Skip to content

Solomono medžioklės klausimu

parašė sociologai.lt ir Veronika @ 2010 Lapkričio 16

Šiandien kviečiame skaityti Veronikos sociologinį kometarą pastaruoju metu viešoje sferoje eskaluojamam Solomono gaudynių klausimui. Dėkojam anonimui už nuotrauką ir užrašų/piešinių autoriams už situacijos iliustraciją. Beje, ar žinote, kad “Solomon” ir “Cabri” vardai greitu metu gali tapti prekiniais ženklais?

Šį pavasarį rašiau magistro darbą apie gatvės meną ir kalbinau keletą Vilniaus graffiti piešėjų aiškiai suvokdama, kad vieno įdomesnių egzempliorių, Solomono/Cabri/YM11, tikriausiai nerasiu. Jo tikriausiai neras ir iniciatyvinė Algio Ramanausko suburtoji komanda. Bet į šią akciją, manau, svarbu pažvelgti iš sociologinės perspektyvos, kad išsiaiškintume keletą svarbių, bet dažnai žurnalistinių „tyrimų“ ignoruojamų aspektų:

1. Kas yra graffiti?
2. Kodėl su graffiti kovojama ir kokios efektyviausios tokios kovos priemonės?
3. Koks galimas šalutinis represyvios graffiti kontrolės poveikis?

Graffiti – labai įvairiapusis socialinis reiškinys. Tai ne tik kriminologų analizuojama viešosios erdvės deviacija, bet ir išskirtinė kultūros forma, savitas buvimo būdas. Žinau, kad toks apibūdinimas gali būti kritikuojamas kaip nekritiškas, o antropologai jam įvertinti galbūt pasitelktų terminą gone native – tai yra būsena, kai tyrėjas susitapatina su analizuojama bendruomene ir tiriamaisiais. Bet graffiti kaip kultūros formos apibūdinimas Solomono medžioklės kontekste man labai svarbus dėl to, kad šis aspektas paprastai visiškai ignoruojamas graffiti problemą pristatančiuose spaudos pranešimuose.

Pasak mano kalbintų piešėjų, graffiti viešąją erdvę paverčia gyva – t. y. tokia, kuria turi teisę naudotis kiekvienas asmuo nepaisant jo socialinio statuso ir pozicijos galios lauke. Graffiti žymenimis mieste taip pat siekiama erdvės vientisumo – t. y. sumažinti atskirtį tarp viešos ir privačios, individualios ir kolektyvinės viešosios erdvės. Svarbu tai, kad patį nelegalų veiksmą graffiti piešėjai suvokia kaip neutralų ar pozityvų poveikį, o ne kaip žalą miesto erdvei ir gyventojų bendruomenei. Taigi esminė konflikto šaknis – graffiti kultūrinių vertybių ir tradicinės kultūros (mainstreamo) vertybių nesutapimas.
Azert the Monarch
Tradicinėje kultūroje nelegalus graffiti egzistuoja kaip didesnės miesto problemos simbolis. Ta problema galėtų būti formuluojama kaip socialinės kontrolės arba paprasčiau – tvarkos miesto erdvėje trūkumas. Nors erdvė be socialinio konflikto, spontaniškumo ar bet kokios nesuplanuotos raiškos žymių įmanoma tik totalitarinių režimų valdomuose miestuose, tam tikras kontrolės ir aiškumo ilgesys būdingas ir didžiajai daliai laisvojo pasaulio. Todėl tiek nelegalus graffiti judėjimas, tiek tam tikros miesto gyventojų dalies pasipriešinimas jam yra natūralus ir universaliai egzistuojantis konfliktas. Tai, kad organizuotas pasipriešinimas kilo ir Lietuvoje – pakankamai dėsninga, ypač turint omenyje, kad palyginus su aplinkinių valstybių miestais Vilniaus reprezentacinės senamiesčio ir centrinių rajonų erdvės yra išskirtinai tirštai padengtos nelegaliais graffiti darbais. Kritiško stebėtojo nerimą kelia ne pati konfrontacija tarp dviejų skirtingų pasaulio suvokimo formų – tradicinio mąstymo ir graffiti pasaulėžiūros, – o tai, kad ji gali įgauti potencialiai gana pavojingas formas. Pavyzdžiui, virsti moraline panika, skatinti manipuliacijas viešąja nuomone, dėl ko demonizuojamas graffiti judėjimas ir graffiti piešėjai.

Vilniuje pasitelktas represinis kovos su nelegaliu graffiti kovos būdas daugelio dabartinių miesto sociologų ir kriminologų požiūriu ne tik didina socialinę įtampą, bet ir yra paprasčiausiai neefektyvus. Suvokiant, kad graffiti reiškinys turi ne tik neigiamų, bet ir socialiai pozityvių aspektų, represyvi kontrolė Vakarų pasaulyje po truputį keičiama į graffiti vadybos skatinimą (1). Tai yra graffiti nekriminalizuojančios programos, kai legaliam piešimui skiriamos miesto erdvės, organizuojami specialūs renginiai, kuriais siekiama graffiti piešėjų ir miesto bendruomenės konsensuso. Gana svarbu paminėti, kad, pavyzdžiui, Kaune ar Klaipėdoje tokios programos funkcionuoja kur kas sėkmingiau negu nuo graffiti brutalis darbų labiausiai kenčiančiame Vilniuje.

Kai kurie tyrėjai (ir suinteresuoti politikai) graffiti laiko užkrečiama miesto erdvės liga ir būtent todėl pateisina represyvias piešėjų medžioklės programas. Tokį požiūrį paaiškina „išdaužtų langų“ (broken windows) teorija (2), kurioje teigiama, kad netvarkinga, neišvaizdi, dezorganizuota gyvenamoji aplinka yra tiesiogiai susijusi su joje fiksuojamų socialinių deviacijų lygiu. „Išdaužtų langų“ teorijos požiūriu graffiti piešimas vertinamas kaip viešosios erdvės deviacija, sukelianti nesaugumo pojūtį ir potencialiai provokuojanti kitokius nusižengimus „sugadintoje“ teritorijoje. Tačiau šiuolaikiniai tyrėjai, ypač priklausantys kritinei tradicijai, graffiti linksta vertinti neutraliai (jei ne pozityviai). Nelegalios miesto žymėjimo praktikos imamos laikyti „atvirais“ langais, kurių studijos suteikia galimybę geriau suprasti socialinę miesto sąrangą (3).

„Išdaužtų langų“ požiūrio kritikai teigia, jog graffiti piešėjų represijos ir jų eskalavimas masinėse medijose veikia kaip moralinės panikos skatinimo priemonė ir politinė manipuliacija, kurios tikslas – formuoti realiai neegzistuojantį graffiti kaip nusikaltimų kultūros (crime culture) faktoriaus įvaizdį ir viešosios nuomonės dėmesį nukreipti nuo realių socialinių bei ekonominių miesto problemų.

Dabartinė Vilniaus anti-graffiti kampanija gana panaši į tai, kas vyko New Yorke aštuntame ir devintame praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Abiem atvejais skatinama aktyvi kova su graffiti reiškiniu apskritai ir konkrečiais graffiti piešėjais, kurie pristatomi kaip viena aktualiausių miesto gyvenimo problemų. Tokia miesto politika formuoja negatyvų graffiti įvaizdį, kurio pagrindas – priešo arba „Kito“ archetipas (4).
Terrible graffiti problem
Į kovą su Vilniaus graffiti aktyviai įsijungė medijos (socialiniai tinklai, TV žvaigždės, kitos viešos personos), kurių įaudrinta publika spaudžia teisėsaugos pareigūnus gaudyti ir bausti. To rezultatas – medijuotas socialinis spektaklis, kurio metu sąvoka „graffiti piešėjas“ po truputį apauga ryškesniais bruožais ir konkrečiais epitetais. Iš nesąmoningo vaiko ar nebrandaus paauglio jis tampa ginkluotu ir pavojingu nusikaltėliu. Abu šiuos neadekvačius graffiti piešėjo portretus kuria nuobodžiaujanti arba įsiaudrinusi populiarioji vaizduotė, todėl nei vienas iš jų neturi tiesioginių sąsajų su tikrove. Esminis skirtumas tarp vaiko ir nusikaltėlio įvaizdžių tik toks, kad pirmasis, nors ir neteisingas, nėra tiesiogiai pavojingas, koks yra antrasis, brutalaus piešėjo-maniako įvaizdis. Tokios medijų spekuliacijos pavojingos ne tik graffiti piešiančiam jaunuoliui (beje, populiariojoje vaizduotėje jis – beveik visada vyriškos giminės). Tai pavojinga pačiai visuomenei, kuriai primygtinai rodomas seniai ir dėl visai kitokių priežasčių susikaupusio įniršio objektas ir siūloma veikti – pagauti simbolinį viso to kaltininką. Tyčia necituosiu gausių liaudies pasisakymų Facebook grupėje, ką siūloma daryti Solomoną pagavus, tačiau jų fantazijos įtartinai primena linčo teismų retoriką.

Kokios galimos represinės kovos su graffiti Vilniuje pasekmės? Tikėkimės, nei vienas piešėjas nenukentės fiziškai. Pagal optimistinį scenarijų, socialinėms įtampoms neutralizuoti turėtų pakakti virtualių Solomono gaudynių. Antra, manau, kad Vilniuje kur kas labiau išaugs graffiti piešimo „slenkstis“, todėl visai tikėtina, kad vienas iš medžiotojų tikslų bus pasiektas – kuriam laikui sumažės nekokybiškų, mažos estetinės vertės graffiti darbų kiekis bent jau miesto centre. Vis dėlto tokių vaisių, kokių duotų išmintinga graffiti vadybos politika, represijos tikrai neatneš, nes pirmąja strategija skatinamas susikalbėjimas, o antrąja – palaikoma socialinė įtampa ir konfliktas.

_________


1. Navickas, Vytautas, Graffiti kaip nelegali vizualinė raiška Vilnius: Eugrimas, 2008. Navickas, p. 41-48

2. Wilson, James Q., Kelling, George L., Broken Windows: The Politics of Broken Windows // The Atlantic Monthly 1982; 249(3); pp. 29–38.

3. Kane, Stephanie C., Stencil graffiti in urban waterscapes of Buenos Aires and Rosario, Argentina // Crime Media Culture, 2009; 5; pp. 9-28.

4. Snyder, Gregory J., Graffiti media and the perpetuation of an illegal subculture // Crime Media Culture, 2006; 2; p. 93

Rubrika → Tekstai, Visi įrašai

6 Comments
  1. biezdielnikas @ 2010-11-18 13:00

    Geras straipsnis. Nuomnes parmentos faktais, ko daug kur (ne čia) trūksta.

    Apie periodiškumus karas/taika grafiti fronte – http://graffiti.puslapiai.lt/2010/11/03/ciklas/

  2. andrius.at @ 2010-12-04 15:28

    Kiek Vilniuje, šiuo metu, yra jaunuolių, aktyviai užsiimančių graffiti? Dešimtys, šimtai, tūkstančiai? (klausiu smalsumo vedinas)

  3. fghfgh @ 2010-12-05 02:23

    Dešimtys. Kelios. Trys?

  4. Sigita @ 2011-02-25 16:09

    Patiko, įdomi tema, geri ir argumentai. Kiek ilgokas, bet čia jau mano nekantrumas. Mano manymu, jei mieste nėra nei vieno graffiti, jame jau kažkas negerai — tikriausiai nieko nuobodesnio nėra už miestą be skirtingų grupių (subkultūrų), jų priešinimosi ir protesto.

Trackbacks & Pingbacks

  1. Vilniaus savivaldybės karas prieš grafičių piešėjus « Tadas
  2. Vilniaus savivaldybės karas prieš grafičių piešėjus « Ekon

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS