Skip to content

Kas yra visų sociologijos galų meistras ir užkietėjęs klaipėdistas?

parašė sociologai.lt ir Antanas @ 2013 Lapkričio 28

Susipažinkite, jis – Liutauras Kraniauskas. Apie jį šį bei tą jau žinote, jeigu skaitėte Lietuvos sociologijos virtuozų patarimus rašantiesiems, mėgavotės garfinkelišku chuliganizmu, domėjotės epistemologine agonistika arba lankėtės šiemetėje sociologų konferencijoje. Tačiau ar žinote, kodėl Liutauras sukasi skirtingose sociologijos temose ir  neišsitenka vienos srities „sienose“? Kodėl tyrimo projektas yra dvigubas žaidimas? Kokius eilėraščius studentaudamas jis kūrė? Kur leidžia laisvalaikį ir kodėl mėgsta holivudinius filmus? Kuo ypatingas sociologo darbas provincijoje? Kodėl miestai yra geri tokie, kokie yra? Kuo Sąjūdis pranašesnis už dabarties judėjimus ir kodėl mums dar vis reikia analitinės sociologijos istorijos? Kodėl lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba yra per daug elitiška, o „riot grrrl“ judėjimas atsitolino nuo kitų feminizmų? Į šiuos klausimus jis pats ir atsakys, kalbinamas Antano Voznikaičio. Pažintį su Liutauru siūlome pradėti nuo jo sociologijos ir sociologijos sociologijos, ir sociologijos sociologijos sociologijos…

Antanas Voznikaitis: Liutaurai, kaip galėtum paaiškinti, kodėl tamstos tyrimų tematika tokia įvairi? Kokia bendra gija juos sieja?

Liutauras Kraniauskas: Nėra bendros gijos. Teisingai pastebėjai, kad mano tyrimų tematika pakankamai įvairi: lyčių aspektai, subkultūros, miesto dalykai – daug temų yra. Pagrindinis klausimas, jeigu reikėtų pasiaiškinti, ką aš darau, yra labai paprastas: kiek man pačiam yra smalsu kažką padaryti ir į kažkokią sritį eiti? Tai šiuo atveju mano pozicija yra tokia: jeigu mane inspiruoja tam tikra medžiaga, tam tikra problema, kažkokie klausimai, aš į juos pasineriu ir tuo domiuosi. Tiesa, tokioje strategijoje tyko vienas pavojus. Galvotrūkčiais pasinerdamas į empiriką arba mėgindamas sudėlioti  tyrimo medžiagą, tu nekantrauji sukurti naują sociologinę mintį, bet iš karto patenki į nedėkingą situaciją: tu nesi absoliutus tos tematikos specialistas, kuris gali žaisti žargonu, nuorodomis į garsius ir mažiau žinomus, bet įdomius autorius, į naujausius tyrimus ir t. t.

O jeigu reiktų paaiškinti, iš kur sociologine prasme ateina poreikis suktis skirtingose tematikose,  neišsitekti vienos srities „sienose“? Sakyčiau, kad įkvėpimas  gali ateiti iš pačių įvairiausių pusių. Dažniausiai jis ateina iš mano asmeninės patirties, bet gali draugų prašymas sudominti kažkokia tema, net ir kokia nors akademinė ar kultūrinė institucija gali inspiruoti. Ir tada man pasidaro smalsu eiti, pačiam domėtis, praplėsti savo akiratį. Iš tokio paaiškinimo turėtų būti gana akivaizdu, kad mane dominančių problemų visada bus daug. Kodėl? Pažiūrėk, jeigu aš imu tyrinėti maskulinizmą, tai pradedu nuo mąstymo apie save: esu vyras, turiu vyrišką identitetą ir tada klausiu, kaip mano suvokimą ir padėti visuomenėje įtakoja buvimas vyru. Jeigu subkultūromis susidomiu, tai ta kryptimi patraukia manyje glūdintis maišto elementas. Einu į mokslo sociologijos lauką, na, juk akivaizdu – pats esu mokslininkas ir t. t. Tiesiog tavo santykiai su kitais žmonėmis, tavo asmeninės patirtys, kurias tu neišvengiamai bandai apmąstyti, tave įkvepia atrasti kažką naujo. Tu nori išsiaiškinti, kas čia dedasi su tavimi ir atrandi kažkokius įdomesnius socialinio gyvenimo elementus. Bet savianalize kūrybinis procesas neapsiriboja, nes jeigu skauda tau, tai skauda ir kažkam kitam (aišku, nebent pasižymėtum kažkokiu tai šizoidiniu sindromu ir manytum, kad esi toks vienintelis). Tai va, praėjęs savianalizę, savo socioanalizę, tu pradedi tyrinėti, kaip tie patys skauduliai liečia kitus žmones ir šitaip atsiranda sociologinis tyrimas. O jeigu daug tavo ir kitų žmonių problemų susišaukia, nes tu juos neblogai pažįsti, tai kodėl kiekvienam skauduliui nepadarius po tyrimą?

A.V.: Taip, bet aš tiesiog pamaniau, kad būna žmonių, kurie paprasčiausiai vaikosi projektų finansavimo ir todėl atsiranda tokia tyrimų eklektika?

L.K.: Iš dalies galima būtų taip įvardinti, bet kita vertus, galiu pasakyti, kad ne viskas yra įdomu iš to, ką tau tenka daryti. Kadangi tavo darbas ir su juo susijusios išlaidos yra apmokamos projekto lėšomis, tai visą laiką reikia pasverti, ar tu sugebėsi prisitaikyti prie finansinio režimo, ateinančio su projektu, kuris reikalauja dirbti disciplinuotai, kruopščiai administruoti kiekvieną projekto etapą ir veiklas. Klausimas,  ar suspėsi padaryti darbus iki nustatytos datos, ar galėsi išlaikyti savo interesą, minties gyvybingumą? Jeigu ne, tai tu ir atsisakai. O jeigu projektas nurodo gilintis į konkrečią temą, ir jeigu tu ja ir taip domiesi, tai tu gali užsinerti tą disciplinuojantį antkaklį – tyrimo atlikimo formą. Kai sakai „Einam į projektą!“, tai tu automatiškai žinai: yra deadline‘as, reikia parašyti, ir tu niekur nepaspruksi. O jeigu nesi projekte, tai sakai: „Na gerai, parašysiu kada nors kitą savaitę, už mėnesio…“ ir  mėnuo po mėnesio – ateina metai. Projekto vykdymas yra dvigubas žaidimas. Tu atsirenki, kas yra įdomu, o projekto muštruojantis pavadėlis neleidžia vilkinti darbo.

A.V.: Gerai, tada paklausiu taip: kuri iš temų pačiam yra įdomiausia, širdžiai mieliausia?

L.K.: Čia iš to, ką rašau?

A.V.: Taip, iš visos tos plejados. Juk pradedi nuo istorijos sociologijos, po to eina lyčių sociologija, subkultūros ir galiausiai kriminologiją kažkiek net palieti.

L.K.: Na, nedaug  tos kriminologijos ten yra… Žinok, negalėčiau pasakyti, kas man yra įdomiausia. Aišku, įdomiausia, sakykim, ta aplinka, kur aš gyvenu.

A.V.: Klaipėda.

L.K.: Jo, sakau, įtraukia tie klaipėdietiški dalykai, nes jie labai stipriai susiję su mano tapatybe. Kai rašai apie Klaipėdą, tai gali paimti pačius įvairiausius aspektus. Jeigu tave domins Klaipėdos subkultūros, arba pabandysi pažvelgti truputį į nusikalstamumą, tai per tą klaipėdiečio prizmę žiūrėdamas tu prieisi ir prie miesto erdvės, netgi imsi nagrinėti miesto viešąją politiką. Tai reiškia, kad yra daug galimybių. Bet sakau, esmė tame, kad man įdomiau yra gyvybinga, kritiška, o ne grynai formali, instrumentinė mintis.  Formalus požiūris leidžia tau paaiškinti kažkokį reiškinį ir nusiraminti įlindus į jo empirinį pasaulį.  Patyrinėjęs duomenis tu susitinki su kitais mokslininkais ir sakai, kad „aš matau taip“, o kiti mato kitaip ir visiems viskas gerai – diskusija vyksta, straipsniai spausdinami, visi užsideda pliusiukus. O man labiau patinka ta mintis, kuri ir paprastą žmogų iš gatvės išprovokuotų susimąstyti.

A.V.: Kad jau taip, tai paklausiu, kokia būtų paties nesociologinė kūryba? Klausiu, nes mačiau, kad grupės „Skylė“ 1993 m. jaunimo kūrybos almanache „Plyšys“ yra tamstos eilėraštis?

Na buvo, buvo, ten kažkokie vaikiški tie tekstai… Šiaip kūrybine veikla – ne, neužsiimu. Ten kas buvo, tai studentavimo laikotarpyje, kada esi žmogus, sėdintis tokioje kritinėje terpėje – sociologijos studijos, bendravimas su intelektualais. Tau kaupiasi kritikos strėlių dėtuvę ir turi kažkaip iššaudyti jas į vieną ar kitą taikinį. Tai ką mes darėme? Mes bandėme groti, kurti maištaujančių pankų grupę, kur reikėjo rašyti tekstus, nesąmonėm visokiom užsiiminėti (kikena) – tai buvo toksai momentinis dalykas.

A.V.: Bet savotiškai ir pažintis su subkultūrom miesto?

L.K.: Na tai visi draugai iš ten, tad iki šiol jauti jiems simpatijas ir išmanai tą reiškinį iš vidaus.

A.V.: O kur dažniausiai leidi laisvalaikį?

L.K.: Tinginyne… Tinginiauju. (šypsosi)

A.V.: Ir po barus šlaistaisi?

L.K.: Ne, ne… Ne taip stipriai kaip Gedutis. (juokiasi)

Paprastai tik į vieną vietą einam, į „Herkų Kantą“, kadangi ten tokia bendruomenė susiformavusi, panašios kartos, panašaus habituso, galėčiau taip pasakyti. Nors susirenka pakankamai skirtingų žmonių, bet vis tiek kažkokių bendruomeninių elementų išlieka. Šiaip labai mėgstu žiūrėti filmus, įvairiausius filmus: meninius, dokumentinius, bet holivudinius tai ypatingai. Holivudinius kodėl? Dėl to, kad kažkada teko dalyvauti taip vadinamos kritinės sociologijos seminaruose. Ten tokia tarptautinė publika buvo susirinkusi ir vienas britų marksistas, Bobas Fergusonas. Ką jisai darė? Jisai pasakojo, kaip reikia perskaityti tam tikrus ideologinius pranešimus vizualinėje medžiagoje. Nu ir ką jis su mumis ten darydavo? Ogi leisdavo visokius holivudinius filmus ir liepdavo juos žiūrėti. Žiūrėdavom, žiūrėdavom, ir po to jau pradėdavom diskutuoti, kaip autorius ideologines klišes įpaišo, įkomponuojama į vizualinį tekstą, į vizualinę struktūrą, kuri yra pateikiama žmonėms. Pateikiama tiems paprastiems žmonėms, kurie matydami ją įtiki specifinėmis idėjomis. Kas tai yra? Jie susikuria vaizdinius apie grupes, santykius, kokie yra „kiti“, kas čia gali nutikti, kas yra gėris ir blogis, ir t. t. Prisižiūrėjęs holivudinių filmų tu išmoksti perskaityti kažką. Na ir žiūri, žiūri ir, aišku, daug teorinės literatūros skaitai. Ir ta literatūra man pačiam įdomesnė ta, kur gali rasti intelektualinio galynėjimosi su įvairiais autoriais. Patinka man tokia kritiška ir polemiška literatūra.

A.V.: O laisvalaikis  kiek nors su jūra susijęs? Plaukioji gal?

L.K.: Ne, niekaip. Jūrą mylime tik nuo kranto. (juokiasi)

Nei buriavimo, nei nieko. Nėra tokio didelio poreikio, nors yra ir galimybės.

A.V.: Kokius galėtum įvardinti skirtumus ir panašumus tarp buvimo didmiesčio universiteto sociologu ir provincijos universiteto sociologu? Kuris variantas yra pranašesnis, geresnis? Kuom geriau būti?

L.K.: Kuom geriau būti? Velnias jį žino, kuom geriau būti. Negalėčiau atsakyti. Atsimenu savo kolegą, Algimantą Valantiejų. Kai aš baigiau sociologijos studijas ir pradėjau dirbti, jis buvo katedros vedėjas ir labai išdidžiai jautėsi būdamas čia, savotiškoj izoliacijoj, bet nesakyčiau, kad tremtyje. Algimantas gerbė savo pasirinkimą, nes galėjo atsiriboti nuo taip vadinamų kultūrinių sociologų, kurie faktiškai buvo susikaupę tiek Kaune, tiek Vilniuje – iš ten tam tikros mados buvo labai stipriai diktuojamos. Jam reikėjo kitokios Institucinės terpės, kur jis būtų savotiškoje nuošalėje. Kodėl? Buvimas nuošalėje, nepriklausant tam tikroms tendencijoms Valantiejui suteikė galimybes mąstyti, užimti tam tikrą kritinę poziciją, nepasiduoti kažkokiai bangai ar norui nerti vien tiktai į empiriką, labai paprastą empiriką.  Jis užtat nėrė į tekstus, produkuodavo teorinę mintį. Bet Valantiejus galop išvažiavo. Tada Leonidas Donskis, kuris irgi čia, Klaipėdos universitete, man rodos nuo 1991-ųjų metų, sėkmingai kūrė, dalyvavo, irgi labai stipriai išsakydamas savo simpatijas miestui, tai terpei, kuri čia egzistuoja. Tačiau ir jį gyvenimo, likimo vingiai, asmeniniai pasirinkimai pradangino iš Klaipėdos. Dar traktuojamas kaip didelis klaipėdietis yra Alvydas Nikžentaitis, kuris įkūrė labai galingą istorikų centrą. Ir nors tos didžiosios figūros vėliau dažniausiai pasitraukia,  jos periferijos akademijai prieš tai pasitarnauja jeigu ne mitologija, simbolika, ideologiniais vaizdiniais, tai bent jau sukuria čia pakankamai daug galimybių tau kažką nuveikti, nes jie tavęs nevaržo taip stipriai, kaip truputį griežtesnes arba prestižines pozicijas užimantys žmonės, ypač kur nors centre. Dėl to gali būti, kad tame provincijos universitete klesti didesnis gaivališkumas ir yra truputį daugiau manevro laisvės. Man taip atrodo. Bet vėlgi, tas mano pasakojimas gali būti suvestas į tai, kad a la kritinė mintis visada bando save pateisinti, kad ji yra kažkokioj marginalinėj ar bent truputį marginalinėj pozicijoj.

O panašumai? Būnant sociologu visokios, taip sakant, periferijos arba provincijos universitete, veikla vyksta lygiai taip pat kaip ir ten, metropolyje: rutina, rutina, rutina – tam tikro darbų skirtumo nėra. Santykiai su administracija ir kolegomis irgi yra tokie patys. Gal tik mažesnis sąlytis su mokslo valdžios struktūromis negu labiau centralizuotose akademinėse institucijose. O šiaip šalikelėje visą laiką esi, nes į periferiją prisikviesti centrą yra visada sudėtinga: gali pasakyti, kad per toli važiuoti, kad neverta ir panašiai. Tai reiškia, jog yra tokia nedidelė atskirtis, bet ji nėra esminė. Čia daugiau tokio, sakau, gaivališkumo, kurį tu gali puoselėti, nes mažiau esi verčiamas paisyti kažkokių konvencijų.

A.V.: Kad jau prakalbai apie gaivališkumą, tai kaip įvertintum savo ir Gedučio viešąją sociologija? Ar judviejų pasakojimai apie Klaipėdos subkultūras, etnines grupes pakeitė miestiečių požiūrį į savo miestą?

Na, negalėtume pasakyti, kad čia mes esame pranašai, kurie parašė knygą ir visi miestiečiai džiaugiasi, ploja rankomis ir sako: „Pagaliau mes matome kažką visiškai naujo, totaliai kitokio!“ Situacija gerokai sudėtingesnė. Viena vertus, yra komunikacinio lygmens problema: kiek akademinė mintis gali būti labai paprastai perpasakota miestiečiams? Savo kasdieniuose susitikimuose mes galime laisvai susikalbėti. Bet kada ateina reikalas prie teksto skaitymo, tai jau reikalinga drausmė. Mūsų tekstas juk nėra romanas. Aišku, būna, kad kartais gali mokslinį tekstą skaityti kaip romaną, bet tokiam tekstui parašyti reikia ypatingo gebėjimo valdyti kalbą, kad ji nebūtų sudėtinga, kad ji būtų pakankamai lengvai, grakščiai skaitoma – trumpi sakiniai ir taip toliau. Tai yra sunku. Viena vertus, kadangi knygą parašėme būtent apie Klaipėdą, tai tas susidomėjimas buvo tikrai nemenkas. Reikalas tas, kad ši knyga tiesiog atliepia patirtis, užfiksuotas labai specifinės kartos, kuri skaito, jiems yra įdomu, kadangi jie sužino daug dalykų, kurių, sakysime, nežinojo. Sėkmės ar nesėkmės indikatorius yra ir žmonių požiūris, atsiliepimai apie knygą. Vienaip yra, kai parašom knygą ir tėvas ar mama sako: „nu, čia nieko nesuprasi…“ O šį kartą jie pasakė: „Mes supratome viską, išskyrus įvadą, kur jūs per daug mandrai žargonais pradedat žaisti.“ Sakė, kad tai yra pakankamai sunkiai suvokiama, bet yra pakankamai daug faktų ir iš kasdienio žmogaus pozicijos žvelgiant, daug įdomių dalykų yra nušviesta, kurie yra susiję būtent su labai specifinio laikmečio patirtimi. Ir daug kas taip sako.

A.V.: Jei gerai suprantu, jūsų knyga paveikė konkrečią klaipėdiškių kartą?

L.K.: Ne visai. Galima apie daugelį žmonių kalbėti ir kiekvienam yra įdomus tas [1990-2010 m.] laikotarpis, kadangi vis tiek buvo pragyventas: ar tu buvai jaunas, ar vidutinio amžiaus, vaikas, ar pensininkas. Ir dėl tų kartų skirtumų, dėl socialinių priežasčių ne visą laiką gali žinoti, kas čia dedasi ar kas tada dėjosi, kas buvo, kas vyko, kas buvo svarbu, aktualu vieniems ar kitiems. Tiesiog gyvendamas savo tam gyvenamajam pasaulyje tu daug ko nepažįsti ir nežinai, o knyga leidžia įsiklausyti į kitų patirtis. Šnekant apie viešąją sociologiją, mes nepasakytume, kad bandome užsiimti viešąja sociologija, ar ugdyti miestiečių savimonę. Jeigu jie kažką pasiima – viskas puiku. Visgi dažniausiai pagrindinės kovos dėl miestiečių savimonės yra truputį kitur: tai yra istorija, tai yra etninės grupės ir tai yra didžiausia tapatybių konflikto, viešojo veiksmo raiškos erdvė, kur ateina vieni istorikai ir bando papasakoti viena, o tada ateina kiti istorikai ir bando papasakoti kita.  Beklausydami pasakojimų architektai, administratoriai vėliau kuria tam tikras vizijas, kaip ir kas turėtų būti pastatyta, atrestauruota, sukurta naujai ir taip toliau. Tai tampa viešumos elementu.

A.V.: Kalbant apie vizijas, rašėt, kad mieste etninės mažumos, kultūrinės grupės gyvena tarsi paraleliniuose pasauliuose ir tai neatitinka lozungo, kad Klaipėda – daugiakultūris miestas ta prasme, kad tos kultūros tarpusavyje ypatingai bičiuliaujasi. Tad kokia galėtų būti Klaipėda?

L.K.: Tai kokia yra, tokia ir yra – nereikia „galėtų“. Nueisi pas administratorių – jis tau papasakos viena, kad nori matyti, tarkim, turistų „Meką“, kad Klaipėda turi būti tokia, kuri neša pelną. Nueisi pas verslininką, tai jis pasakys, kad nori matyti verslo miestą. Nueisi pas vokietį, tai jis sakys, kad „norime susigrąžinti vokišką praeitį“, o rusas dar kažką kitą nori padaryti. Taip kad čia tas multikultūriškumas, susikalbėjimas egzistuoja, bet aš nebūčiau linkęs vartoti tos sąvokos, kadangi tie pasakojimai, matymai miesto yra įgalinti tų žmonių arba tų socialinių grupių pozicijos, kurioje jie yra. Jie savo poziciją susies ne vien tik su etniškumu, bet ir kartos patirtimi, savo atmintimi ir kaip ji yra suformuota. Atmintis yra sudėtingas darinys. Ir kada vyksta didelės diskusijos, ką mes čia turim daryti su vienu objektu, su kitu objektu, pradeda kirstis aiškūs interesai. Geras pavyzdys galėtų būti Klaipėdos skulptūrų parkas, kuris anksčiau buvo miesto kapinės. Sovietmečiu tos kapinės buvo nunaikintos ir tenai pastatytos menines skulptūros. Ir iki šiol yra intensyviai diskutuojama, ar mes turėtume sugrąžinti kapines ir taip vėl sugrąžinti sakralinę vietą, kuri galėtų tapti kažkokia simboline vieta, ceremonijų vieta, pagerbimo, atminties palaikymo vieta? O gal mes turime išlaikyti skulptūras? Kada matai, kas pešasi, tu labai aiškiai suvoki, kad vieni nori nutrinti vieną interpretaciją, o kiti nori nutrinti kitą. Bet šiuo atveju aš iš karto sakau, kad geriau nieko nedaryti, kadangi tai yra būtent tie naratyvai, arba, sakysime, tos atmintys, kurias bando įpaišyti arba įkomponuoti į savo miesto audinį viena arba kita grupė. Kol įtampa tarp grupių yra, naratyvai išlieka gyvybingi ir suteikia galimybę egzistuoti toms pačioms grupėms. O jeigu su buldozeriu įtampą panaikinsi, tai… (skėsčioja rankomis)

A.V.: Sunaikinsi ir grupes, o be jų vieta paliks mažiau įdomi?

L.K.: Taip. Yra dar ir tas dalykas, kad neapibrėžtumas suteikia galimybę komunikuoti. Gal ta vieta iš dalies yra ir konfliktinė zona, bet tai ir vieta, kur visi nori kalbėti, visi išgirsta vieni kitus. Ir būtent tada atsiranda  neapibrėžtos erdvės, kur daug skirtingų interpretacijų egzistuoja vienu metu ir nė viena negali dominuoti. Tai čia, galima sakyti, kad yra multikultūrinės galimybės, bet jos nebūtinai realizuosis. Dėl ko? Todėl, kad  vienos grupės turi stipresnę galią, o kitos turi mažesnių galimybių pasinaudoti komunikaciniais resursais, finansiniais resursais ir t. t.  Žodžiu, kai pradedama kalbėti apie miestą ir kada bandoma  daryti ką nors, aš nesiūlyčiau kurti vizijų, nes vis tiek miestas gyvena savo gyvenimą, kažkas jame egzistuoja, kažkas dedasi.

A.V.: Kadangi kalbėjom apie grupes ir jų galią, tai pereikime prie socialinių tinklų. Su kolegomis darėte tyrimą apie Sąjūdį ir išsiaiškinote, kad iš tikrųjų ne ideologijos pokytis nulėmė jo efektyvumą, bet būtent socialinių resursų, tinklų panaudojimas ir kad atsirado kažkokia tai oficiali struktūra, pasinaudojo jau buvusiomis komunikacijos priemonėmis (tarybinių laikraščių) ir panašiai.

L.K.: Na taip, komunikacijos priemonėmis, savo ryšiais.

A.V.: Sakėt, kad Sąjūdis buvo labai efektyvus judėjimas. Jeigu lygintume su šiandieniniais ar netolimos praeities judėjimais, pvz., „Lietuvos sąrašas“, „Drąsos kelias“, įvairiomis homofobų grupelėmis, LGBT teisių aktyvistais, ir kitomis, tai kaip juos galima palyginti su Sąjūdžiu efektyvumo aspektu?

L.K.: Homofobų? Drąsos kelias? Hmm… Na čia sunku, sunku atsakyti, žinok. Neatsakysiu, nes kalbant apie efektyvumą, apie ką čia daugiau reiktų kalbėt? Nelabai noriu čia spekuliuot.

A.V.: Na, aš tiesiog galvoju, kad tais laikais buvo šiek tiek mažiau priemonių mobilizuotis. Tarkim, nebuvo socialinių tinklapių, o dabar  technologinė bazė tarsi iš anksto paruošta.

L.K.: Na matai, ta visa technologinė bazė, ji iš dalies nutrina tam tikrą asmeninę atsakomybę. Jeigu pasitikėjimas yra per daug akcentuojamas į technologiją, tai tas pasitikėjimas atsakomybę kartais nuima. Tu paskelbi kažką, ir galvoji, kad visi turėtų ateiti, bet jeigu kiekvienas taip pagalvoja, tai faktiškai  ateina keturi ar dar mažiau. Lygiai tas pats yra, kai nori konferenciją kokia nors suorganizuoti.

A.V.: Atsakas virtualiai galingas, o realiai – nelabai?

L.K.: Na taip, vis tiek gi tie socialiniai tinklai anksčiau būdavo grindžiami asmeniniu santykiu, kur tu pažįsti labai konkrečiai vieną ar kitą žmogų ir tas kreipimasis yra būtent tau skirtas. Ir tada atsiranda kažkoks moralinis ryšys tarp tų žmonių, nes tu esi įsipareigojęs atlikti tam tikrą veiksmą. Aš tai labai būčiau linkęs atskirti vien tiktai informacijos sklaidą ir galimybę paveikti žmones, bet būtent anapus informacijos, spaudos.

A.V.: Ir pasitikėjimą?

L.K.: Šiuo atveju tai būtų pasitikėjimas, įsipareigojimas, kažkokie lojalumai, baimės ir drąsos – tai, kas veikia būtent tiesioginio bendravimo, tiesioginės komunikacijos dėka. Net kada tu bendrauji, šnekiesi, skambini telefonu – tam tikru kanalu, ir nuleidi informaciją, tai vis tiek nėra vienpusė komunikacija. O jeigu feisbuke be galo gausiai paleidi vienpusę komunikaciją, kas sureaguos atspėti yra be galo sudėtinga. Bet jeigu prisimintume Sąjūdžio tinklus, kuriems priklausė nedaug žmonių, pamatytume, kad ten būdavo skambinama kiekvienam ir kiekvienas paskambindavo kitam, o tai reiškia, kad įvykdavo tarpusavio įsipareigojimas ir kad tai nebūdavo vienpusis informacijos judėjimas. Aš manau, kad Sąjūdžio efektas dėl to ir buvo stipresnis lyginant su dabartiniais judėjimais. Ryšiai buvo stipresni ir komunikacija – daugiakryptė.

A.V.: Persikėlėme į Sajūdžio laikus, tad pakalbėkime ir apie sociologijos istoriją. Prieš 13 metų rašei, kad Lietuvoje trūksta analitinės sociologijos istorijos. Ar nuo to laiko kažkas žymiai pasikeitė ir ar dabar jau turime išplėtotą analitinę sociologijos istoriją?

L.K.: Ne, ne, neturime. Beje, mano užmačia buvo tokia, jog pastaba bus skirta tam, kad ne bendrai kalbėti apie analitinę sociologijos istoriją globaliai, bet būtent kaip konstruojami Lietuvos sociologų pasakojimai apie save pačius. Tai va, kada tu bandai sudėlioti Lietuvos sociologijos istoriją, kyla klausimas,  kas tai yra ir koks tai galėtų būti pasakojimas? Pavyzdžiui, 1963 m. kažkoks mokslininkas pradėjo daryti savistabą, kiek laiko išleidžia darbui, kas vėliau išaugo į laiko biudžeto studijas. Konferencija vienoje vietoje suorganizuota, konferencija kitur suorganizuota, institutas įkurtas, tiek ir tiek žmonių priima. Tai yra institucinis pasakojimas. Kitas pasakojimas  ateina su ideologijų kaita. Idėjų istorija: vienos idėjos buvo, staiga tampame kitokiais, dabar vėl tampame kitokiais, reiškias, lyg ir paaiškina kažką. Bet tas užmanymas dėl analitinės istorijos yra kitoks. Tu klausi, kaip visuomenėje vykstantys procesai  atsispindi sociologijoje. Tada apie sociologiją kalbi ne kaip apie fenomeną kaip tokį, bet kaip apie socialinį faktą, sociologinį faktą pačiai sau. Kas ten vyksta? Kodėl tokie dalykai vyksta? Bandoma nužengti į individualaus veiksmo lygmenį, stebėti tuos institucinius kontekstus, kurie labai specifiškai organizuoja tai, ką tu padarai sociologijoje. Tai mano užmanymas gal buvo tas, kad daug tekstų yra parašyta, bet vienas sociologinis pavadinimas, antras, trečias ir niekas neklausia: „Gerai, bet kodėl jie tokie atsiranda, iš kur, kodėl būtent Tai nutinka?“ Kodėl žmonės staiga metasi į statistiką, o po to visi tampa kokybinių metodų darytojai. Šiuo atveju sakyti, kad pasikeitė vėjas – mes buvome sovietikai, o dabar tapome nepriklausoma sociologija – yra labai naivus paaiškinimas.

A.V.: Paskutinis klausimas būtų apie feminizmą. Prieš dešimtmetį rašei, kad lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba  yra labai elitinė organizacija, ji primeta savo požiūrį į vyrus ir moteris kaip į rinkos žaidėjus ir jų darbas yra tiesiog dominuoti žmonėms ir aiškinti, ką ir kaip daryti. Nurodei, kad hardcore.lt puslapyje vyksta tokios diskusijos, kurios parodo, kokia iš tikrųjų turėtų būti feminizmo kryptis. (juokiuosi)

L.K.:  (Juokiasi)

A.V.: Tai kaip manai, kas dabar su feminizmu vyksta ir kokia tavo nuomonė būtų apie Nidos Vasiliauskaitės feminizmą?

L.K.: Neskaitau aš Vasiliauskaitės feminizmo (juokiasi).

A.V.: (Juokiuosi)

L.K.: Man gal per sunkūs tekstai (juokiasi).

A.V.: Per sunkūs? (juokiuosi)

L.K.: Teisybę sakant, man jie per sunkūs. Per sunkūs… O tavo minėta priešprieša, priešpastatymas yra labai elementarus. Yra institucija, galios institucija, kuri formuoja tam tikrą nuomonę, diskursą arba naratyvą, kurį labai aiškiai komunikuoja. Ir yra kitos diskusijos, kurios irgi kuria savo diskursus. Ir jeigu esi kritiškas, bandai kažkam įgelti, tai gali nurodyti, kad yra ir kitokie balsai. Kodėl nepriimti jų argumentų ir neištraukti tų galios elementų į dienos šviesą? Sakau, jeigu pradedi galvoti apie moteris tik kaip apie darbo rinkos subjektus, tai klausimas, ar tavo sprendimai išsprendžia problemas, tarkime, moterų ir vyrų tarpusavio santykiuose, kurios yra tikrai opios? Lygiom galimybėm tu neišspręsi visko. Tos lygios galimybės – tai koncentracija į rinką, kur automatiškai nematomas, pavyzdžiui, smurtas kaip problema, bent jau tuo metu taip buvo, kai rašiau. Paskui tik pripažino, kad tai viena iš problemų, kurias reikia spręsti. Yra ir tam tikri edukaciniai modeliai, susiję su lyčių dalykais. O kada sakai „lygūs“, tai klausimas, kame ta lygybė atsiskleidžia? Kam ji yra subordinuojama? Arba kam ta lygybės idėja tarnauja? Nes jeigu tu sakai, kad mes jos norime tam, kad būtumėt rinkoje lygūs, tai tuo pačiu pasakai, kad rinkoje mes esam konkurentai.

A.V.: Išlenda prieštaravimas.

L.K.: Ir prieštaravimas, ir, jeigu tu būtum griežtas marksistas, marksistinis feministas, tai galėtum pasakyti, kad tokia lygybė tarnauja tam, kad numušti darbo jėgos apmokėjimą, didinant žmonių darbo rinkoje skaičių. Labai paprastas dalykas: moterų atėjimas ir moterų skatinimas dalyvauti darbo rinkoje visiems ir konkurenciją dėl darbo vietų padidina ir algas sumažina. Tais laikais būtent buvo kalbama apie moterų atėjimą į rinką, ir tai sukėlė tam tikrų problemų ne tik vyrams, bet ir pačioms moterims. Koncentruojantis ties lygiomis galimybėmis patekti į darbo rinką nesprendžiamos profesijų feminizacijos, maskulinizacijos problemos. Nekalbama apie tai, kad skirtingose profesijose yra aiškios lyčių disproporcijos. O jeigu į kalbėjimą įsitraukia anarchistinio feminizmo ir visokių kitokių „–izmų“ idėjos, tai jos truputį kitaip pažvelgia į tą pačią lygybės idėją ir nenori pasiduoti dominuojančiam naratyvui.

A.V.: Man buvo įdomu, kad paskutiniu metu Vasiliauskaitė išreiškė tokį požiūrį, kad kairė, ir tuo pačiu feminizmas yra elitinis projektas, skirtas pakelti „eilines“ moteris į aukštesnį būvį, ir kad reiktų jausti tolerancijos ir jautrumo ribas visiems nuskriaustiesiems – „mažutėliams“. Tačiau atsirado daug prieštaraujančių tokiai idėjai, ypač socialiniuose tinklapiuose, pvz., feminizmo grupėje feisbuke. Ten juk renkasi ne tik akademinės feministės, bet ir paprastus darbus dirbančios moterys, kurios vargu ar jaučiasi priklausančios visuomenės elitui. Galų gale, yra paties jau paminėtos anarchistinės feministės, kurios yra kategoriškai nusistačiusios prieš elitizmą.

L.K.: Prie to dar pridurčiau, kad pakankamai opi problema yra tas riot grrrl judėjimas, kuriame paauglės labai aiškiai save distancijuoja nuo visų feminisčių, kurios kalba apie suaugusios moters problematiką. Jos atsitolina nuo visų feminizmų, kurie konstruoja save rasės pagrindu, etniškumo pagrindu, kažkokių politinių ideologijų, ekologijos pagrindu, nes tie visi feminizmai labai aiškiai nutolsta nuo paauglių problematikos. Paauglėms iškyla visai kitokios problemos: kultūrinės, socialinės, psichologinės, netgi su kūniškumu labai susijusios. Noriu pasakyti, kad gerai, jog galima kalbėti, gerai, kad kažkas pasako  kritiką. Elitinė feministė, ji visada yra elitinė, tačiau yra ir kiti, kurie gali išklausyti ir pasisakyti, atskleisti kitokią perspektyvą.

A.V.: Na, Liutaurai, labai Ačiū Tau už įdomų pokalbį.

L.K.: Maloniai prašom, Antanai.

Rubrika → Interviu, Visi įrašai

2 Comments
  1. Milda @ 2016-07-06 13:17

    Tiesos skleidėja, parašykite prašau man emailą milda.pivoriuteETAsociologai.lt, pakalbėsime apie jūsų situaciją.

  2. Ar norite pasiskolinti pinigų? jei taip, susisiekite su mumis šiandien el. paštu (digitalloancredits@gmail.com) @ 2024-05-01 02:41

    Ar norite pasiskolinti pinigų? jei taip, susisiekite su mumis šiandien el. paštu (digitalloancredits@gmail.com)

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS