o raudona – didžiausią pasiektą populiarumą (4). Taip lengviau pamatyti, kam konkrečiu periodu buvo taikoma „vatniko“ etiketė. Šiuo atžvilgiu pirmiausiai išsiskiria 3 periodai: 2014 m. vasara, 2015 m. pavasaris ir 2016 m. ruduo.

2 lentelė. Sąvokos „vatnikas“ adresatai skirtinguose laikotarpiuose Facebook‘e

2014 m. vasarą, kai sąvoka „vatnikas“ tik pasirodo socialinio tinklo vartotojų įrašuose, ji daugiausiai taikoma separatistams Ukrainoje bei Rusijos viešoms asmenybėms. Šiam periodui taip pat būdinga maža sąvokos diferenciacija (įrašai patenka tik į 6 iš 16 kategorijų, aiškiai įvardijančių sąvokos adresatą). Nesunku nuspėti, jog toks „vatniko“ vartojimas susijęs su sparčiai besikeičiančiais įvykiais Ukrainoje – konfliktu su Donetsko separatistais.

2015 m. pavasarį „vatniko” sąvoka taikoma labiau „vidiniams“ (Lietuvos) poreikiams: net 16,5% įrašų ji taikoma žmonėms, kurie neva pritaria Rusijos tuo metu vykdomai politikai, reiškia nostalgiją sovietmečiui ar bent demonstruoja palankumą „rusiškai kultūrai“, pavyzdžiui, dalyvaudami jai skirtuose renginiuose; 6,5% įrašų – Lietuvoje gyvenantiems rusams, o 5% rusų tautybės žmonėms apskritai. Santykinai dažnai sąvoka taikoma ir Rusijos viešoms asmenybėms (3,6%), tačiau įdomu pastebėti, jog net dažniau „vatnikais” pavadinamos užsienio viešos asmenybės (4,3%). Kita vertus, „vatniko” sąvoka šiuo periodu nėra nė karto susiejama su įvykiais Ukrainoje (separatistais).

Atrodo, kad „vatnikų“ grėsmė priartėja: sąvoka jau vartojama tiesioginei Rusijos grėsmei įvardinti ir apibūdinti, tad nebėra „tolima“ sąvoka. Šiuo periodu sąvoka taip pat vartojama aiškiausiai, nors ir pakankamai diferencijuotai – tik 25,2% įrašų „vatniko“ sąvokos nepavyko priskirti konkrečiai grupei (kategorijai).

2015 m. vasarą sąvokos taikymas konkrečioms grupėms smarkiai išblėsta. Periodu nuo 2015 m. vasaros iki 2016 m. rudens, sąvoka periodiškai „prisiklijuoja“ prie vienos konkrečios grupės: 2015-16 m. žiemą jos (santykinai) pagrindiniu taikiniu vėl tampa kitų užsienio šalių viešos asmenybės (tokios kaip B. Obama, B. Clinton ir popiežius Pranciškus – 5,2%); 2016 m. pavasarį sąvoka daugiausiai „klijuojama“ prie alternatyvią nuomonę reiškiančių žmonių (9,0%); 2016 m. vasarą „vatnikais” daugiausiai vadinami patys rusai, nors galima pastebėti, jog sąvoka vis labiau taikoma Lietuvos politikams, partijoms (5,2%), kitoms viešoms asmenybėms (6,0%) ir net žurnalistams bei žiniasklaidai apskritai (2,4%). 2016 m. rudenį ši tendencija tęsiasi ir bendrai šios trys kategorijos sudaro daugiau nei ¼ visų įrašų Facebook tinkle. Galima neabejoti, jog šie pokyčiai paskutiniais dviem tyrimo periodais susiję su artėjančiais Seimo rinkimais.

Galiausiai, 2016 m. galima pastebėti ir kitą dėsningumą – „vatniko“ sąvoka ne tik „klijuojama“ konkretiems individams ar grupėms, tačiau susilaukia ir atsako iš tų, kuriems tokia etiketė pritaikoma. Šiuo periodu tokie įrašai sudaro 4-9% visų publikuojamų įrašų – pastebimai daugiau nei ankstesniais periodais. Tai taip pat galima sieti su artėjančiais rinkimais ir sąvokos taikymu vidiniuose konfliktuose (tarp Lietuvos gyventojų, politikų ir pan.), o ne (vien) išorinei grėsmei apibrėžti.

Jeigu reikėtų abibūdinti idealų paprasto „vatniko“ iš gatvės tipą, tai skambėtų madžaug taip: tamsus, neišsilavinęs, kvailas, nepasižymintis kritiniu, savarankišku mąstymu žmogus, lengvai paveikiamas propagandos, ypač per rusiškos televizijos kanalus (beje, jis būtinai nori turėti galimybę žiūrėti rusišką televiziją Lietuvoje). Toks asmuo susijęs su korupcija, nusikaltimais, linkęs keiktis ir smurtauti. „Vatnikas“ laiko savyje daug pykčio, pagiežos, yra gana nuobodus, nėra laimingas ir patenkintas gyvenimu, dažnai skundžiasi ir rašo skundus, pakankamai silpnas ir pažeidžiamas, nors visuomenei gali būti gana pavojingas (nes nėra lojalus Lietuvos valstybei ar net jai priešiškas). Tai žmogus, kuris palaiko Putino režimą, jaučia nostalgiją sovietmečiui, pasižymi antivakarietiškomis nuostatomis, palaiko referendumą dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams, priešinasi SGD terminalui, pasisako prieš skalūnų gavybą, gerokai nusivylęs euro įvedimu, nes dėl jo pakilo kainos, pritaria Krymo prijungimui prie Rusijos ir pan.

„Vatniko“ kaip ne-etiketės funkcija

Tyrinėjant „vatniko“ sąvokos raišką Facebook‘e paaiškėjo, kad ji yra vartojama ne tik kaip etiketė, siekiant kažką įvardinti kaip tokį. Alternatyvus „vatniko” gyvenimas Facebook‘e siejamas su pačios sąvokos aptarinėjimu ir diskusijomis, susijusiomis su žodžio laisvės raiška, Lietuvos visuomenės susipriešinimu ir panašiomis temomis. Prieš „vatniko” etiketės „klijuotuojus“ pradeda veikti kontra-jėga, kuri išreiškia kritiką-kritikams. (Beje, ir mes neseniai Socialioje sociologijoje publikavome tokio pobūdžio tekstą).

Analizuodami raišką skirtingais laikotarpiais pamatėme, kad pirmame etape (2014 m.) Facebook‘e nebūdinga kritika-kritikams, bet taip pat šiuo laikotarpiu ir pats „vatnikas” minimas gerokai rečiau, daugiausia tik Ukrainos karo kontekste. Bet plintant etiketės vartojimui įvairiuose kontekstuose, atsiranda ir pasipriešinimas. 2015 m. pavasario laikotarpiu pastebima ryškėjanti tendencija: dabar į grupes „mes“ ir „jie“ žmonės skirstomi ne pagal „vatnikas”-„ne-vatnikas“ skirtį, bet skiriami besityčiojantys (vartojantys „vatnikas“ etiketę) ir tie, kurie yra prieš tokį skirstymą (tiesa, tokio pobūdžio įrašuose sąvoka „vatnikas“ irgi vartojama, tačiau ironiškai, perkeltine prasme, dažnai rašoma kabutėse).

Svarbu pastebėti, kad kritiką išreiškia nebūtinai tie, kuriems buvo užlipdyta etiketė. Tarp įrašų autorių yra siekiančių tiesiog iškelti probleminius klausimus, analizuoti visuomeninius reiškinius, esamą padėtį, socialinių grupių susipriešinimą, kovoti su patyčiomis ir pan. Šiems žmonėms „vatnikas“ – žeidžianti, nereikalinga etiketė, kuri nepagrįstai ir neracionaliai klijuojama kitaminčiams, kitokių pažiūrų ir nuomonių žmonėms. Minėti žmonės linkę pastebėti, kad „vatnikais“ išvadintų žmonių pozicija dažnai supaprastinama, sumenkinama, sukarikatūrinama, net nepabandant jos suprasti. Etiketės klijuotojai linkę „vatnikų“ tiesas nurašyti kaip sąmokslo teorijas, o savas iškelti kaip teisingas.

Lyginat internetinių portalų straipsnius ir Facebook‘o įrašus matyti, kad dažniau „vatniko“ etiketės klijavimo kritika aptariama pirmojoje – kiek daugiau nei vienas iš penkių straipsnių yra skirtas tam.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad „vatnikas“ tikrai ne visada aiškiai apibrėžtas ir nukreiptas į konkretų asmenį ar grupę. „Vatnikas“ tampa tam tikru herojumi pačiu savaime, kuriam nebūtinas empirinis referentas. Toks neapibrėžtas sąvokos vartojimas atliepia pačių socialinių medijų logiką, kuriai būdingas srautiškumas, fragmentiškumas, neišbaigtumas, įrašo trumpumas.

Ką daryti su „vatnikais“?

„Vatnikai“ daugumoje Facebook‘o įrašų suprantami kaip Lietuvos visuomenės problema, tad žmonių pasisakymuose išryškėja ir tam tikri šios problemos sprendimo būdai, ką gi daryti su tais „vatnikais“?

Analizuojant Facebook‘o įrašus išryškėjo dvi strategijos, kuriomis siūloma tvarkytis su „vatnikais“. Pirmoji strategija gali būti suprantama kaip prevencinė: negalima leisti gausėti „vatnikų“ skaičiui, todėl reikia juos edukuoti, perauklėti (prireikus net gydyti), padėti jiems tapi „normaliais“ žmonėmis. Šiam tikslui įgyvendinti pasirinktos priemonės turėtų būti humaniškos, globėjiškos, pedagogiškos.

Vatnikai yra pažeidžiamiausia mūsų visuomenės grupė – pati apsisaugoti ji jau seniai nebegali. Ir mūsų nacionalinis interesas informacinio karo fone yra juos apsaugoti. O vėliau ir pakeisti. Laikas bėga ir kasdieniai lobotomijos seansai jiems palieka vis mažiau ir mažiau šansų atsibust. Ir tik mes galim jiems padėti išsilaisvinti iš kreivų veidrodžių karalystės.” (Vieno iš įrašų pavyzdys)

Kita strategija – marginalizavimo, t. y., „vatnikų“ reikia vengti, juos ignoruoti, atstumti, nustumti į visuomenės užribį ar išvis iš jos pašalinti.

Kalbu apie tai, kad tai dėkinga diena fiksuoti išgamas, kurie nuoširdžiai džiaugsis šia diena ir postins visokį vatnikų šūdą apie tai, kad tai “tikrų vyrų diena” ir kad tai buvo jėga <…> Išrūkykim, koloradus bendrom jėgom. Pamatęs tokį, raportuok į jo atitinkamą darbovietę, kad išmestų velniop su vilko bilietu.” (Vieno iš įrašų pavyzdys)

Norint įgyvendinti minėtą tikslą, nebūtina taikyti humaniškų priemonių, atvirkščiai – „vatnikus“ galima, o kartais net būtina įžeidinėti, iš jų tyčiotis ar net juos žaloti, pamokyti.

Teistumas už vatniko įžeidimą man – kaip jums bauda už greičio viršijimą: geriau būt negavus, bet bauda nereiškia, kad reikia nebevairuoti.” (Vieno iš įrašų pavyzdys)

Aš už masinę, ligonių kasų apmokamą, beskausmę ir humanišką lobotomiją visiems vatnikams ir mergaitėms mašenkoms, kad viso šito neliktų niekada.” (Vieno iš įrašų pavyzdys)

Kaip mes elgiamės su parazitais? Juos sunaikiname. Rapuortuojam naują vatnikų puslapį.” (Vieno iš įrašų pavyzdys)

Su Olego Šurajevo serialo „Vatnikas“ sociologine analize galėsite susipažinti kitame Socialios sociologijos tekste.

* Tyrimą atliko: Karolina Aleksandravičiūtė, Indrė Bielevičiūtė, Lina Mačiulė, Simona Burbulytė, Ieva Čerskytė, Mindaugas Ignotas, Monika Juknienė, Aurimas Palaima, Guoda Ragaišytė, Elena Sinkevičiūtė, Deimantė Tamutytė, Leonas Toliautas, Antanas Voznikaitis, Aurelija Zdanavičiūtė, Rima Žilinskaitė.

Norintys apie tyrimą sužinoti išsamiau, galite kreiptis į tyrimo vadovę Indrę Bielevičiūtę indrebie(eta)gmail.com

Tyrimo atlikėjai dėkoja socialiai sociologei Mildai, kuri nuoširdžiai susidomėjo tyrimu, suredagavo ir paviešino tekstą.

Tyrimas buvo atliktas kurso „Socialinės deviacijų problemos“ rėmuose (kursą dėsto prof. A. Poviliūnas ir A. Dobryninas)

UPDATE: susidomėję šiuo tekstu LRT radijo laidos „Kita tema“ kūrėjai pakvietė tyrimo dalyvius į savo laidą. Joje dalyvavo ir VU TSPMI doc. N. Putinaitė. Įrašą galite išgirsti čia (taip pat straipsnio pavidalu).

_________
(1) Citata iš Varlam Šalamov „Kolymos pasakojimai”, p. 42-43.
(2) Facebook‘e vykdyta visuminė įrašų atranka mėnesiais, kai bendras įrašų skaičius neviršydavo 50. Kitais mėnesiais, kai bendras įrašų kiekis, kuriuose minimas „vatnikas”, viršydavo 50, atsitiktinai atrinkti po 50 įrašų. Naujienų portaluose taikyta visuminė atranka.
(3) Novikova A. N. 2016. Destructive Constructions: Battles And Unanimity in Mass Media Discourse in and around Ukraine. Cuadernos Europeos de Deusto. No. 54, p. 246.
(4) Aiškumo dėlei, 2 lentelėje tušti langeliai žymi, jog atitinkamos kategorijos konkrečiu periodu neatitiko nė vienas pranešimas.
(5) Paieškos sistemose ieškojome visų sąvokos „vatnikas” linksnių vyriškoje ir moteriškoje giminėse.

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

4 Comments
  1. Bulvytė @ 2017-02-22 13:04

    Antras “nežinomo autoriaus paveikslėlis” primena Vasilijaus Šulženkos (Василий Шульженко) stilių.

  2. Milda @ 2017-02-22 13:19

    Ačiū!

  3. Lietuvis @ 2017-02-22 14:49

    …gyvenu jau daug metu rusijoje ir pastoviai matau kaip dalis Lietuviu bando pilti yvairu purva ant rusijos. Sakykit man draugai jums uzsiimti nera kuo? Dauguma issilavinusiu lietuviu niekada to nedaro. Bet dalis mano tautieciu skaito save ypatingai protingais ir pradeda rasyti visokias nesamones. Kiekviena pasaulio tauta turi savo silpnu vietu. Lietuviai tikriausiai uzmirso kad kadaisia vyzas nesiojo. Skaitant jusu straipsnius pasidaro yspudis kad Rusijoj dar ir dabar dauguma gyventoju nesioja vatines. Man labai liudna kad mano kilmes tautieciai gali buti tokie kvaili. Rusija Lietuvai tikrai nepadare nieko blogo. Tarp kitko Vilniaus krastas ir Klaipeda buvo prijungti prie Lietuvos Rusijos deka ir Lietuvai jie nepriklause. Rusijoj yra patarle ” kiek vilka nemaitink vistiek y misko puse ziures”

  4. Lietuviui @ 2017-02-24 08:57

    Aš sutinku, kad pas mus per daug kalbama apie Rusiją, verčiau ramiai dirbtume, nesigadintume nervų ir keltume šalies gerovę. Bet nepernešu, kad daug žmonių, tai suprantančių, prikergia klaidinančius faktus. Kad Klaipėda nepriklausė Lietuvai, yra tas pats, kas sakyti, kad Austrijai nepriklausė Viena, Čekoslovakijai Praha, o Danijai Kopenhaga, nes vokiečiai jas okupavo per karą, ar karo pradžioj. Nesvarbu, ar Klaipėdą iš nacių būtų atkariavę amerikiečiai, ar britai, ji vis tiek turėjo grįžti Lietuvai, kaip ir visos kitos vokiečių po 1937 m. užgrobtos teritorijos jų šeimininkėms, taip buvo sutarta konferencijose. Rusija Lietuvai tikrai nepadarė nieko blogo – net jei sovietmečio nelaikytume Rusija, carinė Rusija pridarė nemažai.. Šiuolaikinė Rusija taip, nieko smarkiai blogo nepadarė, išskyrus protarpiais patrikdytus prekių srautus, ir to, kad nė vienas Rusijos vadovas nė karto neapsilankė Lietuvoje (nors pvz. Kubilius yra kvietęs Putiną). Jiem nepatinka, nes esam jiem nesuvokiamas atvejis – artima, bet nepaklusni šalis, labai kertasi su jų pasaulio supratimu, kuris, toks įspūdis, vis dar toks pat, koks buvo Europoj prieš pirmąjį pasaulinį.

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS