Interviuotojas ir interviuojamasis: galia kalbėti ir nustatyti pokalbio taisykles
Vienas žmogus sakydavo, kad iš kaštonų žydėjimo nieko gero nelauk. Žydintis kaštonas reiškia, kad atėjo TAS metas, pilnas egzaminų, rašto darbų, nemiegotų parų, o kai kam – ir diplominių rašymo džiaugsmo. Šiaip ar taip, TAS metas pilnas ne tik nuovargio, bet ir įspūdingų atradimų, kai visą semestrą pasyviai klausęsi informacijos apie sociologijos teorijas ir metodus pagaliau esam išgenami į lauką ir akis į akį susiduriam su savo tyrimu. Toks asmeniškas prisilietimas savo kailiu prie metodologinių problemų – Agnės G. įžvalgose apie interviuotojo ir interviuojamojo santykį. Kas interviu metu yra sociologas – asmuo, nustatantis taisykles ar Tiesą Žinantis Objektyvus Tyrėjas?
Interviuotojas turi galią pasakyti, apie ką kalbėti, bet jis negali pertraukinėti, jo užduotis yra klausyti ir, jei prireikia, prisitaikyti prie kalbėtojo stiliaus. Jis gali patirti ypatingą išklausymo jausmą ir suteikti tą patį kalbėtojui – nustatydamas pasitikėjimo santykį jis sukuria tikrą, gryną pokalbį, be nuneigimų, be išankstinių nuostatų, kai vienas dalinasi grynąja savo patirtimi ir gali tai daryti ramiai, nebijodamas būti užginčytas, o kitas jo kalbą priima kaip tiesą.
Tad kur yra problema, mielasis interviuotojau, jeigu jautiesi taip gerai po to pokalbio, o žmogus lieka išklausytas?
Problema ta, kad savo pokalbio aiškinimą ir supratimą interviuotojas pasileika sau. Jis vis tiek žino, kas iš tikrųjų (jei apskritai gali kur nors būti iš tikrųjų) slepiasi už to kalbėjimo, jis turi objektyvavimo galią, bet ją nuslepia nuo kalbėtojo, jis naudoja kalbėtojo suteikiamą informaciją savo modeliams kurti ir neleidžia kalbėtojui to žinoti, neleidžia ginčytis su jo modeliais. Per neatsakymą į kalbėtojo atsakymus jis užkerta kalbėtojui galimybę sugriauti viršenybės santykį tarp to, kuris žiūri plačiau ir
žino geriau, ir to, kuris parūpina medžiagos tam platesniam žinojimui. Per neatsakymą į kalbėtojo atsakymus jis užkerta kalbėtojui galimybę pačiam būti objektyvuojančiu, pačiam diskutuoti socialinę realybę.
Tai yra santykis tarp egzaminuojamojo ir egzaminuotojo, kai egzaminuojamajam nepasakoma, kad jis egzaminuojamas, nekalbant jau apie galimybę diskutuoti egzaminavimo kriterijus. Galia yra interviuotojo rankose. Kitas klausimas – jei abiems esantiems šiame santykyje yra gerai – vienas gauna informaciją, kitas gauna išklausymą ir abu jaučiasi puikiai pasišnekėję, tai kodėl tada tas galios santykis yra blogai?
Nesakykite, kad niekada nesate kažko panašaus pagalvoję, jei tik kada teko susidurti su kokybinio tyrimo praktika. Ką apie interviu metu besirandantį galios santykį manote jūs, mieli sociologai ir jų informantai? Pasidalinkite įspūdžiais, mintimis, pastebėjimais, įdomiom istorijom apie tai, kaip jaučiatės interviuodami ir interviuojami?
Kas interviu metu yra sociologas – asmuo, nustatantis taisykles ar Tiesą Žinantis Objektyvus Tyrėjas?
Koks atsakymas?
Ką reiškia “objektyvavimo galia”?
jis naudoja kalbėtojo suteikiamą informaciją savo modeliams kurti ir neleidžia kalbėtojui to žinoti, neleidžia ginčytis su jo modeliais
Kodėl neleidžia? Modeliai pasirodo straipsniuose, konferencijų pranešimuose. Kodėl apklausti žmonės negali jų skaityti? Kodėl negali autoriui parašyti laiško (ginčytis)?
Sveikas sugrįžęs, Andriau. Dėl pirmo klausimo – o kaip pačiam atrodo, koks yra atsakymas?
Bent jau mano praktikoje į šį klausimą susigeneravo atsakymas, kad Tiesą Žinantis Objektyvus Tyrėjas yra mitologinė figūra arba kaukė, su kuria ruošiamasi tyrimui. Jei susitapatini su kauke, prašampa interviu proceso refleksija, nes TŽOT nekvestionuoja galios santykių, besivystančių interviu metu ir už jo (analizės metu), o tik veikia pagal apibrėžtas metodo taikymo procedūras. Taip, kad aš už “žmogų nustatantį taisykles”. Visgi neteigiu, kad ir ši pozicija yra nepavojinga ir potencialiai negalinti nuslysti į savitikslį žaidimą, refleksiją vardan refleksijos. Ji sudėtinga, nes už taisykles esi atsakingas pats, o ne metodologijos vadovėlis.
@Veronika
Sutinku, jog Tiesą Žinantis Objektyvus Tyrėjas yra neiškus tipas.
Bet ar neįdomesnis klausimas – kaip įvertinti interviu patikimumą?
Kelios iš mano apklaustųjų magistro darbui paprašė, kad parašius parodyčiau savo darbą. Sako, kad įdomu pamatyti kokį mokslą iš jų išspaudžiau. Iš tikro smalsu kaip reaguos, bet turiu pripažinti – tikrai nejauku joms parodyti į kokias struktūras sudėjau jų pasakojimą.. Kokia jūsų patirtis? Ar teko dalintis savo tyrimo rezultatais su tiriamaisiais ir koks jausmas?
Andriau – o koks interviu yra nepatikimas? Ar tas, kuriame meluojama, pateikiama neteisinga informacija?
Na, jei tyrimas susideda ne iš vieno interviu (paprastai taip ir būna), tai pagrindinės tendencijos ryškėja kartu su kiekvienu informantu. Nepatikimas interviu ryškiai iškristų iš konteksto, bet netgi jame pateikiama informacija būtų gana vertinga analizuoti – ką stengiamasi nuslėpti, kokie neadekvatūs paaiškinimai kuriami ir kodėl? Beje, mano įsitikinimu nepatikimi (jei abu vienodai suprantame patikimumą) kokybiniai interviu yra retas atvejis, daug retesnis negu nepatikimi kiekybiniai interviu.
Agne si, aš savo informantams irgi beveik visuomet siunčiu tyrimo rezultatus, bet jausmas visada labai keistas. Vienas dalykas, tu apie jų suteiktą informaciją padarai jiems galbūt nepriimtinas (tai nereiškia, kad neteisingas) išvadas ir bijai tuos žmones tiesiog įžeisti. Kitas dalykas – paprastai feedbackas būna labai menkas (jeigu būna išvis), nes vis dėlto tyrimas – tai kita kalba, sociologijos kalba, kuri toli gražu ne kiekvienam informantui yra priimtina ir suprantama.
Tai būtų atsakymas ir Andriui į klausimą, kodėl informantai negali diskutuoti tyrimo išvadų – žinoma, kad gali, bet tik labai nedidelė jų dalis tai daro, tik tie, kuriems pažįstamas mokslinis diskursas. O jeigu aš tiriu benamius? Vaikus? Tiesą pasakius – apskritai didžiąją visuomenės narių dalį. Va tada ir atsiranda tie keisti galios santykiai – aš pasikalbu su tavim apie tavo gyvenimą, išanalizuoju ir nustatau, ką IŠ TIESŲ tai reiškia, publikuoju moksliniame žurnale kaip mokslinio tyrimo rezultatus. Akivaizdu, kad žaidimo taisyklės palankios tik vienai žaidėjų komandai, ar ne?
Iš to kyla klausimas – kokios galimos išeitys iš tokios galios nepusiasvyros (skubu, tai niekaip neprisimenu to tikslesnio žodžio:) situacijos?
Taip, būtent tas klausimas, kaip tam žmogui, su kuriuo kalbėjaisi, paaiškinti, kad jis yra vienas iš tų tipų, vadinamų informantais, kad naudojai tik kažkurią dalį iš to, ką jis pasakojo, nes kitkas buvo daugiau mažiau ne į temą, net jei tema jam buvo būtent tai, o dar sunkiau paaiškinti ir jam, ir sau pačiam, kaip galėjai jį sudėti į tą visą savo modelių apie pasaulį struktūrą, nagrinėti jį kaip kokią varlę biologijos pamokose.
Pačiai gal buvo įdomesnis atvejis, kai viena informančių, visiškai paprastas žmogus, atvirai pripažįstantis, kad net negalvoja apie universitetą, interviu pabaigoje paklausė, tai ta sociologija, tai čia ką mes darom? čia ne socialinis darbas, ar ne, tai ką čia mes darom, pavyzdžiui, kas bus iš šio pasikalbėjimo? Pasijutau užklupta, bet buvo visai smagu papasakoti, ką aš bandau atrasti besikalbėdama su žmonėmis, kodėl tai yra svarbu, šitas mano kalbėjimasis ir darbų rašymas, ir kartu pagrįsti ir sau pačiai, kad tai nėra šiaip sau. (galbūt.. ak, toji magistrinių realybė..)
Kalbant apie pasidalinimą rezultatais.. Pati mąstau, jei turėsiu laiko, siųsti ne tik savo darbą paskaityt, nes dauguma informantų tikrai neturi to išsilavinimo, kad gebėtų suprasti tą kalbą, bet ir parašyt bent pastraipą paparasta kalba, ką aš čia tyriau, ką sužinojau ir kuo man pravertė tas žmogus.