Kartais lavonas būna kur kas gyvesnis už gyvu buvusįjį, gana ėdrus, bet ir dosnus veikėjas

Artėjant kam šventei, kam ne – Vėlinėms, prisiminiau M. P. Šaulausko žodžius, kad kartais lavonas būna kur kas gyvesnis už gyvu buvusįjį, gana ėdrus, bet ir dosnus veikėjas. Kodėl dosnus? Nes ne retai su kaupu atsilygina socialiniu statusu artimiesiems ar kitiems gyviesiems.

Štai pavyzdžiui A.M. Brazausko atveju, nesutarimai dėl veliono paminklo, našlės planai kurti prezidentinę partiją ir pan., jį vis dar išlaiko gyvybingu visuomenės veikėju.

Tiesa, jaunam sociologui apskritai reikia nepamiršti, kad mirusįjį mūsų profesijos atstovai mato visiškai kitaip nei žmogus iš gatvės. Jeigu praeivio paprašytume išvardinti jo šeimos narius, jis tikriausiai nepaminėtų prieš 10 metų mirusio tėvo. Tačiau sociologui pastarasis – vis dar šeimos narys, nes sūnų ir tėvą vis dar sieja (nors ir ne tiesioginė) interakcija. Juk pavyzdžiui periodinis kapo tvarkymas tikrų tikriausia sąveika tarp gyvojo ir mirusiojo, ar ne?

Tiesą sakant, šiame įraše ir norėjau pakalbėti apie antkapius ir kitus netyrinėtus dalykus:) Iki šiol Lietuvoje niekas neatliko (bent jau mano žiniomis) sociologinio antkapių tyrimo, o jis iš ties būtų labai įdomus. Kaip keičiantis metams keičiasi paminklai, užrašai? Kaip pasikeitė/ar nepasikeitė antkapių mados priklausomoje ir nepriklausomoje Lietuvoje? Kokios socialinės normos, vertybės atsispindi antkapių užrašuose? Ką antkapiuose linkę pažymėti/išryškinti velionio artimieji?

Ne tik Vėlinių (ar Helovyno) proga pravartu pasivaikščioti po kapines – su sociologine akimi tai įdomu daryti bet kada. Rekomenduoju ir jums kokią gražią dieną pasivaikščioti kapinėse, o bevaikštant paskaitinėti antkapių užrašus. Štai pavyzdžiui kažkada teko sutikti tokį: “Žymus stomatologas ir jo mylinti žmona”. Trumpas, bet sociologiškai analizuotinas sakinys:) Kalbant apie vyrą – pažymimas jo socialinis, profesinis statusas, o apie moterį – šeimyninis. Tiesa, dar ir savininkas “žmonos” nurodomas – “jo”, tačiau nenurodoma ką “mylinti” žmona, gal visai ne velionį?:)

Kitas įdomus tyrimas galėtų būti apie laidojimo reikmenimis ir paslaugomis prekiaujančių įmonių darbuotojus. Užsukusi į S. Konarskio gatvėje esantį Gėlių turgelį visuomet žvilgtelėdavau į dešiniajame šone įsikūrusius vainikų prekiautojus – būdavo įdomu, koks jų veidas? Ar jie šypsosi? Iš vis, kaip jie atrodo? Rodės, kad jų veide turėjo būti ryški jų užsiėmimą atliepianti žymė. Vis galvodavau, tiesa, ir dabar tebegalvoju, koks jų laisvalaikis? Ką jie veikia kai nedirba? Kokią muziką mėgsta? Kitaip sakant, koks jų sociologinis paveikslas?