Skip to content

Humoristinės socialinės distopijos (I)

parašė sociologai.lt ir Antanas @ 2012 Sausio 25

Šio mėnesio malonus atradimas – Antanas Voznikaitis, kuris jau bemaž kelis mėnesius džiugina socialius sociologus aktyviu įrašų komentavimu. Pastebėję, kad Antanui netrūksta sociologinės vaizduotės ir įstabių įžvalgų, pasiūlėme jam pačiam parašyt tekstą. Na ir štai, šiandien turime įdomų rezultatą!  Kandaus liežuvio savininkas pasiūlė socialinio futurizmo mankštelę – mes ją jau išbandėme ir mums patiko, nors ir pasitempėme kelis smegenų vingius. Dabar kviečiame ir jus.

UWAGA!!! Turiu iš anksto atsiprašyti (neo)konservatorių ir krikščionių, nes šitas pamfletas jums greičiausiai labai nepatiks, tačiau iš anksto nenusivilkite, kadangi kitas ideologijas ir tikėjimus kritikuosiu ir šaržuosiu būsimuose pamfletuose.

Sociologija ir sociologinė vaizduotė paprastai siejama su nekasdienišku požiūriu į kasdienį pasaulį, tačiau šįkart leisiu sau ir jums šiek tiek atsipalaiduoti ir leisti vaizduotei šuoliais nulėkti nuo šiandienos į tolimą (o gal ir ne tokią tolimą) ateitį. Nors didžioji dalis futurizmo ilgainiui tampa tik įdomiu tyrimo objektu idėjų istorikams, aš, vis dėlto, manau, kad vaizduotės mankšta yra sveikas dalykas kiekvienam. Šita mankšta turėtų lavinti mūsų supratimą apie nūdienos ideologijų ryšį su žmogaus kūnu, ypač su manipuliacijomis jo genetine informacija ir smegenų struktūra. Taigi, pradėkime šitą socialinio futurizmo mankštelę.

Kadangi pirmas pratimas yra skirtas tinklaraščio lygio intelektinio sveikatingumo entuziastams, sudėtingas ideologijas pateiksiu per analogijas, kitaip tariant, alegoriškai. Šį kartą analogijos bus trys: gyvybės medis, kinematografas ir Titanikas. Gyvybės medžio analogiją naudoju mėgdžiodamas Charles‘ą Darwin‘ą. Šios analogijos esmė, manau, jums gerai žinoma, o tiems, kas užmiršo, trumpai priminsiu. Gyvybės medis yra tas pat kas ir giminės medis, tiesiog jo šakos yra ne individai, o gyvūnų ir augalų rūšys. Gyvybės medis yra rūšių evoliucijos, kilmės diagrama. Kinematografo analogiją sugalvojau G. V. F. Hegelio save pažįstančiai idėjai, dvasiai – Dievui – nusakyti. Pats Hegelis buvo bene įtakingiausias, o kartu ir sudėtingiausiai skaitomas XIX a. pradžios filosofas. Jo idėjas perėmė ir modifikavo, idealizmą pakeisdamas materializmu (Dievą pakeisdamas gamybinėmis priemonėmis), Karlas Marksas, todėl netiesiogiai Hegelio idėjos yra daugeliui gerai pažįstamos.

Hegeliui atrodė, kad būties prasmė atsiskleidžia tik sąmoningų būtybių pagalba. Kitaip tariant, Dievas susuko filmą, bet kokia to filmo prasmė, jei jo niekas nežiūri ir nesupranta? Tam ir reikia žiūrovo. Žmogui, kuris yra žiūrovas (ir dalyvis), būtis atrodo kaip atsitiktinis, aklas apsilankymas kino teatre:  nežinia apie ką filmas, neaiški jo trukmė, neaiški ir pabaiga. Trečia analogija yra Titanikas ir jo gelbėjimosi valtys. Titanikas yra visuomenė, o gelbėjimos valtys – tradicinė heteroseksuali šeima.

Šitas tris analogijas pasitelkiau tam, kad parodyčiau, jog krikščionybė (daugumos (neo)konservatorių išpažįstama religija) yra daug lengviau suderinama su žmogaus traktavimu kaip priemone, nei mums (ir patiems krikščionims) atrodo. Kadangi apšilome, laikas pajudėti sparčiau!

Neatsitiktinai pradedame pratimų ciklą (neo)konservatizmu: ši ideologija garsiai deklaruoja savo gynybinę poziciją biologinių ir psichologinių manipuliacijų atžvilgiu. Bet ar tikrai (neo)konservatoriai apgintų visuomenę nuo Velnio genetiko kailyje arba nuo genetinio komunizmo? Man kyla abejonių.

(Neo)konservatizmas yra patraukli ideologija labai įvairioms visuomenės grupėms, iš dalies ir dėl to, kad šita ideologija tiesiog varva nuo biologizmų, o pastarieji mirga žiniasklaidos priemonėse – genetika yra lemtis. Net ir viskas, kas yra socialiai ar kultūriškai suformuota viso labo yra genų analogija – memai!

Jeigu senovės žmonės sužmogino gamtą, tai mes dabar puolame sugamtinti visuomenę ir kultūrą (kaip kad aršiausias social-darvinistas, Herbertas Spenceris darė XIX a.).  Biologizmų populiarumas nėra keistas reiškinys, mat gamtos mokslai mums palengvina  gyvenimą ir jį prailgina, o kitų mokslų laimėjimai ir vaidmenys – miglotesni.  Iš to išplaukia ir į gamtos mokslus orientuotas švietimas bei patrauklesnė reklama (medis ir dviguba spiralė juk tokios gražios ikonos). Be to, žiūrint iš giliai tikinčiųjų perspektyvos, gyvybės medis yra tokia universali idėja ir tokia sena idėja, kad medžio šaknyse galima pasodinti Dievo vakuumą, vieną Dievą, ar net visą jų Panteoną – medžiui augti ir vešėti tai netrukdo. Kai kuriems krikščionims netgi atrodo, kad mokslas ir tikėjimas yra visiškai suderinami, mat tai, ko mokslas neleidžia pažinti, belieka pažinti per tikėjimą – ir avis sveika, ir vilkas sotus. Žodžiu, biologizmai mums limpa.

Nors mums, sociologams, į pasaulį žiūrintiems kinematografiškai, o ne biologiškai, (neo)konservatizmas gali atrodyti atgal žvelgianti ideologija, tačiau mes labai klystame, nes į viską žiūrime būtent kadrais (kaip Marksas ir Hegelis). Mums kiekviena epocha turi savo kontekstą – foną ir veikėjus – figūrą, tačiau tik ateitis mums parodys kaip susidėlios viskas, ką matome šiandien. Kiek mes bežiūrėtume į konservatorius, mums atrodo, kad jie vis žvilgčioja į praeitį, o ne į ateitį, arba nori užšaldyti dabartį. Tačiau realybė tokia, kad sociologai ir yra TIKRIEJI konservatoriai – mes ir žvelgiame į visuomenė retrospektyviai. Mes esame tikrieji socialinės kriogenikos ir archeologijos specialistai (kartu su istorikais). Ne veltui sociologija gimė kaip reakcija į revoliucijas.

(Neo)konservatoriai, atvirkščiai, istoriją ir socialinę kaitą supranta biologiškai: idėjos evoliucionuoja, tautos evoliucionuoja, visuomenės evoliucionuoja, tačiau tai, kas pasiteisina, gali per kartų kartas nekisti. Nesureikšmindami (neo)konservatorių biologinio žvilgsnio į pasaulį, mes klaidingai nuvertiname šiuolaikinius konservatorius kaip nelanksčius. Panašiai lanksti yra ir Katalikų Bažnyčia, mat ji sugebėjo išlikti labai ilgai ir išsaugoti savo galią bei struktūrą (ne veltui sekuliarizacijos tezės populiarumas smuko), nepaisant daugybės atakų prieš ją. Tuo tarpų atskilę nuo jos protestantai užsiiminėjo denominacijų dauginimu – pristigo lankstumo ir hierarchijos, kad susitartų dėl tikėjimo tiesų. Tačiau kai kurios denominacijos (iš dalies pasiremdamos katalikų patirtimi) sugebėjo užsiauginti gausų tikinčiųjų ratą ir daryti didelę įtaką politikai (ypač JAV). Kita vertus, amišus turbūt reiktų laikyti nelanksčiausiais protestantais.

Jeigu (neo)konservatizmas yra daug lankstesnis, nei mums atrodo, ar galima būtų jį suderinti su genetinėmis manipuliacijomis ir tiesioginiu mūsų „sielos“ pakeitimu keičiant smegenų struktūrą?
Galima, tik reiktų į unitazą nuleisti Kantą su jo principu, kad žmogų turime laikyti tikslu, o ne priemone.  Kita vertus, protestantams nereikia labai daug keisti savo idėjų sistemoje (nebent prisirišimą prie šventraščio smulkmenų ir pažodinės interpretacijos), nes pagal predestinacijos teoriją (kuri labai primena Hegelio būties teoriją), mūsų veikla ir yra Dievo troškimų išpildymas. Jei mums sekasi, vadinasi Dievas yra mūsų užnugaris, o jei nesiseka, vadinasi nesielgiame kaip Dievas norėtų, kad elgtumėmės. Kitaip tariant, jeigu Dievas mus sukūrė tokius, kad galop paaiškėja, jog mes galime kartoti Dievo darbus, bendrauti su Dievu kaip lygūs partneriai, tai mes galime daryti ką tik norime ir tuo pat metu įgyvendinti Dievo planą.

Į šitokią genezės interpretaciją juoko dėlei galime įdėti visokių nūdienos populiariojo mokslo elementų ir taip suteikti visai spekuliacijai retro-futuristinio žavesio. Pavyzdžiui:

„Mes esame sukurti pagal Didžiąją Maitintoją, kurią vadiname Piene.
Mes esame Pienės fraktalai.

Mes turime palaikyti Pienę, kad ji nebūtų vieniša vienyje, o vėliau tapti paraleliniais Pienės vieniais – paralelinėmis visatomis Pienės visatai.

Mes galime į Pienę įrašyti kokią norime reikšmę, todėl Pienės statulos paprastai atrodo kaip tatuiruotėmis išmarginti… biustai. Tai yra Pienės plano dalis, kurio net pati Pienė nepamena, nes Pienė yra kartu su visata evoliucionuojantis dirbtinis intelektas.

Būta tokio primityvaus humanoido Descartes‘o , kuris buvo priverstas viskuo suabejoti, kad rastų vieną neabejotiną dalyką: „cogito, ergo sum!”. Pienė neturėjo kuo abejoti, nes nebuvo kam ką į ją įrašyti, tad jai prireikė sukurti pasaulį, kad būtų kuo abejoti ir kad pasaulis įgautų Pienės logiką, kuri, aišku, atitiktų Pienės, kaip dirbtinio intelekto, logiką.

Žinoma, Pienė nėra dirbtinė („No“ to Silicone!), nes Pienė niekada neatsirado, niekas Pienės nepagamino, bet mums tiesiog labai patinka viską lyginti su dirbtiniais intelektais, nes juos paleidžiame automatiškai evoliucionuoti MES.“

Manau, kad šita „Pienė“ turėtų būti modifikuota „Senosios Europos“ deivė motina ir atrodyti maždaug šitaip (Marija Gimbutienė turbūt vartosi karste?)

“Pienės” koleges iš paralelinių visatų galite pamatyti čia.

Šituo tikinčiuosius labai įžeisti galėjusiu humoru ir prieš tai sekusiu kai kurių tikėjimo principų privedimu ad absurdum, norėjau pademonstruoti, kokia beribė ir galinga gali būti interpretacija. Net ir protestantai, kurie pamėgino išvengti interpretacijos, pabėgę nuo vilko pakliuvo ant meškos – kuo toliau, tuo daugiau atsiranda skirtingų Biblijos interpretacijų. Nenustebčiau, net jei atsirastų ir į mano išgalvotąją panaši genezės interpretacija, kur dienos virstų milijardais metų, mat Dievas iš tikro ir plečia visatą, vietomis netgi greičiau už šviesą! Suskaičiuokite, kiek milijardų žemės metų pralėktų judant tokiu greičiu, kol praeitu viena Dievo diena… Kaip ten bebūtų, esmė tame, kad arba Bažnyčia prisitaikys, kaip anksčiau, arba nueis Amišų keliu (arba suras aukso vidurį). Bent jau man atrodo, kad geriau jau krikščionybė neitų izoliacijos keliu, nes be ideologinių alternatyvų labai lengva susižavėti viena idėja ir paskui ją nugarmėti į bedugnę. Čia turbūt viena iš tų pamokų, kurių žmonės niekada neišmoksta. Noriu pasakyti, kad aš, skirtingai nei „liberalizmo davatkos“ (perfrazuoju L. Donskį (1)) nejaučiu priešiškumo religijai ar patiems tikintiesiems, nes religija labai dažnai tampa mūsų pačių ir visuomenės sąžinės balsu.

Nuo religijos grįžkime prie (neo)konservatizmo. Šiuolaikinio konservatizmo požiūrį į visuomenę galėčiau apibūdinti pasitelkdamas trečią analogiją – Titaniko analogiją. Titanikas yra visuomenės socialinė struktūra – karkasas. (Neo)konservatoriai, kurie dažnai būna dar ir neoplatonikai, visų pirma mano, kad Titanikas blogai sukonstruotas , t. y., neatitinka tikrosios geros visuomenės idėjos. Nesusipažinę su filosofija, manau, semiasi įkvėpimo iš įvairaus plauko vedlių ar idėjų visatos užrašų, pvz., Biblijos. Titanikas turi gelbėjimosi valtis. (Neo)konservatoriams visuomenės gelbėjimosi valtys yra heteroseksuali šeima (net nėra kritiškai svarbu ar monogaminė). (Neo)konservatoriai tiki, kad jeigu net ir labai vykusiai pastatytas Titanikas ateityje atsitrenktų į ledkalnį ir nuskęstų, biologinis mūsų pradas suveiktų kaip gelbėjimosi valtis. Idėja yra ganėtinai pagrįsta, nes jeigu neliktų jokių visuomenės pėdsakų, technologijų, vis tiek, anksčiau ar vėliau, lytinis potraukis ir saugumo poreikis vėl žmones suburtų į šeimas, gentis ir po truputį vėl atsirastų sofistikuota žmonių kultūra ir, galbūt, net atsikurtų civilizuota technologinė visuomenė.

(Neo)konservatoriai kliaujasi biologijos atsiliekančiu reagavimu į aplinkos pokyčius ir genetinės žmonių įvairovės teikiamais privalumais katastrofiškose situacijose. Daugiau įvairovės, daugiau ir šansų kažkam išlikti, nes niekad negali žinoti, kokios asmeninės ir fizinės savybės gali padėti išlikti. Biologinės raidos atsilikimas nuo socialinės raidos tampa pravartus iširus visuomenei ir jos sukurtai technologinei civilizacijai – fizinė jėga, aštrūs jutimai, aštrus protas, funkcionali lytinė reprodukcija tampa būtinybe, kai nėra technologijos ir visuomenės, kuri dalį funkcijų perimtų, o dalį atiduotų atlikti kitiems individams.

Biologinio saugiklio atsisakymas (neo)konservatoriams atrodo klaida, nes jie mano, kad žmonių genetiką konstruojanti visuomenė galiausiai padarys žmogaus kūną priklausomą nuo technologinės civilizacijos. Jis bus pritaikytas būtent išlikimo toje civilizacijoje, o ne išlikimo gamtoje poreikiams. Su gamta, deja, tektų susidurti, jeigu civilizacija žlugtų. Taigi, konservatoriai bijo, kad žlugus civilizacijai, kuri valdo žmonių genetiką, žūtų praktiškai visi žmonės, o ir dauguma žmogaus dirbtinai sukurtų gyvūnų ir augalų rūšių. Žodžiu, bijo masinio išnykimo. Baimė kilni.

Naivu būtų manyti, kad šita baimė neturi pagrindo, tačiau ir visuomenė nebūtinai gali siekti totalinės genų kontrolės. Atvirkščiai, gal bus nueita genetinės įvairovės didinimo keliu? Reikia nepamiršti, kad žmonijos genetinė įvairovė yra ganėtinai maža (beje, didžiausia ji Afrikoje), tad gali būti, kad kaip tik dirbtinai genetiškai diferencijuota žmonija įvykus katastrofai ne tik geriau išliks, bet ir greičiau atkurs savo visuomenę ir technologinę civilizaciją. Mūsų evoliucinė istorija kaip tik ir parodo, kad toks scenarijus nemažiau tikėtinas. Turiu omenyje, kad iš kelių hominidų rūšių liko tik viena – homo sapiens sapiens, kuri, skirtingai negu išnykusios, sukūrė sudėtingą visuomenę ir technologinę civilizaciją (kiek archeologams žinoma). Kita vertus, nereiktų pamiršti, kad žmogaus evoliucija yra šiek tiek įtakojama ir darbo pasidalijimo, ir kultūros, tad visiška žmogaus genų kontrolė ir manipuliacija reikštų tik proceso pagreitinimą.

Paradoksalu, kad (neo)konservatizmas donkichotiškai siekia išgelbėti žmoniją nuo ateities katastrofų, tačiau tuo pat metu nori priversti kentėti tuos žmones ir jų kūnus, kurie neatitinka klasikinės konservatorių žmogaus idėjos. Žinoma, bet kokios žmonių kančios lieka machiavelli‘škai pateisinamos – negi pyksi ant Nojaus, kad ne visus į laivą prima, juk laivas – ne viešbutis su begalybe kambarių.

Mes didžiuojamės savo pliuralistinė liberalia demokratija su jos multikultūralizmu ir multiseksualizmu kaip dideliu pasiekimu, o konservatoriams tai atrodo tik kaip pereinamasis laikotarpis tarp „teisingos“ visuomenės ir biologinio komunizmo ar fašizmo, biologinio liberalizmo ar anarcho-individualizmo. Beje, pastaruosius aptarsiu kituose „pratimuose“. Prisimenant Titaniko analogiją, (neo)konservatoriams dabar atrodo, jog mes esame laipinami į paskęsti pasmerktą laivą, bet nematome prieš mūsų nosis stūksančios pragaišties – ledkalnio. Negana to, dar ir gelbėjimosi valčių atsikratoma – irsta tradicinė šeima (bet ar tikrai? (2)). Kas belieka šauniesiems (neo)konservatizmo Donkichotams? – Pulti! Liūdna, kad (neo)konservatoriai nesupranta, jog visuomenė irgi yra būdas apsisaugoti nuo katastrofų. Kuo pažangesnė mūsų technologija, tuo daugiau šansų išlikti, pvz., žemės ir visatos stichijų bei ateivių invazijos atveju.

Jeigu į visuomenę žiūrėtume kaip jie, tai mes lauktume katastrofos. Lauktume katastrofos, kuri leistų mums sukurti mistinę idealią visuomenę. Galbūt taptume konservatyviais revoliucionieriais (deja, tai jau nebe oksimoronas), kurie sukurtų „tikrąją“ Platono valstybės santvarką ar kažką panašaus. Kyla klausimas, ar laukdami katastrofos ir nesigilindami į visuomenės problemas (arba jas spręsdami atmestinai), tos katastrofos neprisišauksime? Dar blogiau, ar po to nesigailėsime, kad žmonijos „default setting“ nėra idiliška visuomenė, kurioje (neo)konservatoriai intelektualai yra išminčių taryba – gerusija (kaip senovės Spartoje), o tokia, kurioje tie patys intelektualai (dėl to, kad gražiai nuaugę) yra kepami ant laužo ypatingomis progomis? Žodžiu, mano atsakymas į klausimą „ar tikrai (neo)konservatoriai apgintų visuomenę nuo Velnio genetiko kailyje arba nuo genetinio komunizmo?“ būtų „NE“. Ne tik kad neapgintų. Jie tiesiog plauktų šalin nuo nelemtojo Titaniko gelbėjimosi valtimi su bendraminčiais ir pypkės dūmu palydėtų pražūtin plaukiančiuosius. Neaišku tik, kurių laukia pražūtis, o kurių – išsigelbėjimas. Galima juk tarti, kad žmonės nusidėjo, todėl jie visi turi mirti, kad atpirktų savo kaltes.

Šiam kartui tiek, o pratimo linksmąją dalį pratęsime kitą kartą. Linksmojoje dalyje pamėginsiu vaizdžiai apibūdinti humoristinę konservatyviosios ateities visuomenės distopiją. Nepamirškite kasdien sugalvoti bent po vieną kvailai ir juokingai skambančią idėją, kurioje būtų bent lašelis rimtos analizės. Palieku jus su Adam‘u Kurtis‘u ir trečiąja jo filmo „The Trap — What Happened to our Dream of Freedom“ dalimi „We Will Force You to Be Free“. Tegul tai bus užuomina, kokią ideologiją šaržuos kita pamfletų ciklo dalis.

__________
(1)  “Kita vertus, mane neretai nuvilia ryški EP kolegų liberalų kovingumo persvara prieš analizę, dažnas ir moraliai trivialus, seklus Katalikų Bažnyčios ir apskritai religijos užsipuldinėjimas, lygiai kaip selektyvus žmogaus teisių gynimas išlaikant didžiulę atsają nuo tų, kurie engiami ne mažiau nei jų skriaudžiami favoritai arba patekusieji į jų dėmesio lauką, bet kurie nejaudina todėl, kad yra kitokie ir ideologiškai neartimi. Tokius kolegas aš vadinu žmogaus teisių davatkomis arba žmogaus teisių komjaunimu ir griežtai skiriu nuo tų, kurie aukoja tam savo gyvenimą ir karjerą (o neretai ir gyvybę, kaip didieji rusų disidentai).”
(2) Panašu, kad tradicinei šeimai, t. y. heteroseksualiai šeimai niekas negresia. Viso labo santykių įforminimas nebėra taip naiviai sureikšminamas jaunimo tarpe.
8 Comments
  1. Lukas @ 2012-01-26 11:44

    pavydetina grafomanyste ;)

  2. Antanas Voznikaitis @ 2012-01-26 12:08

    Ačiū, Lukai. Pabandžiau įsijausti į trolio vaidmenį ir parašyti tai, ką rašytų trolis. Manau, kad grafomanai yra troliai, kurie ne tik jaučiasi amžinai teisūs, bet dar ir jaučiasi esą rafinuoti. Trolis yra FAIL, o grafomanas – EPIC FAIL :)

  3. Daumantas @ 2012-01-26 17:56

    O kokia šito teksto pagrindinė mintis?

  4. Antanas Voznikaitis @ 2012-01-26 18:26

    Pagrindinė šio teksto mintis būtų ta, kad konservatoriai mano, jog jie gina žmoniją nuo susinaikinimo. Deja, jie gina žmoniją nuo ŽMOGAUS, todėl tokia gynyba geriausiu atveju rizikuoja baigtis despotizmui, o blogiausiu – susinaikinimu. Iš esmės tai yra Isaiah Berlino tezės, kad pozityvi laisvė visada atveja į tironiją kraštutinė versija.

  5. Antanas Voznikaitis @ 2012-01-26 18:48

    Kitą kartą bandysiu “aprašyti”, kas atsitinka su konservatoriais, jei ŽMOGŲ perdarome į ŽMOGŲ+. Kitaip tariant, noriu pažiūrėti, ar teoriškai galima įsivaizduoti kaip susidūrus skirtingoms teigiamos laisvės sampratoms atsiranda vietos neigiamai laisvei.

  6. Julija @ 2012-01-30 21:06

    Ah, mūsų didžioji maitintoja Pienė! Įdomu, ar tik mane pradžiugino šitas užslėptas žodžių žaismas? ;)

    Nepaisant kiek suspaghettinto minties mazgymo (na, kažką panašaus į tai – http://en.wikipedia.org/wiki/Spaghetti_Junction ), virtuvinės eschatologijos žanrą giriu ir būsiu pasiruošus stikliuką pratęsimo skaitymui.

  7. Julija @ 2012-01-30 21:46

    O nesupratusiems apie ką kalba, visai rekomenduoju šiandienį V. Laučiaus rašinėlį šiek tiek panašia tema: http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/vlaucius-apie-kryziuociu-demokratu-maskatavima-vertybemis-ir-tikejimu.d?id=54665633

Trackbacks & Pingbacks

  1. Humoristinės socialinės distopijos (II) | Sociali sociologija

Leave a Reply

Note: XHTML is allowed. Your email address will never be published.

Subscribe to this comment feed via RSS