Sociologinis turizmas: gidas po Simmelio Berlyną
Berlynas – vienas sociologui, sociologei (ir kas be ko – XX a. istorikams) įdomesnių miestų. Jei turistinis gyvenimo Berlyne maršrutas susiklosto taip, kad nakvoji ramiame Vakarų rajone, o dienas leidi kur kas gyvesniuose ir (sociologiškai) įdomesniuose Rytuose, tai keletą kartų per dieną metro, traukiniu ar pėsčiomis kerti nematomą, bet aiškiai jaučiamą ribą tarp dviejų pasaulių. Ta vis dar egzistuojanti siena skiria ramybę ir judėjimą, vienodumą ir įvairovę, tvarką ir betvarkę, atriboja buržua nuo įvairiaspalvių plebėjų.
Sociologijos piligrimų žemėlapyje Berlynas įdomus kaip Georgo Simmelio miestas (nors jame spėjo pastudijuoti visas Didysis Klasikų Ketvertas – be Simmelio, dar ir Maxas Weberis, Emilis Durkheimas bei Karlas Marxas). Tačiau pilnaverčio sociologinio turizmo ir autentiškų relikvijų medžioklę daro praktiškai neįmanoma tai, kad miestas per Antrą pasaulinį karą ir po jo buvo fiziškai suniokotas.
Jei Tübingene – universitetiniame pietų Vokietijos miestelyje, kurio „kiekviename name kažkas yra gyvenęs“ (Gintaro Beresnevičiaus pastebėjimas) – pernelyg nenustembi priėjęs atminimo lentelę „Hier kotzte Goethe“, tai Berlyne labai retai pamatysi net „Hier wohnte“. Nebeegzistuojančio miesto istorijos gali ieškoti archyve, nes gatvėje randi tik dabartį ir tarpukario berlynietiškam skoniui neatpažįstamai sudarkytas (todėl jokiais išoriniais ženklais ir nepažymėtas) vietas – „Simmelio sankryžą“ ar Simmelio vardo skersgatvį Dievo pamirštame Berlyno priemiesty. Visa tai atkapstyti ir nufotografuoti padeda Zenono Norkaus gidas po Simmelio Berlyną:
„Georgas Simmelis gimė 1858 m. kovo 1 d. Berlyne – name, stovėjusiame prie Leipzigerstrasse ir Friedrichstrasse sankirtos, jos šiaurės vakarų pusėje.
Tai pats miesto centras: jeigu tautietis turistas, traukiantis Unter den Linden alėja Brandenburgo vartų link, priėjęs Friedrichstrasse pasuks kairėn – nuo čia iki tos sankryžos mažiau kaip kilometras.
Simmelio „gimtojoje sankryžoje“ pasukęs dešinėn (vakarų kryptimi), jis netruks kirsti Wilhelmstrasse. Čia iki 1945 m. buvo daugelis svarbiausių Vokietijos ministerijų.
Po to jis prieis Potsdamer Platz, kuri iki tol buvo bene gyviausia miesto vieta, tikrasis jos centras. Deja, pamatyti, kaip ji atrodė Simmelio laikais, galima tik senose nuotraukose, nes po 1945 m. per Potsdamer Platz ėjo riba, atskyrusi Rytų ir Vakarų Berlyną. O kai tos ribos 1989 m. nebeliko, aikštė buvo užstatyta šiuolaikinės architektūros pastatais, turinčiais deramai reprezentuoti ir vėl vieningos Vokietijos naująjį veidą.“
Potsdamo aikštė prieš pat Berlyno sienos griūtį 1987 metų W. Wenderso filme “Dangus virš Berlyno”.
(Citata iš: Norkus, Zenonas, Georgo Simmelio individualus dėsnis: gyvenimo ir kūrybos bruožai in Simmel, Georg, Sociologija ir kultūros filosofija (rinktinė), Vilnius: Margi raštai, 2007, p. 540)
sociologinis turizmas įkvepia!
Mąstau, kad ateityje būtų smagu pratęsti sociologinio turizmo temą. Turite su sociologais ar sociologija susijusių nuotraukų ar pastebėjimų iš viso pasaulio? Siųskite sociologai@sociologai.lt – labai lauksime!
Apie Potsdamo aikštės istoriją:
“The essence of the tumultuous evolution of public space in central and Eastern Europe during the twentieth century is most vividly exemplified in the history of Potsdamer Platz in Berlin. Located on the very edge that divided Europe and the city of Berlin for three decades, this site was an epicenter of Europe’s cultural life in the 1920s. After World War II, this jewel in the crown of Berlin was turned into a dreadful urban wasteland by the madness of the Cold War ideology. Today, the site draws again large crowds of people, flocking to the cornucopia provided by the cutting edge entertainment and shopping opportunities nested between the towering headquarters of the Daimler-Benz and Sony corporations – the true patrons and
guardians of this quasi-public space.”
Stanilov, Kiril (ed. by), The post-socialist city: urban form and space transformations in central and eastern europe after socialism, Springer, 2007, p. 276.