Šiuolaikinės subkultūros yra šiuolaikinės

Turbūt kiekviename studentų kurse, nuo bakalauro iki magistro, visada pasitaikys bent vienas žmogus, kuris rašys savo kursinį / semestrinį / diplominį iš subkultūrų. Tema, be abejo, smagi, bet vieno dalyko nesuprantu – kodėl kiekvienais metais visi rašo tuos pačius darbus apie tuos pačius pankus, baikerius ir neopagonis, kuriems kaip subkultūroms jau eina ne pirma dešimtis metų. Vienai iš šių subkultūrų priklausantys mano kaimynai krizena: kiekvienais metais ateina tokie patys šuorai studentų, uždavinėja tokius pačius klausimus ir parašo tuos pačius darbus. Kaimynai krizena toliau – jie jau sukaupę pakankamai patirties, kad ištirtų tyrėjus ir nupieštų apie juos knygą. O jums negaila to veltui sugaištamo laiko ir entuziazmo? Mano pasiūlymai būtų du:
1. Išleiskite apie kiekvieną iš tų nusistovėjusių šimtamečių subkultūrų po svarią monografiją, ir jeigu apie jas vėl kas nors imsis rašyti, tai gal bent turės atspirties tašką ir pažiūrės kokiu nors kitu kampu.
2. Tirkite, pagaliau, šiuolaikines subkultūras. Jeigu atrodo, kad per paskutinius penkeris metus neatsirado nė vienos naujos subkultūros, aš jums diagnozuoju šiltnamio efektą – neišlipimą toliau į pasaulį nei biblioteka.

Čia, aišku, kyla klausimas, iš kur sužinoti ir kaip užčiuopti tą nepagaunamą naujumo pakraštį? Manau, kad čia sociologija yra šiek tiek panaši į coolhunting’ą. Reikia eiti, stebėti, kartais slėptis, kartais – šnekinti žmones apie viską ir bet ką. Kai rašiau saviškį diplominį, susijusį visai su kitais dalykais, viena informantė man užsiminė apie hardbass subkultūrą (kalba netaisyta):

„(…) tai yra tokių pacaniukų, ta prasme, to, ką mes vadinam marozais, reiškia tų tokių su „sportivki Adidas“. Jie pasiima kokį mobiliaką arba magelį, nueina į viešą vietą, paleidžia, na, tai yra toksai rusiškas greitas, sakytum, tranzas (…). Nežinau, visokie ten… amfetamino tematika ir panašiai. Jie paleidžia ir tada šoka ir save filmuoja. Šoka taip kaip jie, tarkim, šoktų diskotekoj. Na ir esmė yra ta, kad surinkti kuo daugiau žmonių į vieną vietą, kad jie šoktų ir juos nufilmuoti ir dėti į „YouTube’ą“, toks labai, sakykim, internetinis judėjimas, kur… Man čia juokinga yra tai, kad visą laiką yra… turi būti bent vienas, kuris nedalyvauja, o fiksuoja, nes be to kažkaip viskas netenka prasmės, tiesiog įvyksta. (…) tame dalyvauja žmonės, kurių mes šiaip turbūt pasirenkam nematyt gatvėj, galbūt. Iš tikrųjų nežinau, galbūt jeigu jie jau deda save į „YouTube’ą“, galbūt jie daug artimesni, negu kad atrodo.“

Pažiūrėti kaip tai atrodo Vilniuje galima per Youtube: čia ir čia, tinklavietė – hardbass.lt. Kuom ne tyrimų sritis?

Kitas būdas užčiupti pasaulį – tai raustis interneto šiukšlynuose. Šiukšlynuose, be abejo, daug šiukšlių, bet būtent ten galima užkliūti už idėjos, kurią įgyvendinus gautųsi ne tik „tvarkingas“, bet ir įdomus pasauliui mokslinis rašinys. Štai kiek visko gali pasiūlyti buvusi Encyclopedia Dramatica: tarp kitų,bogan, chav, guido, otherkin, pro-ana. Klasikinė wikipedia taip pat siūlo visokių potencialių įdomybių: hardline, cosplayeriai, floggeriai, juggalo, junglistai, pakeliui dar galima prigriebti trash’o kultūrą, generation Z ir pomoseksualumo trend’ą.

P. S. Aš čia ne apie tai, kad internetas yra patikimas ko nors šaltinis, aš čia apie tai, kad pasaulis gali būti didelis, įdomus, įvairus ir nenuvalkiotas :) Mieli sociologai, linkiu jums palikti 40 metų senumo istoriją istorikams. Eikite pasivaikščioti mokslinių ašmenų pakraščiais.