Nusijuokti laiku ir dėl rimtos priežasties

„Kodėl visi geri dalykai turi būti daromi su protinga veido išraiška?“,- tokį retorinį klausimą pristatydamas savo planus kurti Tautos prisikėlimo partiją uždavė buvęs Seimo pirmininkas A. Valinskas. Tada tokios kalbos daug kam tik kėlė šypseną ir retas priėmė jas už gryną pinigą.

Tik prasidėjus TPP ir kitų politikų rinkiminei kampanijai ir ypač po rinkimų dažnai tekdavo išgirsti nusivylusių žmonių replikų, esą toks politinis cirkas gali vykti tik Lietuvoje, tokioje politiškai nebrandžioje šalyje. Daugelis mano, kad normalioje valstybėje tokia neva nerimta politinė partija su šoumenu priešakyje negali dalyvauti realioje politikoje. Tačiau patirtis rodo ką kitą. Pasaulyje yra/buvo apie  51 oficialiai registruota netradicinė aka nerimta politinė partija (dalis jų nebeveikia).

Štai keletas pavyzdžių: Anglijos Rock’n'Roll’o pamišėlių partija, Siurprizo partija, Kanados absoliutaus absurdo partija, Belgijos prieš olandų kalbą partija ir pan. Populiariausios alaus mėgėjų partijos, jos veikė Norvegijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje. Šių partijų tikslas – gerinti nacionalinio alaus kokybę ir skatinti jo vartojimą. Lenkijos alaus mėgėjų partija taip pat atkreipė dėmesį į alkoholizmo problemas, skatino degtinės ir kitų stipriųjų gėrimų vartojimo įpročius pakeisti į alaus vartojimo kultūrą.

Labiausiai intriguojanti man pasirodė šiuo metu dar veikianti Vokietijos anarchistų pogo partija, įsteigta 1981 metais dviejų jaunų, save vadinančių parazitais, pankų. Jų šūkis „Drinking, drinking, each day only drinking!“. Pagrindinės partijos idėjos ir tikslai šokiruoja: legalizuoti visų rūšių narkotikus, panaikinti policijos instituciją, panaikinti senatvės pensijas ir įvesti jaunimo pensijas, panaikinti privalomą išsilavinimą ir pan. Įspūdingiausia, kad ši partija sulaukė visuomenės palaikymo (tikriausiai daugiausia jaunimo) ir keli partijos atstovai galėjo pasireikšti parlamente.

Dauguma netradicinių partijų įkūrėjų yra/buvo humoristai, žinomi visuomenės veikėjai.  Jie teigia esą neabejingi šalyje vykstantiems neigiamiems dalykams ir siekia į juos atkreipti visuomenės dėmesį bei paskatinti veikti. Pagrindinis tokių partijų tikslas – pavogti rinkėjų balsus ir taip išreikšti protestą prieš tradicines politines partijas, sustabarėjusį, egoistinį ir visuomenės netenkinantį jų valdymą. Tokiu būdu partijos suteikia rinkėjams galimybę išreikšti savo nepasitenkinimą tradicinėmis partijomis – geriau atiduoti balsą už nerimtą partiją, negu iš vis neit balsuot – bus stipresnis „spyris“ nepatikimiems politikams. Partijos savo reklaminiuose stenduose ar plakatuose nevengia atvirai pasityčioti, pašiepti gerą gyvenimą žadančius politikus. Vienos Švedijos nerimtos partijos idėja skelbia, kad kiekvienas politikas jaustųsi geresnis ir laisvesnis, ir artimesnis likusiam pasauliui, jeigu užuot aršiai kovoję prieš oponentus, būtų žaismingesnis ir linksmesnis.

p.s. Rekomenduoju paskaityti A. Brener ir B. Schurz, dviejų aršių Rusijos kovotojų prieš valdžią parašytą knygą „Ką daryti?“, kuri siūlo daugybę netradicinių pasipriešinimo sustabarėjusiai, neefektyviai valdžiai būdų. Viena jų mintis puikiai atspindi, kokią reikšmę gali turėti minėtos nerimtos partijos: „Nusijuokti laiku ir dėl rimtos priežasties – toks veiksmas gali duoti stiprų atkirtį šlykščiai valdžios santykių rimčiai.”