jeigu Tau amžiaus ketvirčio krizė..

Pastaruoju metu sutinku nemažai žmonių, kurie išgyvena amžiaus ketvirčio krizę ir yra labai nelaimingi dėl savo dabartinių gyvenimo aplinkybių (tiesa, pastebėjau, kad tokia būklė žmonėms paūmėja atėjus pavasariui, kai biologinių procesų nulemti nuotaikų svyravimai pastiprina socialinio gyvenimo „negandas“). Kokios tai aplinkybės, kurios užtemdo jauno žmogaus spalvingą gyvenimą?

Štai tokios:

Man 25, o aš dar neturiu jokio normalaus išsilavinimo

Man 25, o aš dar neturiu jokio normalaus darbo

Man 25 ir aš apskritai nežinau, ką noriu veikti gyvenime

Man 25, o aš dar neturiu antros pusės

Man 25, o aš vis dar gyvenu su tėvais ir t.t.

Kartais liūdna matyti, kad žmogų graužiantis kirminas tėra blogo požiūrio sukonstruota fikcija. Kitaip sakant, žmogus pradeda jaustis blogai, kai jo gyvenimo būdas neva statistiškai reikšmingai nukrypsta nuo NORMALIŲ standartų. Bet, mano manymu, kartais tikra laimė yra „gyventi taip kaip gyvenasi“, nesistengiant savęs dirbtinai uždaryti kuriame nors iš šešių stalčiukų. Jei išmoksti nuoširdžiai „gyventi taip kaip gyvenasi“, pradedi jausti natūralų malonumą GYVENTI savo nepakartojamą gyvenimą:)

Amžiaus ketvirčio krizės ištiktiems jaunuoliams LABAI rekomenduoju pasidomėti Lietuvoje dar nenagrinėto, bet užsienyje vis labiau populiarėjančio ir akademiniame diskurse nenuilstančias diskusijas sukeliančio jaunimo sociologo Jeffrey Arnett idėjomis. Konkrečiau – jo pasiūlyta emerging adulthood koncepcija, kurią labai palaikau.

Sociologas atliko daug įvairiausių jaunimo tyrimų: kokybinių (įdomu tiems, kurie mėgsta autentiškas patirtis), bei kiekybinių (įdomu tiems, kurie pasitiki skaičiais) ir parodė, kad didelės dalies šiuolaikinių jaunuolių gyvenimą lydi būtent mano anksčiau paminėti požymiai, bet jie visiškai neparodo jų gyvenimo kokybės ir savęs vertinimo. Daugelyje šalių šio autoriaus idėjos inspiravo daugybę panašių tyrimų, kurių rezultatai taip pat leidžia teigti, kad šis reiškinys plinta visame vakarietiškame pasaulyje ir tampa toleruotina (o kartais net pageidautina) norma. Sociologas mato būtinybę persukti „socialinį laikrodį“ nes normos bei lūkesčiai, tradiciškai siejami su 18 – 30 amžiaus tarpsniu stipriai pasikeitė.

Ypač rekomenduoju štai šią knygą, kuri nors ir mokslinė, tačiau susiskaito kaip romanas ir manau, turėtų suveikti kaip psichoterapijos seansas:) Manau bent daliai ją perskaičiusių ir krizės ištiktų jaunuolių turėtų galvoje apsilankyti tokia mintis „aš gyvenu visiškai gerą gyvenimą ir esu visiškai “normalus” jaunuolis“.

Knygos, deja, nėra nei bibliotekose, nei knygynuose:( bet galiu ją paskolinti.

Norintieji, kreipkitės :)