Skip to content

Ben Agger – šiek tiek apie sociologiją

parašė Julija @ 2010 Rugsėjo 28

Ruošdamiesi paleisti puslapį, gavome laišką iš prof. Beno Aggerio, kurį paskubėjome išversti ir čia įdėti.

Pradedant Platonu ir tęsiant Švietimo amžiaus ir pramonės perversmo laikais, filosofai bei kiti mąstytojai uždavė daug sociologiškai svarbių klausimų. Tik 19 amžiaus viduryje Auguste Comte tokius klausimus pakrikštijo „sociologijos“ vardu. Viena iš temų, aptariamų tarp socialinių mąstytojų (dabar jau vadinamų „sociologais“) buvo utopinio pobūdžio: kas yra gera visuomenė? Platonas pateikė labai svarbų atsakymą: tai – hierarchinė visuomenė, valdoma filosofų – karalių, mokančių sumaniai užduoti svarbius klausimus ir aptarti juos dialogo forma. Graikai, o vėliau – Švietimo amžiaus filosofai, pavyzdžiui, Descartes ir Kant, suprato, kad yra galybė skirtingų atsakymų į Gėrio klausimą.

Švietimo amžiaus filosofai teigė, kad visi, siekiantys atsakyti į pasaulio keliamus klausimus, gali pasitelkti mokslinį mąstymą. Šventraščiai nustojo būti patikimi šaltiniai ieškantiems prigimties ir moralės apibrėžimų. Šis mąstymo modelis – kurį dabar vadiname moksliniu – įsivyravo kartu su Niutono fizika. Toks metodas įgalino Vakarų Europos gyventojus užvaldyti gamtą, gydyti ligas, atrasti vidaus degimo variklį, naudoti vandenį elektros energijos gavybai ir sukurti daugelį kitų dalykų. Būtent šios intelektinės naujovės ilgainiui sukėlė pramonės perversmą, kuris, savo ruožtu, pagimdė unikalią sociologijos discipliną.

Comte buvo įsitikinęs, kad socialiniai mąstytojai gali pasinaudoti Niutono ir gamtos mokslų metodais, pažindami socialinį pasaulį. Būtent tai turėjo paskatinti progresą, kurį Comte, Durkheim ir Weber laikė kapitalistinės rinkos ekonomikos tobulėjimu, apie kurį pirmas 18 a. viduryje prabilo Adam Smith. Jie manė, kad industrinės epochos socialines problemas, visų pirma –urbanizuoto bendrabūvio problemas, galima spręsti, pasitelkus socialinius mokslus, o visuomenę galima pastūmėti tapti „gerąja visuomene“. Šią mintį Comte apibendrino, suformulavęs trijų pakopų dėsnį. Durkheim ir Weber buvo linkę kritikuoti kapitalizmą, tačiau sutiko su Comte, Smith ir kitais, kad „galutinis istorijos tikslas“ yra kapitalizmas, tautinė valstybė, patriarchalinė šeima ir individualizuotas religijos suvokimas. Visi jie toliau sprendė Platono iškeltą geros visuomenės kūrimo problemą ir pripažino, kad panašios problemos gali būti sprendžiamos tik racionaliai diskutuojant ir pasitelkiant empirinį metodą, pateikiantį praktinius argumentų įrodymus.

Marx, gyvenęs ir kūręs tuo pat metu kaip Comte ir anglų rašytojas Charles Dickens, taip pat pripažino, kad socialiniai mokslai turi padėti spręsti moralinius ir politinius klausimus. Tačiau jis nesutiko su kitais sociologais dėl „galutinio istorijos tikslo“. Jo nuomone, kapitalizmo prigimtis buvo „prieštaringa“ (prieštaringumo idėją Marx pasiskolino iš Hegelio) ir ilgainiui jį turėjo pakeisti socializmas bei komunizmas. „Komunistų partijos manifeste“ jis kartu su Engelsu aiškino kapitalizmo „būtinybę“ bei įvardino kapitalizmą kaip pirmą ekonominę santvarką, išspręsiančią tūkstantmečio senumo maisto trūkumo problemą. Marxo požiūriu, pagrindinė kapitalizmo problema buvo oligopolijų ir monopolijų iškilimas, dėl kurio daugelis darbininkų praranda darbą. Taip nyksta jų perkamoji galia ir gyvenimo sąlygos.

