Vilniaus kalba – vilnietiškos tapatybės dalis

Socialioje Sociologijoje iki šiol tik kartą dalinomės sociolingvistiniu tekstu apie kalbines patirtis Vilniuje, bet reikia pripažinti, kad tas kartas buvo įspūdingas ir susilaukė daug skaitytojų dėmesio. Todėl šiandien džiaugiamės nauju (ir visiškai skirtingu nuo minėtojo) straipsniu, kuriame pristatomi sociolingvistiniai Vilniaus kalbos tyrimai. Straipsnio autorė – Edinburgo universiteto studentė Agnė Keršytė.

Skirtingai nei daugelyje kitų Europos valstybių, bendrinė kalba Lietuvoje nebuvo sukurta sostinės kalbos pavyzdžiu. Vilniaus kalba (vilnietiška lietuvių kalbos tarmė) kalbos normintojų yra vertinama neigiamai – kaip netaisyklinga, nenorminė (Pupkis, 1999). Tačiau kaip savo kalbą vertina patys vilniečiai? Ar iš tikrųjų galima teigti, kad jie nemoka taisyklingai kalbėti savo gimtąja, lietuvių kalba?

Vilniečių kalbą bei požiūrį į ją tyrė Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus mokslininkai, inicijavę projektą „Kalba Vilnius“. Jo metu buvo kalbinami įvairių amžiaus grupių ir socioekonominių klasių pirmos-trečios kartos vilniečiai: lietuviai, rusai, lenkai, baltarusiai bei mišrių šeimų (lietuvių ir slavų kilmės) Vilniaus gyventojai. Tyrimo metodas sukurtas remiantis garsaus sociolingvisto Williamo Labovo metodika, kuomet tiriama informanto kalbos kaita jo kalbos stiliaus atžvilgiu. Pagal Labovo modelį pirmiausia informanto prašoma papasakoti įsimintiną gyvenimo įvykį norint išgauti spontanišką, kasdienę informanto kalbėseną. Vėliau tiriama kontroliuojama (apgalvota, formalaus pobūdžio) informanto kalba, paprašius balsu perskaityti paruoštą tekstą ir paruoštas žodžių poras. Interviu pabaigoje informanto paprašoma įvertinti savo kalbą bei tarmę, kuria kalbama jo aplinkoje. Panašiu principu buvo kalbinami ir projekto „Kalba Vilnius“ informantai. Pokalbio tema buvo prisiminimai apie Vilnių, o interviu pabaigoje informantų prašėme ne tik įvertinti savo kalbą, bet ir palyginti ją su bendrine lietuvių kalba, išsakyti savo nuomonę apie norminę bei viešąją kalbas. Iš viso „Kalba Vilnius“ projekto metu buvo sukaupta apie 130 išsamių interviu su vilniečiais.

Vasaros praktikos metu turėjau galimybę prisidėti prie „Kalba Vilnius“ projekto. Beklausydama interviu įrašų ir pati besikalbėdama su žmonėmis pastebėjau kelis įdomius dalykus, kurie, mano manymu, stebina ne tik iš kalbotyrininkų perspektyvos, tačiau ir sociologiškai. Visų pirma, keista pasirodė tai, kad veik kiekvienas kalbintas žmogus, paprašytas paskaityti paruoštą tekstą, teisinasi nemokantis taisyklingai kalbėti (turima minty taisyklingai kirčiuoti). Tokius pasisakymus iš negimtakalbių dar būtų galima suprasti – juk visgi lietuvių kalbą jiems teko išmokti kaip antrąją kalbą. Tačiau kodėl šeimoje kalbėję lietuviškai, mokęsi ar besimokantys lietuviškose mokyklose bei kiekvieną dieną darbe ir namuose lietuviškai kalbantys žmonės jaučiasi nemoką savo pačių gimtosios kalbos?

Tokį požiūrį galima būtų suprasti iš kalbos normintojų perspektyvos, kuri teigia jog egzistuoja vienintelė taisyklinga kalbos atmaina, vadinamoji norminė (bendrinė) kalba. Tačiau reikia suvokti, kad kiekvienas kalbos vartotojas yra ir kalbos kūrėjas. Kalba nėra ir negali būti statiška, ji yra variantiška ir kintanti, ne tik priklausomai nuo regionų ar miestų, bet ir nuo kiekvieno kalbėtojo (Milroy, 1999). Tad manyti, jog gimtosios kalbos kalbėtojas nemoka savo kalbos yra klaidinga. Nepaisant to, kaip matoma iš projekto „Kalba Vilnius“ metu surinktų interviu, preskriptyvus požiūris į kalbą egzistuoja ne tik tarp kalbos normintojų, tačiau yra pasąmoningai įsisavintas ir pačių kalbėtojų.

Kita vertus, fiksuotina turėtų būti kalbos stiliaus kaita – perėjimas iš šnekamosios į vadinamąją rašytinę kalbą. Kalbėtojas, keisdamas stilių, pradeda sąmoningai vertinti savo kalbą ir lygina ją su siektina ar bendrine kalba (Labov, 1981). Taigi sakydamas, jog nemoka taisyklingai kalbėti, kalbėtojas iš tiesų sąmoningai fiksuoja savo paties vartojamų kalbos stilių (registrų) kaitą ir skirtumą tarp savo oficialios (rašytinės) ir bendrinės kalbos. Bendrinė kalba šiuo atveju (oficialiame kontekste) vertinama kaip siektina kalbos atmaina ir kalbėtojas pažymi, jog jo oficiali kalba neatitinka visų bendrinės kalbos normų. Šiuo atveju „nemokėjimas taisyklingai kalbėti“ reikštų nesugebėjimą visiškai valdyti oficialaus kalbos stiliaus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad kalbėtojas išties jaučiasi nemokąs savo kalbos, nes kalbama tik apie oficialų kalbos stilių, o ne apie šnekamąją kalbą.

Tokios išvados galima būtų laikytis ir dėl kitų nemažiau įdomių vilniečių pasisakymų. Kalbėdami apie šnekamąją kalbą, jie yra linkę vertinti vilniečių tarmę kaip „artimiausią standartui“, „normalią“, „vienintelę lietuvišką“. Ištyrusi metalingvistinius vilniečių komentarus apie Vilniaus kalbą, projekto vadovė sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė teigia, jog „nepaisant neigiamo oficialaus požiūrio į Vilniaus miesto kalbą, vilniečiai yra lojalūs gimtajam miestui ir netgi kiek lingvocentriški. Vilniečių komentarai apie Vilniaus kalbos statusą nesiskiria nuo kitur Lietuvoje užrašytų vertinimų: Vilniaus kalba daugelio laikoma jei ne bendrine, tai artimiausia bendrinei kalbai, jai priskiriama aukščiausia vieta lietuvių kalbos atmainų hierarchijoje“ (Vaicekauskienė, Čičirkaitė, 2011). Tokie vertinimai galbūt galėtų stebinti lietuvių bendrinės kalbos kontekste (kaip anksčiau minėta, bendrinė lietuvių kalba nebuvo kuriama Vilniaus kalbos pagrindu), tačiau daugelyje šalių bendrinė kalba buvo kurta pagal sostinės kalbą, taigi dažniausiai prestižinė kalbos atmaina tapatinama su prestižine šalies ar regiono kalba (žr. pvz. Stewart, 2011). Šiuo atveju Vilnius, kaip Lietuvos sostinė, turi aukščiausią prestižo lygį, tad miesto prestižas tapatinamas ir su kalbos prestižu.

Pasak kalbotyrininkės Meilutės Ramonienės, „Kalba yra tarmė, kuriai pasisekė, kuri, tapusi bendrinės kalbos pagrindu, puoselėjama valstybės. Vadinamoji kalba ir vadinamoji tarmė yra lygiaverčiai kodai tiek kultūros, tiek kalbos prasme, nors nebūtinai vartojami tose pačiose sferose“ (Ramonienė, 2012). Tai, kad kalba yra vienas iš tapatybės formavimo įrankių pripažinta jau seniai, tačiau reikia suprasti, kad ne tik kalba, bet ir tarmė formuoja žmogaus tapatybę. Priimant tarmę kaip tapatybės formavimo vienetą išties nesunku suprasti vilniečių lingvocentriškumą šnekamosios kalbos atveju. Vilniaus kalbos ypatybės vilniečių vertinamos teigiamai, nes yra siejamos su vilnietiškumu, kuria tam tikrą vilniečių bendrumo jausmą, priklausymą vilniečių grupei. Taigi tai, kaip mes kalbame bei vertiname savo kalbą (plačiąja prasme), parodo, kas mes esame ar bent jau kuo norėtume būti. Suprantant kalbą kaip kiekvieno iš mūsų tapatybės dalį nebegalima į ją žiūrėti kaip į netaisyklingą. Būtent kalbos variantiškumas ir leidžia mums tiek priklausyti tam tikrai bendrijai, tiek ir išsiskirti iš kitų.

Tyrimo „Kalba Vilnius“ duomenys šiuo metu yra paskelbti bei pildomi svetainėje www.sociolingvistika.lt, duomenų bazėje „Kalba Vilnius: Vilniečių interviu bazė“. Dėl pasirinktos interviu temos – vilniečių prisiminimų bei pasakojimų apie Vilnių – bazė yra įdomi ne tik kalbotyrininkams, bet ir kitų sričių mokslininkams (sociologams, istorikams, kultūrologams, etc.) bei visiems Vilniumi besidomintiems smalsuoliams. Duomenų bazėje galima atrasti įdomių citatų apie gimtąjį miestą, vaikystę, sovietmetį bei miesto kaitos, gyventojų, savo ir aplinkinių kalbos vertinimų. Taip pat galima pasiklausyti vadinamosios vilnietiškos tarties¹ bruožų iliustracijų iš surinktų interviu. Susidomėję mokslininkai ar studentai gali kreiptis dėl prieigos prie visų surinktų interviu savo vykdomiems tyrimams. Sociolingvistikos skyrius kviečia naudotis duomenų baze ir pažiūrėti į Vilnių iš naujai atrastų kiek daugiau nei šimto perspektyvų!

 

Edinburgo universiteto studentė Agnė Keršytė, 2014

 

Literatūra:

Labov, W. (1981). Field methods of the project on linguistic change and variation. Southwest Educational Development Laboratory, p. 28-53.
Milroy, J. (1999). The consequences of standardisation in descriptive linguistics. Standard English: the widening debate, p. 16-39.
Ramonienė, M. (2012). Tarmės mieste kaip tapatybės formavimo veiksnys. Folk Culture 136 (6), p. 1-9.
Pupkis, A. (1999). Ar turime prestižinę tartį? Gimtoji kalba 6, p. 1–7.
Stewart, C. M. (2012). Mapping language ideologies in multi-ethnic urban Europe: the case of Parisian French. Journal of Multilingual and Multicultural Development 33 (2), p. 187-202. (Skaityta rugpjūčio 20, 2014 iš http://dx.doi.org/10.1080/01434632.2011.617821)
Vaicekauskienė, L., Čičirkaitė, R. (2011). Vilniaus klausimas bendrinės lietuvių kalbos sampratose: metalingvistinių vilniečių komentarų tyrimas. Darbai ir dienos 56, p. 55-74.