Ankstyvieji socialiniai mąstytojai manė, kad svarbius klausimus įmanoma spręsti tik pasitelkiant Protą, ypač per diskusijas, dialogus, empirinį metodą. Marx akcentavo dialektinį požiūrį į istoriją, pabrėžiantį turtingųjų ir skurstančiųjų konfliktą. Tik 20 a. aštuntajame dešimtmetyje JAV sociologija atmetė tiek Einšteino reliatyvumo teoriją, tiek augančią pozityvizmo kritiką (Derrida, Foucault) ir pabandė sugrįžti prie Comte teiginio, kad sociologija yra socialinė fizika. Morale paremto bei kritinio mąstymo buvo atsisakoma ir suteikiama pirmenybė matematika paremtam pozityvizmui. Teorinius argumentus pakeitė mechaniškos skaitinės išraiškos kiekybiniuose žurnalų straipsniuose. Taip buvo nusisukta nuo moralinės filosofijos bei teorijos, o jos vietą užėmė smulkmeniška statistinė dedukcija ir nesibaigiantys metodų patikslinimai.

Šis posūkis profesionalizuotos, pozityvistinės sociologijos link Amerikoje sutapo su gęstančiais septintojo dešimtmečio socialinių sąjūdžiais (pavyzdžiui, taikos, pilietinių teisių, moterų). Šiuose sąjūdžiuose aktyviai dalyvavo ir sociologai, tačiau dešimtmečio pabaigoje Amerikoje ėmė dominuoti dešinės pakraipos politinės pažiūros. Tad sociologai bandė išlaikyti nykstantį mokslinių institucijų prestižą, pataikaudami pozityvistiniam mokslui. Nuo aštunto dešimtmečio mokslinių žurnalų leidybą ir aukštojo išsilavinimo cechus užvaldė vienalytė kiekybinė pakraipa. Tik palyginus neseniai jai ėmė prieštarauti teoretikai, kuriems įtakos turėjo Frankfurto mokykla ir prancūzų postmodernizmas. Jie siekia grąžinti į sociologiją dialogo ir dialektikos dėmenis, arba, kitaip tariant, kurti viešąją sociologiją. Šiuo metu tarp JAV sociologų vyksta aršios diskusijos apie tai, kas yra validi sociologija. Tuo tarpu kontinentinėje Europoje ir Didžiojoje Britanijoje po septintojo dešimtmečio pozityvizmui nepavyko triumfuoti. Taip nutiko todėl, kad intelektualai, užuot nusigręžę nuo politinių ir socialinių sąjūdžių, visiems laikams atsisakė pozityvizmo socialiniuose moksluose. Amerikos sociologijoje po septintojo dešimtmečio „teorija“ tapo nedėkinga ir marginalizuota sritis, o Europoje, Didžiojoje Britanijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje bei kai kuriose Ramiojo vandenyno valstybėse ji išlaikė savo aukštą statusą.
–Ben Agger


Originalus tekstas:

From Plato through the Enlightenment and Industrial Revolution, philosophers and other thinkers asked important sociological questions.  It was not until the middle of the 19th century, that Auguste Comte coined the term ‘sociology’ to describe this kind of questioning.  One of the animating questions for social thinkers (now ‘sociologists’) was utopia—what is the good society?  Plato gave us a very important answer:  It is a society arranged hierarchically and led by philosopher-kings, who were experts at asking important questions and engaging in dialogue about them.  The Greeks and later the Enlightenment philosophers such as Descartes and Kant recognized that there were many possible answers to this question about the Good.

Philosophers of the Enlightenment suggested that everyone could use a particular type of reasoning called science in order to answer important questions about the world.  It was no longer enough to search for guidance about nature and morality from certain sacred texts.  Newton’s physics provided a model of the type of reasoning we now call scientific method.  This method allowed western Europeans to acquire dominion over nature, curing illness, inventing the internal combustion engine and harnessing water for power, among many other things.  These intellectual developments eventually led to the Industrial Revolution, which itself gave birth to the unique discipline called sociology.

Comte believed that social thinkers could use the methods of Newton and natural science in order to know the social world.  This would facilitate progress, which he, Durkheim and Weber took to be the perfection of capitalist market economies, first proposed by Adam Smith in the mid-18th century.  They felt that industrial-age social problems, primarily problems of urban life, could be resolved using social sciences and society put on its proper course toward the good society, a developmental idea that Comte summarized in his law of the three stages.  Durkheim and Weber, although quite critical of capitalism, agreed with Comte, Smith and many others that the ‘end of history’ was capitalism, the nation state, the patriarchal family and a personal notion of religious faith.  They all were still trying to answer Plato’s question about what constitutes a good society—and all recognized that such questions could only be resolved through rational discussion and empirical method that allowed arguments to be tested by evidence.

Of course, Marx, writing at the same time as Comte and the English novelist Charles Dickens, agreed that social science should help resolve moral and political questions.  However, he disagreed with the other sociologists about the ‘end of history.’  For him, capitalism was ‘contradictory’ (an idea of contradictoriness he took from Hegel) and would lead eventually to socialism and communism.  However, he and Engels made it clear in The Communist Manifesto that capitalism was ‘necessary’ and would be the first economic form to resolve the millennial problem of hunger.  The main problem with capitalism for Marx is that it leads to oligopolies and monopolies that throw many workers out of work, thus dampening their ability to spend and live.

These early social thinkers felt that important questions could only be resolved using reason, notably discussion, dialogue, empirical method.  Marx emphasized a dialectical view of history that stresses conflict between the wealthy and the impoverished.  It was not until the 1970s that American sociology, ignoring both Einsteinian relativity theory and the emerging postmodern critique of positivism (Derrida, Foucault), attempted to return to Comte’s view of sociology as social physics, stifling moral and critical reasoning in favor of a mathematics-driven positivism that replaced theoretical argument with the figural and gestural displays of the quantitative journal article.  This was a turning-away from moral philosophy and theory, toward the trivial techniques of inferential statistics and the endless refinements of methodology.

This turn toward a professionalized, positivist sociology in the American context was occasioned by the end of the social movements of the 1960s, such as the anti-war movement, civil-rights movement and emerging women’s movement.  Sociologists were actively involved in these movements, but as the ‘sixties ended and America moved further toward right-wing politics, sociologists attempted to regain eroding institutional prestige by returning to a positivist version of science.  Journal publishing and graduate education become monolithically quantitative during the 1970s and beyond, only recently challenged by theorists heavily influenced by the Frankfurt School and French postmodern theory, who want to return sociology to the emphasis on dialogue and dialectics—to a public sociology, by another name.  At present, there is much dispute within American sociology about what constitutes valid sociology.  For the most part, the triumph of post-1960s positivism did not occur in European countries and the former British Commonwealth, where intellectuals did not turn their back on the political and social movements of the ‘sixties but rather abandoned once and for all the positivist tendency within the social sciences.  Whereas ‘theory’ was a low-status and marginal pursuit within post-1960s American sociology, theory was viewed as high-status work in Europe, Great Britain, Canada, Australia, New Zealand and certain Pacific Rim countries.

–Ben Agger

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

2 Comments
  1. peshawarichapal.pk @ 2024-07-04 20:01

    Hi ther Dear, are you truly visiting this website regularly,
    if so then you will absolutely gget good know-how.

Trackbacks & Pingbacks

  1. Su padėka profesoriui Benui Aggeriui, arba mano klystkeliai ir šiokie tokie supratimai | Sociali sociologija

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS